- נפשי אויתיך בלילה, אף רוחי בקירבי אשחרך. כי כאשר משפתיך לארץ, צדק למדו יושבי תבל. ישעיה כו' – ט Mano siela troško Tavęs naktį, taip pat dvasia manyje (troško Tavęs) anksti rytą. (Izaijas 26 – 9).
התבוננות שבועית פרשת נצבים
Savaitinė įžvalga Toros daliai Nicavim
pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj
1. Paimk tris „projektus”, kuriuose tu jau randiesi, arba norėtum būti. Pavyzdžiui: darbas, vedybos, grupė, savaitinės ar kasdieninės pamokos, kokio tai techninio dalyko įvaldymas, kaip teksto rinkimas klaviatūroje „aklu” principu, išmokimas groti kokiu tai muzikos instrumentu. 2. Pagrįsk tai iš savo pusės „brit” – įsipareigojimu. Pavyzdžiui: aš perduodu patvirtinantį dokumentą savo darbdaviui ar mokytojui, kad aš įsipareigoju dirbti, arba mokytis pas jį tam tikrą laiką. Ir jei aš sulaužysiu savo įsipareigojimą, aš privalau sumokėti ženklią pinigų sumą (baudą). Pavyzdžiui aš įsipareigoju kartu su savo draugu mokytis tam tikrą laiką. Todėl aš perduodu draugui kelis čekius po 100 eurų. Ir jei aš neateinu nustatytu laiku į pamoką, draugas gali paimti vieną čekį ir panaudoti savo nuožiūra. 3. Iš tikro ar reikia varžyti savo laisvę? Tačiau iš kitos pusės, abejonių ir „išgalvotos” laisvės pašalinimas labai pagilina bet kokio dalyko kokybę.
Uždaryti užduotį
Parašyta: „Šiandien jūs visi stovite prieš Kūrėją giminių vadai, vyresnieji, prievaizdai kiekvienas Izraelio žmogus.
Vaikai, moterys ir tavo „geras“ (prisijungęs prie judėjų tautos), kuris yra tavo stovyklos viduje, nuo skaldančio tavo malkas, iki semiančio tavo vandenį.
Kad įeiti į sandorį (brit) su tavo Kūrėju ir į priesaiką, kurią Kūrėjas sudarė su tavimi šiandien“ (Dvarim 29 – 9, 10, 11).
Šios savaitinės dalies vidinis dvasinis pagrindas:
„Išorinio“ – materialaus ir „vidinio“ – dvasinio sandorio – „brit“ reikšmė bei svarbumas.
Pirmiausia iškyla klausimas:
Kas yra „Izraelio žmogus“?
Ši savaitinė Toros dalis nori mums parodyti,
kas tai yra „Izraelio“ (ישר אל „Isra El“ – tiesiai į Kūrėją) sandorio – „brit“ idėja.
Žinome, kad materialiame pasaulyje skirtingi cheminiai elementai susijungdami duoda naują medžiagos kokybę.
Pvz. deguonis ir vandenilis yra dujos, tačiau jų abiejų sąjunga duoda naują kokybę, skystą būvį – vandenį.
Pagal šį pavyzdį iš dalies galime suprasti ir Izraelio tautos susijungimo dvasiniame lygmenyje idėją.
Iš tikro, kuo susijungimas yra aukštesniame dvasiniame lygyje,
tuo šį susijungimą mažiau veikia materialumas,
t.y. vieta ir laikas, kartų kaitos ir gyvenamoji vieta.
Ir nors materialus susijungimas yra labiau „apčiuopamas“,
tačiau „dvasinis – idėjinis“ susijungimas yra žymiai stipresnis.
Žmonių susijungimo tikslai gali būti įvairūs: bendro verslo, bendros filosofijos, bendros valstybės, ar bendros religijos.
Kaip pabrėžia Baal Sulamas, „Izraelio“ susijungimas,
tai susijungimas pakopos אדם „Adam“ (žmogus) pagrindu.
Iš tikro dar su protėviui Abrahamu Kūrėjas sudarė sąjungą:
ברית מילה (brit mila – apipjaustymo sandorį).
