kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • לאחר שאנו יודעים היטב את מדת הטוב המקווה כצלמו ודמותו, עלינו להתבונן בדברים והאמצעים העומדים לרשותנו כדי להחיש את הטוב והאושר. בעה''ס, השלו בעולם Kai jau išsiaiškinome, kas yra visų laukiamas gerumas, reikia įsižiūrėti į mums realiai pasiekiamas priemones, kad pagreitinti šį „gerumą“ ir „laimę“. (Baal Sulamas „Taika Pasaulyje“)



III. SINTAKSĖ


Šiame skyriuje mes paliesime tik kai kuriuos atskirus ivrito sintaksės klausimus, ypač tas jo konstrukcijas, kurios pastebimai skiriasi nuo analogiškų kitų kalbų konstrukcijų.                                                                                                                                                                                                                            3.1 VARDAŽODINIS JUNGINYS


Pažyminys paprastai eina po pažymimojo žodžio: שֶׁלִ הַיֶּלֶד „mano vaikas“, יָפֶה יֶלֶד „gražus vaikas“, זֶה יֶלֶד šis vaikas“, הָעִיר תּוֹשַׁב miesto gyventojas“, קִיר אֲרוֹן „sieninė spinta“ (paž. „sienos spinta“); בָּרְהוֹב הַהוֹלֵךְ הָאִישׁ „einantis gatve žmogus“; בָּרְהוֹב שֶׁהָלַךְ הָאִישׁ „žmogus, kuris ėjo gatve“.

Prieš daiktavardį gali eiti kiekybinis skaitvardis (אֲנָשִׁים שְׁנֵי) „du žmonės“), prieveiksmis (יְלָדִים הַרבֶּה „daug vaikų“, bet רַבִּים יְלָדִים „daugelis vaikų“), apibendrinantis, klausiamasis ir nežymimasis įvardis: אִישׁ כָּל „kiekvienas žmogus“;  אֵיזֶה  יוֹם kokia diena“, דָבָר אֵיזֶשֶׁהוּ „kažkoks tai daiktas“, שֶׁהוּא מָקוֹם כָּל „bet kokia vieta“ = מָקוֹם כָּלְשֶׁהוּ; parodomasis įvardis אוֹתוֹ (אִישׁ אוֹתוֹ šis žmogus”, חָאִישׁ אוֹתוֹ tas pats žmogus”).


Literatūrinėje kalboje prieš daiktavardį kartais yra sutinkamas parodomasis įvardis זֶה: הַאִישׁ זֶה אֶת רָאִיתִי „aš mačiau šį žmogų“ (vietoje įprasto הָזֶה הַאִישׁ אֶת רָאִיתִי).

Pažyminys, išreiškiamas būdvardžiu, dalyviu ar parodomuoju įvardžiu, einančiu prieš pažymimąjį žodį, derinamas su juo gimine, skaičiumi ir apibrėžtumu: זוֹ יַלְדּה,הַיֶּלֶד   הַזֶּה, אֵלֶּה יְלָדִים, הָאֵלֶּה הַיְלָדִים.

Kiekybinis skaitvardis derinamas gimine (בָּנִים חֲמִישָׁה - חָמֵשׁ בָּנוֹת); jei daiktavardis apibrėžtasis, tai skaitvardis (nuo 3 iki 10) eina derinimo be prielinksnių konstrukcijoje: הַבָּנִים חֲמִישָׁת „šie penki sūnūs“.

Savybinis įvardis nėra derinamas su pažymimuoju žodžiu: שֶׁלִי הַבּן, שֶׁלִי הַבַּת,  הַיְלָדִים שֶׁלִי, skirtingai nuo rusų kalbos „mano sūnus, mano duktė, mano vaikai“.

Derinimo be prielinksnių konstrukcija (smichutas) yra kaip vienas žodis, tuo tarpu šios konstrukcijos giminė ir skaičius yra apsprendžiami pagal pirmąjį jos žodį, o apibrėžtumas – pagal paskutinį žodį: פָּנִים קַבָּלַת „priėmimas (svečių)“ – vns. mot.g. (קַבָּלַת), neapibrėžta (פָּנִים). הַפָּנִים קַבָּלַת  – vns. mot. g . apibrėžta (הַפָּנִים).

