• רֵישׁ לָקִישׁ אָמַר: אֵין אָדָם עוֹבֵר עֲבֵירָה אֶלָּא אִם כֵּן נִכְנַס בּוֹ רוּחַ שְׁטוּת. סוטה ג' – א'. זוהר, ויצא, ס''מ ואשת זנונים Reiš Lakiš sako: Žmogus nepadaro nuodėmės, bet tik, kai įeina į jį „kvailumo dvasia“. (Talmudas, Sota 3 – 1)

התבוננות שבועית פרשת דברים  

Savaitinė įžvalga Toros daliai Dvarim

pagal mokyklą Hasulam, vad. Adam Sinaj

Parašyta: „Štai dalykai, kuriuos kalbėjo Moše visam Izraeliui“ (Dvarim 1 – 1).

Dvarim knygos pradžioje Moše apžvelgia visą Izraelio praeitį nuo išėjimo iš Egipto.
Tačiau kartu turime prisiminti,
kad Tora mums nepasakoja istorinių įvykių,
ar šio pasaulio realijų.
Kaip prašyta Zohare (Bealotcha), kad visi Toros žodžiai,
tai aukštutinio dvasinio pasaulio paslaptys.

Savaitinės dalies Dvarim dvasinis pagrindas moko mus teisingai įvertinti praeitį, dabartį ir ateitį.
Baal Sulamas Talmud Eser aSfirot (7 dalyje), aprašo kodėl mes jaučiame laiką:
ateitis jaučiama, kai dvasinė šviesa dar neįėjo į „indą“ (norus, suvokimą),
praeitis jaučiama, kai šviesa jau yra giliai „indo“ viduje,
ir dabartis – kai šviesa tik pradeda įeiti į „indą“.

Žinome iš gyvenimo, kad žmogui labai patinka kalbėti apie praeitį, ypač, kai praeitis neįpareigoja.
Tačiau iš tikro, kodėl žmogui patinka „kapstytis“ senuose prisiminimuose?
Ravas Baruchas knygoje „Šamati“ (50 str.) pasakoja,
kodėl žmonės mėgsta klausytis dainų apie praeities karus ar panašiai.
Juk ten kalbama ten apie baisius praeities dalykus?
Tačiau, kodėl žmonės, klausydami šių dainų, susigraudina net iki ašarų?

Esmė ta, kad iš vienos pusės tas, kas praėjo jau neįpareigoja,
o iš kitos pusės, netgi baisūs praėję dalykai,
tai Kūrėjo šviesos pasireiškimas, pagal principą:
„Nieko nėra, tik Jis“.
Kitaip sakant, pagal dvasinį dėsnį:
Chochma (malonumo) šviesa turi „apsivilkti“ chasadim (ištaisymo) šviesa.
Ir jau dabar, laiko perspektyvoje, chochmos šviesa „apvilkusi“ chasadim šviesa,
suteikia žmogus malonumą.
Todėl net dainos apie baisius karus žmogų sugraudina iki ašarų...

Tačiau šios Toros dalies dvasinis pagrindas siūlo mums į praeitį žiūrėti kritiškai,
o ne su „sentimentalia nostalgija“.
Tai reiškia, kad nereikia „traukti“ iš praeities tik malonių, neįpareigojančių prisiminimų,
bet žmogus turi kritiškai „pažvelgti“ į praeitį ir padaryti pamokas ateičiai.
Gyvenime mes matome, kad seni žmonės, ar jaučiantys save senais, kalba tik apie praeitį,
kad rastų ten dar likusią „malonumo kibirkštį“.
Ir aišku, kad jaunas žmogus, arba tas, kuris jaučiasi jaunas,
turi kalbėti tik apie įpareigojančią ateitį.

Parašyta: „Po pergalės prieš Sichoną, Emoriečių karalių, gyvenantį Chešbone,
ir Ogą, Bašano karalių, gyvenantį Aštarote Edrei.
Už Jordano, Moavo žemėje, pradėjo Moše aiškinti visą Torą“ (Dvarim 1 – 4, 5).

Kaip jau sakėme, kad visus istorinius pasakojimus Toroje mes turime matyti,
kaip žmogaus darbą su savimi kelyje į dvasinį pasaulį.
Todėl, ką reiškia, kad po pergalės prieš du Emoriečių karalius Moše paaiškina visą Torą?
Pirmiausia turime suprasti, ką vidiniu Toros supratimu reiškia „Moše“,
ir ką reiškia du karaliai „Sichonas“ ir „Ogas“.

Moše vidiniu Toros supratimu išreiškia tikėjimo paslaptį.
Šventasis Ari (Likutei Tora, psl. 234) aiškina,
kad pasakojime apie šiuos du karalius kalba eina apie „apipjaustymą“.
Todėl dar turime suprasti,
ką dvasiniame lygmenyje reiškia „apipjaustymas“?

Išminčiai sako, kad žmoguje yra trys klipot, t. y. „netyros jėgos“,
kurių negalima ištaisyti, todėl jas žmogui reikia pašalinti.
Tai ir simbolizuoja „apipjaustymas“.
Iš tikro „apipjaustymas“, arba „Abrahamo Sandoris“ su Kūrėju,
yra „Adam“ (Žmogaus) pakopos pradžia, todėl tai pirmiausiai ir aiškina Moše.

Apyvarpės odelė, kurią reikia pašalinti vadinama „orla“,
Toroje tai atitinka Sichono karalių.

Kitas „apipjaustymo“ veiksmas yra „odelės palenkimas“, t.y. „prija“,
Toroje tai atitinka Ogo karalių.

Ir trečias veiksmas: „kraujo išspaudimas“, „atafat dam“ reiškia,
kad žmogus turi tai padaryti su entuziazmu, sielos pakilimu,
nes „dam“ (kraujas) Toroje reiškia „nefeš“, žemiausią sielos dalį.

Dabar galima suprasti, ką reiškia vidinis apipjaustymo aspektas:
- „Orla“ (apipjaustymas) – tai žmogaus egoizmo anuliavimas;
- „Prija“ (odelės palenkimas) – tai gėrio atskyrimas nuo blogio;
- „Atafat dam“ (kraujo išspaudimas) – šis darbas turi būti atliktas su sielos pakilimu, entuziazmu.
Tai ir yra „apipjaustymo“ paslaptis, kurią turi padaryti žmogus su Moše,
t. y. su tikėjimo aspekto, pagalba.

Šiuo pavyzdžiu šventasis Ari atskleidžia mums ir kitus Toros paslapčių klodus,
kurių dar kol kas nepasiekia mūsų sąmonė.
Ir žmogus, einantis Toros keliu,
turi visomis jėgomis siekti šių savo sielos „gilumų“ pažinimo.
Iš tikro žmogaus sąmonėje neturi būti vietos baimei ar abejonėms, kad tai yra neįmanoma.
Tačiau vidinės Toros – kabalos teisingu mokymusi mes galime įeiti į pačias giliausias sielos paslapčių gelmes...

Išminčiai rašo: yra priedermė tyrinėti ir pažinti Kūrėjo veiksmus,
kad žinoti, kaip Jam reikia tarnauti.
Baal Sulamas savo laiškuose rašo:
„Sielai be Kūrėjo pažinimo yra labai blogai“.
Apie tai karalius Davidas sako savo sūnui Šlomo:
„Pažink savo tėvų Kūrėją ir tarnauk jam“ (Divrei aJamim 1 28-9).