kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ועכשו מתבאר הענין בפשיטות, באשר שכל חלק התורה הנגלה, אינו אלא בחי' הכנה, שנהיה ראוי וכדאי להשיג חלק הנסתר. בעה''ס, הקדמת פי חכם Ir dabar visiškai aišku, kad kiekvienas „atviros” Toros lygis yra žmogui, kaip pasiruošimas būti vertam, jam skirtos „slaptos” Toros dalies pasiekimui. (Baal Sulamas „Įvadas į „Pi Chacham“)

  

 Jehuda Ašlagas  

Ravas Jehuda Ašlagas išvystė kabalos teoriją, pagal kurią tik ekonominis teisingumas sugebės išgelbėti žmoniją nuo pražūties. Kas liko iš jo mokymo, kuris išsivystė iki Filipo
Bergo kabalos centro, kurio įžymiausia mokinė – Madona.



Penkiasdešimtųjų dvidešimto amžiaus metų pradžioje susiruošė Šlomo Šohamas, kuris metų bėgyje tapo įžymiu kriminologu ir Izraelio premijos laureatu šioje srityje, surasti ravą – kabalistą Jehudą Ašlagą.

„Pasiuntė mane pas jį profesorius Geršomas Šalomas“, – pasakoja Šohamas.

Šalomas nesutiko su tuo, ką Ašlagas daro iš kabalos mokymo, bet manė, kad šis žmogus sudomins mane, savo neįprastumu.

Tuo metu Ašlagas spausdino „Sulamą“ –  hebrajišką vertimą ir komentarą, kurį parašė Zohar knygai.

Kiekvieną kartą, kai jam pasisekdavo gauti truputį pinigų iš menkų paaukojimų, spausdindavo skyrius iš savo „Sulamo“. 

Radau jį skurdžiame, beveik sugriuvusiame pastate šalia seno spausdinimo preso.

Jis neišgalėjo samdyti raidžių rinkėjo, todėl rinko raides pats, praleisdamas ilgas valandas šalia spausdinimo preso.

Jis buvo šešiasdešimtų savo gyvenimo metų pabaigoje.

Be jokios abejonės jis buvo teisuolis – kuklus, švytinčiu veidu.

Vėliau sužinojau, kad jis praleido tiek daug valandų, rinkdamas raides, kad švinas pakenkė jo sveikatai. 

Po keleto metų, 1954 metais per Jom Kipūrą, Ašlagas mirė, mažiau nei po dviejų metų, kai išleido savo monumentinį komentarą Zohar, kuris yra pagrindinis judėjų mistikos kūrinys.

Zohar didele dalimi – Toros komentaras, iš pirmo žvilgsnio perteikiantis R. Šimono bar Jochajaus ir jo mokinių pamokas, kai jie pasiliko Izraelyje, antrame mūsų eros amžiuje, ir atidengė giliausias pasaulėdaros paslaptis, sielų persikūnijimą ir dangiškos šviesos suvokimo kelius.

Zohar stilius – poetinis, mįslingas, daugiareikšmis, parašytas ypatinga aramito forma.

Be to, ši knyga daugeliu atveju lėmė kabalos raidą ir išplėtojo r. Icchako Lurijos (Ari), 16 amžiaus Cfato kabalisto, sudėtingąją teoriją.

Ari skaitomas šios srities didžiausiu autoritetu.

Kaip ir ankstesnės knygos, kurios komentavo lurijinę kabalą, Ašlago „Sulam“ sudarytas, kaip tikslus, originalus, sistemingas judėjų mistikos komentaras.

Ašlago požiūris į kabalą numato kokybinius pasikeitimus, ir netgi asmeninį išsilaisvinimą tam, kuris pašventė save kabalos mokymui ir realizavimui.

Vardas „Sulam“  – tai laiptai, jungiantys dangų ir žemę, panašiai į Toros Jakovo kopėčias.

Ašlagas manė, kad jo komentaras, Zoharo paslapčių atskleidimo būdu, įgalins jo sistemos pasekėjus pasiekti dvasines aukštumas, o išrinktiesiems –  netgi fizinės esmės pakitimą, iš pradinės beformės medžiagos iki dieviškumo.

Tačiau Ašlagas su dar didesne drąsa įžvelgė ir visuomenės perspektyvą, kuri išsivystys kabalos metodo doktrinomis. 

Jis laikė žmoniją vieninga sistema, kurios fizinis ir dvasinis aspektai susiję tarpusavyje, ir tikėjo, kad tik ekonominė sistema, kuri tai pripažins, gali išlaisvinti žmoniją ir pagreitinti šviesios ir paremtos bendrumu epochos atėjimą.

Davidas ben Gurionas, kuris pagal jo dienoraštį –„daug kartų susitikdavo su Ašlagu“, stebėjosi: „kai norėdavau su juo pakalbėti apie kabalą, jis kalbėdavo su manimi apie socializmą ir komunizmą“.

Nežiūrint į artimą ryšį su visuomenės veikėjais, Ašlagas santykinai liko nuošaly ir nebuvo priimtas visuomenės sluoksnių. 

Jis buvo per daug revoliucingas charidij (ultra ortodoksų) pasauliui, kurio dalimi visada save laikė, per daug abstraktus ir universalus religiniam pasauliui, kuriam priklausė jo geras bičiulis Abrahamas Icchakas Kukas. 

Ir netgi akademinis pasaulis, einantis Geršomo Šalomo pėdomis, rimtai į Ašlagą nežiūrėjo.

