kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • לאחר שאנו יודעים היטב את מדת הטוב המקווה כצלמו ודמותו, עלינו להתבונן בדברים והאמצעים העומדים לרשותנו כדי להחיש את הטוב והאושר. בעה''ס, השלו בעולם Kai jau išsiaiškinome, kas yra visų laukiamas gerumas, reikia įsižiūrėti į mums realiai pasiekiamas priemones, kad pagreitinti šį „gerumą“ ir „laimę“. (Baal Sulamas „Taika Pasaulyje“)


I. RAŠYMAS IR TARIMAS   




Ivrito raštas turi nemažai skirtumų lyginant su europietišku:

jo rašymo kryptis atvirkščia europietiškoms kalboms (iš dešinės į kairę);

skiriasi pati raidžių forma;

nėra didžiųjų raidžių (tačiau penkios raidės turi „galinę“ jų rašymo žodžio gale formą);

ir galiausiai – balsių nebuvimas.


Ivrito alfabetą sudaro 22 raidės, kurios senovėje reiškė tik priebalses.

Bėgant laikui kai kurios raidės tam tikrais atvejais ėmė reikšti ir balses, vienok ir dabar dauguma balsių žodyje nerašomos.

Ir taip, žodis ספר parašytas be įbalsinimo gali būti skaitomas skirtingai ir reikšti skirtingus žodžius:

Safár – „jis skaičiavo“

Sfor – „skaičiuok“

Sipér – „jis papasakojo“ ir „jis apkirpo“

Sapér – „papasakok“ ir „apkirpk“

Séfer – „knyga“

Sapár – „kirpėjas“

Sfar – „riba“

Supár – „buvo papasakota“ ir „buvo apkirptas“.


Balsės, o taip pat kai kurių priebalsių tarimo ypatybės (pavyzdžiui f – p mūsų pavyzdyje) išreiškiamos specialiais simboliais – taškais ir brūkšneliais, kurie rašomi prie raidės (po ja, virš jos arba jos viduje) ir kurios bendrai vadinamos įbalsinimu (ivrite „nikud“ arba „nekudot“).

Su įbalsinimu yra spausdinami vadovėliai pradedantiesiems, vaikiškos knygelės, eilės, o taip pat Tora ir maldynai.

Daugumoje kitų atvejų įbalsinimas nerašomas ir žodžio prasmė nustatoma pagal kontekstą.

Galiausiai tai pasirodo ne taip ir sunku, ir praėjus tam tikram laikui, priprantama skaityti be įbalsinimo, tik retkarčiais stabtelėjant ir susimąstant apie teisingą žodžio formą.

Bet kuriuo atveju, tai nėra sunkiau už anglišką raštą, kur raidė a gali būti skaitoma, kaip a (father), e (bad), ei (take) arba o (tall), jau nekalbant apie raidžių junginius ai, ea ir t.t.

Ivrito raidės turi ne tik fonetinę, bet ir skaitinę reikšmę. Dažnai skaičiai (pvz.: judėjų kalendoriaus datos, mokyklos klasių numeravimas) išreiškiami raidėmis: א׳ כִּתָּה kita alef „pirma klasė“ (žr. taip pat skyriuje „Skaitvardžiai“).



1.1 ALFABETAS
Spausdintinė raidė Rašytinė raidė Pavadinimas    Tarimas    Skaitinė reikšmė

א

alef

1/

1

בּ

bet

b

2

vet

v)

-

ג

gimel

g

3

ד

dalet

d

4

ה

hey

2/

5

ו

vav

v, u, o 3/

6

ז

zain

z

7

ח

chet

ch

8

ט

tet

t

9

י

jud

i, e, ie3/

10

כּ

kaf

k

20

(ך כ

chaf

ch4/

-

ל

lamed

l

30

ם מ

mem

m4/

40

ן נ

nun

n4/

50

ס

samech

s

60

ע

ain

1/

70

פּ

pei

p

80

(ף פ

fei

f4/

-

ץ צ

cadi

c4/

90

ק

kuf

k

100

ר

reiš

r

200

ש

ׁ

šin

š

300

(שׂ

sin

s)

-

ת

tav

t

400

Skoliniuose ir tikriniuose daiktavardžiuose naudojamas ženklas ׳ „géreš“, kuris junginyje su ivrito raidėmis reiškia naujus garsus, kurių nebuvo senovės ivrite:

'ז reiškia ž, 'ג – dž, 'צ – č (raidės 'ז ž ir 'ג dž ivrite dažnai keičiamos viena kita).



