kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • וידוע שבכדי להגיע לשלמות, יש הרבה מדרגות, לכן יש הרבה הרגשות, וכל הרגשה היא אמיתית, שלולא זה – שאם לא נשיג כך, לא נגיע למה שמוטל עלינו להגיע. בעל הסולם פרי חכם, ד' עמ' ט'. Yra žinoma, kad kelyje į tobulumą yra daug pakopų, todėl yra daug „pajautimų“, ir kiekvienas „pajautimas“ yra tikras. Jei to nebūtų, t.y. jei nepasiektumėme to (tos pakopos ir taip nesijaustumėme), nepasiektumėme to (tobulumo), kurį mums reikia pasiekti. (Baal Sulamas „Pri chacham“ 4 t., 9 psl)


ZOHAR ISTORIJA - KNYGA APIE TEISUOLĮ

Kravcov M. A.Rabi Šimon. Zohar.Maskva: Gnosis. 1994


1 skyrius

Viename Zoharo komentarų pateikiama tokia šios knygos atsiradimo istorija:

„Pasakojama, kad knyga Zohar buvo paslėpta vienoje iš Merono olų ir rado ją ten arabas, kuris pardavė ją keliaujantiems prekeiviams iš viršutinės Galilėjos. Ir keli lapai papuolė į išminčiaus, atvykusio iš vakarų, rankas. Jis pradėjo ieškoti ir surinko iš prekeivių visus lapus, dalį rado šiukšlyne, nes pastebėjo, kad prekeiviai naudojo juos, kaip popierių prekėms įvynioti“ .

Ir, nors šį pasakojimą šiuolaikiniai tyrinėtojai laiko apokrifiniu, jis stebėtinai primena senovinių rankraščių ant Negyvosios jūros kranto atradimo istoriją.

Abiem atvejais kalba eina apie radinius, kurie paprastam prašalaičiui neturėjo jokios reikšmės ir galėjo žūti, galų gale patekę į sąvartyną, jeigu nebūtų atkreipę knygų žinovų iš Vakarų dėmesį.

Ir abiem atvejais kalbama apie sensacingus radinius, apie tokį atradimą, kuris turėjo grandiozines pasekmes.

„Laimingi, kad gyvename tokiu laiku, kai sušvito ši knyga ir atvėrė mums aukščiausias paslaptis, apie kurias nė girdėti negirdėjo praėjusių amžių išminčiai“– panašūs žodžiai skambėjo iš daugelio lūpų, kai knyga Zohar buvo platinama tarp Italijos ir Ispanijos kabalistų.  

Ir iš tikrųjų, XIII amžiaus pabaigoje į judėjų kabalistų rankas papuolė tekstas, kurio likimas iš esmės buvo beprecedentis: atsiradęs jau pilnai susiformavusios religijos kontekste, jis sugebėjo per ganėtinai trumpą laiką užimti vietą vienoje eilėje su kanoninėmis knygomis – Tora ir Talmudu, jo poveikis paplito po visą judaizmo pasaulį ir jis organiškai įsiliejo į judėjų gyvenimą, stipriai pakeisdamas tradicinę pasaulėžiūrą.

Pačiame Zohare yra žodžiai, nusakantys jo likimą:
  „Pasakė rabi Šimonas: Iš tikrųjų, broliai, palaimino Švenčiausiasis, palaimintas Jis, kad būtų aukštesnieji ir žemesnieji šioje sandraugoje. Laiminga karta, kurioje iš naujo atsivers tai! Nes atsinaujins tai Moše rankos pagalba paskutinės kartos dienų pabaigoje“ .

Galima pakankamai drąsiai teigti, kad paskutinė frazė yra užuomina apie kabalistą rabi Moše de Lioną, gyvenusį XIII a. Kastilijoje, iš kurio rankų pasaulis gavo knygą Zohar.

Mums labai mažai yra žinoma apie šio žmogaus, kuriam šiuolaikinis mokslas gana užtikrintai priskiria Zoharo autorystę, gyvenimą.

Nežiūrint į tai, kad žinios apie jo gyvenimą labai skurdžios, pats jo gyvenimas ir vardas liko šešėlyje ir buvo atmestas nuolatinių ginčų, kurie septynis šimtmečius virė dėl Zoharo autorystės.

Tas žmogus tiek akyse tų, kurie buvo įsitikinę Zoharo senovine kilme, tiek tų, kurie tokią senovinę kilmę atmeta, įgavo odiozinį antspaudą, nors praėjo daug amžių, per kuriuos derėjo pripažinti jo didybę ir atiduoti jam visą susižavėjimą ir pagarbą – juk bet kuriuo atveju, būtent jam buvo lemta užfiksuoti atsivėrusias dvasines aukštumas vienos didingiausių žmonijos istorijoje knygos puslapiuose.

Štai Zoharo kilmės versija, kurią veikiausiai palaikė ir pats rabi Moše de-Lionas.

Zoharą Palestinoje aptiko didis rabi Moše ben Nachmanas, jis nusiuntė šią knygą savo sūnui ar anūkui į Ispaniją ir jau paskui ji pateko rabi Moše de-Lionui.

Ir šis ėmė platinti tos knygos tekstą, perrašinėdamas atskiras ištraukas iš pas jį saugomo kodekso (taip ta knyga ištraukų pavidalu ir buvo naudojama judėjų išminčių, ir tik prieš du šimtmečius ėmė įgyti tą formą, kurioje yra ir dabar). 

Galiausiai, XIII amžius – pakankamai vėlyvas laikas pseudoepigrafų atsiradimui.

Tuo metu, pačioje viduramžių pabaigoje, jau nebuvo išsilavinusių, besistengiančių realistiškai mąstyti žmonių trūkumo.

Daugelis mano, kad būtent tai buvo ginčų, kilusių dėl nežinomos knygos, pretenduojančios į gilią senovę, atsiradimo priežastimi. Tuo labiau, kad ji pasirodė Ispanijoje – tuometiniame judėjiškos filosofijos centre.

Sunku pasakyti, ar tikrai tie ginčai atsirado, kaip kritiškos minties blyksnis. Bet aišku, kad Zoharo tyrinėjimas prasidėjo nuo jo atsiradimo momento.

Tai liudija tų laikų užrašai, palikti tokio rabi Icchako, kabalisto iš Ako, palestiniečių miesto (nors šių užrašų autentiškumas kelia abejones tiems, kurie yra įsitikinę senąją Zoharo kilme).

Taigi, tas Rabi Icchakas, kai musulmonai užgrobė ir nusiaubė Ako miestą, XIII a. gale persikėlė į Ispaniją, kur bandė išsiaiškinti Zoharo kilmę.

Štai kas parašyta knygoje, pateikiančioje šį liudijimą:
„Išsiruošė jis į Ispaniją, kad atrastų, kokiu būdu jo dienomis buvo rasta Zohar knyga, parašyta rabi Šimono ir rabi Elazaro uoloje, – palaiminti tie, kurie knygos autentiškume išvys šviesą! Nusprendė jis įsitikinti knygos autentiškumu, nes dalis jos buvo suklastota tų, kas suklastojo sakydami, kad ją gavo. Nes tai, kas parašyta aramėjų kalba – tai tikra, paties rabi Šimono žodžiai, o tai, kas parašyta šventąja kalba – tai ne jo žodžiai, o perrašinėtojų, padirbinėtojų, nes tikroji knyga parašyta būtent aramėjiškai.

Čia jo paties žodžiai:
Nes aš mačiau, kad tokie didingi žodžiai gali kilti tik iš aukščiausiojo šaltinio, semdamiesi jėgos iš Duodančiojo, palaiminta Jo Karalystė, pradėjau aš tyrinėti jos kilmę, užduodamas klausimus mokytiems vyrams, kurie rankose turėjo žodžius, viršijančius jų supratimą: iš kur atsirado pas juos šios didžios paslaptys, kurias leista tik perduoti iš lūpų į lūpas ir nerekomenduojama jų užrašyti, kad nebūtų jos prieinamos visiems, mokantiems skaityti?

Ir neradau aš patvirtinimo jų atsakymuose į mano klausimą: vienas kalbėjo vieną, o kitas – kitą. Kai kurie sakė man, kad užsitarnavęs mokytojo pasitikėjimą, rabi Moše ben Nachman, palaimintas jo atminimas, atsiuntė knygą iš Izraelio žemės savo sūnui, taip atsirado ji Aragone, kiti sako – Alikante, taip ir papuolė į išminčiaus Moše de Leono rankas, kurį taip pat vadino rabi Moše de-Gvadalchadžara.  

Kiti kalbėjo, kad rabi Šimon ben Jochajus niekada šios knygos nerašė. O rabi Moše žinojo Rašančiojo Vardą ir Jo pagalba parašė šiuos aukštus dalykus. Kad gautų už visa tai gerą užmokestį, jis savo paties raštus pakabino ant didžių medžių, sakydamas: „Iš knygos, kurią sudarė Šimonas ben Jochajus, rabi Eliazaras, jo sūnus ir jų bičiuliai, perrašinėju aš šias ištraukas jums“. 

Aš, atvykęs Ispanijon, nuėjau į Valadolido, karališkos rezidencijos, miestą, ir sutikau jame rabi Moše, ir radau malonę jo akyse, jis bendravo su manimi, prisiekė man ir tikino, sakydamas: „Tegul tą ir tą padaro man Viešpats, ir dar tą ir tą prideda, jeigu senovinės knygos, sudarytos rabi Šimono ben Jochajaus, neturiu savo namuose Avilo mieste, kur aš gyvenu. Kai tu pas mane atvažiuosi, aš tau ją parodysiu“.

Po to mes išsiskyrėme, ir nuėjo rabi Moše Arevalo miestan, į savo namus Avilan, ir susirgo Arevale, ir numirė ten.

Kai aš išgirdau šiuos gandus, mirtinai nusiminiau ir leidausi į kelią, atėjau į Avilą, sutikau ten didelį išminčių ir senolį, vardu rabi David de-Pankorbo, ir radau malonę jo akyse, ir kalbėjausi su juo, prisaikdindamas: ar buvo atidengtos jam Zoharo kilmės paslaptys, dėl kurių nesutaria pasaulio sūnūs, vieni sako vieną, o kiti – kitą? Rabi Moše pats prisiekinėjo, bet numirė, nesuspėjęs įtikinti manęs. Ir nežinau aš kuo remtis ir kuo patikėti.

Ir atsakė jis man: „Žinok, aš akivaizdžiausiu būdu išsiaiškinau, kad niekada nebuvo Moše rankose ir apskritai niekada neegzistavo tokia Zoharo knyga. Bet rabi Moše žinojo Rašančiojo Vardą ir Jo pagalba parašė visa tai, kas parašyta toje knygoje.

Dabar paklausyk, kaip aš tai išsiaiškinau. Žinok, kad rabi Moše buvo didelis švaistūnas ir lengvai švaistydavo savo turtą. Būdavo, kad šiandien jo namai pilni aukso, duoto jam turtuolių, suprantančių aukščiausių paslapčių naudą, už tas knygas, kurias parašydavo Rašančiojo Vardo pagalba. O rytoj – visi iki paskutinio grašio pinigai jau išleisti. Pasibaigė viskas tuo, kad paliko jis savo žmoną ir dukterį visiškame skurde, alkyje ir troškulyje.

Kai išgirdome apie rabi Moše mirtį Arevalo mieste, atsistojau aš ir atėjau pas vieną iš turtingiausių miesto žmonių, vardu rabi Josef de-Avila. Ir sakau aš jam: „Atėjo laikas, kai galėsi gauti Zohar knygą, kurios vertė didesnė už auksą bei brangenybes, jei padarysi taip, kaip aš tau patarsiu“.

Patariau aš jam pakviesti savo žmoną ir pasakyti jai: „Paimki šias brangias dovanas ir pasiųski jas per tarnaitę rabi Moše žmonai“.

