- !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!
- הביאני אל בית היין ודגלו עלי אהבה : שיר השירים 2-4 Įvesk mane į puotos (vyno) namus, o Jo vėliava virš manęs- meilė. Šir aŠirim 2-4
התבוננות שבועית פרשת צו
Savaitinė įžvalga Toros daliai Cav
pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj
1. Savaitės bėgyje kiekvienos dienos gale užsirašyk patarimus (ecim – patarimai, ecot – malkos), kuriuos pridėjai šią dieną, kad išlikti pastovioje vidinėje „įtampoje“, vedančioje tave į pasirinktą tikslą. (Tai gali būti bendras šeimos tikslas, bendruomenės, ar mokymo grupės tikslas). 2. Sekančią savaitę kiekviedieną nuspręsk iš anksto kokias „malkas“ (patarimus) tu ruošiesi uždėti ant savo tikslo „aukuro“. 3. Patikrink savyje, koks dalykas labiausiai naudingas pastovaus „entuziazmo“, einant į pasirinktą tikslą, išlaikymui. 4. Jei nerandi naujų „malkų“ (patarimų), pasitark su draugais, paieškok knygose, tik būtinai įpareigok save surasti naujų patarimų. 5. Senos „malkos“, nustumtos toli į šalį sieloje, kurias jau tu nenaudoji eilę metų, būtent šios „malkos“ yra geriausios tavo „entuziazmo“ laužui. Surask šias „malkas“ giliai savo sieloje, nesibaimink „šventų karvių“ (nusistovėjusių stereotipų).
Uždaryti užduotį
Parašyta: „Ir kalbėjo Kūrėjas Moše sakydamas:
Įsakyk Aronui ir jo sūnums, sakydamas,
tai deginamosios aukos įstatymas,
ši deginamoji auka turi degti ant aukuro visą naktį iki ryto,
ir pakurstyk pastoviai aukuro ugnį (Vajikra 6 – 1, 2).
Šios savaitinės Toros dalies dvasinis pagrindas:
„Kaip žmogus gali pakeisti savo padėtį, būseną“.
Arba, kaip žmogus gali išlaikyti entuziazmą, eidamas į savo pasirinktą tikslą.
Įprastai žmogus yra nepatenkintas savo esama padėtimi, todėl jis nori „pagerinti“ savo gyvenimą.
Savaitinė dalis Cav pasakoja apie šventiko (koheno) darbą aukojimuose,
tačiau turime prisiminti, kad Tora kalba apie kiekvieną iš mūsų,
apie tai kas vyksta mūsų sielose.
Iš tikro kiekvienas turi surasti savyje „koheno“ aspektą ir suprasti, ką jam pataria Tora.
Kai žmogus randasi ištaisymo proceso pradžioje,
jam yra labai svarbu pasirinkti teisingą kryptį.
Visas „ištaisymo darbas“ prasideda nuo minties,
todėl svarbu, kad mintis ateitų iš teisingo „šaltinio“.
Iš tikro mintis sukuria savijautą, pajautimą,
todėl jei mintis ateina iš teisingo „šaltinio“,
tada pajautimas yra geras ir naudingas, vedantis į progresą.
Tačiau jeigu mintis ateina iš blogo „šaltinio“,
tada pajautimas ir savijauta bus žalinga, nes ves žmogų į regresą.
Todėl žmogui norint ištaisyti širdį (pojūtį),
jis turi pasirinkti teisingą priežastį, kurios dėka ateina ši mintis.
Blogos mintys ateina iš taip vadinamos „kairės“ dvasinio aspekto pusės,
t.y. iš „blogio instinkto“.
Šios blogos mintys yra vadinamos אש זרה (eš zara) „svetima ugnis“,
arba אשה זרה (iša zara) „svetima moteris“.
Ir šių dalykų reikia labai saugotis.
Tačiau, kaip žmogus gali nuo jų apsisaugoti?