Geršomas Šalomas. kabalos tyrinėtojas, iki gyvenimo pabaigos matė klaidą Ašlago projekte suvienyti Lurijos sistemą su Zoharu. 

Kaip istorijos tyrinėtojas, buvo įsitikinęs, kad Lurijos požiūris į kabalą didele dalimi susiformavo, kaip reakcija į išvarymą iš Ispanijos.

Todėl priešinosi Ašlago bandymui sujungti Luriją su Zohar, dar ir dėl to, kad tai skirtingos epochos.

Ašlago kabala išliko dviejų jo sūnų ravo Baruch Šalom Ašlag ir ravo Šlomo Benjamin Ašlag, taip pat jo mokinio ir svainio ravo Jehuda Brandvain pastangų dėka.

Jis beje keletą paskutinių metų buvo profsąjungos (histadrut) ravas.

Visi trys pašventė savo gyvenimus, kad išplatinti jo sistemą, visi trys įsteigė ješivas, kurios mokė Ašlago kabalos, visi trys platino jo raštus.

Visi trys mokiniai, kaip ir mokytojas, gyveno ir mirė iš dalies daliniame anonimiškume, buvo priversti mindžioti slenksčius, idant gautų pinigų Ašlago kabalos populiarizacijai, bei mažų grupių ištikimų mokinių apmokymui naktinių pamokų metu.

Nuo tada daug kas pasikeitė.

Paskutiniais metais Ašlago kabala tapo jėga, peržengusia mūsų dienų judėjų dvasinę geografiją.

Madonos apsilankymas Izraelyje, ir naktinis Ašlago kapo aplankymas Jeruzalėje, atkreipia dėmesį į Filipą Bergą, kabalos centro steigėją, kurio viena iš mokinių ir yra Madona.

Bergas buvo Jehudos Brandvaino mokinys, ir jo dvasinės šaknys siekia Ašlagą.

Centras, kurį jis įsteigė  –  labai sėkmingas ir jo filialai Izraelyje, Europoje, JAV, Pietų Amerikoje labai gausūs.

Bergo sėkmė užtraukė jam taip pat ir kritiką, ir keletas iš jo priešininkų tvirtina, jog jis pasuko iš mokytojo kelio.

Jų žodžiuose yra tiesos: Ašlagas kategoriškai prieštaravo dėl kabalos mokymo už užmokestį, tuo tarpu Bergo kabalos centrai – lyg modernūs verslo centrai, padedantys sukaupti jam nemažą kapitalą.

Ašlagas atkakliai priešinosi populiariam kabalos ir magijos jungimui.

Nors slaptas judėjų mokymas turi savyje magijos elementų – net Talmude yra aprašymai apie rabinus, naudojančius Kūrėjo vardus prikėlimui iš numirusių, bei kabalistus, gebančius skristi oru, akimirksniu persikelti milžiniškais atstumais, skaityti mintis –  tai judėjų padavimų (agados) kasdienybė, nors tikri kabalistai priešinosi magijos naudojimui asmeniniais tikslais.

Ašlagas matė sunkiame rankų darbe tikrą stebuklą dvasiniam apreiškimui: sunkus, varginantis darbas ir besitęsiančios pastangos reikalingi dvasinių metamorfozių pasiekimui ir realizavimui.

Jis atsisakydavo gydyti kabala, suteikti palaiminimus, aiškinti sapnus, kas yra kitų „kabalistų“ kasdienybė.

Nežiūrint į tai, Bergo kabalos centrai parduoda „kabalos vandenį“, posterius su Kūrėjo vardais, raudonus siūlus, kuriuos reikia užsirišti sėkmei, siūlo “Dvasinio pasisekimo“ kursus, naudoja neįkainojamą slaptą mokymą asmeninei naudai.



Pagrindinė antisemitizmo priežastis


Ir galiausiai, atrodo, kad Bergas peržengė ribą ir nutolino save nuo Ašlago dvasinio palikimo.

Jis įvedė krikščioniškus simbolius (šiandien jis vadina Zoharą „Šventąja Taure“) ir naudoja klasikinę antisemitinę retoriką, kuri kelia nerimą.

Jo sūnus Michaelis Bergas išvertė Zohar ir Sulam į anglų kalbą.

Įvade į vertimą pažymi Bergas tėvas, kad tas faktas, jog judėjai atstūmė Zohar – pagrindinė antisemitizmo ir kentėjimų pasaulyje priežastis.

Judėjai buvo ir dabar esti pagrindinė antisemitizmo priežastis.

Jei būtų išplatinta „Šventoji Taurė“ (Zohar knyga), nebūtų daugiau poreikio konfliktams...

Judėjai ir visa žmonija galų gale prieitų prie išsvajotos chaoso likvidacijos epochos.

Pagrindinis veiksnys, stiprinantis antisemitizmą, yra „Šventosios Taurės“ (Zohar) atstūmimas, kurį daro patys judėjai.

Šis atstūmimas liečia būtent keletą lyderių, nors chaoso kaltė krenta ant visos judėjų tautos, netgi ant tų, kurie visai dėl to nekalti.

Nežiūrint į šiuos nukrypimus nuo Ašlago pasaulėžiūros, Bergas išliko ištikimu Ašlago pasekėju, platinančiu kabalistinius tekstus ir idėjas, ir be abejonės, jo pasekėjų ratas – Madona, Demi Moor, Mikas Džegeris, ir paskutiniu metu net Sara Fergiuson, pakėlė Ašlago populiarumą be precedento.