Šio sandorio dvasinė prasmė yra savo egoizmo anuliavimas,
t.y. dvasinis „apsipjaustymas“.
Taip žmogus gali pasiekti pakopą „adam (žmogus)“,
kuri yra pagrįsta tikėjimo idėja.
Kaip aiškina pranašas Ješajahu (Izaijas) (Ješajahu 14 – 14):
„Adam“ reiškia „panašus אדמה (adame) į Aukštesnį“, t.y. į Kūrėją.
Ši sąjunga yra virš laiko ir virš vietos,
todėl jos pagrindas yra „dvasinis – idėjinis“,
ir tai pati aukščiausia dvasinė sąjunga – „brit“.
Ir ši „sąjunga“ yra amžina, bei jos neveikia nei laikas, nei istorijos smūgiai.
Parašyta: „Šiandien jūs visi stovite prieš Kūrėją giminių vadai, vyresnieji, prievaizdai kiekvienas Izraelio žmogus“ (Dvarim 29 – 9).
Iškyla klausimas, kodėl parašyta pradžioje:
„Jūs visi“ daugiskaitoje,
o pagbaigoje – „Izraelio žmogus“ vienaskaitoje?
Toros išminčiai sako, kad tokia pati situacija buvo,
kai Izraelis stovėjo prie Sinajaus kalno, pasiruošęs gauti Torą.
Apie tai parašyta:
„Ir susirinko ten Izraelis priešais kalną“ (Šmot 19 – 2).
„Susirinko” parašyta vienaskaitoje, iš čia Raši daro išvadą, kad tada buvo Izraelis:
„Kaip vienas žmogus su viena širdimi”.
Tai reiškia, kad ten, prie Sinajaus kalno buvo pas Izraelį vienas noras – tik tarnauti Kūrėjui.
Lygiai taip pat ir čia, prieš įėjimą į sąjungą su Kūrėju, Tora naudoja vienaskaitą:
„Izraelio žmogus”, tuo norėdama parodyti,
kad ir čia reikalinga absoliuti vienybė – „viena širdis”.
Dabar tampa aiškus Baal Sulamo pavyzdys straipsnyje „Laidavimas (Atsakomybė)” su žmonėmis, plaukiančiais vienoje valtyje, kai vienas ima gręžti po savimi skylę.
Kai draugas paklausia:
„Ką jis daro”?
Šis atsako, kad jis po savimi gręžia…
Baal Sulamas rašo, kad pirmiausiai į šį „supratimą” gali įeiti tik viena tauta – Izraelis (Isra El – tiesiai į Kūrėją).
Ir tik paskui visa žmonija supras, kad visi esame „vienoje valtyje”…
Tai reiškia, jei vienas elgiasi netinkamai, galiausiai jis kenkia visiems, o ne tik pačiam sau.
Mokomės, kad pats tobuliausias jausmas,
kuris gali suvienyti visą pasaulį, yra meilė.
Meilė Kūrėjui – tai jausmas, galintis žmogui suteikti amžinybės suvokimą,
ir ne tik.
Kaip apie tai parašyta:
„Taip pat Izraelio Amžinybė (נצח ישראל) neapgaus ir nenusiramins“ (Šmuelis 1 15 – 29).
Kur „Amžinybė“ – tai pats Kūrėjas.
(O žinantiems daugiau, tai Acilut pasaulio parcufas Arich Anpin, Zeir Anpino aspekte yra vadinamas „Kūrėju“).
Todėl pradeda Tora daugiskaita:
„Jūs visi“, o baigia vienaskaita – „Izraelio žmogus“.
Tai reiškia, kad kiekviename žmoguje yra visų kitų žmonių „dalis“.
Kaip parašyta Zohare, kad žmogus yra:
„Mažas pasaulis“.
Apie tai Baal Sulamas rašo, kad „atskiras ir bendras yra tapatūs“.
Todėl parašyta Talmude, Kidušin 40:
„Visada žmogus turi matyti save per pusę su nuodėmėmis, o per pusę su nuopelnais.
Padarė vieną priedermę, persvėrė save ir visą pasaulį į nuopelnų pusę“.
Ir atvirkščiai.
