• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!
• הביאני אל בית היין ודגלו עלי אהבה : שיר השירים 2-4 Įvesk mane į puotos (vyno) namus, o Jo vėliava virš manęs- meilė. Šir aŠirim 2-4

התבוננות שבועית פרשת שמיני  

Savaitinė įžvalga Toros daliai Šmini

pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj

Parašyta: „Ir paėmė Arono sūnūs Nadavas ir Aviju kiekvienas savo smilkytuvą,
ir įdėjo į juos ugnies, ir uždėjo ant jos smilkalų,
ir priartino prie Kūrėjo svetimą ugnį (eš zara),
ką jiems Kūrėjas nebuvo įsakęs.
Ir išėjo iš Kūrėjo ugnis ir sudegino (suvalgė) juos,
ir numirė jie priešais Kūrėją“ (Vajikra 10 – 1, 2).

Šios savaitinės Toros dalies pagrindas yra:
„Aš neturiu problemų, aš turiu tik užduotis“.
Iš tikro Tora moko mus,
kaip reikia vertinti savo gyvenimo problemas ir skausmą.
Ir nors visas mūsų gyvenimas yra pilnas skausmo ir problemų,
mes turime prisiminti, kad visa tai išeina iš vieno Šaltinio:
אין עוד מלבדו (ein od mi levado) „Nieko nėra tik Jis“ (Dvarim 4 – 35).

Iš tikro pasaulyje yra Kūrėjo sukurtos jėgos,
vadinamomis „klipot“ (lupena, netyra jėga),
kurių paskirtis saugoti „vaisių“,
tačiau jų veikimas žmogui visada būna skausmingas.
Ir klipot turi du veikimo aspektus:

Pirmas klipot veikimo aspektas:
kai ji prisitvirtina prie žmogaus,
vadinamas „achiza“ (prisitvirtinimas).
„Achiza“ dažniausiai įvyksta,
kai žmogus yra pavargęs,
ar išėjęs iš pusiausvyros,
todėl tai sukelia bėdas ir skausmus,
kurie veda į neviltį bei liūdesį.

Antras klipot veikimo aspektas:
kai ji duoda žmogui malonumą,
darant neleistinus dalykus,
vadinamas „jenika“( čiulpimas).
Iš tikro, jeigu žmogus yra linkęs į kokią tai silpnybę,
klipa „siūlo“ jam mėgautis ja.
Ir nors protu suprantama, kad tai veda į pražūtį,
tačiau pasidavus šiai įtakai, yra labai sunku sustoti.

Toros savaitinė dalis Šmini moko mus,
kaip reikia teisingai žvelgti į gyvenimo įvykius,
ir kaip nepakliūti į klipos „veikimo sritį“.
Iš tikro žmogus turi stengtis įžvelgti kiekvienoje bėdoje,
ar problemoje nors mažiausią „teigiamą aspektą“.
Todėl iš vienos pusės, žmogus turi stengtis nepasiduoti liūdesiui ir beviltiškumui,
o iš kitos pusės – nesusigundyti, „klipot“ siūlomais, „tuščiais“ malonumais.
Ir į kiekvieną nemalonų ir sunkų dalyką žmogus turi žiūrėti ne kaip į „problemą“,
o kaip į „užduotį“.

Midraše „Vajikra Raba“ Moše sako Aronui:
„Broli! Aš žinojau, kad mūsų giminė bus „pašventinta“ Kūrėjo, nes parašyta:
Iš besiartinančių prie Manęs tapsiu šventas,
ir visos tautos akivaizdoje būsiu šlovingas“ (Vajikra 10 – 3).
Tačiau aš nežinojau, ką pasirinks Kūrėjas: tave, ar mane?
Dabar, kai aš matau, kad ši garbė teko tavo sūnums,
tu turi didžiuotis jais, nes jie yra „didesni“ už tave ir už mane!
Būtent taip Moše paguodžia savo brolį Aroną.
Tai reiškia, kad Aronas turi ne gedėti savo sūnų,
o didžiuotis jais, nes jo sūnų mirtis tarnauja Kūrėjo šventumo iškėlimui!

Iš tikro Tora sako, kad žmogus turi iš kiekvieno skausmo,
liūdesio, ar sunkumo ieškoti „dešinės pusės“ – „teigiamo aspekto“,
kad ir kaip tai būtų nepakeliama.
Todėl reikia stengtis skausmą vertinti,
kaip būtiną „atsitraukimą“, tolesniam „pakilimui“.