Visgi kabalos centras iš tikro nėra vienintelė vieta, kur vyksta Ašlago kabalos platinimas.

Grupės, besimokančios Ašlagą šiandien nuolatos sutinkamos dešimtyje Izraelio miestų.

Neišvaizdus pastatas Petach Tikvos pramoniniame rajone trečią valandą ryto pakelia 150 ištikimų mokinių į kasdieninę ravo Michaelio Laitmano, repatrianto iš Rusijos, ravo Barucho Ašlago artimo mokinio, pamoką.

Pastatas – tai „Bnei Baruch“ judėjimo štabas, kurio įkūrėjas yra Laitmanas.

Išorinis pilkumas slepia šiuolaikinį mokymo centrą, kurio sienos nukrautos šimtais Ašlago tomų, bei šiuolaikinį ulpaną, iš kurio transliuojamos kabalos pamokos ivritu, rusiškai, angliškai, itališkai, vokiškai klausytojams iš viso pasaulio, kurių daugelis – ne judėjai.

Nors mes neturime tikslių duomenų, judėjimas „Bnei Baruch“ tvirtina, kad keletas šimtų tūkstančių žmonių pasaulyje aplanko jų internetinę svetainę.

Prieš 15 metų Jeruzalės kabalisto ravo Mordechai Šainberger, Brandvaino žento ir mokinio mokiniai įsteigė bendruomeninę ašlagistinę gyvenvietę, šalia Merono ir pavadino „Or Ganuz“ („Paslėpta Šviesa“ ).

Ji jungia kabalos mokymą su bandymu materializuoti radikalų mokytojo požiūrį į bendruomenę.

Paskutiniais metais išugdė „Or Ganuz“ kabalos mokytojus pasaulietiškoms bendruomenėms šalies šiaurėje.

Bnei Brake vienas iš Ašlago anūkų, ravas Jechezkelis Ašlagas (Šlomo Benjamino Ašlago sūnus) įsteigė ješivą kartu su tėvo mokiniu ravu Akiva Urceliu.

Ir netgi charidij miestelyje Tlaz Satun bei Jeruzalės senamiestyje yra Ašlago centrų, kurie vystosi ir klesti.

Staiga net akademinis pasaulis pradėjo pripažinti Ašlagą.

Ben Guriono universitetas 2004 metais vasario 24 pažymėjo 50–tas Ašlago mirties metines akademiniu suvažiavimu ir konferencija.

Konferencija apjungė įžymius kabalos tyrinėtojus, tokius kaip prof. Moše Idel iš ivrito universiteto su Ašlago mokiniais, kurie mokosi pas M. Laitmaną, bei Ašlago šeimos nariais. 

2003 m. Bar–Ilano universitetas gavo pirmąjį doktoratą Ašlago tema, kurį parašė Toni Levi.

Nesenai pasirodė Tonio Levi dialogų su ravu Urcel knyga.

Toni Levi yra išleidęs dialogų knygą su Ješajahu Leibovič.

Laukiami dar keletas doktoratų šia tema.

Daktaras Abi Elkimas iš Bar–Ilano universiteto, kuris yra vienas iš konferencijos vykusios Ben–Guriono universitete organizatorių, mato pavėluotame akademinio pasaulio Ašlago pripažinime istorinės klaidos ištaisymą.

„Dabar mes galime aiškiai pasakyti, sako Elkimas, kad tai buvo neįžvalgumas iš Geršomo Šalomo pusės, kuris neįžvelgė Ašlago novatoriškumo. Kabalos atsinaujinimas vakaruose maitinasi ravo Ašlago idėjomis.“

Elkimas mato, kad šiuolaikinės religinės bendruomenės vidinis gyvenimas stovi kryžkelėje, ir Ašlagas gali suvaidinti lemiamą vaidmenį.

„Ravas Abrahamas Icchakas Kukas, per savo sūnaus mokymo prizmę, sukūrė mistinį ryšį tarp Tautos ir Žemės.

Bet kai krito daugumos tikinčiųjų pagrindas, Ašlagas siūlo alternatyvą – kabalą, kuri yra nukreipta į asmenybės, visuomenės ir pasaulio ištaisymą. 

Priešingai ravui Kukui, esmė pas Ašlagą – visuomenė, o ne Žemė, visuomenės ištaisymas, o ne šalies apgyvendinimas.

Ašlagas siūlo mums teisingos visuomenės koncepciją, pagrįstą kabalos išmintimi.

Turime būti budrūs, kad galėtume teisingai suprasti Ašlagą, tam reikia pašvęsti keletą metų nuo ryto ligi vakaro.

Mes, visas akademinis pasaulis, esame tik pradžių pradžioje, mes tik vystykluose Ašlago supratime“.


Kvailiai Jeruzalėje


Ašlagas gimė Varšuvoje 1885 metais ir nuo mažens palinko į kabalą.

Ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas, kuris pateikia vertingą informaciją biografinėje knygoje „Sulam“, pasakoja, kad kai Ašlagui buvo 7 metai,  jam gulint lovoje, ant galvos nukrito kabalos knyga.

„Kas tai ?“, paklausė jis tėvo. Tėvas atsakė, kad tai „knyga angelams, o ne žmonėms“.

„Jei jau ją atspausdino, reiškia ji skirta žmonėms“ - atsakė vaikas.

Gotlibas pasakoja, kad tėvas užsispyrė: „Knyga ne tau“, bet tai Ašlago neįtikino.

Vaikystėje jis išplėšdavo puslapius iš Ari knygos „Ec Chaim“ („Gyvybės medžio“) ir slėpdavo juos Talmude, kurį buvo verčiamas mokytis.

