- הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).
התבוננות שבועית פרשת תזריע
Savaitinė įžvalga Toros daliai Tazrija
pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj
1. Savaitės bėgyje tris kartus per dieną, iš anksto nustatytu laiku, prisėsk ir tris minutes apmąstyk, kaip savyje galima pagimdyti „vyrišką“ aspektą – „sąlygojimo“ norus. 2. Apmąstymas turi savyje apimti šio „gimimo“ praktinius žingsnius. 3. Prisimink, kad norint pagimdyti „berniuką“ – „vyrišką“ aspektą, būtinai reikia anuliuoti savo egoizmą. 4. Kiekvieno šio „apmąstymo“ pabaigoje, sąsiuvinyje užsirašyk šių praktinių žingsnių sąrašą. 5. Jei šio apmąstymo metu į galvą „lenda“ kitos mintys, tu turi pasistengti susikoncentruoti ir galvoti tik apie tai, kaip pagimdyti „berniuką“. 6. Vien tik šios įžvalgos nepakanka, kad gimtų „vyriškas – sąlygojimo“ aspektas, tačiau tai jau rimtas papildomas žingsnis šia kryptimi.
Uždaryti užduotį
Parašyta: „Ir kalbėjo Kūrėjas Moše sakydamas:
kalbėk Izraelio sūnums:
Moteris, kai taps nėščia ir pagimdys berniuką,
ji bus nešvari septynias dienas,
kaip savo menstruacijų sirgimo dienomis bus susitepusi“ (Vajikra 12 – 1, 2).
Šios savaitins Toros dalies dvasinis pagrindas yra:
„Kaip išsirinkti teisingą mokytoją, kuris vestų Toros – dvasingumo keliu“.
Išminčiai mums pataria:
„Išsirink (pasidaryk) sau ravą (mokytoją)“ (Avot 1 – 4).
Iš tikro bendru atveju yra du mokytojų tipai.
Vieno tipo mokytojas puikiai žino medžiagą, vos ne atmintinai,
kas yra be abejonės labai pagirtina.
Tačiau tikras mokytojas yra tas,
kas pažįsta žmogaus sielą,
kuris žino kaip žmogų „sujungti“ su Kūrėju,
pats likdamas šalyje.
Tokio mokytojo ir pataria ieškoti Tora.
Iš tikro matome, kad yra pasirinkimo laisvė,
tačiau jei jau žmogus pasirinko,
tada jis jau būtinai privalo pilnai paklusti mokytojui.
Kodėl?
Tai yra todėl, kad tikras mokytojas veda žmogų Toros keliu į Kūrėjo pažinimą.
Tačiau šis kelias yra priešingas žmogaus egoistinei prigimčiai,
t.y. mūsų egoizmui nėra nieko „bjauresnio“ už šį kelią.
Todėl paklusti tikram mokytojui reikia be jokių, egoizmo pateikiamų,
abejonių ir „logiškų“svarstymų.
Tai reiškia, kad žmogaus „egoizmas“, einant „Toros keliu“, visomis savo išgalėmis „priešinsis“ mokytojo nurodymams.
Iš tikro „Toros kelias“, vedantis iš Egipto,
t.y. iš egoizmo žmoguje, yra vienintelis kelias.
Ir nors mes sakome, kas yra ir kitas „kentėjimų kelias“,
tačiau jis galiausiai po ilgo ir skausmingo klaidžiojimo tik „grąžina“ žmogų į „Toros kelią“.
Ir kaip sako Baal Sulamas str. „Religijos esmė ir tikslas“,
kad eidami „Toros keliu“,
mes išlošiame dvigubai,
t.y. labai „sutaupome“ laiko ir svarbiausia – „išsivaduojame“ nuo kentėjimų.
Todėl suprantama, kaip yra svarbu „kelio pradžioje“ pasirinkti tikrą mokytoją,
kuris užtikrintai ir tvirtai vestų žmogų „Toros keliu“.
Išminčiai sako, kai eina mokinys į (dvasinę) tremtį mokytojas eina kartu.