Pažyminys derinimo be prielinksnių konstrukcijai eina po paskutinio jos nario, tačiau jis yra derinamas pagal prasmę arba su pirmu, arba su paskutiniu jos nariu: קַבָּלַת הַחַמָּה הַפָּנִים „šiltas priėmimas“, kur הַחַמָּה vns. mot.g. pažym., kadangi קַבָּלַת vns. mot.g., o artikelis prieš הַפָּנִים daro visą konstrukciją apibrėžtąja.

 הָאַנְגְלִּית הַשָׂפָה לִמּוּד „anglų kalbos mokymasis“.

 הָאַנְגְלִּית vns. mot. g. pažym. – derinamas su הַשָׂפָה, o ne su לִמּוּד; visi vyriškos giminės žodžių junginiai, tokie kaip לִמּוּד vyr.g.: זְמָן הַרְבֵּה לִ לוֹקַחַ הָאַנְגְלִּית הַשָׂפָה לִמּוּד „anglų kalbos mokymasis atima iš manęs daug laiko“.

Tuo atveju, kai pirmas ir paskutinis derinimo be prielinksnių konstrukcijos nariai yra tos pačios giminės ir skaičiaus, nustatyti, kuriam iš jų priklauso pažyminys, galima tik pagal prasmę, ir tokiu atveju galimas dviprasmiškumas: הָאֵלָּה הַיָפִים הַכּפָרִים תּוֹשָׁבֵי „tų gražių kaimų gyventojai“ arba „tie gražūs kaimo gyventojai“.


3.2 VARDAŽODINIS SAKINYS

Ivrite labai paplitę vardažodiniai (be veiksmažodžio) sakiniai, nereikalaujantys jokio sujungimo (tokio tipo, kaip vok. bin, bist, ist, angl. am, are, is): סְטוּדֶנְט אֲנִי  aš studentas; יָפָה אַתְּ tu graži; אָחִי הוּא jis mano brolis.

Kartu gana dažnai tokiuose sakiniuose kaip jungtis naudojamas asmeninis įvardis (3 asm. הוּא, הִיא, הם, הן): זֶה אֶת שֶׁעָשָׁה הָאִישׁ הוּא אֲנִי  „Aš tas žmogus, kuris tai padarė“

Literatūrinėje kalboje yra tendencija naudoti šią jungtį sakinio gale: הָאֵלֶּה הַסְפָרִים  קָשִׁים דַי „Šios knygos gana sunkios skaitymui“.

Klausiamieji įvardžiai „kas?“ (gyv.ir negyv.), paprastai rašomi kartu su jungtimi:  הַזֶּה הַדָּבָר מַהוּ „Kas tai per pokštas?“; הַזֶּה הָאִישׁ מִיהוּ „Kas (yra) šis žmogus?“ (tuo atveju א jungties pabaigoje praleidžiama).

Kaip neiginys vardažodiniuose sakiniuose naudojama dalelytė אֵין, dažniausiai derinyje su įvardžiuotine priesaga:

  

 

 סְטוּדֶנְט אֵינֶנִּי (אֲנִי) „aš ne studentas“; יָפָה אֵינֵךְ (אַתְּ) „tu negraži“; אָחִי אֵינֶנּוּ (הוּא) „jis ne mano brolis“; נָכוֹן זהֶ אֵין=נָכוֹן אֵינֶנּוּ זהֶ „tai nėra teisinga“.

Čia galimi du variantai: אֵין ir 3 asm. asmeninis arba nurodomasis įvardis, arba veiksnys (daiktavardis, asmeninis arba nurodomasis įvardis) ir אֵין su įvardžiuotine priesaga, kuri derinama su veiksniu.

Šnekamojoje kalboje kaip neiginys prieš vardinį veiksnį yra vartojama dalelytė לֹא:  סְטוּדֶנְט לֹא אֲנִי, אָחִי לֹא הוּא.

Rusų kalboje, tokiuose vardažodiniuose sakiniuose, kaip „Tai berniukas“, tai mergaitė“, „tai knygos, kurias aš vakar pirkau“ veiksnys išreikštas vienaskaitos bevardės giminės įvardžiu ето (tai).

Analogiškuose ivrito sakiniuose veiksnys (זֶה, זוֹ, אֶלֶּה) derinamas su vardiniu tariniu (berniukas, mergaitė, knygos) gimine ir skaičiumi: יֶלֶד זֶה; יַלְדָּה זוֹ, אֶתְמוֹל שֶׁקָּנִיתִי הַסְּפָרִים הֶם אֵלֶּה  Atitinkamai yra ir su neiginiu אֵין:                  .