Ji taip ir padarė. Kitą dieną vyras vėl pašaukė žmoną, liepė eiti į rabi Moše namus ir pasakyti tokius žodžius jo žmonai: „Žinok, mano noras – leisti savo sūnui vesti tavo dukterį, ir dėka šios santuokos tu būsi soti visas likusias savo gyvenimo dienas. Nieko mums iš tavęs nereikia, išskyrus Zohar knygą, iš kurios perrašinėdavo tavo vyras ir visa tai platino tarp žmonių sūnų“.

Šiuos žodžius reikėjo pasakyti pirmiau žmonai, o po to, atskirai nuo motinos – ir dukrai. Reikėjo išklausyti jų atsakymus, ir palyginti, ar jie sutinka tarp savęs. Žmona taip ir padarė.

Štai ką atsakė rabi Moše žmona, ir prisiekė rabi Josefo žmonai, sakydama: „Tegu tą ir tą padaro man Viešpats, ir dar tą ir tą prideda, jeigu kada nors turėjo mano vyras Zohar knygą. Iš savo galvos ir iš savo širdies, pagal savo supratimą jis rašė tai, ką rašė. Matydama, kad nuo nieko jis nenurašinėja, kai rašo, pasakiau jam: „Kodėl tu tvirtini, kad perrašinėji iš knygos, kai neturi tu jokios knygos, o rašai viską iš savo galvos? Ar ne geriau būtų tau sakyti, kad visa tai rašai pats ir tau atitektų daugiau šlovės“?

Jis atsakė man: „Jeigu jie sužinos mano paslaptį, kad visa tai rašau aš pats, tai jie nustos gerbti mano žodžius ir neduos už juos nė skatiko, sakydami: viską jis pats išgalvojo. Bet dabar, kai pasakyta, kad aš perrašinėju iš knygos Zohar, parašytos rabi Šimono Šventumo dvasioje, jie su džiaugsmu perka, mokėdami gerus pinigus, kuo tu pati galėjai įsitikinti“.

Po šio pokalbio rabi Josefo žmona kalbėjosi su rabi Moše dukterimi, pakartodama tuos pačius žodžius apie santuoką ir apie motinos išlaikymą, ir ši atsakinėjo taip pat, kaip ir jos motina, ne daugiau ir ne mažiau. Ar tau reikalingas akivaizdesnis liudijimas nei šis“?

Kai aš išklausiau jo žodžius, buvau sukrėstas ir truputį sutrikęs, patikėjau, kad neegzistuoja ši knyga, o rašė rabi Moše Rašančiojo Vardo pagalba ir atiduodavo žmonėms.

Išėjau iš Avilos ir nuėjau Talaveros miestan, sutikau tenai įžymų išminčių, dosnų ir kilnų žmogų, rabi Josefą Levį, kabalisto rabi Todroso sūnų.

Paklausiau aš jo apie šią knygą. Atsakydamas jis tarė man: „Žinok ir tikėk, kad rabi Moše rankose buvo knyga, kurią sudarė rabi Šimonas ben Jochajus. Iš šios knygos rabi Moše perrašinėjo ištraukas ir davė tiems, kas jo akimis žiūrint, buvo verti. Dabar paklausyk apie svarbų išbandymą, kurį aš paruošiau rabi Moše, kad sužinočiau, ar iš senovinės knygos perrašo, ar Rašančiojo Vardo jėga rašo. Štai kaip vyko išbandymas: keletui dienų praėjus po to, kai gavau daug ir ilgų Zoharo ištraukų, vieną iš jų paslėpiau, ir pasakiau rabi Moše, kad pamečiau vieną iš tų tekstų ir maldavau, prašiau jo perrašyti tą tekstą iš naujo.

Atsakė jis man: „Parodyk man teksto pabaigą, kuri eina prieš pamestąjį ir pradžią, kuri eina po jos ir aš perrašysiu tai, ką tu pametei“.

Taip aš ir padariau. Keletui dienų praėjus atnešė rabi Moše perrašytą tekstą. Sulyginau jį su pirmuoju tekstu ir nepamačiau tarp jų jokio skirtumo, nei kas pridėta, nei sutrumpinta, nepakeistas turinys, nei sakiniai – kalba ir žodžiai tokie patys, lyg kas būtų perrašęs iš knygos į knygą. Ar yra patikimesnis išbandymas, nei šis ir patikrinimas stipresnis, nei šis?

Palikau aš Talaverą ir atėjau į Toledo miestą, vėl pradėjau minėtos knygos paieškas, klausinėdamas išminčius ir jų mokinus. Pastebėjau jų tarpe tuos pačius nuomonių skirtumus: vienas kalbėjo vieną, o kitas – kitą. Kai aš papasakojau jiems apie išmintingojo rabi Josefo išbandymą, jie atsakė man, kad tai dar ne įrodymas, galbūt, rabi Moše prieš atiduodamas kam nors tekstus, parašytus Rašančiojo Vardo pagalba, juos perrašė sau, ir visada saugojo pas save. O po to tik perrašinėjo ir platino, lyg perrašytų iš senovinės knygos.

Tačiau sužinojau aš kai ką nauja, papasakojo man mokyti vyrai, kad sutiko jie senolį, rabi Jakovą, artimiausią rabi Moše mokinį, kurį jis mylėjo kaip savo sielą. Jis prisiekinėjo, kviesdamas savo liudininkais dangų ir žemę, kad Zohar knyga, sudaryta rabi Šimono ben Jochajaus“ (čia Icchako iš Ako užrašai nutrūksta).

Įdomu tai, kad pats rabi Icchakas iš Ako savo kabalistiniuose darbuose, akivaizdžiai parašytuose jau po atliktų ieškojimų, cituoja Zoharą, kaip šaltinį, pilnai užsitarnaujantį pripažinimo.

Kokį įvertinimą mes beduotume šiam dokumentui – pripažintume jo autentiškumą, ar abejotume jo tikrumu – bet kuriuo atveju, ši knyga nekelia jokių abejonių ir neduoda jokių rimtų argumentų kiekvienos iš versijų, liečiančių Zoharo autorystę, naudai.

Ko gero ir pats ieškotojas neilgai buvo pasidavęs tų pasakojimų apie rabi Moše, kuriuos išgirdo Avile, įtakai.

Šiaip ar taip, mums nevertėtų tikėti šiais liudijimais: pernelyg ilga veikiančių asmenų grandinė, per kuriuos iki mūsų atėjo rabi Moše de Leono žodžiai, pasakyti savo žmonai (jeigu išvis kažkas panašaus buvo pasakyta).

Reikia turėti angažuotą sąmonę (kokią turėjo to meto judėjų šviesuoliai, iš anksto nusistatę prieš bet kokią mistiką, matydami joje tik būdą mulkinti patiklius žmones), kad padarytum iš šių liudijimų kokias nors išvadas.

Tačiau, bet kokiu atveju, šie užrašai nusipelnė, kad juos pateiktume čia: iš visų to amžiaus dokumentų, tiktai šie ką nors pasako apie rabi Moše de Leono, didžio žmogaus, stovėjusio prie Zoharo knygos ištakų, asmenybę.


2 skyrius


Ginčą, kada buvo parašyta Zohar knyga ir kas buvo šios knygos autorius, kuris tęsėsi įvairiomis formomis daugelį amžių, galima laikyti iš esmės užbaigtu, nors ir neišspręstu.

Religinė tradicija laikosi savo nuomonės, besąlygiškai priskirdama Zoharą rabi Šimono ben Jochajaus mokyklai, pasaulietinis mokslas įsitikinęs, kad knyga buvo parašyta XIII a., ir jos autorius greičiausiai buvo rabi Moše de Leon.

Gali būti, mūsų laikais beveik taip pat nutolusiais nuo Zoharo atsiradimo amžiaus, kaip ir laikmetis, nutolęs nuo rabi Šimono ben Jochajaus gyvenimo dienų, atėjo laikas bešališkai pažvelgti į problemos esmę, nebandant išspręsti šio iš tiesų neišsprendžiamo ginčo, bet įsigilinti į prasmes, kurios glūdi pačiame problemos egzistavimo fakte, principiniame jos neišsprendžiamume.

Zoharas jau užėmė matomą vietą svarbiausių žmonijos religinių knygų eilėje, o chronologijos klausimai – ne patys svarbiausi iš klausimų, kurie kyla dėl tokių knygų.

Šios knygos, jeigu jos priklauso gyvajai kultūrai, o yra ne tik tekstai, rasti archeologinių kasinėjimų dėka, gali netikėtai nukratyti nuo savęs amžių dulkes, ir tapti aktualiausiomis knygomis, lyg jos būtų parašytos tik dabar, šiandien ir mums.

Taip, einantysis žeme žmogus pastebi, kad tolima šviesa lydi jo kelią.

Kokia yra Zohar knyga? Pradžioje apžvelgsime ją paviršutiniškai.

Žodis, tapęs šios knygos pavadinimu, paimtas iš pranašo Danielio knygos: „Išmintingieji spindės kaip dangaus šviesuliai (זוהר – Zohar), o vedantys į teisumą daugelį – kaip žvaigždės per amžių amžius“ .

Žodis זוהר Zohar, neskaitant pagrindinės savo reikšmės, turi ir papildomą prasminį atspalvį, niuansą, pasireiškiantį kaip įspėjimas, šaukimas ypatingam atsargumui ir rimtumui (tokia šio žodžio šakninė reikšmė iškyla į pirmą planą kitoje gramatinėje jo formoje, veiksmažodyje נזהר nizhar – „saugotis“).

Todėl Zoharas – tai ne paprastas „švytėjimas“, bet paslėptas, slaptas švytėjimas ir tam tikru aspektu – pavojingas švytėjimas.

Toks knygos pavadinimas tiksliai atspindi ne tiktai jos vidinę esmę, bet ir likimą judaizmo tradicijoje.

Zoharo kodeksas yra sudėtingos struktūros knyga, susidedanti iš daugybės tekstų.

Trys jos pagrindiniai tomai sudaryti Penkiaknygės komentarų forma ir tuo pačiu pirmas ir antras tomai yra atitinkamai pirmos ir antros Penkiaknygės knygų (Berešit ir Šmot) aiškinimai, o trečias tomas – likusioms knygoms (Vaikra, Bemidbar, Dvarim).

Dar vieną tomą, taip vadinamą Zohar Chadaš (Naujas Zoharas) sudaro komentarai, dėl tam tikrų priežasčių neįėję į kitus tomus.

Be pagrindinės dalies, kuri pagrinde ir vadinama Zoharu, į šios knygos sudėtį įeina dar keletas tekstų.

Štai svarbiausieji iš jų:

Sifra de-Cniuta (Paslėptoji (kuklumo) Knyga) – tai anoniminis pasakojimas apie ypatingai gilius Kūrimo ir jo vidinės prasmės aspektus. Susideda iš penkių nedidelės apimties skyrių. Įeina į Zoharo antro tomo sudėtį.

Idra Raba (Didžioji menė) – pasakojimas apie paslaptis, kurias rabi Šimonas atvėrė siauram savo mokinių ratui. Čia smulkiai išdėstyta tai, apie ką tik užsiminta Sifra de-Cniuta. Šis tekstas yra trečiame Zoharo tome.

Idra Zuta (Mažoji menė) – joje išdėstytos paslaptys, kurias rabi Šimonas atvėrė savo mokiniams prieš savo mirtį. Tekstas taip pat yra trečiame tome.

Midraš Neelam (Paslėptas Midrašas) – tai dalis, fragmentais išdėstyta pirmame Zoharo tome ir Zohare Chadaš, daug kuo panaši į pagrindinę Zoharo dalį. Bet jos komentarai pateikiami ne tik aramėjų kalba, bet ir ivritu ir veikiantieji asmenys yra kiti, nei Zoharo, Mišnos ir Talmudo autoritetai.

Sitrei Tora (Toros paslaptys) – ištraukos tokiu pavadinimu randasi pirmame Zoharo tome. Pagal savo pobūdį Sitrei Tora panaši į Midraš Neelam ir yra paskirta sielos paslaptims ir Angelų vardams.  

Raza de-Razin (Paslapčių Paslaptis) – tekstas, pasakojantis apie fiziognomikos ir chiromantijos paslaptis. Ši dalis yra antrame Zoharo tome.