Tačiau iškyla klausimas:
Kodėl šis „atsitraukimas“ ateina pas žmogų tokia „skausminga forma“?
Atsakymas:
„Iš viršaus“ neduoda mums skausmo niekada,
t.y. skausmas – tai mano problemos vertinimas,
ne kaip „treniruotės“, o kaip „kentėjimo“.
Tai reiškia, kad tikra reiškinio priežastis yra jo „viduje“,
o visas „išorinis“ apvalkalas yra tik reiškinio „forma“ (šalutinis poveikis),
ir jokiu būdu ne „priežastis“.

Todėl kiekvienam žmogui reikia sudaryti konkretų,
pakopinį išėjimo iš problemos planą,
t.y. paversti „problemą“ eiline gyvenimo „užduotimi“.
Ir į viską žmogus turi žiūrėti kaip Kūrėjo pateikiamą jam „veiklos sritį“.
Todėl visada reikia sakyti:
„Aš neturiu problemų, aš turiu tik užduotis“.
Taip pat reikia žinoti, kad Kūrėjas neuždeda žmogui neįveikiamų užduočių.
Todėl Izraelio dainius Davidas sako:
„Dirbkite Kūrėjui su džiaugsmu, ateikite prieš Jį su linksmumu“( Tehilim 100 – 2).

Parašyta: „Ir paėmė Arono sūnūs Nadavas ir Aviju kiekvienas savo smilkytuvą,
ir įdėjo į juos ugnies,
ir uždėjo ant jos smilkalų,
ir priartino prie Kūrėjo svetimą ugnį (eš zara),
ką jiems Kūrėjas nebuvo įsakęs“ (Vajikra 10 – 1).

Iš tikro dėl per didelio uolumo įvyko „klaida“,
ir kabaloje yra tai vadinama:
„Šviesos pritraukimas šviesos „iš viršaus į apačią“.
Ir nors iš esmės tai yra „cimcum alefo“,
t.y. didžiausio „šventumo“ aspektas,
tačiau šis veiksmas yra negalimas iki „Galutinio ištaisymo“,
nes jis atneša didelius „teismus“ ir „mirtį“.

Matome, kad nors Moše ir paguodė Aroną, pasakydamas Kūrėjo žodžius:
„Iš besiartinančių prie Manęs, tapsiu šventas“ (Vajikra 10 – 3),
Tora nori mus parodyti teisingą tarnavimo Kūrėjui kelią.
Baal Sulamas daugelyje vietų rašo,
kad negalima pritraukti didelės „kūrimo tikslo“ šviesos,
kol dar nėra tinkamas žmogaus pasiruošimas, t.y. „tinkami indai“.

Tokia ir buvo Arono sūnų klaida,
nes parašyta, kad jie buvo „apgirtę“ nuo vyno.
Iš tikro kabalos išmintyje „vynas“ reiškia chochmos – „kūrimo tikslo“ šviesos aspektą,
tačiau yra vynas „apsvaiginantis (apgirtinantis)“ ir „linksminantis“.
Kai vynas, t.y. „chochmos“ šviesa,
yra gaunamas į netinkamus indus (norus),
tada vynas tampa „apgirtinantis“.
Ir nors Arono sūnūs buvo labai aukštoje šventumo pakopoje,
tačiau paprastai „šviesos“ pritraukimas „iš viršaus į apačią“ yra „egoistinis“ gavimo būdas.

Tai reiškia, jei malonumas yra gaunamas į „egoistinius indus“,
tai veda į mirtį, ir pats malonumas jau yra „mirtis“,
kaip parašyta: „Nusidėjėliai, dar būdami gyvi, yra mirę“.
Tačiau, jei „vynas“ yra gaunanas į tinkamus indus,
tada „vynas“ tampa – „linksminantis“.

Paprastai pasaulyje vyrauja nuomonė,
kad reikia ieškoti tik „šviesos“ – „malonumo“,
t.y. „apgirtinančio vyno“.
Tačiau Tora sako mums,
kad pirmiausia reikia ieškoti ir siekti tikrų „indų“,
t.y. tinkamo malonumo gavimo būdo – „linksminančio vyno“.
Ir tas, kas ieško tik „chochmos šviesos“ – malonumo,
yra teisiamas, kaip Arono sūnūs,
nors ir kokia būtų „aukšta“ žmogaus pakopa.
Todėl žmogus turi ieškoti „indų“, t.y. „norų ištaisymo“,
kabaloje dar vadinamos „chasadim (gerumo, pastangų) šviesos“,
t.y. mėgavimosi tiesa.

Iš tikro Tora moko mus siekti tikro gyvenimo,
t.y. sekti paskui Tiesą, o ne paskui „išorinį“,
apgaulingą grožį ir malonumą,
kuris galiausiai veda tik į mirtį.