Sulaukęs 19 metų buvo pašvęstas ravu ir pagarsėjo kaip „talmid chacham“  (išminčius).

Po trumpo laiko nusipelnė dėstytojo pareigų ir pagarsėjo kaip tarpininkas teisminiuose ginčuose.

Ašlagas mokėsi chasidizmo ir kabalos pas ravą iš Pursovo, kuris skaitėsi Kocko rebės pasekėju ir pats buvo vieno iš įžymių chasidų „švento judėjo“ (rabi Jakov Icchak) anūkas.

Bet išaiškėjo, kad ravas iš Pursovo nebuvo jo vienintelis dvasinis mokytojas.

Laiške, kuri parašė dėdei, ir kuris atsiskleidė jo šeimai ir mokiniams tik po jo mirties, pasakoja Ašlagas apie pažintį su mistiniu mokytoju iš Varšuvos 1918 metais.

Mokytojas, įžymus prekeivis, panoręs likti anonimišku, įvedė Ašlagą į kabalos paslaptis, naktinėse pamokose, kurios tęsėsi tris mėnesius.

Po to mokytojas staiga dingo, kai mokinys pasidarė pernelyg išdidus.

Praėjus dviems mėnesiams, Ašlagas vėl sutiko mokytoją – paskutinį kartą.

Mokytojas atskleidė jam didelę paslaptį, staiga buvo apimtas silpnumo, ir ryte mirė.

Pagal laišką, Ašlagas savo skausme užmiršo beveik viską, ko išmoko, bet galiausiai, po „begalinių pergyvenimų ir troškimų... širdis atsivėrė aukštutinei išminčiai, vis stiprėjančiai, kaip neišsenkantis šaltinis“.

Pasakojama, kad Ašlagas mokėsi Toros beveik be pertraukos, jo žingeidumas ir nenustygstantis tiesos ieškojimas iškelė jį virš beit-midraš lygio.

Jis išmoko vokiečių kalbą ir originale skaitė Hegelį, Šopenhauerį, Marksą ir Ničę.

Permainingu laikotarpiu po Pirmo Pasaulinio karo Ašlagas dalyvavo socialistinėse ir komunistinėse demonstracijose Varšuvos gatvėse, ir sekė įvykius pasaulyje.
1921 m., būdamas 36 metų, Ašlagas staiga nusprendė vykti į Izraelį.

Pagal Gotlibą, kuris remiasi vieno Ašlago mokinio pokalbiu su jo žmona, rabanit Rivka Ruiz, Ašlagas buvo įsitikinęs, kad tik Izraelyje ras naujus dvasinius polėkius.

Jei pasiliks Lenkijoje – mirs, kitaip sakant, bus paimtas Kūrėjo, nes jo veikla Lenkijoje baigėsi.

Sprendimas buvo toks staigus, kad Ašlagas buvo priverstas palikti keletą vaikų pas gimines Varšuvoje, net žmoną, kuri pagimdė, pakeliui į Palestiną, Čekoslovakijoje. Ji prisijungė prie jo tik po keleto mėnesių.

Kai atvyko į Izraelį, paliko vaikus repatriantų namuose Jafo, ir išvažiavo į Jeruzalę, jodamas ant asilo.

Kaip strėlė, pasiųsta į taikinį, Ašlagas nuvyko į Beit–El ješivą senajame mieste, kuri jau 200 metų buvo kabalos mokymo centras, pagal sefardų tradiciją, ir kuri buvo atnaujinta Jemeno kabalisto ravo Šalom Šarabi pastangomis.

Bet Ašlagas labai nusivylė Jeruzalės kabalistais.

Aprašydamas susitikimą su jais, kuris atspindėtas Gotlibo knygoje, Ašlagas atvaizduoja sefardinį požiūri į kabalą aštriais žodžiais, kaip požiūrį, kuris radikaliai skiriasi nuo jo požiūrio.

Ašlagas stengėsi iššifruoti kabalos paslaptis, išreikšti jos vidinę prasmę, kurioje matė kolosalinę priemonę žmogaus pasikeitimui.

Jis pasakoja, kad keletas iš Beit–El kabalistų atmintinai žino Zoharą ir Ari raštus, ir tvirtina, kad kabalos prasmės suvokimas yra už žmogaus galimybių ribos.

Netgi Lurija pats savaime nesuprato simbolių ir procesų, kuriuos aprašė, prasmės, o atsivėrimas atėjo jam pranašo Elijahu pagalba.

„Gėda prisiminti“ – rašo Ašlagas apie atsakymus į jo klausimus – „nėra čia jokios vidinės prasmės, tik tai, kas parašyta, paprastai ir perduota mums“. Galima tik kartoti šventus žodžius, o suprasti jų neįmanoma.

Taip Beit–El kabalistai tikėjosi, kad Izraelis nusipelnys dvasinio pasaulio ir paskatins mesijo atėjimą.

Ašlagas matė Beit–El kabalistų kvailumą ir aprašė jį užplūdusį pyktį po susitikimo su jais. Šis jausmas apsprendė jo gyvenimo tikslą, kurį atliko iki savo dienų pabaigos – „atskleisti kabalą (nuimti jai drabužius) tokiu dydžiu, kad žinotų visi, jog yra išmintis Izraelyje“.