Atskirais atvejais tarinys, išreikštas dalyviu, susilieja su prisijungiančiu prie jo dalyviu – asmeniniu įvardžiu (paprastai 1 asmens) į vieną žodį:  

אֲנִי סָבוּר סְבוּרָנִי  Aš manau  svuráni

אֲנִי חוֹשְׁב חוֹשְׁבָנִי  Aš galvoju chošváni.

Šis reiškinys atsirado ivrite dėl aramėjų kalbos įtakos, ir vienu atveju vietoje ivrito vartojama aramito forma: אֲנַחְנוּ עוֹסקִים > עָסקִינָן (askinan) „mes užsiimame“ (pvz. עָסְקִינָן מַדָּע בְּעֵנְיְנֵי אִם „jei jau mes užsiėmėme mokslo klausimu, tai...“).

Ivrite nėra veiksmažodžio „turėti“. Ivrite, norint išreikšti turėjimą, naudojama dalelytė יֵשׁ „yra“, kaip savarankiška (הַחִים שְׁנֵי לִי יֵשׁ „aš turiu du brolius“) ir taip pat su įvardžiuotinėmis priesagomis  (יֶשְׁנוֹ, יֶשְׁנָה, יֶשְׁנָם, יֶשְׁנָן):

 בַּסִפְרִיָה יֶשְׁנָן אֵלֶּה סְּפָרִים „šios knygos yra bibliotekoje“; יֶשְׁנוֹ אֲנִי אָז ,עָלַי שׁוֹאֵל מִישֶׁהוּ אִם „jei kas nors paklaus apie mane, tai aš esu“ (t.y. aš čia).

Pagal ivrito normatyvinę gramatiką tokioje frazėje, kaip סֵפֶר לִי יֵשׁ „aš turiu knygą“, žodis סֵפֶר „knyga“ yra veiksnys. Tuo tarpu šnekamojoje kalboje šis žodis laikomas tiesioginiu papildiniu ir todėl, jei jis pasirodo esąs papildiniu, tai prieš jį naudojamas tiesioginio žymimojo papildinio prielinksnis: מְחַפֵּשׂ שׁאַתָּה הַסֵּפֶר לִי יֵשׁ  „aš turiu tą knygą, kurios tu ieškai“ (ir literatūrinėje, ir šnekamojoje kalboje ši forma bus be אֶת). Vienok, frazėje „aš turiu tai“ זֶה אֶת לִי יֵשׁ neįmanoma apsieiti be אֶת).   

Šnekamojoje kalboje tokios frazės dažnai prasideda asmeniniu įvardžiu:

אָח יֵשׁ לִי אֲנִי  „aš turiu brolį“ (paž. „aš, turiu aš brolį“).

Neigiamame sakinyje vietoje יֵש bus אֵין, vietoje יֶשְׁנוֹ אֵינֶנּוּ:

אֲנִי אֵינֶנּוּ אָז עָלַי שׁוֹאֲלְים אִם „jei apie mane paklaus, tai manęs nėra“;

לַוֶּה הַדֶּרוּשׁ הַזְמָן (אֶת) לִי אֵין „neturiu to laiko, kurio reikia tam“.  

Būtajame ir būsimajame laikuose vardažodiniame sakinyje vartojamos atitinkamos veiksmažodžio לִהְיוֹת „būti“ formos:

סְטוּדֶנְטְ הָיִיתִי אֲנִי  „aš buvau studentas“

כָּאן הָיָה הוּא  „jis buvo čia“

אַחִים שְׁנֵי לִי הָיוּ  „aš turėjau du brolius“

הַזֶּה הַסֵּפֶר אֶת לִי יִהְיֶה „rytoj aš turėsiu šią knygą“.



3.3 SAKINIO SANDARA


Žodžių tvarka ivrito sakinyje pakankamai laisva. Dažniausiai tarinys eina po veiksnio, bet tai ne griežta taisyklė.

Reikia aptarti tik neiginio vietą.

Neigianti dalelytė לֹא (uždraudžianti אַל, literatūrinėje kalboje taip pat טֶרֶם „dar ne“, פֶן „kad ne“) eina sakinyje tiesiogiai prieš veiksmažodį.