Raia Mehemana (Ištikimas vedlys) – šis skyrius skirtas mistiniam Toros priedermių aiškinimui. Pagrindinis šio teksto veikėjas yra pranašas Moše (jis ir yra vadinamas ištikimu vedliu). Be jo šioje dalyje yra dar ir pranašas Elijahu, rabi Šimonas ir Mišnos ir Toros teisuoliai. Sprendžiant pagal veikėjus, veiksmas vyksta už šio pasaulio ribų. Ištraukos pavadinimu Raia Mehemana yra antrame ir trečiame Zoharo tomuose. 

Sitrei Otiot (Raidžių paslaptys) – šis tekstas yra Zohar Chadaš dalyje ir jis paskirtas ivrito abėcėlės paslaptims.

Tikunei ha-Zohar (Ištaisymai arba Zoharo struktūra) – ši knyga sudaro atskirą tomą, joje yra septyniasdešimt pirmojo Toros žodžio aiškinimų. Pagal stilių, kalbą ir kitus ypatumus šis tekstas artimas Raia Mehemana.

Likusieji tekstai, kurie paprastai išskiriami, kalbant apie Zoharo struktūrą, mums atrodo antraeiliai arba vienaip ar kitaip priskirtini anksčiau paminėtiems, todėl mes čia jų neišskiriame. 

Pasakojimas apie Zoharo sudėtį bus nepilnas, jei nepaminėsime to, kad religinė tradicija laiko mus pasiekus tik mažą tos knygos dalį.

„Suvokiau aš padavimą, kad ši knyga buvo tokia didelė savo apimtimi, kad surinkus ją į vieną vietą, galima pilnai pakrauti kupranugarį“. 

Pagal savo turinį Zoharas – tai mistinis pasakojimas apie žemės ir dangaus paslaptis, apie žmogaus širdį ir Angelų pasaulį, apie tvėrimo gilumas ir Moše laikus.

Pagrindiniuose knygos skyriuose prie šių paslapčių prisidėję yra rabi Šimonas ben Jochajus ir jo mokiniai, pavaizduoti Zoharo kaip uždaras, pašvęstų paslapčiai, ratas.

Pasakojimas kartais pateikiamas tradicinių Midrašui posmų iš Penkiaknygės sugretinimu su kitais Penkiaknygės posmais.

Kartais komentavimas anoniminis, bet dažniausiai – tai rabi Šimono pokalbiai su savo mokiniais arba mokinių tarpusavio pokalbiai, vykstantys tarpais kelionių ar kitokių įvykių fone.

Ir neretai sutikti kelyje žmonės, praskridęs paukštis, medžiai ir kalnai yra įjungiami į įtemptą pasakojimą apie pasaulio ir Rašto paslaptis. 

Visa tai yra dėstoma išaukštintu stiliumi, gana šykščiai naudojant aramėjų kalbą, kuri tuo pačiu metu yra tokia lanksti ir išieškota, kad su paradoksaliu lengvumu pasiekia svaiginantį sugebėjimą išreikšti tai, kas neišreiškiama.

Tekstas taip pilnavertiškai organizuotas, yra toks dinamiškas ir tokios kvapą gniaužiančios vidinės ritmikos, kad gali būti paskelbtas įkvėptos poezijos reiškiniu. 

Judėjų tradicijos literatūroje yra labai nedaug knygų, parašytų aramėjų kalba. Todėl verta užduoti klausimą, kodėl Zoharo autorius savo knygai pasirinko būtent šią kalbą?

Mokslinė kritika visai pagrįstai mano, kad tokią išraiškos formą knygos autorius pasirinko tam, kad suteikti savo kūriniui didelį patikimumą amžininkų akyse.

Aramėjų kalba buvo naudojama rabi Šimono ben Jochajaus laikais ir todėl tos kalbos naudojimas pseudoepigrafe išreiškė esminius originalo bruožus.

Sprendžiant pagal Icchako iš Ako užrašus, kažkuriai XIII amžiaus mokslininkų daliai būtent aramėjų kalba buvo tas požymis, pagal kurį jie atskirdavo tikrą rabi Šimono tekstą nuo klastotės.

Gali būti, kad čia suvaidino vaidmenį ir kitų mistinių knygų poveikis (pvz.: XIII amžiuje atsiradusios knygos Sefer ha-Bahir, priskiriamos rabi Nechemje ben Hakana), kuris suformavo supratimą apie tai, kad literatūroje mažai naudojama aramėjų kalba geriau išreiškia senovinės mistinės minties gylį, jos ezoterinį nesuvokiamumą, nei įprastas ivritas.

Bet gali būti, kad už to pasirinkimo slypėjo ir labiau apčiuopiami, adekvatūs knygos turiniui samprotavimai.

Iš paties Zoharo požiūrio, aramėjų kalba, arba kitaip Targum (vertimas) yra patogus gilesnių kabalistinių paslapčių atskleidimui ir visai ne dėl savo sakralumo, o kaip tik atvirkščiai – dėl tam tikro savo trūkumo.

Tai vienintelė kalba, kurios nesupranta šventieji Angelai, tam tikra prasme ji yra nesuvokiama jiems.

Ir išminčius, kurio mistinis aiškinimas pateiktas aramėjų kalba, maskuojasi nuo neišvengiamo Angelų pavydo.

Tas, kas nemažai laiko paskyrė Zoharo studijavimui, žino ir apie dar vieną šio teksto kalbos ypatybę, kurios studijavimas gali įnešti aiškumo į anksčiau suformuluotą klausimą.

Zoharo aramėjų kalba – tai pasiekusi tobulumą terminologija.

Kaip žinia, terminas, visada pabrėžtinai atitolęs nuo kasdieniškos kalbos, turi savyje išskirtinumo atspaudą.

Kiekvienas Zoharo žodis, net ir pagalbinis, turi termino savybę, yra nurodančio, o ne aprašančio pobūdžio ir yra tampriai susietas su tuo aspektu, kurį nurodo.

Todėl Zohare žodžiai niekada netampa sinonimais. 

Iš pirmo žvilgsnio toks tvirtinimas atrodo ryškiai prieštaraujantis faktams.

Priimta manyti, kad Zoharo stiliui būdingas gausus vieną ir tą patį dalyką reiškiančių žodžių naudojimas. 

Pavyzdžiui, kalbant apie sfirot, Zoharas vadina jas „laiptais“, „spalvomis“, „jėgomis“, „pusėmis, „pasauliais“, „atramomis“, „upėmis“, „srovėmis“, „gėlėmis“, „dienomis“, „vartais“, „vainikais“, „kūno dalimis“, „vardais“ ir kt.

Vienok, šie terminai reiškia ne sfirot bendrąja prasme, o arba konkrečią sfirot būseną, arba tik kažkurio lygio ar aspekto sfirot, arba sfirot įtakojimo būdą, arba sfirot jų prisipildymo prasme, ar jų indų rakurse, arba sfirot iš aukštesniųjų požiūrio, arba iš žemesniųjų požiūrio ir taip toliau.

Taip pat yra ir su žodžiais, kurie bendrąja prasme yra sinonimai ir gali būti išversti į kitą kalbą vienu ir tuo pačiu žodžiu.

Pavyzdžiui, žodžiai gniza, stira, tmira, reiškiantys „paslėptumą“.

Zohare jų reikšmė stipriai skiriasi: gniza – tai paslėptumas Jesod aspekte, stira – Bina aspekte, o tmira – Malchut aspekte. 

Tai iš esmės skiria Zoharo kalbą nuo Penkiaknygės kalbos.

Šiose knygose žodis neša savyje prasmės pilnatvę ir spalvingumą, kuris arba išsiryškina arba nueina į antrą planą, priklausomai nuo bendro konteksto arba nuo konkretaus žodžio išsidėstymo tarp kitų žodžių.

Zoharo žodis nežino besikeičiančių prasmės atspalvių, jis visada lygus pats sau ir pats kuria savo kontekstą, o ne priklauso nuo jo.

Tai absoliučiai griežta kalba, kuri suteikia galimybę įsisąmoninti ir pajausti ją – ir tuo pačiu pasiekia, kad tai, kas norima išreikšti, tarsi susilieja su savo terminu ir jau ne kalbos logika valdo skaitytoją, o pačios esmės, apie kurias eina kalba.

Gali būti, kad būtent tame ir yra to meninio Zoharo tobulumo, apie kurį buvo kalbama anksčiau, paslaptis.

Ir akivaizdu, kad galime sulyginti Zoharą ne su poetinio meistriškumo kūriniu, o su muzikinio šedevro partitūra.

Bet kuriuo atveju, dauguma kabalistinių koncepcijų, kilusių Zoharo pagrindu, labiau panašios į muzikinio teksto interpretavimą, nei į literatūrinio kūrinio komentavimus.


3 skyrius


Zoharo kritika, kurią galima pavadinti grynai moksline, egzistuoja vos šimtą metų.

Per tuos metus ji pateikė daug įtikinamų argumentų, įrodančių vėlyvą Zoharo kilmę.

Bet sunku be ironijos priimti tą faktą, kad kolosalus mokslinių veikalų autorių darbas savo galutinėmis išvadomis buvo mažai produktyvus ir tik pakartojo tai, kas ir taip yra tradicinės judėjų žinios apie Zoharą.

Štai pavyzdžiui, kaip savo požiūrį į Zoharo autorystę suformulavo Josefas Šlomo Delmedigo, XVII amžiaus mokslininkas rabinas:

„Aš mačiau Jochasino knygoje stulbinantį dalyką ir ruošiuosi jį papasakoti tau. Štai jis: „Apie 5050 metus (1290) atsirado žmonių, kurie kalbėjo, kad Zoharo ištraukos, parašytos aramėjų kalba – tai pačio rabi Šimono žodžiai, o tos, kurios parašytos šventąja (ivrito) kalba – tai ne jo žodžiai. Ir kai kurie kalbėjo, kad rabi Moše ben Nachmanas surado knygą Izraelio žemėje ir pasiuntė ją į Kataloniją, po to ji pateko į Aragoną ir papuolė į Moše de Liono rankas. O kai kurie kalba, kad paminėtasis Moše de Lionas buvo išminčius ir savo išminties dėka sukūrė tuos tekstus. Ir dėl to, kad gauti už juos didelį pelną, jis parašė juos ir pristatė kaip rabi Šimono ir jo aplinkos knygą. Ir darė tai dėl to, kad buvo neturtingas ir įpareigotas šeimos“. 

Tai taip knygoje Jochasin.

Ir dar daugiau joje pasakyta:

„Aš įsitikinęs, kad tiesa yra ta, kad rabi Šimonas su savo šventa aplinka pasakė šitas kalbas ir dar daugiau pasakė. Bet galbūt gyvendami jie nuosekliai neužrašinėjo savo žodžių, nebent tam tikromis ištraukomis ir bėgant laikui tai buvo surinkta į vieną vietą. Ir tu nesistebėk tuo, nes taip darė ir Rabeinu ha-Kadoš, rinkdamas Mišną, nes tai buvo pasisakymai, išbarstyti po visus pasaulio kampelius, ir taip elgėsi rabi Ašei, rinkdamas Gmarą“.

Tokie šios knygos žodžiai. Ir štai tu matai, kad netgi tie, kurie neigia rabi Šimono autorystę, pripažįsta, kad autorius buvo didis žmogus.

Pavyzdžiui toks, kaip rabi Moše de Lionas, kuris buvo didis kabalos žinovas, kaip Chajatas apie jį ir rašė. Ir taip pat jis su pagarba ir susižavėjimu minimas knygoje Pardes“.

Problemos žinovas pastebės, kad Josefo Delmedigo požiūris kiek skiriasi nuo judėjų ortodoksų požiūrio, tačiau šio autoriaus žodžiai gerai iliustruoja faktą, kad judėjai niekada nepamiršo egzistuojant nuomonę, priskiriančią Zoharo autorystę Moše de Lionui.

Ir nereikia stebėtis tuo, nes ir pačiuose skeptiškiausiuose požiūriuose Zoharas traktuojamas kaip mistinės praktikos kūrinys („tas rabi Moše buvo Rašančio vardo žinovas“).