Daktaras Elkimas sako: „ Ašlagas neužsiiminėjo mistika, magija ar demonologija. Pas jį yra aiškus racionalus – mokslinis mąstymas. Vienas iš jo tvirtinimų: Izraelyje yra dvasinė išmintis – Ari kabala. Ir ši išmintis, be jokios abejonės, skirta žmonijai.


Noras gauti, noras atiduoti


Lurinijėje kabaloje atvaizduojamas indų sudužimas, kaip kosminė katastrofa, buvusi prieš pasaulio sukūrimą.

Kūrėjas mėgino įpilti šviesą į „indus“, kuriuos sukūrė, bet jie buvo per maži ir trapūs, kad išlaikytų šviesos poveikį.

Indai sudužo, o šviesos kibirkštys nukrito ant žemės į tamsos „klipot“ karalystę – pačią nešvariausią materialaus pasaulio dalį.

Indų sudužimas ir dvasinės šviesos surinkimas iš „klipot“ įgalina „tikun“ (ištaisymą) kosminę renovaciją (restauraciją), kurią turi praeiti siela.

Mūsų suvokimo, intencijos ir gerų darbų pagalba galime ištaisyti indus ir sugrąžinti kibirkštis į viršų.

„Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad kabala –  tai mistinis dalykas, priklausantis dvasiniams pasauliams ir pan.“ –  sako ravas Abrahamas Brandvainas, ravo Jehuda Brandvaino sūnus, pats platinantis Ašlago kabalą. „Ašlago kabaloje – atvirkščiai, viskas priklauso nuo veiksmų mūsų pasaulyje, Asija (veiksmo) pasaulyje.

Taip, pvz. indų sudužimą ir jų ištaisymą jis priskiria visuomeniniam gyvenimui.

Sudužimo ištaisymas bus atliktas tuo, kad kiekvienas gaus pagal savo reikmes ir atiduos pagal savo galimybes.

Visi neatitikimai , skirtumai tarp turtingų ir vargšų yra dėl to, kad dalis gauna daugiau, nei jiems reikia. Tai žlugdo juos ir visą pasaulį. Gausybės pakanka, jei padalinimas bus teisingas, visi galės gyventi be rūpesčių“.

Vietoj to, kad pabrėžti asmenybės svarbą, pakeliant kibirkštis veiksmingos intencijos ir labdaros pagalba, ką siūlė chasidizmas ir kabala iki jo, Ašlagas iškėlė visuomeninį ir ekonominį teisingumą, ištaisymo procese.

Po šešių metų atvykimo į Jeruzalę, Ašlagas išspausdino knygą „Veidas šviečia ir Veidas paaiškina“ („Panim meirot ir panim masbirot“) –  pirmuosius savo kabalistinius raštus, ir tai keleto svarbių Ari „Ec Chaim“(„Gyvybės medis“) skyrių komentarai.

Ten Ašlagas pirmą kartą pateikė kabalistinį žodyną ir pagrindinių kabalistinių terminų pavadinimus, kurį naudojo iki gyvenimo pabaigos.

Jo novatoriškumo esmė („ Ašlagas iš esmės pakeitė kabalos sudėtingumą“, kaip sako daktaras Boaz Hos iš Ben Guriono universiteto) tame, kad jis padarė paprastu sudėtingą Lurijos aiškinimo stilių, kuris pasakoja apie kosminį sukūrimą ir išsigelbėjimą, kuris priklauso nuo žmonijos išsivadavimo iš žlugdančio egoizmo ir atėjimo prie altruizmo. Ir tai kiekvieną žmogų paverčia dangiškos šviesos kanalu. 

Pagal Abi Brandšteiną, tyrinėtoją iš Bar–Ilano, kuris rašo daktaro darbą apie Ašlagą, chasidizmas taip pat pirmiausia pabrėžia tradicijos aspektą ir antroje vietoje stato mistinį kabalos aiškinimą.

Ašlagas pirmasis, parodęs kaip vidinė Lurijos kabalos logika, iki nesuskaičiuojamų smulkmenų, gali tapti dorovinio pasikeitimo veiksniu.

Ašlago kabala užaštrina dialektinę proceso, kurį aprašė Lurija prigimtį.

Kūrėjas trokšta suteikti malonumą ir džiaugsmą, tai Jo šviesos esmė.

Tačiau kūniškas ar dvasinis malonumas – gali būti išgyvenamas (jaučiamas) tik, kai yra troškimas jam.

Todėl Kūrėjas sukūrė „norą gauti“, indą, troškimą, kurį galima pripildyti Kūrėjo šviesa. 

Tačiau noras gauti, kuris yra kūrinijos esminė savybė, diametraliai priešingas Kūrėjo norui duoti.

Kūrinijos noras gauti nutolina ją nuo Kūrėjo ir paverčia šviesos gavimą neįmanomu.

Vienintelis sprendimas – kad kūrinija, šalia įgimto noro gauti,  išvystytų altruistinį norą atiduoti.

Tai galima pasiekti tik kabalos mokymusi, kuris sąmoningai pritraukia dievišką apvalančią šviesą. Tikėjimo ir ypač veiksmo dėka, sukuria visuomenę, pagrįstą tarpusavio meile ir pasauliniu ekonominiu teisingumu.


Komunistinė judėjų valstybė


Po atvykimo į Jeruzalę 1921 m., bandė Ašlagas metus ar dvejus gyventi anonimiškai, kai dienos valandomis dirbdavo sunkų rankų darbą, šeimos aprūpinimui (jis iš Lenkijos atsivežė muilo gaminimo mašiną), o nakties valandomis mokėsi ir rašė.