Kai veiksmažodis yra esamajo laiko, literatūrinėje kalboje neigianti dalelytė אֵין vartojama prieš veiksnį (כּֽלָל לִי נוֹגֵעַ זֶה אֵין „tai manęs visai neliečia“), arba אֵין, su įvardžiuotine priesaga, suderinta su veiksniu, eina prieš tarinį (יוֹדֵעַ אֲנִי אֵין = יוֹדֵעַ אֵינֶנִי אֲני „aš nežinau“, žr. neigimą vardažodiniame sakinyje, ankstesniame skyriuje).

Dažnai ivrito frazėje naudojama dalelė כֵּן prieš tarinį energingam pabrėžimui: אֵלֵךְ כֵּן אַנִי - תֵלֵךְ לֹא אַתָּה  „Tu neisi“ – „Aš (taip) eisiu“, „Aš būtinai (vis tiek) eisiu“. 

Dar viena charakteringa ivrito frazės ypatybė – taip vadinamas „sakinys su išskirtu (tematiniu) nariu“, pavyzdžiui: בּֽנוֹ אֶת מַכִּיר אֲנִי ,הַהוּא הָאִישׁ  pažodžiui: „tas žmogus – aš pažįstu jo sūnų“.

Tokia konstrukcija naudojama, pavyzdžiui, patarlėje: בּֽרֹאשוֹ עֵינָיו הָחָכָם  „išminčius tas, kuris moka matyti“. (Pažodžiui: „išminčius – jo akys jo galvoje“).



3.4 SUDĖTINIAI SAKINIAI


Priminsime, kad sudėtiniu vadinamas toks sakinys, kuris turi šalutinį sakinį.

Ivrite šalutinis sakinys su pagrindiniu yra sujungimas prijungiamuoju jungtuku.

Labiausiai paplitęs prijungiamasis jungtukas – אֲשֶׁר arba שֶׁ־ (rašomas sujungtas su sekančiu žodžiu), kuris atitinka rusišką „kas“: רָאִיתִי שֶׁאֲנִי אָמַרֽתִּי (אוֹתוֹ „aš pasakiau, kad jį mačiau“) arba „kuris“ רָאִיתָּ שֶׁאַתָּה (הַסֶּרֶט „filmas, kurį tu matei“).

Derinyje su prielinksniais jungtukas אֲשֶׁר/שֶׁ־   gali tapti pačiais įvairiausiais prijungiamaisiais jungtukais: כַּאֲשֶׁר = כּֽשֶׁ־ = לִכּֽשֶׁ – „kada, kai“ (תָּבוֹא כַּאֲשֶׁר = כּֽשֶׁתָּבוֹא  „kai tu ateisi“); לֽאַחַר שֶׁ־  = שֶׁ־ אחֲרֵי – „po to, kai“; שֶׁ־ לִפֽנֵי – „prieš tai, kai“: (הָלַכֽתִּי אֲנִי מִלָּה לוֹמַר שֶׁהִסֽפּֽיק לִפֽנֵי „prieš tai, kai jis suspėjo pasakyti žodį, aš išėjau“); שֶׁ־ מִפּֽנֵי – „todėl, kad“ (šnekבִּגֽלַל שֶׁ־ ): שֶׁיָרַד בִּגֽלַל) גֶּשֶׁם שֶׁיָרַד מִפּֽנֵי בָּאתִי לֹא („aš neatėjau todėl, kad lijo“); שֶׁ־ אֵיפֹה – „ten, kur; kur tik“: הַשֶׁמֶשׁ זוֹרַחַת הַיוֹם גֶּשֶׁם יָרַד שֶׁאֶתֽמוֹל אֵיפֹה – „ten, kur vakar lijo, šiandien šviečia saulė“); שֶׁ־ מַה – „tai, kas“ (negyviems); שֶׁ־ מִי – „tas, kuris“ (gyviems); שֶׁ־ אַיךְ – „kai tik“.

Literatūriniame ivrite dažnai naudojamas jungtukas כִּי, turintis dvi reikšmes: „todėl, kad“, ...חָשַׁבֽתִּי כִּי כָּךְ עָשִׂיתִי „aš padariau taip todėl, kad galvojau...“ ir „kas“ (įveda šalutinį papildinį): יָבוֹא כִּי = יָבוֹא כִּי אָמַר הוּא „jis pasakė, kad ateis“.