Senovinės kūrybos fenomenas, kurį mokslas vadina religine pseudoepigrafija, mums yra visiškai nesuprantamas.

Mes linkę pseudoepigrafą lyginti su literatūrine mistifikacija, bet ar tai iš tikro mistifikacija – to mes nežinome.

Akivaizdu, kad teisingą nuomonę apie tai galima būtų susidaryti tik išsiaiškinus paslaptis ir kaip sąmonė, apimta mistinio nušvitimo yra pasiruošusi naudotis įprastomis laiko, vietos ir savęs identifikavimo sąvokomis, skirti senovines, paveldėtas žinias nuo novatoriškų.

Ir mes negalime nustatyti patikimumo to, kas paliudyta dokumentais: gali būti, kad ta priesaika, kuria Moše de Lionas prisiekė Icchakui iš Ako, buvo visiškai nuoširdi, be veidmainystės šešėlio, o tų rabinų, kurie neigė Zoharo autorystę priklausius rabi Šimono mokiniams, nuomonė susiformavo paveikta realistiškesnių aplinkybių, negu mokslinės kritikos mokyklos realizmas.

Juk kalba eina apie knygą, kuri pati sugeba įtikinti skaitytoją tuo, kad jos kuriama legenda patikimesnė už daugumą sveiko mąstymo išvadų, tam pasitelkdama veikiančių joje išminčių žodžius.

„Net jeigu rabi Moše de Lionas pats prisiekė, kad jis Zoharo autorius, – rašė rabi Avi-Ed Saršalom, –  vis tiek kiekvienas, skaitantis ir suvokiantis Zoharo žodžius supras, kad ši priesaika – visiškas melas“.

Šitie XVIII amžiaus rabino žodžiai gimė ne iš religinio naivumo, bet iš gilaus ir labai intymaus Zoharo teksto pažinimo.

„Kaip vienąsyk pastebėjo Davidas Neimarkas, judėjų filosofijos istorikas, netgi kritiškai nusiteikusį skaitytoją kartais kankina abejonės, kad kartais galų gale Zohare ir tik Zohare yra tikrasis kai kurių Toros ištraukų komentavimas“ . 

Suprantama, to darbo, kurį atliko mokslinė kritika, esmė nesusiveda vien tik į to darbo rezultatus.

Įtikinamai pagrįsti išvadas ne mažiau svarbu, o gal net ir svarbiau, nei tą išvadą suformuluoti.

Ir mokslinė kritika puikiai susitvarkė su savo uždaviniu.

Mes perteiksime čia pagrindinių jos argumentacijos krypčių esmę.

Pagrindinės jų buvo trys, kiekviena jų reikalauja atskiro įrodymo:

visų pirma, Zoharas negalėjo būti parašytas II mūsų eros amžiuje ir jo autoriumi negalėjo būti rabi Šimonas ben Jochajus ir jo aplinka;

antra, Zoharo tekstas buvo sudarytas ne anksčiau kaip antroje XIII amžiaus pusėje;

trečia, didžiausia tikimybė, kad pagrindinės Zoharo dalies autoriumi buvo kabalistas Moše de Lionas.

Teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad prie šių išvadų mokslinė kritika priėjo ne iš karto.

Ilgą laiką buvo įsivaizduojama, kad Zoharo tekstas rutuliojosi amžių tėkmėje ir tik XIII amžiuje buvo suredaguotas ir įgavo savo galutinę formą.

Buvo manoma, kad šioje knygoje būta įvairių tekstų, seniausi kurių siekia Talmudo laikus (II-V mūsų eros amžius).

Dėl šios šiuolaikinės problemos interpretacijos mokslinė kritika turi būti dėkinga iškiliam Izraelio mokslininkui Geršomui Šolemui (1897-1982).

Svarbus argumentas vėlyvai Zoharo kilmei įrodyti buvo duomenys, gauti analizuojant jo kalbą.

Geršomas Šolemas išskiria aštuoniolika skyrių, sudarančių Zoharo tekstą (tai yra pagrindinis knygos sąstatas, išskyrus Raia Mehemana ir Tikunei ha-Zohar), apie kuriuos galima gan įtikinamai teigti, kad jie parašyti vieno autoriaus: „Aramėjų kalba visuose tuose aštuoniolikoje skyrių yra viena ir ta pati, ir visuose juose aptinkami tie patys individualūs ypatumai.

Tai juo labiau svarbu, nes tai jokiu būdu ne ta gyvoji kalba, kuria galėjo kalbėti Šimonas bar Jochajus ir jo draugai pirmoje II mūsų eros amžiaus pusėje Erec Izrael (Izraelio žemėje).

Aramėjų kalba Zohare – grynai dirbtinis reiškinys.

Tai autoriaus literatūrinė kalba, kuriai jis panaudojo žinias grynai iš judėjų literatūros dokumentų ir vadovaujantis atitinkamais subjektyviais kriterijais buvo atrastas savitas stilius.

Kai kurių mokslininkų iškelta prielaida, kad lingvistinė analizė aptiko Zohare ankstyvuosius kalbos darinius, nebuvo patvirtinta šiuolaikiniais tyrinėjimais.

Visuose šituose tekstuose viduramžių ivrito dvasia (ir būtent XIII a. ivrito) prasiskverbia kiaurai pro aramėjų kalbos fasadą.

Taip pat akivaizdu, kad visi ypatumai, būdingi Zoharo kalbai ir skiriantys jį nuo įprastinių aramėjų dialektų, randami visuose knygos skyriuose“ . 


Kritika išskiria sekančius charakteringus Zoharo kalbos bruožus:

1. Kalbinių formų eklektika, pasireiškianti skirtingų aramėjų kalbos gramatinių formų ypatumų naudojime. Tyrinėtojų nuomone, pagrindiniais kalbos šaltiniais Zoharo autoriui buvo babilonietiškas Talmudas ir Onkeloso Targum (Penkiaknygės vertimas į aramėjų kalbą).

2. Neretas netaisyklingų kalbinių konstrukcijų naudojimas. Pirmoje eilėje tai nekorektiškas veiksmažodžių formų naudojimas, kai aktyvi veiksmažodžio forma naudojama kaip pasyvi, o pastovios šaknies veiksmažodžiai – kaip kintančios šaknies.

3. Netikslus aramėjų leksikos naudojimas. Dažnai Zoharas suteikia žodžiams kitą prasmę, nei ji yra Talmude ar Targume.

4. Zohare randamas kitų kalbų žodžių kiekis (arabiškų ir netgi ispaniškų), o taip pat sakinių sandara, randama viduramžių ivrite.

5. Išsireiškimų, kuriuose lengvai atpažįstama viduramžių filosofinei ir mistinei literatūrai būdinga terminologija ir frazeologija, naudojimas.

Išvada apie tai, kad Zoharo kalba nėra ta aramėjų kalba, kuria buvo kalbama Palestinoje rabi Šimono laikais, tampa gana įtikinama.

Mokslininkų nuomone, Zoharo autorius, atvaizduodamas rabi Šimono ir jo aplinkos gyvenimą, padarė daug topografinių ir chronologinių neatitikimų.

Tai taip pat leidžia suabejoti šios knygos istoriniu autentiškumu.

Pavyzdžiui, manoma, kad Galilėjos gyvenvietė Kaputkija, apie kurią užsimenama Zohare, iš tikrųjų niekada neegzistavo.

Zoharo autorius neteisingai suprato jeruzalietiško Talmudo ištrauką, kurioje kalba ėjo ne apie vietovę Galilėjoje, o apie mažosios Azijos provinciją Kapadokiją.

Tai tik vienas iš pavyzdžių, tiesa, vienas iš išraiškingiausių.

Daugumas Zoharo personažų yra mįslingi.

Kai kurių jų iš viso neįmanoma identifikuoti pagal jokius kitus šaltinius. 

Kai kurie pateko į Zoharą greičiausiai dėl autoriaus neapdairumo, nes jų prototipai gyveno epochose, kurios kartais šimtmečiais atsilikdavo nuo rabi Šimono kartos. 

Pavyzdžiui, yra laikoma, kad rabi Aba – tai žinomas Aba Aricha, minimas Talmude.

Jis buvo rabi Jehuda ha Nasi mokinys, tai yra rabi Šimono mokinio mokinys. Rabi Chija, kaip teigiama, tai Abi Aricho dėdė, kuris taip pat buvo Jehudos mokinys.

O rabi Chagai, rabi Hemnuna, rabi Jeva, rabi Zeira ir kiti priklauso vėlesniajai įstatymo mokytojų kartai, t.y. gyveno praėjus šimtmečiams po rabi Šimono.

Geršomo Šolemo nuomone, Zoharo personažų vardų šaltiniais galėjo būti kiti mistinio pobūdžio pseudoepigrafai.

Pavyzdžiui, Pirkei de-rabi Eliezer ir Sefer ha-Bahir.

Ypatingų pastangų mokslininkams prireikė tai hipotezei pagrįsti, kuri teigia, kad Zoharas buvo parašytas XIII a.pabaigoje. Čia jau nebuvo apsiribota vien Zoharo teksto analize, bet buvo tyrinėjami ir kiti judėjų šaltiniai.

Štai šių tyrinėjimų rezultatai:

1. Visiškai užtikrintai galima teigti, kad iki XIII amžiaus pabaigos apie Zoharą neužsimenama nė viename judėjų šaltinyje.

2. Judėjiško gyvenimo realijos, apie kurias kalba Zoharas (pavyzdžiui, judėjų liturgijos struktūra ir taisyklės, judaizme priimtų tarimo ir teksto ritmikos ženklų pavadinimai ir forma, judėjiški papročiai) buvo išplitę tokioje sudėtyje ir apimtyje, sprendžiant iš šaltinių, būtent XIII amžiaus pabaigoje Ispanijoje.

3. Galima išskirti tam tikrą kiekį knygų, turėjusių autoritetą viduramžiais (į tą skaičių be Talmudo ir Midrašo įeina daugelio viduramžių autorių kūriniai, tame tarpe pavyzdžiui, XI amžiaus komentatoriaus Šalom Icchako, žinomo rabi Moše ben Maimono, ispanų kabalistų darbai, pseudoepigrafinė literatūra ir t.t.), kurios padarė įtaką Zoharo autoriaus supratimui apie Toros alegorinį aiškinimą.

4. Mistinė ir filosofinė Zoharo koncepcija glaudžiai susijusi su tais požiūriais, kurie buvo paplitę tarp judėjų mokslininkų XIII amžiuje.

Bendra šio darbo išvada yra ta, kad pagrindinis Zoharo tekstas buvo parašytas vieno autoriaus, kuris gyveno Ispanijoje XIII amžiaus pabaigoje.

Dauguma judėjiškų šaltinių, kaip žinia, šiuo autoriumi vadina Moše de-Lioną.

Turint omenyje anksčiau išvardintas mokslinės kritikos išvadas, toks požiūris atrodo visai įtikinamas.

Vienok, buvo atlikti papildomi tyrimai, kurie padarė šią išvadą dar labiau argumentuota.

Pirmiausiai, buvo nustatyta, kad pirmosios nuorodos į Zoharą judėjiškose knygose atsirado būtent XIII pabaigoje ir būtent tų kabalistų darbuose, kurie įėjo, arba galėjo įeiti į tarpą žmonių, asmeniškai pažinojusių Moše de-Lioną.

Tai patvirtina jau žinomą liudijimą, teigiantį, kad Moše de-Liono rankose buvo visas Zoharo tekstas.

Antra, kūrinių, kuriuos Moše de-Lionas publikavo savo vardu, analizė parodė, kad Moše de-Liono požiūris neįtikėtinai sutampa su Zoharo koncepcija.

Moše de-Liono kūryba yra aiškiai įtakota šaltinių, kurie, kaip manoma, suformavo Zoharo autoriaus pasaulėžiūrą.

Kai kada Moše de-Lionas laisvai naudojasi Zoharo mintimis, nepateikdamas jokių nuorodų į naudojamą šaltinį.

