- !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!
- „Nes Tu – Kūrėjas, mūsų Dievas, sugrąžinantis vėją ir nuleidžiantis rasą – palaiminimui, o ne prakeikimui, gyvenimui, o ne mirčiai, sotumui, o ne alkiui!“ (Iš Maldos apie rasą).
התבוננות שבועית פרשת האזינו
Savaitinė įžvalga Toros daliai Aazinu
pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj
1. Atsitiktiniu būdu užsirašyk penkiasdešimt savo reakcijų į įvairias gyvenimo situacijas. 2. Paskui surūšiuok šias reakcijas į grupes: mažas vaikas, moteris, vyras. Pavyzdžiui: „Mažas vaikas“ – kai man pasakė, kad aš nemoku šokti, aš labai įsižeidžiau ir atsisakiau kalbėti su savo pašnekovu. „Moteris“ – kai man pasakė, kad nemoku šokti, aš supykau ir iš visų jėgų pradėjau įrodinėti, kad aš gerai šoku. „Vyras“ – kai man pasakė, kad aš nemoku šokti, aš apsidžiaugiau ir pradėjau stengtis imti pavyzdį iš kitų šokančių, bei gerai įsiklausyti į muzikos ritmą, kad pagerinčiau savo šokimą. 3. Visuose atvejuose, kur įvertinai save, kaip „mažas vaikas“ ar „moteris“, užsirašyk būdus, kaip galima nusipelnyti įvertinimo – „vyras“. 4. Paimk tris tavo nuožiūra svarbiausias situacijas ir „dirbk“ tik su jomis visą mėnesį. 5. Tu turi pamėgti būti „vyru“, nes tai tavo paskirtis.
Uždaryti užduotį
Moše, prieš mirtį sako Izraeliui:
„Klausyk, dangau, ką aš kalbėsiu, ir išgirsk, žeme, mano žodžius.
Išsilies, kaip vanduo mano mokymas,
kaip rasa mano žodžiai,
kaip smulkus lietus ant žalumos,
ir kaip liūtis ant žolės“ (Dvarim 32 – l, 2).
Savaitinės Toros dalies Aazinu dvasinis pagrindas:
„Kas yra tikras žmogaus „aš“, t.y. žmogaus,
besirandančio tarp „dangaus“ ir „žemės“.
Kitaip sakant, žmogaus besirandančio tarp galutinio tikslo,
kuris ateina „iš viršaus“ – iš Kūrėjo,
ir tarp žemiškų norų, ateinančių „iš apačios“ – iš pačio žmogaus pusės.
Iš tikro, žmogus visada randasi abejonėse ir kovoje tarp šių dviejų valdžių:
„dangaus“ ir „žemės“.
Ir čia žmogui yra duota pasirinkimo laisvė.
Tačiau, kaip žmogui teisingai įvertinti šias dvi „valdžias“?
Sako mums Tora, kad žmogus turi savo „galva“ – intencija siekti „dangų“,
tačiau „kojomis“ – praktika žmogus neturi atitrūkti nuo „žemės“.
Tai reiškia, kad Toros išmintis draudžia būti vien tik „dangišku“,
lygiai kaip ir būti vien tik „žemišku“.
Žinome, kad viskas realybėje, kaip „materialioje“ taip ir „dvasinėje“ viskas yra sudaryta iš sudėtinių dalių.
„Materialiame“ pasaulyje negali būti elementarios nedalomos dalelės,
kaip matome, kad laikui bėgant, mokslas vis suranda tai, kas anksčiau atrodė nedaloma.
Lygiai taip pat yra ir su „dvasiniu“ pasauliu,
t.y. net aukščiausia mūsų suvokiama dvasinė realybė – Ein Sofas (Begalybė) taip pat yra sudaryta „iš keturių tiesiogonės šviesos dalių“.
Toros išmintis teigia, kad tik Kūrėjas yra vienintelis nedalomas ir absoliučiai tobulas.
Kiekvienas kūrinys yra sudarytas iš „Kūrėjo dalies“, esančios pačiame kūrinyje,
ir „kūrinijos dalies“, esančios tame kūrinyje.
„Dangus“ yra Kūrėjo dalis kūrinyje,
„žemė“ – kūrinijos dalis kūrinyje.
Todėl, jei „Kūrėjo dalis“ yra dominuojanti,
tada kūrinys gali vadintis „panašus“ (adame) į Kūrėją, arba „adam“ – „žmogus“.
Toros dalis Aazinu parodo kas gali vadintis „žmogumi“.
Iš tikro, jei žmogus sujungia visas savo „sudėtines dalis“, kad būtų panašus į Kūrėją, toks žmogus yra vadinamas „Izrael“ (ישר אל – tiesiai į Kūrėją).
Kaip knygoje Zohar rabi Šimonas sako Izraeliui:
„Jūs vadinatės „žmogumi“, o stabmeldžiai negali vadintis „žmogumi“.
Tačiau kitos 70 tautų, arba sudėtinių dalių žmoguje,
išreiškia vieną iš atskirų žmogaus aspektų,
todėl bendrai vadintis „adam“, negali.