Bet iš rekomendacijų, kurios parašytos jo komentarų pradžioje išaiškėja, be jokios abejonės, kad jo pirmos knygos išleidimo laikotarpiu 1927 m., keletas įžymių to laikmečio rabinų jau pažino jo genialumą ir teisuoliškumą.

Ravas Josef Chaim Zonenfeld, politinis ir dvasinis šalies charidij (ultra– ortodoksų) lyderis ir jos religinio teismo pirmininkas vadina jį „šis didžiavyris (gavra raba) ... kabalos mokymo vyriausias šventikas“. 

Ravas Abrahamas Icchakas Kukas, vyriausias Izraelio rabinas, kurio politinė platforma buvo priešinga Zonenfeldui anti–sionistui, Ašlago atžvilgiu sutinka su juo ir vadina jį „ dievišku išminčiumi“, „ šventu lobynu“.

Netgi ravas Šaul Davik, žinomas sefardų Jeruzalės kabalistų lyderis duoda rekomendaciją ir vadina jį „dieviškuoju kabalistu“.

Bet rekomendacijos neatspindi visos istorijos. Ašlagas visą laiką buvo neramus, stipri misijos nuojauta sąlygojo, kad niekur nerastų vietos, jo radikalus požiūris ėmė žadinti priešiškumą jam.

Zonenfeldo rekomendacija Ašlagas 1924 m. paskirtas Jeruzalės rajono Givat–Šaul rabinu.

Tačiau geografiniu požiūriu jis nebuvo apsistojęs vienoje vietoje – per savo gyvenimą dar septynis kartus keitė gyvenimo vietą.

1926 m. išvažiavo į Londoną, ten du metus praleido rašydamas ir besimokydamas.

1928 m. grįžo į Givat–Šaul, ir praėjus dviems metams, išvyko vėl, šį kartą į Tel–Avivą.

Jeruzalėje Ašlagas apie save subūrė grupę ištikimų mokinių: pagal jo nurodymą, jie privalėjo užsidirbti pragyvenimui sunkiu rankų darbu (keletas iš jų, tame tarpe ir jo sūnūs, dirbo statybose), mokiniai rizikuodavo gyvybe, eidami į naktines kabalos pamokas, praeidami laukais, kuriuose slampinėdavo vilkai, bei plėšikai, į pamokas, kurias  Ašlagas duodavo savo namuose Givat–Šaulyje antrą valandą nakties.

Ištikimų mokinių grupė išliko negausi.

Jis tikėjo, kad kabala neturi pasilikti mažame ratelyje, kad netgi jauni vyrai turi mokytis jos, jis buvo įsitikinęs, kad tik kabala išgelbės pasaulį nuo katastrofos, ir kad kabalos idėjas „reikia platinti kaip laikraščius“ – visa tai atskyrė jį nuo charidij pasaulio.

Ir ne tik tai. 1933 m. pabandė Ašlagas išplatinti savo idėjas biuletenyje ir paskelbė save „pašvęstu paskelbti gilias žinias apie judėjo sielą, religiją ir kabalos išmintį plačiuose sluoksniuose“.

1940 m. įsteigė dvisavaitinį laikraštį ir pavadino „Tauta“, tačiau britų mandato valdžia, praėjus trumpam laiko tarpui uždarė jį, nes Ašlagas buvo apkaltintas komunistinių pozicijų deklaravimu.

Svarbiausia Toros priedermė, rašo Ašlagas savo straipsniuose – „mylėk savo artimą kaip save patį“, ir tai aiškino, kaip Kūrėjo įsaką sukurti naują tvarką pasaulyje, paremtą radikalia ekonomine lygybe, kur visi gautų pagal poreikius ir atiduotų pagal galimybes.

Tik pasaulyje, laisvame nuo imperializmo ir ekonominio išnaudojimo, tvirtino Ašlagas, galės judėjai ir visa žmonija įkūnyti savo dvasinį potencialą.
Ašlago nuomone, šios vizijos įgyvendinimas nepakelia atidėjimų.

Vis labiau ir labiau jam matėsi Izraelio valstybės įkūrimo galimybė, kaip gera proga įgyvendinti metamorfozę, kurios siekė.

Judėjai, dėl Kūrėjo pasirinkimo ir dėl istorinių kentėjimų, turi būti pionieriai, kad sukurtų idealią visuomenę, kurios pavyzdys bus priimtas kitų visuomenių.

Jis pradėjo ieškoti galimybės paveikti sionistinius politinius lyderius ir inteligentiją.

Profesorius Dav Sadanas profsąjungų (histadrut) laikraščio „Davar“ („Reikalas“) redakcijos deputatas, suvedė jį su Caimu Arlozorovu, su Chaimu Nachmanu Baliku, su Jaakovu Chazanu, su Davidu Ben–Gurinu, su kuriuo užmezgė ypatingai šiltus santykius.

„Klausdavo manęs daug kartų“ –  rašo Ben–Gurionas apie Ašlagą ravui Jehuda Brandvainui 1958 gegužę, „ar po to, kai bus įkurta Izraelio valstybė, bus čia komunistų valdžia“.


Nužudėme Staliną


Pagal Brandvaino liudijimą, Ašlago pastangos paveikti sionizmo lyderius pasiekė rekordą 1940 m. 

Bet holokausto katastrofa paliko kartų pėdsaką jo sieloje.

Ašlagas iki sielos gelmių pergyveno dėl judėjų išnaikinimo Europoj, dėl atominio ginklo vystymo, ir dėl stalinistinio režimo žiaurumų Tarybų Sąjungoje, todėl persisunkė stiprėjančiu kabalos platinimo reikalingumo jausmu.