O jei ir pateikia nuorodą, tai apie Zoharą jis kalba kokia tai neapibrėžta forma, pvz.: kaip apie slaptas žinias, kurias išmano tik senovės mokytojai. Dažnai jis savo tekste naudodamas Zoharo žodžius, neužsimena, kad tai citata iš Zoharo.

Ir galiausiai, Moše de-Liono kūrybos kalba ir stilius atkartoja kai kuriuos Zoharo stiliaus ir teksto ypatumus.

Labai artimi Moše de-Liono kūriniams yra tekstai, kurie vadinasi Midraš ha-Neelam. 

Galutinis tyrinėjimų rezultatas būtų toks:

„Midraš ha-Neelam buvo sukurtas tarp 1275 ir 1280 metų, greičiausiai arčiau 1280 metų, kai tuo tarpu pagrindinė veikalo dalis buvo baigta tarp 1280 ir 1286 metų. 

Po 1286 metų Moše de-Lionas, kartu su citatomis iš midrašų ir komentarų, savo gausioje kūryboje nuolatos naudoja ir Zoharo citatas.

Tikriausiai dėl šio darbo maždaug apie 1290 metus jis tarp kabalistų ėmė platinti paties Zoharo nuorašus.

Bachja ben Ašer iš Saragosos, ėmęsis savo didžiųjų Toros komentarų 1291 metais, tikriausiai skaitė kai kurias to naujojo kabalistinio midrašo egzempliorių dalis, kuris iš pradžių turėjo ne tik Zoharo, bet ir „Rabi Šimono bar Jochajaus midrašo“ pavadinimą.

Greičiausiai šių tekstų pagrindu kitas kabalistas 90–ais XII amžiaus metais arba XIV amžiaus pradžioje parašė Raija Mehemana ir Tikunim“.
Tokios yra pagrindinės išvados, kurias padarė naujausia mokslinė Zoharo kritika.

Jei skaitytojui kai kurios šių išvadų pasirodys nepakankamai įtikinamos, tai jis turėtų žinoti, kad kai kurios svarbios argumentacijos dalys liko nepakomentuotos šioje trumpoje apžvalgoje.

Šios išvados visada yra hipotetinio pobūdžio ir gali būti peržiūrėtos iš naujo, atsiradus naujiems faktams.

Bet mums atrodo, kad esminių pokyčių šiuose požiūriuose neturėtų atsirasti, gali būti tikslinamos tik kai kurios detalės. 

Mokslinis požiūris visada yra išorinis požiūris, todėl gali būti, kad kai kurie svarbūs vidiniai aspektai galėjo likti nepastebėti.

Jei yra būtent taip, tai tie aspektai kažkokiu tai būdu turėtų priminti apie save – arba suteikdami tam tikrą paradoksalumą faktams, arba įgavę netikėtos aplinkybės pavidalą. 

Pavyzdžiui, tokią netikėtą aplinkybę, griaunančią visą mokslinių išvadų logiką, galima aptikti įsigilinus į Sefer Jecira tekstą.

Iš mokslinės kritikos požiūrio Sefer Jecira (mistinis traktatas, pasakojantis apie pasaulio struktūrą) buvo parašytas ne anksčiau penkto mūsų eros amžiaus.

Judėjiška tradicija teigia, kad šios knygos autorius buvo patriarchas Abrahamas (pagal tradiciją, jis gimė XIX amžiuje prieš mūsų erą).

Sefer Jeciroje yra tokia viena mįslinga vieta, į kurią, kaip mums atrodo, niekas nebuvo atkreipęs deramo dėmesio. Ten teigiama, kad dangaus skliaute centrinę vietą užima Drakono žvaigždynas.

Kaip žinoma, žvaigždyno centre yra Mažieji Grįžulo ratai.

Vienok, iš astronomijos žinome, kad žemės ašis recesijos pasekoje su laiku keičia savo kryptį.

Ir maždaug keturis tūkstančius metų atgal (tai yra netoli Abrahamo gyvenimo periodo) centrinę vietą žvaigždyno sistemoje užėmė Drakono žvaigždynas. 

Kad ir kokios išvados sektų iš šių tyrinėjimų, turime pagrindo nepatikliai žiūrėti į įprastus mokslinės analizės metodus ir atkreipti dėmesį į religinę tradiciją, kurios gelmėse susiformavo Zoharas.


4 skyrius


Akivaizdu, kad judėjų tradicija mokėjo išsaugoti žinias, neužrašydama jų.

Agadoje nesunkiai rasime liudijimus to, kad egzistavo tekstai, kurie buvo perduodami žodžiu.

Žodinis žinių perdavimas – tai visiškai natūralus reiškinys, būtent tokiu būdu buvo saugojami ir surinkti Midrašim, Mišnajot ir maldos.

Pabandysime išsiaiškinti žodinės judaizmo tradicijos charakterį, galbūt mums tada pavyks suprasti, kokią vietą tarp kitų judėjų religinių knygų užima Zoharas.

Tradicija skelbia, kad Tora (tai yra visas judėjų mokymas) susideda iš dviejų, organiškai tarpusavyje susijusių dalių: Rašytinės Toros ir Žodinės Toros. 

Paaiškinti, ką reiškia Rašytinė Tora yra gan paprasta. Tai Švento Rašto knygos – judėjiškas Biblijos kanonas.

Tačiau ne taip paprasta paaiškinti, kas yra Žodinė Tora.

Ji glaudžiai susijusi su Rašytine Tora, nes kiekvienas pastarosios ženklas ar žodis yra užrašomas, skaitomas ir aiškinamas išskirtinai tik žodinės tradicijos viduje.

Iš kitos pusės, ji yra susijusi su kasdienine religine praktika, su judaizmo sakrališkumu, ir tuo pačiu net įprasti išminčių poelgiai bei kalbos gali įgauti Žodinės tradicijos charakterį.

Mums rodosi, kad būtent žodis Halacha (nuo žodžio הלך halach – eiti) perteikia Žodinės tradicijos esmę: Žodinė Tora visada pirmiausiai yra judėjimas, Rašytinės Toros pasaulio įvaldymas, gyvas tiltas, nutiestas tarp Kūrėjo žodžio ir to Žodžio įsikūnijimo gyvenime.

Rašytinės ir Žodinės tradicijos vienybė gerai iliustruojama Įstatymo lentelių ir Sandoros skrynios pavyzdžiais.

Sandoros skrynia reikalinga vien tam, kad saugotų lenteles.

Tame jos esmė ir vertė. Ir tik skrynios dėka lentelės lieka sveikos ir nepaliestos.

Ir kai Įstatymo lentelės yra Sandoros skrynioje, girdisi Kūrėjo balsas: „Aš pasirodysiu tau ten ir kalbėsiu tau iš po uždangos, tarp dviejų Keruvim, kurie ant liudijimo aukuro, visa tai, kas pasakyta per tave Israelio sūnums“ .

Tradicija skelbia, kad Žodinė Tora buvo duota Moše ant Sinajaus kalno kartu su Rašytine Tora.

Nuoroda į tai yra Penkiaknygėje.

Sunku pasakyti, kokią formą turėjo šios žodinės žinios pranašiškų kūrinių epochoje.

Tikėtina, jos egzistavo aiškinimų ir komentavimų pavidalu, kurie buvo perduodami mokiniams Penkiaknygės mokymosi metu. 

Talmude mes sutinkame tokios praktikos atgarsius.

Akivaizdu, kad šalia komentarų, buvo perduodamos ekzegetikos taisyklės. 

Po antros Šventyklos sugriovimo ėmė atsirasti knygos, kuriose buvo užrašoma ir sisteminama ši žodinė išmintis.

Tradicijos požiūriu, Zoharas yra viena iš žodinės Toros knygų. 

Kyla klausimas: kas per paradoksalus reiškinys yra Žodinės tradicijos knygos?

Atsakant į šį klausimą, mes išdėstysim savo požiūrį, kuris, galbūt nėra nepriekaištingas, bet kuris, kaip mums atrodo, atskleidžia problemos esmę. 

Užtenka trumpai mesti žvilgsnį į šaltinius, kad suprastume, jog sudarant netgi pačius ankstyviausius Žodinės Toros kodeksus (tokius, kaip Mišna ir Midrašim) nebuvo užrašomas senovinis, iš lūpų į lūpas perduodamas rišliai sudėliotas tekstas, o iš skirtingų pasisakymų buvo kuriamas visiškai naujas tekstas.

Ir tradicija leidžia nustatyti tą epochą, kada ėmė kristalizuotis šie pasisakymai:
„Moše gavo Torą ant Sinajaus ir perdavė ją Jehošuai. O Jehošua – vyresniesiems. O vyresnieji – pranašams. O pranašai perdavė ją Didžiojo Susirinkimo vyrams. Tie pasakė tris priesakus: būk atidus teisme, turėk daug mokinių ir padaryk apsaugą Torai...“.

Yra žinoma, kad Didžiojo Susirinkimo laikais buvo užbaigta Tanacho kodifikacija.

Tai yra, žodinė Tora pamažu ėmė virsti tekstais, kai tuo pat metu Rašytinė Tora, gyvas Dievo balsas, galutinai pavirto į knygą.

Mes čia neaptarinėsime visų išvadų, kurios seka iš pateiktų tyrinėjimų.

Užtenka pažymėti vieną dalyką: jei mūsų tyrimai teisingi, tai iki tam tikro laiko Žodinė Tora nežinojo fiksuotų išraiškos formų ir kiekviena nauja karta iš ankstesnės perimdavo ne formą, bet šios tradicijos esmę ir prasmę.

Ši išvada atrodo mums svarbi, nes leidžia suprasti, kodėl Žodinės tradicijos knygos kalba to veikėjo ir tos epochos kalba, kurioje buvo parašytos: dauguma Mišnos pasisakymų – tai artimiausio Mišnai laikmečio įstatymų mokytojų žodžiai; Gemaroje naudojama aramėjų kalba ir terminai, būdingi tam laikmečiui, kai ji buvo surinkta; ir netgi senoji Sefer Jecira užrašyta Mišnos forma ta kalba, kuri susiformavo Talmudo epochoje ir tradicija skelbia, kad pirmoji šios knygos redakcija priklauso rabi Akivai.

Kaip žinia, judėjų mokyme išskiriamos ekzoterinė (Nigla, „atvira“) ir ezoterinė (Nistar, „slaptoji“) pusės.

Mums atrodo, kad korektiška būtų šį išskyrimą taikyti tik Žodinei Torai, nes joje realią formą įgyja tiek aiškūs, tiek slapti dalykai.

Galima daryti prielaidą, kad tų tekstų, kurie atsirado toje pirmapradėje epochoje likimas klostėsi skirtingai, priklausomai nuo to, kokią mokymo pusę jie lietė.

Akivaizdu, kad skirtingai nuo Nigla tekstų, iš kurių per palyginti trumpą laiką buvo sudaryti rašytiniai kodeksai, tekstai Nistar ilgą laiką nebuvo užrašomi ir buvo perduodami iš lūpų į lūpas.

Ir labiausiai tikėtina, kad šis perdavimas išsaugojo ankstyvosios Žodinės tradicijos bruožus ir ezoteriniai tekstai neturėjo griežtai fiksuotos formos, o buvo laisvai interpretuojami iš kartos į kartą.

Prie šios išvados galima prieiti ne tik apmąstymų apie Sefer Jecira istoriją pasekoje, bet ir analizuojant Talmudo liudijimus apie išminčius, pasišventusius Maase Merkava mokymui.

Talmude skelbiama, kad mokinius supažindindavo tik su bendrais šio mokymo bruožais (pasakydavo tik žodžius, nuo kurių prasideda Maase Merkava teksto skyriai) ir įšventinimo esmė buvo tame, kad mokinys savarankiškai atgamindavo ir pasakydavo prieš mokytoją visą šio mokymo tekstą (tokia iniciacija Talmude įvardinama tokiu žodžiu kaip hirca – „išdėstyti“, pranešti“).