Paaiškinimai


1) Raidės alef ir ain reiškia ypatingus gomurinius garsus, kurie įprastiniame daugumos izraeliečių tarime išnyko (pas išeivius iš arabų šalių išliko gomurinis garsų ain ir chet tarimas).

Po priebalsių ir prieš balsius jie skamba kaip sprogimas balse (taip vadinamas „gerklinis sprogimas“, kurį mes pažymime apostrofu ir kuris žodžio „ne“ gale skamba ryškiu, nutrūkstančiu ištarimu: ne), pavyzdžiui: קָרְאָה „ji skaitė“ kar‘á (dalinasi į skiemenis kar-a, skirtingai nuo קָרָא „jis skaitė“ – ka-ra).

2) Raidė hey reiškia garsą h. Šitas garsas šiuolaikiniame ivrite labai dažnai (žodžių gale – visada) netariamas.

Jokiu būdu negalima jo pakeisti rusišku g arba ch – tai daro žodį visiškai neatpažįstamą.

Jeigu sunku jį ištarti, tai geriau iš viso praleisti: žodis הוֹלֵך bus izraeliečio teisingai suprastas kaip olech, tuo tarpu golech arba cholech bus visai nesuprantama.

3) Raidės vav ir jud gali reikšti priebalses (atitinkamai v ir j) ir balses (u, o – i, e). Kaip priebalsės, viduryje žodžio jos gali būti rašomos padvigubintos (כוונה kavana „intencija, ketinimas“, קיים kajam „egzistuojantis“).

4) Žodžio gale raidės chaf, mem, nun, fei ir cadi turi ypatingą formą: ך, ם, ן, ף, ץ (atkreipkite dėmesį, kad garsas p visur, tame tarpe ir gale žodžio, rašomas פּ, pavyzdžiui פיליפּ Filipas).
Raidės vet, chaf, fei, sin neturi savo skaitinės reikšmės, nes jos yra ne atskiros raidės, bet prieš tai buvusių (bet, kaf, pei, šin) variantai.

Įprastiniame rašyme be įbalsinimo taškai, skiriantys bet nuo vet, kaf nuo chaf, pei nuo fei, šin nuo sin nėra rašomi.

Poros bet–vet, kaf–chaf, pei–fei ivrite atspindi garsų, pažymimų jais, kaitymą vienos šaknies žodžiuose:

כָּתַב katáv „rašė“ – לִכְתֹּב lichtóv „rašyti“

בָּנָה baná „statė“ – לִבְנוֹת livnót „statyti“

פָּתַח patách „atvėrė“, „atidarė“ – לִפְתֹּחַ liftóach „atverti“, „atidaryti“


Raidžių poros ת – ט (t), ק – כּ (k), ח – כ (ch), ו – ב (v), שׂ – ס (s) šiuolaikiniame ivrite skamba visiškai vienodai.

Kai kuriais atvejais (ת – ט, שׂ - ס, o taip pat א - ע) tenka paprasčiausiai išmokti teisingo žodžio rašymo.

Kitais atvejais galima nustatyti, kokią raidę galima rašyti: כ ar ח, כּ ar ק, ו ar ב dėka garsų kaitaliojimosi patikrinimo.

Pavyzdžiui, kokia raide išreikšti garsą v žodžiuose evatér „nusileisti, užleisti“ ir evatél „atšaukti“?

Būtajame laike šie veiksmažodžiai turi formą vitér „jis nusileido, užleido“, bet bitél „jis atšaukė“.