Atrodo šiame etape atsisakė bandymų paveikti sionizmo lyderius ir prarado viltį dėl politinio komunizmo, kaip padiktuoto iš viršaus, realizavimo.

Vietoj to su dideliu karštligiškumu siūlė kažką panašaus į pasaulinę religiją, paremtą altruistiniu visuomeniniu teisingumu, kurios rėmuose būtų išsaugota specifinė judėjų kultūra kartu su kitomis kultūromis, sąlygodama skurdo išnaikinimą.

„Komunizmas, kuris neturi nėra dvasinio pagrindo – rašo jis keliuose to periodo straipsniuose, kurių daugelis nebuvo išspausdinti, – gali būti dar labiau išnaudotojiškas už kapitalizmą, dar labiau blogesnis, nes jis privalo remtis baime darbo efektyvumo didinimui“.

Brandvainas, kuris buvo dešimties metų, kai mirė Ašlagas, liudija apie jo didelį dvasinį polėkį ir pasakoja, kad jis galėjo 10 val. žingsniuoti iš kampo į kampą, ir kalbėti apie kabalą, kaip Šerlokas Holmsas, bandydamas iššifruoti paslaptį – naudingą jo epiniam projektui – Zohar komentarui – „Sulam“.

Ašlagas buvo apimtas dieviškos misijos nuojautos – jo sielai uždėtas uždavinys sukurti kabalistinę kalbą moderniai epochai, epochai, kurioje „noras gauti“ – egoizmas išsivystys iki savo galimybių ribų, ir iškart atvers galimybę staigiam išsivadavimui, ar staigiai katastrofai.

Dar 1927 m. laiške, kurį rašė tėvui, išreiškė Ašlagas tikėjimą į „ persikūnijimą“ – kabalistinį požiūrį, apibūdinantį procesą, kuriame mirusio teisuolio siela įeina į gyvenančio ir susilieja su ja.

Taip jo siela susiliejo su ravo Icchako Lurijos siela: „Žinok tikrai, kad nuo Ari laikų iki dabar nebuvo, kas suprastų Ari teoriją pilnai, ir viršutinės valios noru, aš nusipelniau Ari sielos, ne todėl, kad mano veiksmai ypatingai geri, bet aukštutine valia, kuri nesuprantama ir man pačiam, kodėl buvau išrinktas šiai stebuklingai sielai, kurios nenusipelnė joks žmogus, nuo jo mirties iki dabar, negaliu tęsti apie tai, nes neturiu teisės daug kalbėti apie šį stebuklingą aspektą“.

Savo įvade į komentarus „Sulam“ pateikia kiek nuosaikiau nuostatą, kuri pažymi naują idėją kabaloje, tokią kaip Zohar ir Ari raštų pasirodymas.

Ir nors tvirtai priešinosi „kabalistiniams stebuklams“ ir ryžtingai tvirtino, kad žmonijos išsigelbėjimas turi įvykti, kaip dalis gamtos dėsnių, ištikimi mokiniai kartais įtardavo, kad mokytojas, kuris dirbo beveik pilname anonimiškume, iš esmės atspindi ir sąlygoja įvykius, atsitinkančius su judėjų tauta, ir netgi su visa žmonija.

Savo knygoje Gotlibas aprašo, kaip per Nepriklausomybės karą sėdėdavo Ašlagas su savo keliais mokiniais prie šalies žemėlapio ir tiksliai išpranašaudavo artimiausius įvykius, „ir nustėrdavo chasidai, kad visas karo procesas vyksta jų mokytojo viduje, ir jo vidiniai procesai tiesiogiai veikia ir sąlygoja išorinius“.

Jo anūkas ravas Jechezkelis Ašlagas buvo šalia senelio 1953 m.  šventinėse vaišėse Hercelijos viešbutyje Cfate, kurios buvo suruoštos „Sulam“ baigimo garbei: vaišių vidury visi dainavo dainą, kurią jis sukūrė 45 Tehilim (psalmės) pagrindu, prabudimo dainą, sielos dainą.

Staiga pakilo Moše Perel, viešbučio valdytojas ir pasakė: „prie šio stalo nužudėme Staliną“ – visi pagalvojo, kad jis išprotėjo, bet grįžtant iš viešbučio, pusę dvyliktos naktį, per radiją išgirdom, kad Stalinas mirė!

Paskutiniais gyvenimo metais Ašlagas teigdavo, kad žmonija priėjo persilaužimo tašką.

Izraelio valstybės įkūrimas simbolizavo jai greitą išsigelbėjimą, nors dvasiniame pasaulyje egzistuoja skirtumas tarp davimo ir gavimo.

Kitose vaišėse Merone, pasakė mokiniams, kad „Sulam“ komentarų pasirodymas patvirtina, kad mes gyvename Mesijo pasirodymo dienomis.

Kitose kartose tik mažuma galėjo prieiti prie tokių dvasinių aukštumų ir ryšio su Kūrėju, ir jiems daug kas neatsiverdavo.

Tačiau šioje kartoje nusipelnėme komentarų „Sulam“ –  pilno komentaro kiekvienam Zohar žodžiui... Pritaikyto kiekvienam protui, kurį kiekvienas vidutinis studijuojantis gali suprasti.

Ir todėl, kad mūsų kartoje atsivėrė Zohar, tai aiškus įrodymas, kad mes esame Mesijo atėjimo dienose, tos kartos pradžioje apie ,,kurią pasakyta: „prisipildys Žemė žiniomis apie Kūrėją“ .