Šie samprotavimai, mūsų nuomone, leidžia iš naujo įvertinti didelį skaičių mistinių traktatų, parašytų viduramžiais, kuriuose kalba Talmudo žinovai.

Jei Žodinės Toros knyga – tai visada iš principo naujas tekstas ir toks naujumas atitinka žodinės judaizmo tradicijos dvasią, tai normalu atrodo ne tik vėlyva ezoterinių tekstų, kalbančių senovės išminčių kalba, terminologija, bet ir ramus judėjų požiūris į šių tekstų autorystės problemą, daugumai kurių buvo priskiriamas pirmo tuose tekstuose paminėto išminčiaus vardas (gali būti, kad sąvoka „parašė“ buvo traktuojama kaip „buvo mokymo autorius“ arba „sudarė pirmą teksto redakciją“.

Bet kuriuo atveju, vėlesnieji autoriai jau nebesako apie save „parašiau“, o tiktai „surinkau“, chiber).

Zoharas priklauso tokių ezoterinių tekstų kategorijai.

Ir todėl negalima nesistebėti tuo, kad nuo šios knygos atsiradimo apie ją netyla ginčai.

Tai atrodo neįprasta, netgi svetima judaizmui, juk neiššaukė ginčų amžiumi anksčiau už Zoharą atsiradusi ir jam gimininga Sefer ha-Bahir, kurios autorystė buvo priskiriama Mišnos išminčiui rabi Nechuna ben Hakana, gyvenusiam prieš dvi kartas iki rabi Šimono ben Jochajaus. 

Nebuvo ginčų ir dėl kitų pseudoepigrafų autorystės, dalis kurių, tam tarpe ir Zoharas, buvo priskiriami rabi Šimonui.

Tokiems klausimams judaizmas, atrodytų, turėtų būti visiškai nejautrus, taip kaip religiniam šiuolaikiniam tikinčiam judėjui turėtų būti visiškai nepriimtini visi mokslinės kritikos samprotavimai apie Zoharą.

Ir reikalas čia visai ne tradicinės sąmonės paprastume.

Judėjiška religinė mintis, išauklėta Talmudo logikos, sugeba būti ir griežta, ir priekabi, ir skeptiška.

Ir dauguma jos teksto interpretacijos metodų stebėtinai panašūs į šiuolaikinės mokslinės analizės metodus.

Bet jos tikslai absoliučiai skirtingi nuo šiuolaikinės mokslinės analizės tikslų.

Jai visų pirma svarbu ne empirinis, o religinis teksto patikimumas: tai, kiek jo turinys atitinka Toros principus ir kiek jis produktyvus tradicijai. 

Judėjiška mintis dar todėl nepriima daugumos mokslinės kritikos argumentų, kad apskritai jaučia nepasitikėjimą netiesioginiams liudijimams.

Toks nepasitikėjimas išreikštas, pavyzdžiui, judėjiškuose religiniuose įstatymuose: teismo nagrinėjimo metu užskaitomi ne įkalčiai, bet patikimi liudytojų parodymai.

Ir galima vaizdingai išsireikšti, kad vertinant knygą liudininkais tampa Rašytinė ir Žodinė Tora, o kartais ir mistinis patyrimas.

„Pagal dviejų arba trijų liudininkų žodžius bus išspręsta byla“.

Toks prisirišimas prie tiesioginių įstatymų giliai būdingas judėjų tradicijai, matančiai savo šaknis iš Sinajaus apreiškimo.

„Veidas į veidą kalbėjo su jais Kūrėjas ant kalno iš ugnies“.

Bet visgi, kaip mes jau galėjome įsitikinti, religiniai judėjai amžių bėgyje neliko abejingi ginčams apie Zoharą.

Akivaizdu, kad to priežastis negali kilti iš atsitiktinių istorinio ir psichologinio pobūdžio aplinkybių.

Susidaro įspūdis, kad Zoharas nuo savo atsiradimo momento liguistai užkliudė kažkokias esmines judėjų kultūros dalis ir ginčai iš esmės vyko ne dėl Zoharo autorystės, o dėl tos neįprastos padėties, kurią ši knyga iš karto užėmė judaizme. 

Raktas į Zoharo supratimo fenomeną, mūsų požiūriu, gali būti legenda, pasakojanti stebuklingą šio teksto atradimo istoriją.

Pasak legendos, Zoharas, parašytas dar iki Mišnos kodekso sudarymo, rastas praėjus amžiui oloje, kaip pačioje šventumo gelmėje, sulaužė nusigulėjusį santykį tarp atviros ir uždaros Toros dalių, iškėlė slaptą mokymą nepasiekiamai aukštai virš atvirojo.

Reikalas apsunkinamas dar ir tuo, kad Zoharas atsirado netikėtai, kaip naujas atradimas ir toks netikėtas atsiradimas, kuriame daugiaamžė Žodinė tradicija nevaidino jokio lemiamo vaidmens, plėšė tą knygą iš Žodinės Toros knygų tarpo ir statė ją į vieną eilę su Rašytinės Toros knygomis.

Iš tikrųjų, XIII amžiuje judaizmas patyrė įvykį, sukrėtusį nusistovėjusias tradicijas, jis buvo tarsi pranašas tų ateityje laukiančių griaunančių judėjų tradiciją reiškinių, kurie buvo susiję su šia nuostabia ir baisia knyga.

Ir senovės mąstytojų balsas, neigiantis seną Zoharo kilmę ir priskiriantis šios knygos autorystę Moše de-Lionui, buvo ne sveiko proto apraiška, o protestas prieš destruktyvius judėjimus, Zoharo inicijuotus tradicijoje.  

Ta legenda, kuria apsivilkęs Zoharas įėjo į judaizmą (ir nesvarbu, ar kilo ji iš Moše de-Liono ar susiklostė atsitiktinai) buvo, kaip mums atrodo, giluminės Zoharo koncepcijos, jo požiūrio į Nigla ir Nistar Toroje ir į jo paties padėtį Nistare, išraiškos forma. 

Daugelyje Zoharo fragmentų kalbama apie tai, kad slaptas mokymas (Razei de-Oraita) yra pati Toros esmė, jos tikrasis turinys.

Aiškinant santykį tarp skirtingo aiškinimo lygių, Zoharas naudoja riešuto pavyzdį: Toros paslaptims čia skiriama branduolio rolė, o kitokie, atviri lygiai vadinami apvalkalais ir žieve.

Kitoje vietoje, prilyginant Torą žmogui, jis kalba apie paslaptį, kaip apie Toros dvasią, o kiti Toros aiškinimo lygiai panašūs į rūbus ir žmogaus kūną.

Nors tokios Zoharo pažiūros – naujovė XIII a. kabalistams, tačiau ne šios pažiūros suformavo esmines Zoharo pretenzijas į ypatingą vietą judėjų tradicijoje.

Žymiai svarbiau tai, kad Zoharas kalba pats apie save, apie jame slypinčias paslaptis.

O tų paslapčių gylis yra iš ties žmogui nepasiekiamas:

„Ateik, pažvelk. Nėra žmogaus sūnui leidimo tarti slaptus žodžius ir aiškinti juos, išskyrus švenčiausių švenčiausią, rabi Šimoną, kuriam leido Švenčiausias, palaimintas Jis. Ir todėl jis kalba šiuos žodžius atvirai. Ir nebus tokios kartos, kaip ši, kurioje jis yra –  iki tol, kol ateis karalius Mašijachas“.

Ir Zoharas, kuriame surašytos šios paslaptys, yra knyga tokių apreiškimų, kurie žinomi buvo tik Moše ant Sinajaus kalno:

„Pasakė rabi Šimonas: Visi jie – švenčiausiųjų Bendrija, tie, kurie įėjo į šį šventą ratą. Aš kviečiu liudyti apie mane aukščiausiuosius iš aukščiausiųjų Pavidalų ir aukštesniąją Šventąją Žemę! Apie tai, kad išvydau šiandien kai ką ypatingo, nematyto žmogui nuo tos dienos, kai Moše antrą kartą pakilo į Sinajaus kalną. Nes mačiau aš, kad veidas švyti, kaip skaisčios Saulės švytėjimas, kuriam skirta išgydyti visatą, kaip pasakyta (Malachi, 3б 20): Ir sušvytės jiems, bijantiems Mano Vardo teisumo saulė ir išgydys savo sparnais. Ir dar daugiau: aš žinojau, kad veidas švyti, o Moše nežinojo, kaip apie tai parašyta (Šmot, 34, 29): Neregėjo jis, kad švyti jo veido oda...“. 

Atėjo laikas užduoti klausimus: kas tai per ypatinga vieta judaizme, į kurią pretenduoja Zoharas, ir kokia to prasmė?

Mes siūlome skaitytojui leistis kartu su mumis į tam tikrą intelektualinę avantiūrą, kuri sėkmės atveju leis mums suvokti atsakymus į tuos klausimus pačiu paprasčiausiu būdu.

Yra žinoma, kad visų lengviausia pasiekti supratimą, turint prieš akis kokį nors vaizdinį – pas judėjus tai vadinama „mašal“.

Pabandysime į judėjų mokymo istoriją pažvelgti pasinaudodami „mašal“ - ir įsivaizduosime sau žmogų, kuris sudaro sandėrį ir užrašo šio sandėrio žodžius.

Tuo metu, kai susitarimas dar tik buvo sudaromas ir užrašomas, o susitarimo partneris buvo šalia ir prieinamas bendravimui, šio sandėrio žodžiai pripildyti gilia prasme, nes kiekvienas punktas ir kiekviena padėtis buvo pasverta ir aptarta.

Bet štai dokumentas jau užbaigtas ir pasirašytas, ir žmogus ima jį į rankas ir pradeda skaityti sandėrio žodžius.

Ir tuo momentu žmogus pasilieka su pačiu savim, užsiveria giliuose apmąstymuose, jis tylus ir vienišas, nors jo partneris vis dar šalia.

Tokios susimąstymo akimirkos, žinoma, apimdavo jį ir anksčiau, sutarties rengimo metu, bet iki tol jo įsigilinimas į save nebuvo toks nenutrūkstamas ir visaapimantis.

Prasideda kaip ir naujas laiko atskaitos taškas, naujas psichologinis laikotarpis, kai sutarties rengimo periodas buvo priimamas kaip priešlaikinis, ikiistorinis būvis ir visos sutarties smulkmenos ir prasmės susitelkia dokumento tekste.

Galima sau įsivaizduoti sutarties prasmės suvokimo procesą kaip laipsnišką minties kilimą nuo akivaizdžių iki slaptų dalykų.

Iš pradžių žmogus suvokia paprastą dokumento prasmę: tekstas perskaitomas ir priimamos sutarties detalės. Po to išskiriamos tos teksto detalės, kurios reikalauja kokių nors veiksmų ir priskiria kokius nors įpareigojimus.

Ir iš karto tam įkandin iškyla būtinybė detaliai išsiaiškinti savo įsipareigojimus, pasverti savo galimybes ir interesus.

Šių apmąstymų metu žmogus vis dar užimtas dalykais, atvirais jo supratimui, ir visi sunkumai bei uždaviniai, su kuriais jis susiduria, neišeina už jo asmeninio suvokimo ir žinojimo ribų.

Ir jis vis labiau užsisklendžia pats savyje, nusišalindamas nuo savo sutarties partnerio, nors to partnerio vardas jam nuolat sutinkamas dokumente.

Bet ateina momentas, kai žmogus pradeda suprasti, kad tam, jog pilnai įvykdytų jam skirtus įsipareigojimus, jis turi išsiaiškinti ir atkreipti dėmesį į partnerio interesus ir ketinimus.

Tai pirmasis ketinimas patekti į slaptą sritį, neprieinamą tiesioginiam pažinimui ir baigiasi jis kol kas dar apmąstymų apie savo užduotis ir interesus rėmuose.

Ir pagaliau, jis daro sekantį žingsnį link slaptumo ir perskaito kiekvieną sutarties punktą, atsisakydamas savo interesų ir samprotaudamas tik apie partnerio interesus ir ketinimus.