Pirmajame veiksmažodyje v nesikeičia ir todėl bus rašoma raidė vav, antrame veiksmažodyje v keičiasi su b, todėl jį reikia rašyti raide bet-vet.

Sudėtingesnis pavyzdys: žodyje מֻכְרָח muchrách „privalo“ yra dvi ch. Kaip nustatyti, kokia raide išreikšti kiekvieną iš šių ch?

Palyginkim šį žodį su akivaizdžiai jam giminišku žodžiu הִכְרִיחַ hichríach „įpareigojo, privertė“. Kadangi žodžio pradžioje skamba hich, aišku, kad ch čia reikia rašyti kaip chaf (prieš chet būtų skambėję hech, palyg. הֶחְלִים hechlím „pasveiko“, הֶחְמִיץ hechmíc „surūgo“). Junginys íach gale žodžio parodo, kad galinė ch – tai chet (priešingai būtų – ich, palyg. מַדְרִיך madrích „instruktorius“).


1.2 ĮBALSINIMO ŽENKLAI


Balsė a išreiškiama ženklais ־ַ patách, ־ֲ chatáf-patách, ־ָ kamác

PASTABA: brūkšnelis ־ reiškia bet kokią raidę, prie kurios rašomas įbalsinimo ženklas:

pvz.: גַן gan „sodas“; אֲנִי aní „aš“; דָבָר davár „žodis, daiktas“.

Balsė o – ženklais ־ֹ arba ־וֹ cholám, ־ֳ chatáf-kamác, ־ָ kamác-katán (retai):

שָׁלוֹם šalóm „taika“, אֳנִיָּה onijá „laivas“, כָּל kol „visas“.

Balsė u – ženklais ־ֻ kubúc, ־וּ šurúk:

שׁוּק šuk turgus, rinka, כֻּלָּם kulám „jie visi“.

Balsė i – ženklu ־ִ chirík, dažnai su po jo sekančiu jud ־ִי :

סִפּוּר sipúr „pasakojimas“, mi מִי „kas“.

Balsė e – ženklais ־ֶ segól,־ֱ chatáf-segól, ־ֵ ceré:

בֶּגֶד béged „rūbai“, אֱמֶת emét „tiesa“, סֵפֶר séfer „knyga“;

cere su po jos sekančiu jud ־ֵי paprastai skaitomas ei: בָּתֵּי batéi „namai“ (dalis aškenazių judėjų taip taria kiekvieną cere: בֵּיתֵנוּ beiténu arba beitéinu „mūsų namas“).

Ženklas ־ְ šva reiškia balsės nebuvimą (כָּתְבָה katvá „ji rašė“) arba balsę e. Kaip e šva rašosi sekančiais atvejais:

1. Prielinksniuose בְּ-, -כְּ, -לְ ir jungtuke -וְ, kurie rašomi sujungti su sekančiu žodžiu (palyginkite בְּרֹאשׁ beróš „galvoje“ – בְּרוֹשׁ broš „kiparisas“, וְרָאשִׁים ve-roším „ir gãlvos“ וְרָדִים – vradím „rožės“).

2. Po pirmąja žodžio raide, jeigu po jos seka alef arba ain (זְאֵב zeév „vilkas“, תְּעָלָה tealá „kanalas“).

3. Po pirmąja žodžio raide, jeigu tai jud (יְלָדִים jeladím, „vaikai“), reiš (רְסִיסִים resisím, „skeveldros“), nun (נְשִיקָה nešiká, „bučinys“), lamed (לְבָנִים levaním, „balti, baltiniai“), mem (מְכוֹנָה mechoná, „mašina“), o taip pat veiksmažodiniuose priešdėliuose (תְּסַפֵּר tesapér, „tu papasakosi“, יְסַפֵּר jesapér, „jis papasakos“). Plg. תְּסִיסָה tsisá „rūgimas“, kur תְּ nėra priešdėlis.