Pažvelk kas darosi Kinijoje


Kodėl praėjo dar pusė amžiaus, kol Ašlago teorija pradėjo išeiti iš uždaro jo mokinių ir jo mokinių mokinių rato?

Vienas iš atsakymų slypi fakte, kad jo sūnūs savo gyvenimo vietą išsirinko Bnei–Brake, charidij pasaulyje, ir mėgino įsteigti naują chasidų dinastiją – kai kiekvienas iš jų tvirtino, kad būtent jis – išrinktasis lyderis.

1980 keletą mėnesių mokiausi su jauniausiu Ašlago sūnumi ravu Šlomo Benjaminu jo beit-midraše Bnei-Brake.

Tarp mokinių buvo grupė ištikimų ir pagyvenusių mokinių, taip pat keletas jaunų energingų (tarp jų ravas Akiva Urcel), ir marga grupė baalei–tšuva (sugrįžusių prie religijos), kurie atvykdavo iš Tel Avivo į kabalos pamokas, vykdavusias pusę šešių ryto.

Ravas Šlomo Benjaminas, kuris jau buvo septyniasdešimties, po mažiausiai vieno širdies smūgio, buvo aštrus, labai įkvepiantis, nenuilstantis, ir iki galo atsidavęs savo tėvo mokymo platinimui.

Jis prarado vieną rankos pirštą darbe, ir šia netektimi labai didžiavosi: kaip ir jo tėvas, jis tikėjo sunkaus rankų darbo privalumais (ilgą laiką dirbo statybose), bei užsispyręs važinėdavo tik visuomeniniu transportu.

Bnei–Brake su įtarimu žiūrėjo į jo radikalų atsidavimą kabalos platinimui, kurią konservatyvi charidij pasaulio prigimtis paaiškinti gali tik iš dalies.

Kiti Ašlago mokiniai gyveno ir mokė labiau margoje aplinkoje.

Ravas Jehuda Brandvainas, pvz., iškart po Šešių dienų karo, pervažiavo į senamiestį,  o jo įžymus mokinys Filipas Bergas įsteigė pirmą kabalos centrą šešiasdešimtų metų pabaigoje, ir jau tada mėgino kreiptis į plačią visuomenę.

Ravas Levi Krakovski, Ašlago tėvo mokinys, ėmė leisti knygas apie kabalą angliškai jau nuo 1937 m. – pirmoji knyga, išleista būtent Holivude...

Tačiau nežiūrint į tai, iki dabar Ašlagas ir jo kabala liko santykiniame anonimiškume.

Ravo Michaelio Laitmano nuomone, susidomėjimo Ašlagu bangai yra metafizinė priežastis.

„Pasaulis artėja prie galutinio grubaus egoizmo išsivystymo –  „noro gauti“ galutinės stadijos. Pažvelk, kas darosi Kinijoje: per dešimt paskutinių metų du milijardai žmonių pradėjo matyti save vartotojais, susijungusiais su iš pirmo žvilgsnio neapribota pasauline ekonomika.

Juntamas „noro gauti“ milžiniškas prasiveržimas visame pasaulyje“.

Tik gilus ir platus Toros slėpinių atidengimas gali, jo nuomone, subalansuoti ir sustabdyti apokalipsinį sprogimą, į kurį mus veda realybė, ir tuo atnešti ištaisymą.

Idėja, kad šiuolaikinis egoistinis ir grubus pasaulis yra iš tikro tuščias ir su smarkumu įtraukia kabalos šviesą, suteikdamas jai vystymąsi ir sąlygojantis legitimaciją (įteisinimą), nėra Ašlago atradimas.

Taip pat ir Chabad chasidizmas naudoja šią viziją. Atrodo, šiai idėjai yra paralelės marksizmo koncepcijoje, tvirtinančioje, kad tik kapitalizmo žiaurumas sąlygoja pasaulinį perversmą.

„Ašlagas parodė šiuolaikines realijas per kabalos prizmę“: sako daktaras Boaz Hos.

Marksistinės idėjos, pvz., Ašlago kabaloje virsta „dialektinėmis pakopomis“, vedančiomis į išsivadavimą.

Pas Ašlagą, sako Hos, „visa kabala priimama, kaip modelis progresui“ ir tai viena iš priežasčių, kad ji suteikia ypatingą žavesį šiuolaikinei visuomenei.

Daktaras Avi Elkimas priduria, kad net Ašlago altruizmo idėja sužadina stygas vakarietiškoje krikščionybėje, pas kurią pačią yra stipri altruizmo tradicija.

Visuomenės ištaisymo susitelkime daktaras Toni Levi mato ypatingą ašlaginės kabalos žavesį tame, kad ji atidaro kelią į asmenybės realizavimą.

„Ašlago mokymas“, sako jis, „ duoda žmogui veiksmingus įrankius įvertinti save kiekvienoje situacijoje, kurioje jis randasi ir sužinoti, kur jis stovi dvasiniame aspekte“.

„Ašlago mokymo savitumas, aiškumas ir sistemingumas priimtinas pasauliui, kuris darosi vis labiau ir labiau darosi chaotiškas.

„Jis (mokymas) stato tobulą pastatą“, sako Levi, „jo laukia didelė ateitis. Per artimuosius dešimtį metų įsiverš kabala ne tik į Izraelį ,bet ir į visą pasaulį“.


Micha Odenheimer
„Haarec“ literatūrinis priedas