Reikia atkreipti ypatingą dėmesį į šalutinį pažymimąjį sakinį. Lietuvių kalboje toks sakinys prijungimas santykiniu įvardžiu „kuris“, kaitomu giminėmis, skaičiais ir linksniais. Tuo tarpu ivrito jungtukas אֲשֶׁר,  שֶׁ־turi vieną formą ir negali išreikšti skaičiaus, giminės, linksnio.

Jeigu šalutiniame pažymimajame sakinyje žodis „kuris“ yra veiksnys, tokiu atveju užtenka jungtuko אֲשֶׁר , שֶׁ־ : אֲשֶׁר אָמַר אֶת זֶה  הָאִישׁ = זֶה אֶת שֶׁאָמַר הָאִישׁ „žmogus, kuris pasakė tai“; בָּחָצֵר שֶׁשִׂיחֲקוּ הַיֽלדִים „vaikai, kurie žaidė kieme“.

Bet, jeigu „kuris“ nėra veiksnys ir yra viename iš netiesioginių linksnių, tai ivrite, be jungtuko אֲשֶׁר , שֶׁ־ bus naudojamas dar ir atitinkamas reikalingos formos įvardis (t.y. su tuo ar kitu prielinksniu): „namas, kuriame aš gyvenu“ בּוֹ גָּר שֶׁאֲנִי הַבַּיִת pažodžiui: „namas, kad aš gyvenu jame“: נָתַתָּ שֶׁלוֹ הַיֶלֶד „vaikas, kad jam (= kuriam) tu davei“. 

Jeigu „kuris“ yra galininko linksnyje ir tai yra tiesioginis papildinys, tai ivrite atitinkamas įvardis (אוֹתוֹ „jo“) gali būti praleistas: (אוֹתוֹ) מַכִּיר שֶׁאֲנִי הָאִישׁ „žmogus, kurį aš pažįstu“.

Jeigu šalutiniame sakinyje yra įvardis (įvardžiuotinės priesagos formoje po prielinksnio), prijungtas prie žodžio pagrindiniame sakinyje, tai galima praleisti jungtuką אֲשֶׁר/שֶׁ־, panaudojant įvardį pradžioje šalutinio sakinio:

 בּוֹ גָּר שֶׁאֲנִי הַבַּיִת = גָּר אֲנִי בּוֹ הַבַּיִת pažodžiui: „namas, jame aš gyvenu“;

 לוֹ נָתַתָּ שֶׁאתָּה הַיֶלֶד = נָתַתָּ לוֹ הַיֶלֶד pažodžiui: „vaikas, jam tu davei“

מַכִּיר שֶׁאֲנִי הָאִישׁ  = מַכִּיר אֲנִי אוֹתוֹ הָאִישׁ pažodžiui: „žmogus, jį aš pažįstu“.

Tokia konstrukcija dažnai sutinkama rašytinėje kalboje, nors nominatyvinė gramatika skaito ją klaida.


3.5 KLAUSIAMIEJI SAKINIAI

Klausiamajame sakinyje klausiamasis žodis paprastai yra sakinio pradžioje:

? זֶה אֶת אָמַר מִי  Kas tai pasakė?

?רוֹאֶה אַתָּה מִי אֶת  Ką tu matai?

?רוֹצֶה הוּא מַה  Ko jis nori?

?תָּבוֹא מָתַי  Kada tu ateisi?

?אֶתְמוֹל הָיִיתָ אֵיפֹה Kur tu buvai vakar?

Bendras klausimas gali būti išreikštas viena intonacija: ?אוֹתָה רָאִיתָ „tu ją matei?“ arba dalelyte הֲ, einančia frazės pradžioje kartu su pirmu žodžiu, ji atitinka dalelytę „ar: ?לְךְ הֲיָדוּעַ „ar yra tau žinoma?“

Ši dalelytė vartojama daugiausiai literatūrinėje kalboje. Vietoje jos gali būti pavartota dalelytė הַאִם, kuri taip pat eina frazės pradžioje, bet rašoma kaip atskiras žodis: ? לְךְ יָדוּעַ הַאִם „ar yra tau žinoma?“

Dalelytė אִם užduoda netiesioginį klausimą: ?מָחָר יָבוֹא הוּא אִם אוֹתוֹ שָׁאַלְתִי „aš paklausiau jo, ar jis ateis rytoj“.