Suprantama, šios sutarties įvaldymo stadijos egzistuoja tik mintyse, o iš tikrųjų visi teksto įveikimo lygiai iškyla vienu metu ir neturi aiškių ribų.

Bet kiekvienu konkrečiu momentu vyrauja tik vienas iš jų ir tik tada galutinai užleidžia savo viešpatavimą – būtent tuo eiliškumu, kuris buvo nupasakotas anksčiau - kada paruoštas patikimas pagrindas kitam.

Mūsų pasakojimas užbaigtas, nes žmogus jau atitraukė akis nuo sutarties ir pažvelgė savo partneriui į akis.

Sutartis įvykdyta, nes jos tikslas ir prasmė buvo dviejų mylinčių būtybių susijungimas, o įsigilinimas į sutarties žodžius buvo tas atskirtumas ir tas išsiskyrimas, kurie veda prie dar didesnio artumo, nei tas, kuris nežino išsiskyrimo.

Šis pavyzdys, skirtas pailiustruoti religinės tradicijos minties kilimą nuo paprastos Rašto prasmės iki beribių mistinių paslapčių, be abejo nesugeba aprėpti visų tokio judėjimo subtilybių.

Tačiau šis pavyzdys suteikia galimybę įsivaizduoti, kaip tarpusavyje sąveikauja skirtingi Rašytinės Toros aiškinimo lygiai, įeinantys į Žodinės Toros „pardes“, kaip po antrosios Šventyklos sugriovimo šių lygių atskleidimas pagimdė tokias knygas, kaip Mišna ir Talmudas, kabalistinį Zoharą ir kitus.

Ir kur kas svarbiau tai, kad šis pavyzdys iliustruoja nepaprastą ryšį tarp tokių, atrodytų, visai tarpusavyje nesusijusių sąvokų, kaip tremties gilumas ir Žodinės Toros įvaldymo lygis: tremties trukmė – tai metų ir amžių pavidalą įgavęs Žodinio Palikimo prasmės kristalizacijos procesas.

Galima tik įsivaizduoti, kad judėjų tradicija, įsižiūrėjusi į Raštą, įsigilino pati į save.

Ir kuo gilesnis buvo šis įsigilinimas, tuo didesnis buvo atitrūkimas nuo To, kurio žodžiai yra Rašto žodžiai.

Tai panašu į savęs apžiūrinėjimą veidrodyje – čia pravartu prisiminti apie paslaptingą „nespindintį veidrodį“ (ispaklarija še eina meira), apie kurį kalbama Talmude ir Zohare, ir visi aiškinimo lygiai, kuriuos apima mūsų pavyzdys, netgi Agada ir Paslaptis, yra Žodinės Toros, žvelgiančios į Rašytinę, pavidalo išstatymas.

Tačiau mūsų pavyzdys aiškiai netobulas, jis neįvertina to, kad Rašto aiškinimas – tai gyvas reikalas, dialogas, o ne monologas.

Ir kad Rašytinė Tora sugeba sušvytėti akyse to, kuris to vertas – pavirsti į „švytintį veidrodį“ (ispaklarija ha-meira).

Būtent tokiame veidrodyje galima išvysti pavidalą To, kuris dovanojo Raštą, nereikia dėl to atitraukti akių nuo Toros – jos ir taip žvelgia į viršų, kaip parašyta: „Atverk man akis ir aš pamatysiu Tavo Toros stebuklus“.

Tam, kad papildyti mūsų pavyzdį, pateiksime citatą iš Zoharo:

„Ateik, pažvelk. Štai Toros paprotys: pirmiausia, kai ji ima atsiskleisti žmogui, jinai užsimena jam užuomina (remez). Jei suprato – gerai. Jei nesuprato, tai ji siunčia jam ir šaukia jį: „Kvailys!“ Kad jis prisiartintų prie jos ir kalbėtų su ja.

Ir apie tai parašyta (Mišlei 9|, 4): „Kas kvailas, teužsuka čia, širdies varguolis ir t.t.“. 

Prisiartino jis. Ima ji su juo kalbėti iš už širmos, aiškindama dalykus, kurie yra jo sugebėjimo suprasti ribose, iki tol, kol jis sugeba po truputėlį, po truputėlį suprasti. Ir tai – aiškinimas (draš).

Po to jinai kalba su juo iš už plono uždangalo mįslėmis. Ir tai – sakmė, padavimas (agada).

Po to, kai jis tampa nuolatiniu jos lankytoju, jinai atsiveria jam veidas į veidą ir kalba su juo apie visas savo paslapčių paslaptis ir slaptus kelius, kurie slypėjo jo širdyje nuo pirmutinių dienų. Tada jis – tobulas žmogus, tikras Toros žinovas, nes visas savo paslaptis jinai atskleidė jam ir nieko nepasiliko ir nenuslėpė nuo jo.

Jinai sako jam: „Tu juk matei žodį-užuominą, kuriuo tau užsiminiau pradžioje? Tokios ir tokios paslaptys buvo jame, yra taip ir taip“. Tuojau pat pamato jis, kad neatimsi ir nepridėsi čia nei vieno žodžio. Ir tada paprasta prasmė (pšat) atsistoja į savo vietą, ir nei atimsi, nei nepridėsi čia netgi raidės. Ir todėl žmonių sūnums reikia uoliai siekti Toros, kad taptų jos numylėtiniais...“ .

Tai naujas pasislėpusios ir vėl atrastos prasmės atradimas, kuris stovi prie Žodinės Toros ištakų tremtyje ir kartu tai laipsniško Žodinės Toros tradicijos kilimo link Rašytinės Toros išvada.

Tai sujungimas pradžios su pabaiga, paprastos prasmės su mistine, Žodinės Toros su Rašytine.

Tas, kas pasišalino - prisiartino; Dievo Žodžiui duotas žmogiškas atsakymas.

Būtent į tokio atsakymo, kuris užbaigė Žodinės Toros tremtyje istoriją, rolę ir pretendavo Zoharas.

Jis tarp judėjų atsirado šeštojo tūkstantmečio pagal judėjų kalendorių pradžioje – šis tūkstantmetis tradiciškai laikomas Mašiacho epochos pradžia ir savyje turėjo nesuskaičiuojamas nuorodas į tai, kad šis mokymas yra Mašiacho laikų Tora.

Šios knygos atsiradimo momentu jau buvo užbaigtas žodinio Palikimo sisteminimo darbas ir rabinistinis judaizmas sulaukė pilno suklestėjimo periodo.

Zoharas, sušvitęs senovinės knygos aureole, tuo pačiu pasirodė ir archajiniu žodinės tradicijos pagrindu, ir pačiu paskutiniu jos atradimu, jis savimi kaip ir apjungė visą tūkstantmetę judaizmo vystymosi istoriją, o pats pasiliko už šios istorijos ribų.

Atėjo naujas judėjiško mokymo vystymosi etapas: nuo šiol visos būsimos tradicijos vienaip ar kitaip susijusios su šia mįslinga knyga. 

Zoharas iš tiesų atėjo į tradiciją iš toli – jei ne iš tolimų laikų, tai iš nesuvokiamos neįprasto mistinio patyrimo tolybės ir jo priauginimas prie judaizmo kūno buvo skausmingas.

Jis buvo vienu metu ir savas, ir svetimas tradicijai, tuo pačiu stiprino ir neigė ją, susiliejo su ja ir liko nuošaly – žodžiu, gyvas pirmapradės šviesos įsikūnijimas, apimantis visą esatį, bet nepriklausantis jai.

Sekantys šio straipsnio skyriai bus skirti Zoharo koncepcijos ypatybėms, kurios leido jam tapti vienu iš judaizmo stulpų, o taip pat ir Zoharo likimui tolesnėje judėjų tradicijos istorijoje. 


5 skyrius


Pasakojama, kad kartą rabi Eliazaras, rabi Šimono sūnus, išvyko iš savo mokytojo namų ant asilo ir tęsė kelionę upės pakrante. 

Ir buvo jis ypač linksmas, ir širdis jo džiaugėsi dėl to, kad jis daug mokėsi Toros.

Sutiko jis žmogų, kuris buvo ypač bjaurios išvaizdos.

Pasakė šis jam: „Taika tau, rabi!“

Bet nieko neatsakė rabinas į pasveikinimą, o ištarė: „Tai išsigimėlis! Ar visi tavo miesto gyventojai tokie bjaurūs kaip tu?“

Ir tada šis tarė: „O tu eik ir pasakyk puodžiui, sukūrusiam mane: koks bjaurus tas indas, kurį tu nulipdei!”

Tada suprato rabi Eliazaras, kad nusidėjo, nulipo nuo asilo, nusilenkė tam žmogui ir pasakė: „Aš įžeidžiau tave, atleisk man“. 

Pasakė šis: „Neatleisiu tol, kol nenueisi pas puodžių, sukūrusį mane ir nepasakysi: koks bjaurus tas indas, kurį tu nulipdei“.

Ir keliavo rabi paskui jį iki pat miesto.

Jų sutikti išėjo miesto gyventojai, kurie kalbėjo: „Taika tau, didysis Mokytojau!“

Paklausė jų tas žmogus: „Ką jūs vadinate didžiu Mokytoju?“

Atsakė jam: „Tą, kuris keliauja paskui tave“.

Tarė jis jiems: „Jei šitas yra didis, tai tegu nedidėja skaičius tokių, kaip jis Izraelyje“.

Paklausė jo: „Kodėl taip kalbi?“

Šis atsakė: „Taip ir taip įžeidė mane šitas žmogus“.

Tada jie jam tarė: „Juo labiau atleisk jam, nes jis yra didis Toroje“.

Ir jis jiems atsakė: „Atleidžiu jam vardan jūsų, bet tegu neįpranta taip elgtis ir toliau“.

Tą akimirką įėjo rabi Eliazaras (į Mokymo namus) ir ištarė pamokymą: „Žmogui visada reikia būti lanksčiam, kaip nendrė, o ne tvirtam, kaip kedras. Todėl ir daro iš nendrės plunksnas, kuriomis rašo Toros rankraščius...“. 

Pagal keistą sutapimą, kuris, kaip mums atrodo, vargu ar gali būti atsitiktinis, ši istorija pasakoja apie rabi Eliazarą – vieną pagrindinių Zoharo personažų, rabi Šimono Ben Jochajaus sūnų ir artimiausią bendražygį.

Mes įsigilinsime į ją, kad jos pagalba prisiliestume prie kai kurių esminių judėjų pasaulėžiūros pusių.

Po to mes pažvelgsime dar giliau, pailiustruodami šią istoriją pavyzdžiais iš klasikinės judaizmo literatūros, ir šituo pagrindu pabandysime parodyti, kokie Zoharo ideologijos ypatumai leido šiai knygai užimti tokią aukštą vietą judėjų religijoje.

Vienoje neišlikusioje šios istorijos versijoje skelbiama, kad bjauraus žmogaus pavidalu prieš rabi Eliazarą stojo pats pranašas Elijahu.

Kaip žinoma iš Talmudo, Elijahu ateina pas mokytus vyrus tam, kad perduoti jiems giliausias žinias arba papasakoti apie aukščiausias paslaptis.

Dėl ko jis apsireiškė rabi Eliazarui ir ko jį išmokė?

Mūsų nuomone, ši pamoka palietė vieną svarbiausių Toros pasaulėžiūros principų; tokį fundamentalų principą, kad pervertinti jo neįmanoma, nes jis yra svarbus visoms esminėms judėjų mokymo pusėms.

Šis principas išslysta iš griežto apibrėžimo, bet mums atrodo, kad išsireiškimas „lankstumas“ (arba „minkštumas“), panaudotas prieš tai buvusiame pasakojime, yra tiksliausia išslystančio supratimo reikšmė (nepriklausomai nuo to, kokią formą šis supratimas turi įgauti vienu ar kitu atveju). 

Akivaizdu, kad rabi Eliazaras, nežiūrint į tai, kad „daug mokėsi Toros“, nesugebėjo išugdyti savyje to „lankstumo“, kuris viename iš apibūdinimų išreikštas kaip visuotinis Toros sugebėjimas, įsišaknijęs pačiose Pasaulėvaizdžio aukštumose, kūrybinėje Visaapimančiojo mintyje, palenkti savo harmonizuojančiai įtakai netgi patį nereikšmingiausią, patį žemiausią dalyką.