4. Jei žodžio viduryje eina du šva iš eilės, tai antrasis šva skaitomas kaip e: תִּגְמְרוּ tigmerú, „jūs baigsite“.

5. Jeigu žodžio viduryje eina vienas po kito du vienodi priebalsiai, tai tarp jų tariama e: חָגְגָה chagegá „ji šventė“ (plg. כָּתְבָה katvá), סוֺבְבִים sovevím „besisukantys“ (plg. כּוֺתְבִים kotvím).


Žodžio gale šva (= balsės nebuvimas) paprastai nerašomas, išskyrus du atvejus: po galine chaf ךְ: בַּעֲלֵךְ baaléch „tavo vyras“, ir jei gale eina du priebalsiai vienas po kito: אָמַרְתְּ amart „tu (mot. g.) pasakei“, o taip pat įvardyje אַתְּ at „tu“ (mot. g.).

Dagešas (taškas raidės viduryje) skiria בּ b nuo ב v, פּ p nuo פ f, כּ k nuo כ ch. Likusiose raidėse dagešas šiais laikais neįtakoja raidės tarimo (senovėje dagešas nurodydavo sprogstamąjį priebalsį, kaip pvz.: b atskiriant nuo v, arba priebalsio susidvejinimą סִפֵּר senovinis sippér, dabartinis sipér „jis papasakojo“).
Atkreipkite dėmesį, kad raidė וּ gali būti skaitoma dvejopai: po priebalsio kaip u (סוּס sus „arklys“), o po balsio kaip v (כַּוָּנָה kavaná, „ketinimas“).

Mapikas (taškas הּ viduryje žodžio gale) nurodo, kad hei čia ne „balsinė raidė“, o priebalsė h. Šiuolaikiniame tarime šis garsas žodžio gale niekada netariamas: בְּנָהּ bna (senovinis bnah) „jos sūnus“, גָבֹהַּ gavóha arba gavóa (senovinis gavóah) „aukštas“.

Įbalsinimo ženklai, kaip jau minėta, skaitomi po tos balsės, prie kurios jie rašomi. Vienok, jei žodžio gale yra raidė chet ir po ja patachas, tai jis skaitomas prieš priebalsę ch: רוּחַ rúach „vėjas, dvasia“ (ne rucha). Senajame ivrite ši taisyklė buvo taikoma taip pat raidėms ain ir hei, tačiau dabar ain didžiosios dalies israeliečių tarime išnyko, o h arba taip pat netariama, arba tariama prieš a: לָנוּעַ lanúa „judėti“, גָבֹהַ gavóha ir gavóa.

Atkreipkite dėmesį, kad įbalsintame tekste cholamas ־ֹ susilieja su diakritiniu tašku virš שׁ šin arba שׂ sin: חֹשֶךְ chóšech „tamsa“, שׂבַע sóva „sotumas“, שֹׁמֵר (biblinis rašymas) šomér „sargas“, עֹשֶׂה (biblinis rašymas) osé „darantis“.

Norint teisingai perskaityti tokius žodžius, reikia prisiminti sekančią taisyklę: prie kiekvienos raidės žodžio pradžioje ir viduryje (išskyrus jud, išreiškiančią balsę i ir „nebylius“ alef retuose žodžiuose) turi būti įbalsinimo ženklas; dvi balsės niekada nebūna šalia (yra viena išimtis – žodžio gale, žr. aukščiau רוּחַ rúach), jas būtinai skiria priebalsis; žodis negali prasidėti įbalsinimu, bet tik raide, o įbalsinimas skaitomas po šios raidės.

Dėl to žodyje חשֶׁךְ viršutinis taškas virš שׁ reiškia cholamą (šalia chet nėra kito ženklelio): חֹ = cho. Kadangi prie ש nėra kairiojo viršutinio taškelio (שׂ), tai čia ne sin, o šin, t.y. vienas taškas reiškia ir cholamą (o), ir raidės skaitymą kaip š (o ne s). Analogiškai, kairysis viršutinis taškas prie pirmos raidės žodžio שׂבַע nurodo s (sin) ir balsę o (cholamas), nes prie pirmos raidės nėra kito įbalsinimo ženklelio. Bibliniuose raštuose שֹׁמֶר šomer, עֹשֶׂה ose (dabar rašoma שומר, עושה, t.y. balsė o išreikšta raide ו) vienas taškas nurodo balsės tarimą, o antras – balsę o (שֹׁמֵר dešinysis taškas nurodo š, kairysis – o, עֹשֶׂה – dešinysis taškas – cholamą o, nes prie raidės ain nėra kito įbalsinimo ženklelio, o kairysis nurodo s – sin).