Savaitinė Toros dalis moko kaip galima sujungti dvi valdžias „dangų“ ir „žemę“,
arba kaip būti „panašiu (adame) į Kūrėją“, t.y. kaip būti „Adam“.
Parašyta: „Klausyk, dangau, ką aš kalbėsiu, ir išgirsk, žeme, mano žodžius“ (Dvarim 32 – 1).
Žinome, kai žmogus ateina į teismą, jis turi paliudyti savo žodžius.
Parašyta Toroje:
„Pagal du liudininkus...bus patvirtintas dalykas“ (Dvarim 19 – 16).
Tora sako, kad žmogaus gyvenimo tikslas yra surasti Kūrėją ir tarnauti Jam.
Tačiau iškyla klausimas: kodėl?
Baal Sulamas rašo „Įvade į Veidas šviečia ir paaiškina“,
kad gyvulys neturi aptarnauti kito gyvulio,
kaip ir žmogus nesukurtas tam, kad aptarnauti kito žmogaus.
Iš tikro gyvulys yra sukurtas tam, kad aptarnauti žmogų, aukštesnę gamtos dalį.
Taip pat ir žmogus yra sukurtas tik tam, kad aptarnautų aukštesnę,
t.y. pačią aukščiausią realybės dalį – Kūrėją.
Todėl dabar tampa aiški Toros idėja:
žmogus turi visų pirma surasti Kūrėją.
Yra žinoma, kad rytų „dvasinai mokymai“, kaip ir vakarų „civilizuotas“ pasaulis ieško tik „šviesos“, t.y. malonumo.
Tai reiškia, kad Kūrėjo „ieškojimas“ jiems nėra pirmaeilis uždavinys.
Todėl „vakarai“ stengiasi šviesą gauti materialiuose „drabužiuose“,
kaip garbė, valdžia, pinigai...
Kaip ir „rytų mokymai“ stengiasi gauti tik „šviesą“,
bet tik jau labiau „dvasiniuose“ „drabužiuose“,
t.y. savęs tobulinime: ar savo kūno, ar proto.
Tačiau šiaip ar taip, tai tik – „drabužiai“...
Toros požiūris sako, kad meilė Kūrėjui yra pats tikriausias žmogaus „ryšys“ su visos realybės „Šeimininku“.
Tik šiam „ryšiui“ žmogus ir turi skirti visą savo gyvenimą...
Todėl mūsų mokytojas Moše pasirinko du pačius patikimiausius,
kurie tik gali būti, „liudytojus“: „dangų“ ir „žemę“.
Tačiau čia iškyla klausimas,
kaip „dangus“ ir „žemė“ gali liudyti?
Iš tikro jau sakėme, kad visa Tora kalba tik apie žmogaus vidų,
todėl „dangų“ ir „žemę“ reikia suprasti, esančius žmoguje.
Kaip sako šventasis Zoharas, kad žmogus yra „mažas pasaulis“.
Žinome, kad bendrai yra dvi Kūrėjo valdymo rūšys: „atviras“ ir „paslėptas“.
Kai Kūrėjo valdymas negali būti „atviras“, mes esame „paslėpime“ – „dvasinėje tremtyje“.
Todėl mums reikia patikimų „liudininkų“,
kurie mus lydėtų kieviename gyvenimo žingsnyje ir „rodytų“ kelią.
Moše, išreiškia tikėjimo, esančio žmoguje, aspektą.
Iš tikro Moše, t.y. „tikėjimo aspekto“ užduotis yra žmogų,
esantį „dvasinėje tremtyje“, atvesti prie reikiamo tikslo,
t.y. prie meilės „ryšio“ su Kūrėju.
Todėl Moše renkasi pačius patikimiausius ir amžinus „liudininkus“.
Tai puikiai atspindi ivritas.
„Dangus“ – tai galutinis žmogaus tikslas.
„Tikslas“ ivritu – „tachlit“ (תכלית), tos pačios raidės sudaro žodį „žydras“ – „tchlelet“ (תכלת). Dangus, kaip žinome yra žydras.
„Žemė“ – tai žmogaus norai.
„Žemė“ ivritu – „erec“ (ארץ), pagal knygą Zohar,
tai kyla iš žodžio „racon“ – „noras“, (רצון).
Todėl „galutinis tikslas“ ir „noras“ yra du patys patikimiausi „liudininkai“, galintys atvesti žmogų prie ryšio su Kūrėju.
„Dangus“ ir „žemė“ taip pat nurodo į du kelius, einant žmogui į šį tikslą.
Ir tai „Toros kelias“ bei „kentėjimų kelias“.
Sako mums išminčiai, kai žmogus eina į galutinį „tikslą“ savo noru,
tai reiškia „žemės“ aspektą.
Tačiau, kai žmogus nenori eiti savo laisvu, sąmoningu pasirinkimu,
tada Kūrėjas veda žmogų „dangaus karalystės“ keliu.
Ir tada „dangaus“ kelias jau „neklausdamas“, atveda žmogų į gerumą, tik jau skausmingai...
Todėl Tora ir linki mums sąmoningai pasirinkti „Toros kelią“,
t.y. kelią be kentėjimų, tik su sąmoningomis pastangomis.