3.6 BEASMENIAI IR NEAPIBRĖŽTIEJI-ASMENINIAI SAKINIAI

Kaip ir lietuvių kalboje, ivrite esama beasmenių sakinių (t.y. tokių, kuriuose veiksnio nėra ir negali būti, pvz.: užsinorėjau miegoti לִישׁוֹן לֶלֶכֶת לִי הִתְחַשֵּׁק;  tau rodosi, kad tu viską žinai הַכֹּל יוֹדֵעַ שֶׁאַתָּה לְךָ נִרְאֶה) ir neapibrėžtieji-asmeniniai sakiniai (t.y. tokie, kuriuose veiksnio nėra, bet jis numanomas: kalbama, kad spektaklis labai geras אוֹמְרִים יָפָה מָמַשׁ שֶׁהַהַצָגָה; per tokį karštį neinama pasivaikščioti לְטַיֵל יוֹצְאִים לֹא כַּזֶּה בַּחוֹם). 

Beasmeniame sakinyje veiksmažodis turi vns. vyr.g. 3 asmens formą נִרְאֶה, הִתְחַשֵּׁק, neapibrėžtame-asmeniniame sakinyje – esamojo laiko dgs. vyr.g. 3 asmens formą (יוֹצְאִים, אוֹמְרִים).


3.7 ŽODŽIO IŠSKYRIMAS SAKINYJE


Jei norima pabrėžti, išskirti kokį nors žodį sakinyje, lietuvių kalboje naudojamas ypatingas kirtis: „Jis vakar buvo atėjęs“ (o ne šiandien) arba įvardžiu „tai“, kuris eina prieš išskiriamą žodį: „Tai jis buvo buvo vakar atėjęs“ (o ne kas nors kitas).

Ivrite tokiais atvejais naudojami prijungiamieji sakiniai, kur išskiriamasis žodis skaitomas pagrindinio sakinio tariniu, o visa kita eina, kaip šalutinis: בָּא שֶׁהוּא אֶתְמוֹל הָיָה זֶה „tai buvo vakar, kad jis atėjo“;

אֶתְמוֹל שְׁבָּא הוּא הָיָה זֶה „tai buvo jis, kas (tas, kuris) atėjo vakar“.


3.8 ŽODŽIO „TIK“ VERTIMO BŪDAI


Žodis „tik“ gali būti verčiamas kaip analogiškas pagal naudojimą žodis רק:

אֲנַשִׁים שְׁלֹשָׁה רק שָׁם הָיוּ „Ten buvo tik trys žmonės“ arba kaip žodis בִּלְּבַד, kuris eina po to žodžio, kurį jis išskiria: בִּלְּבַד אֲנַשִׁים שְׁלֹשָׁה שָׁם הָיוּ, arba specialios konstrukcijos אֶלָא...לֹא/אֵין:  רְחוֹקוֹת לְעִתִּים אֶלָּא קוֹרֶה אֵינוֹ כַּזֶּה דָּבָר pagalba: „toks dalykas nutinka tik labai retai“.  

 


3.9 DALYVIAI IR DALYVINIAI IŠSIREIŠKIMAI

Veiksmažodžio esamojo laiko forma tuo pačiu yra ir to veiksmažodžio dalyvis.

Tokiu būdu kiekviena veiksmažodžio rūšis turi savo dalyvį, o aktyvios veiksmažodžių rūšys turi aktyvų dalyvį (קוֹרֵא „skaitantis“, יָשֵׁן „miegantis“, מְדַבֵּר „kalbantis“, מַזְמִין   kviečiantis“, מִתְרַחֵץ „besimaudantis“), o pasyvios – neveikiamosios rūšies dalyvį („skaitomas“,  pažodžiui „kalbamas“, tas, apie kurį kalbama: הַיּוֹם בְּיוֹתֵר הַמְדֻּבָּר הַסֵּפֶר „knyga, apie kurią labiausiai kalbama šiandien“, מֻזְמָן „pakviestasis“).

Pirmosios rūšies (קַל) darybinis (galininkinis) veiksmažodis taip pat turi ypatingą neveikiamosios rūšies dalyvį: כָּתוּב „parašytas“, בָּנוּי „pastatytas“.

Yra keletas veiksmažodžių, kurių ši forma turi būtojo laiko aktyvaus dalyvio reikšmę: שָׁתוּי „prisigėręs, girtas“, רָכוּב „užsisėdus raitomis“.