Panašiu būdu žodis עָוֹן skaitomas avón: jei prie ain yra balsė (kamacas), tai sekantis vav skaitomas kaip priebalsis v (negali būti dviejų balsių iš eilės – *aon), ir cholamas prie jo – o: avon – „nuodėmė“.


1.3 IVRITO PRIEBALSIŲ TARIMO YPATYBĖS


Garsai š ir l hebrajų kalboje skamba šiek tiek minkščiau, negu atitinkami rusų kalbos garsai;

Ch – truputį gilesnis;
Skardieji priebalsiai žodžio gale nesuduslėja (טוֹב tov „gerai“ skirtingai nuo תּוֹף tof „būgnas“);

Priebalsiai (išskyrus l) lieka kieti prieš i, e: תִּקְווָה tikva „viltis“ tariama su kietu t (tačiau ne taip, kaip тыква rusų kalboje);

Balsė o visada skamba aiškiai ir nesimaišo su a: עוֹלֶה ole „repatriantas“, עָלֶה ale „lapas“ (medžio).


1.4 KIRTIS


Ivrito žodžiuose kirtis paprastai krinta ant paskutinio skiemens, išskyrus keleto tipų daiktavardžius (יֶלֶד jeled „vaikas“, נַעַר naar „berniukas“, חֹשֶׁךְ chošech „sutemos“) ir kai kurias veiksmažodines galūnes, nepriimančias kirčio (כָּתַבְתִּי katavti, „aš rašiau“, כָּתַבְתָּ katavta „tu rašei“).

Skoliniuose, o taip pat tuose ivrito žodžiuose, kuriuose įvyko kirčio poslinkis, kirtis gali kristi ant antro arba trečio skiemens nuo galo (אוּנִיבֶרְסִיטָה universita arba universita „universitetas“, גְלִידָה glida „ledai“).

Tais atvejais, kai kirtis krinta ne ant paskutinio skiemens, tai pažymima transkripcijoje arba parašyme ivritu: jeled יֶלֶד (ženklelis ־ֽ po kirčiuoto skiemens priebalse) arba nurodoma pastabose.


1.5 RAŠYMO BE ĮBALSINIMO YPATYBĖS


Įbalsinimas, kaip jau buvo kalbėta, hebrajų kalboje naudojamas tik retais atvejais. Paprastai tekstas rašomas (ir, suprantama, spausdinamas) be įbalsinimo.

Neįbalsinto teksto skaitymo palengvinimui naudojamas taip vadinamas „pilnas“ parašymas מָלֵא כְּתִיב ktiv male, kuriame balsės u, o, i rašomos וּ, וֹ, ־ִי , o priebalsės v ir j žodžio viduryje – וו, יי: שֻׁלחָן – שולחן, סִפּוּר – סיפור, כַּוָּנָה – כוונה, קַיָּם – קיים.

Kalbant apie o, i – yra išimtys iš šios taisyklės; pavyzdžiui, jud nerašoma veiksmažodiniuose priešdėliuose (תכתוב tichtov) ir prielinksniuose (plg. מִן min „iš, nuo“ – מִין min „rūšis, lytis“).

Vav nerašoma žodyje כָּל kol „visas“, kai jis eina kaip sekančio žodžio pažyminys; kai tas pats žodis naudojamas kaip savarankiškas reikšme „visi, viskas“, tada vav jame rašoma: כּוֹל kol.

Šios taisyklės taikomos gana nenuosekliai, vieną ir tą patį žodį galime sutikti ir pilnai, ir sutrumpintai parašytą, kartais netgi tame pačiame tekste.