Tora mums pataria:
Sudeginti „svetimą“ ugnį, „teisinga – tyra“ ugnimi.
Iš tikro tai „ugnis prieš ugnį“.
Gašlumo, pavydo ir pykčio ugnis prieš tyrumo, pastangų, pastovios įtampos ir savikontrolės ugnį.
Taip ir reikia suprasti koheno darbą, deginant aukas Šventykloje.
Tai reiškia, kad kiekvienam žmogui reikia sudeginti ant aukuro Šventykloje, t.y. „savo širdyje“, „svetimą ugnį“ – tyrumo „šventumo ugnimi“.
„Ugnį – ugnimi“.
Iš tikro žmogus turi teisingai nusiteikti ir įeiti į pastovią „vidinė įtampą“,
t.y. į pastovią „vidinę kovą“ – „dvasinį darbą“,
sudeginant „svetimą“ ugnį „tyra aukuro“ ugnimi.
Ir žmogus neturi bijoti išeiti į „pastovų karą“ prieš savo „blogio instinktą“,
principu: „Jei, priešas ateina nužudyti tavęs, nužudyk jį pirmas“.
Taip žingsnis po žingsnio, gerindamas savo „būsenas“,
žmogus artėja prie savo tikslo, kurį jam pataria Tora – susiliejimo su Kūrėju.
Parašyta: „Ir kalbėjo Kūrėjas Moše sakydamas:
Įsakyk Aronui ir jo sūnums“ (Vajikra 6 – 1, 2).
Raši komentuoja, kad žodis: „Įsakyk“ reiškia raginimą, pagreitinimą ir dabar, ir ateičiai.
Rabi Šimonas (knygos Zohar autorius) sako, kad „Įsakyk“ daugiausiai liečia „raginimą“ ir „greitinimą“ ten, kur kalba eina apie „kišenės“, t.y. pinigų trūkumą.
„Kišenė“ reiškia norą, kaip mokomės iš Purimo šventės, kad Mordechajus, teisuolis paėmė Hamano, nusidėjėlio „norus (kišenes)“ ir panaudojo juos šventumui.
Todėl per Purimą mes ir valgome „Hamano ausis“ (Hamano kišenes).
Taip pat suprantama, kad rabi Šimonas kalba ne apie materialios „kišenės trūkumą“,
bet yra kalbama apie trūkumą šventumui, kurį mes turime „pagreitinti“.
Šventasis Zoharas aiškina, kad „cav“ (įsakymas) liečia pavojų „avoda zara“,
t.y. „svetimam darbui“ – „stabmeldystei“.
Ir žmogus turi „pagreitinti“ Kūrėjo baimės jausmą savyje,
kad nepatektų į „avoda zara“, t.y. „svetimos moters“ pinkles.
„Pagreitinimas“ visada liečia „vietą“ ten, kur yra „tingumas“.
Iš tikro „tingumas“ išeina iš žmogaus susikurto „patogaus“ pasaulio.
Kaip apie tai rašo Tora:
„Žmogaus širdies polinkis blogas nuo jaunystės“ (Berešit 8 – 21).
Ir aišku, kad žmogus gali išeiti iš savo „tingumo“ ir patogumo,
tik tada, kai jis „mato“ svarią priežastį.
Kai žmogus „jaučia“, kad kitoje „vietoje“ jis ras daugiau malonumo,
tik tada žmogus gali „atsisakyti“ savo tingumo.
Tačiau, kaip gi žmogui „išjudinti“ save,
jei jis nemato iškart „ateinančio“ malonumo?
Čia savaitinė Toros dalis sako,
kad žmogus turi stengtis „ uždegti” ir „mobilizuoti“ save Kūrėjo darbui.
Iš tikro žmogui reikia surasti savyje aspektą „kohenas”,
kuris padėtų jam eiti virš „dabartinės logikos“.
Šis principas vadinasi: iš„lo lišma” ateinama į „lišma”.