Kai kurie veiksmažodžių rūšies הִפְעִיל veiksmažodžiai kartu su vns.mot.gim. מַפְעִילָה forma turi dar ir formą מַפעֶלֶת, kuri yra tik kaip dalyvis, bet ne kaip esamojo laiko forma.

Dalyviai naudojami taip pat, kaip būdvardžiai: eina po daiktavardžio ir yra derinami su juo gimine, skaičiumi, apibrėžtumu.

Vienok, jei daiktavardis turi dalyvinį išsireiškimą, t.y. dalyvį su jam priklausančiais žodžiais, tai toks dalyvis būtinai turės artikelį  הַ־, nepriklausomai nuo to, ar daiktavardis apibrėžtas ar ne: בָּאוּנִיברְסיטָה מָתֵימָטִיקָה הַלוֹמֵד סְטוּדֶנְט כָּל „kiekvienas studentas, besimokantis matematiką universitete...“.

Jei dalyviniame išsireiškime yra daugiau nei vienas dalyvis, tai artikelis הַ־ yra tik pirmame iš jų: לִמוּדָיו אֶת הַשָׁנָה וְגוֹמֵר בָּאוּנִיברְסיטָה הַלוֹמֵד סְטוּדֶנְט כָּל „kiekvienas studentas, besimokantis universitete ir baigiantis mokslus šiais metais...“

Dalyviniai išsireiškimai daugiausiai naudojami literatūrinėje kalboje.

Šnekamojoje kalboje daugiau vartojami šalutiniai sakiniai (t.y. vietoje artikelio הַ־ naudojamas prijungiamasis jungtukas שֶׁ־ „kuris“), tuo labiau, kad dalyviniame išsireiškime nėra galimybės išreikšti laiko (nėra esamojo ir būtojo laiko dalyvių, kaip rusų kalboje: „rašantis – rašęs“, o yra tik vienas dalyvis הַכּוֹתֵב), tuo tarpu šalutiniame sakinyje veiksmažodis gali būti bet kokiame laike: שֶׁכָּתַב „kuris rašė“, שֶׁכּוֹתֵב „kuris rašo“, שֶׁיִכְתֹּב „kuris parašys“.

Reikia ypatingai pažymėti dalyvio naudojimą tokio tipo sakiniuose, kaip: רָאִיתִי   יוֹצֵא   אוֹתוֹ „aš mačiau, kaip jis išėjo“ (paž.: „aš mačiau jį išeinantį“), כִּינוֹר מְנַגֶּנֶת אוֹתָה שָׁמַעְתִי  „aš girdėjau, kaip ji grojo smuiku“ (paž.: aš girdėjau ją grojančią smuiku“).


Padalyvio ivrite nėra. Norint išreikšti padalyvį ar padalyvinį išsireiškimą, galima tai padaryti šiais būdais:

1. Šalutiniais laiko sakiniais (labiausiai naudojamas būdas, ypač šnekamojoje kalboje): הִתְקַלַּחְתִּי קוֹדֶם־כָּל הַבַּיְתָה לִכְשֶׁבָּאתִי „atėjus (po to, kai atėjau) namo, aš pirmiausiai išsimaudžiau duše“.

2. Sudėtingo prielinksnio כְּדֵי תּוֹךְ kartu su veiksmo vardu pagalba (t.y. daiktavardžiu, išreiškiančiu veiksmą): בּשּׁוּלַּיִם הַעָרוֹת רָשַׁם הוּא קְרִיאָה כְּדַי תּוֹךְ „skaitant (skaitymo metu), jis darė pastabas paraštėse“.

3. Neapibrėžtos veiksmažodžio formos su prielinksniu בְּ־ bei įvardžiuotine priesaga pagalba: בְּאוֹמְרוֹ „jis, pasakęs...“ (paž. „jo kalbėjime“); בְּאוֹמְרִי „aš, pasakęs...“ (paž. „mano kalbėjime“); כֻּלָּם אֶת הִפְתִּיעַ הוּא כָּךְ בַּעֲשׂוֹתוֹ „taip padaręs, jis visus nustebino“. מְעַנְיֶנֶת לְתוֹפָעָה לֵב שַׂמְתִּי הַסֵּפֶר אֶת בְּקוֹרְאִי „skaitant knygą, aš atkreipiau dėmesį į įdomų reiškinį“.

Ši konstrukcija sutinkama tik literatūrinėje kalboje.