Baal Šem Tovas tai aiškina, kad norint ištraukti mokinį „iš purvo“,
mokytojas turi pats nusileisti į „duobę“ ir „išsitepti rankas“.
Iš tikro svarbiausias žmogaus uždavinys – surasti tikrą mokytoją,
nebijantį „susitepti rankų“ ir kantriai vedantį žmogų prie Kūrėjo pažinimo.
Tokį mokytoją ir linki mums surasti Tora.
Parašyta: „Ir kalbėjo Kūrėjas Moše sakydamas:
kalbėk Izraelio sūnums:
Moteris, kai taps nėščia ir pagimdys berniuką,
ji bus nešvari septynias dienas“ (Vajikra 12 – 1, 2).
Žinome, kad Tora nelkalba apie „materialų“ pasaulį,
todėl iškyla klausimas, kas dvasiniu aspektu yra „vyras“ ir kas – „moteris“?
Ar šis skirtumas priklauso tik nuo žmogaus išorės?
Šventasis Zoharas atsako (Tazrija 22):
„Visos žmonių sielos sudarytos iš „vyro“ ir „moters“.
Kai siela nusileidžia į šį pasaulį,
išeina susijungę kartu vyras ir moteris.
Paskui jie „išsiskiria“ ir eina savais keliais.
Tada vyro siela apsirengia į vyro kūną,
o moters siela apsirengia moters kūnu.
( Ir paskui, jei žmogus nusipelno, jie susitinka ir susijungia)“.
Vidinės Toros požiūriu visa realybė bendru atveju yra padalinta į dvi dalis:
- materija ir forma,
- kūnas ir siela,
- veiksmas ir intencija...
Pačios materijos, ar veiksmo žmogus pakeisti negali.
Beje to daryti visiškai nereikia,
nes Kūrėjas viską sukūrė absoliučiame tobulume.
Todėl ką gi reikia, galime ir turime keisti?
Atsako Toros išminčiai,
kad pakeisti turime tik žmogaus intenciją.
Iš tikro dvasiniu supratimu „sąlygojimo, atidavimo“ intencija vadinama „zachar“ (vyras),
o „gavimo“ intencija vadinama „nekeva“ (moteris).
Taip pat matome, kad kartais žmogus gali padaryti „vyrišką“ – „atidavimo“ veiksmą,
o intencija gali būti „moteriška“ – „gavimas“,
ir atvirkščiai.
Todėl vidinė Tora – kabala sako mums,
kad svarbiausia gyvenime yra intencija.
Ir žmogus, norėdamas tobulėti, turi tik išmokti pakeisti intenciją,
t.y. išmokti sąlygoti, kad gimtų „berniukas“.
Dvasinis darbas bendru atveju ir yra tik „intencijos pakeitimas“.
Iš tikro turime stengtis Toros vykdymo ir mokymosi dėka ateiti prie „vyriškos“ intencijos,
kuri dar yra vadinama „tikėjimu“.
Tai reiškia, kad ši intencija turi tapti „indu“,
į kurį galėtų įeiti Kūrėjo „šviesa“.
Tačiau parašyta, kad teisinga intencija,
t.y. „vaiko lytis“, priklauso tik nuo Kūrėjo.
Todėl iškyla klausimas, kur yra žmogaus darbas, pasirinkimas?
Knyga Zohar atsako, parašyta:
„Jei žmogus ateina išsityrinti (tapti dvasiškai švariu), jam yra padedama“.
Klausia Zoharas:
Kuo yra padedama žmogui?
Ir atsako:
„Šventa siela“.
Taip Kūrėjas po tikro žmogaus prašymo gali nulemti kas gims:
ar „berniukas“, ar „mergaitė“.
Tai reiškia, kokia pas žmogų bus intencija.
Taip žmogus, eidamas Baal Sulamo keliu,
pastovia teisinga malda gali „išeiti“ iš meilės sau,
ir „įeiti“ į meilę artimui, vedančią prie meilės Kūrėjui.
Iš tikro Kūrėjas laukia žmogaus ir yra pasiruošęs jam padėti,
t.y. duoti „šventą sielą“.