Mūsų pasakojime apie tai kalbama: „Jo širdis prisipildė didybės“ - tai yra jis tapo toks išdidus, taip tvirtai įsitaisė savo pasaulėžiūros aukštumose, nenorėdamas nuleisti akių į žemę, kad pamiršo apie Kūrėją, Tvėrėją ne tik dangaus, bet ir žemės ir todėl nusipelnė žiaurios pamokos, išmokiusios jį tikrų aukštumų, prieš kurias nėra nei aukšto, nei žemo, nei nuostabaus, nei bjauraus.

Ir kai rabi suvokė tai, jis, kaip ten sakoma, „įėjo“ – pasiekė tam tikro nušvitimo lygio, kurio ženklu tapo sentencija apie nendrę, nusipelniusią būti plunksna Toros eilutėms.

Priminimas apie šį „lankstumą“ – apie kūrybinės jėgos pasireiškimą, gebančios sutaikyti, sujungti ir suvesti į vieną tokias skirtingas sąvokas, tokius nutolusius reiškinius, kad atrodė, jog tarp jų negali jokio tilto, yra randamas visose svarbiausiose judaizmo knygose.

Mūsų požiūriu, kalba eina apie giliausią, gyvą judaizmo pasaulėžiūros esmę, kurios pakankamai neįvertinus iš viso nėra prasmės kalbėti apie Torą ir judaizmo religiją.

Svarbu, kad tai ne teorinė nuostata ar aiškus imperatyvas, liepiantis siekti „aukso vidurio“, harmonijos, o spontaniška, iš esmės slapta kuriančiosios Toros dvasios išraiška.

Mes nesugebėsime čia sistemiškai ir smulkiai išnagrinėti mūsų paliestos problemos, pateiksime tik keletą pavyzdžių, kurie skirti pailiustruoti kelias esmines jos puses.

Bendram plane toks „lankstumas“, arba naudojame kitokį išsireiškimą – dieviškos Valios, išreikštos Toroje, visaapimantis dalyvavimas, apsireiškia ne tik priešingumų sąveikoje, bet ir susitarimo tarp to, kas prieštarauja vienas kitam, taip sakant, horizontaliai, būnant pusiausvyroje tarp dviejų, opozicijoje esančių pusių.

Komentatorius aiškina, kad Rašte jėga, esanti už to „lankstumo“, išreiškiama žodžiu Gadol (didelis), kurio prasmė iš principo skiriasi nuo prasmės, pagal reikšmę artimos žodžiui Ram (aukštas).

Pastarasis nurodo į Kūrėjo iškilimą virš Visatos ir jos gyventojų, o žodis Gadol išreiškia Kūrėjo galimybę kiekvieną akimirką stebėti kiekvieną Pasaulėvaizdžio detalę, nusileisti iš savo aukštumų, kad valdyti kūriniją.

Ir štai komentatorius aiškina, kad Rašto žodžiai (Tehilim, 34, 15): „Šalinkis blogio ir daryk gera, ieškok taikos ir sek ja“, užsimena apie tą harmoniją, kurią Toros priesakai, įsišakniję Kūrėjo valioje, iškelia į Visatą, neutralizuojant mirtiną gėrio ir blogio opoziciją.

Trys šimtai šešiasdešimt penki draudžiantys priesakai („šalinkis blogio“) ir du šimtai keturiasdešimt aštuoni liepiantieji („daryk gera“) – štai šeši šimtai trylika stulpų, ant kurių laikosi pasaulis Visatoje („ieškok taikos ir sek ja“).  

Ta pati jėga pasaulio kūrime pasireiškia ne tik priešiškų reiškinių pavidalu, bet ir kaip priešingų nuomonių ir požiūrių susiderinimas.

Tokio suderinimo apibrėžimui naudojamos sąvokos Machria (pasveriantis, išsprendžiantis).

„Du posmai iš Rašto prieštarauja viena kitam, kol ateina trečiasis ir sutaiko juos.

Pavyzdžiui, vienas posmas skelbia (Šmot, 19, 20): „Ir nusileido Kūrėjas ant Sinajaus kalno viršūnės“, ir skelbia kitas (ten pat, 20, 19): „Nes iš dangaus kalbėjau Aš su jumis“.

Subalansuoja trečias posmas (Dvarim, 4, 36): „Iš dangaus leidau tau išgirsti Savo balsą, mokydamas tave, ir žemėje parodžiau tau didžią ugnį ir Jo žodžius tu girdėjai iš ugnies gelmių“.

Moko, kad Šventasis, palaimintas Jis, kalbėjo nuo Sinajaus kalno su jais (judėjais). 

Ir taip pat pasakė Davidas (Tehilim, 18, 10): „Ir nulenkė dangų ir nusileido, ir tamsa po Jo kojomis“.

Kadangi Rašto citatos papuolė į šiuos samprotavimus neatsitiktinai, mes pasiruošę čia įžvelgti užuominą į tai, kad suderinanti, išlyginanti jėga slypi mistinėje dangiško sąveikoje su žemišku.

Būtent todėl žodžiai, priklausantys randančiam kompromisus – machria, turi autoritetingą svorį ginčuose.

„Pasakė Rabi: visur, kur sutiksi du besiginčijančius ir vieną, kuris sutaiko juos – tiesa yra sutaikančiojo žodžiuose“ .
Galima pateikti dar vieną samprotavimų pavyzdį, kur žemiško ir dangiško ryšys atsiskleidžia priešingų viena kitai nuomonių sujungimo procese:
„Šamajaus mokiniai kalba, kad dangūs sukurti iš pradžių, o jau po to sukurta žemė. O Hilelio mokiniai sako, kad žemė sukurta iš pradžių, o jau po to sukurti dangūs. Ir tie, ir kiti pateikia svarius argumentus.

Pasakė rabi Šimonas ben Jochajus: Stebiuosi aš tuo, kad išsiskyrė Visatos tėvų nuomonės – Šamajaus mokinių ir Hilelio mokinių – dėl dangaus ir žemės sukūrimo. Juk kaip yra: jie sukurti kaip indo viršus ir apačia, apie ką parašyta (Ješaja, 48, 13): Pašauksiu Aš juos – pakils kartu“.

Pateikti pavyzdžiai turi vieną smulkmeną, kuri, kaip mums atrodo, gali praplėsti suvokimą apie suderinančią jėgą, pas mus gavusią „lankstumo“ pavadinimą.

Reikalas tas, kad iš tradicijos požiūrio, rabi Šimono nuomonė jokiais būdais negali būti vienoje eilėje su Šamajaus ir Hilelio mokinių nuomonėmis.

Pastarųjų nuomonės iš principo autoritetingesnės, nes Šamajaus ir Hilelio mokyklų egzistavimo laikas buvo keliomis kartomis anksčiau rabi Šimono gyvenimo laiko. 

Ir rabi Šimonas vadina juos „Visatos tėvais“, tuo tarsi pabrėždamas savo dalyvavimo ginče neteisėtumą.

Bet tokia yra suderinančiosios jėgos galia ir ji sugeba suderinti bet kokius požiūrius, netgi tuos, kurie priklauso tokiems aukštiems autoritetams, į kuriuos nedrąsu net pakelti akis. 

Ir šis paskutinis pavyzdys tam tikra prasme turi nuorodą į tokios galios šaltinį, išreikštą Rašto žodžiais: „Pašauksiu juos – pakils kartu (kaip vienas)“.

Tai yra, sutaikančios ir harmonizuojančios jėgos šaltinis yra Kuriančiojo žodžio vienybėje ir Begalybėje. 

Ir tas, kas sugeba prisiliesti prie tos vienybės, prisiliečia prie tokių aukštumų, iš kurių neatskiriami jokie prieštaravimai, netgi žemiškumo ir dangiškumo priešprieša.

Išraiškingiausia iliustracija šioms išvadoms yra pasakojimas apie Rabi bar Nachmaną:

„Buvo ginčas Dangiškoje Mokykloje: Jeigu raupsai yra aukščiau balto plauko, tai pagal Raštą (Vaikra 13, 3) raupsuotasis – netyras.

O kaip tuo atveju, jei baltas plaukas yra aukščiau nei raupsai?

Šventas, palaimintas Jis, sako: „Tyras!“ O visi Dangiškosios Mokyklos išminčiai tvirtina: „Netyras!“

Pasakė: „Kas ateis ir išspręs šitą ginčą?“ Tai gali padaryti tik Raba bar Nachmanas.

Nes taip pasakė Raba bar Nachmanas: „Aš vienintelis galiu išspręsti problemas, susijusias su raupsuotaisiais, aš vienintelis galiu išspręsti problemas, susijusias su patalpų nešvara“. Pasiuntė pasiuntinį pas jį...“.

Tas „vieninteliškumas“, netgi įkūnytas gyvenančiame realybėje žmoguje, pasirodo garbinamas labiau nei Dangiškosios Mokyklos aukštybės ir yra labiau atskirtas nuo Švenčiausiojo, palaimintas Jis, šventumo.

Zohare yra pateikiamas ezoterinis pagrindimas tokiam pasaulius persmelkiančiam visaapimančiam vieningumui, tokiam suderinančiam nesutarimus „lankstumui“.

Tam tikra prasme kalba eina apie Zoharo koncepcijos pagrindinį principą, į kurį galima suvesti visas likusias šios knygos detales.

Toks organiškas Zoharo koncepcijos sutapimas su esminėmis judėjų pasaulėžiūros ypatybėmis ir iššaukė, mūsų požiūriu, gilų judėjų tradicijos rezonansą, leidusį Zoharui tapti viena iš fundamentaliausių judaizmo knygų. 

Savaime suprantama, ankstesnės kabalistinės knygos taip pat skyrė dėmesio šitiems judėjų pasaulėžiūros klausimams.

Štai kas, pavyzdžiui, parašyta Sefer ha-Bahir knygoje:  
„Pasakyta (Jobas 25, 2): Sukūręs pasaulį (taiką) tarp aukštųjų savo. Tai moko to, kad Michaelis, Švenčiausiojo, palaimintas Jis, dešinės pusės kunigaikštis - vanduo ir kruša. O Gabrielis, Švenčiausiojo, palaimintas Jis, kairės pusės kunigaikštis - ugnis. O taikos kunigaikštis (Machria) balansuoja tarp jų“ .

Bet nei vienoje judaizmo knygoje ši filosofija neišreikšta taip pilnai, giliai ir visapusiškai, kaip Zohare.

Ir kad papasakoti apie tai nuodugniai, būtina pacituoti mažų mažiausiai visą Zoharą.

Mes apsistosime tik ties pačiais esminiais Zoharo mokymo aspektais.

Bet prieš tai išsakysime keletą išankstinių pastebėjimų.

Zoharo idėjos nėra išdėstytos sistemingai.

Taip pat jis nėra sudarytas logiškai.

Nes ši knyga yra mistinė ir todėl išsako paradoksalias mintis, reikalaujančias gilios meditacijos, turinčias tikslą pažadinti žmogaus intuiciją, nutvieksti jo protą save iššifruojančios paslapties atšvaistu.

Paradoksalumas apskritai yra pagrindinis mistinio kūrinio principas.

Ir turi ideologinį pagrindimą Rašte: „Viena pasakė Kūrėjas, du štai išgirdau aš, nes galingas Kūrėjas“ .

Todėl tenka rinktis: arba dėstyti Zoharo koncepciją nuosekliai, vadovaujantis loginio mąstymo principais - tokiu atveju ši koncepcija pasirodys akivaizdžiai iškreiptame ir nukentėjusiame pavidale – arba pabandyti savo žodžiais perteikti Zoharo mintis, už pagrindą imant tų minčių reiškimo būdą, koks jis yra šaltinyje ir tada dėstymas atrodys painus, susidedantis iš atskirų samprotavimų ir pasisakymų.

Mes pabandysime suderinti abu šiuos būdus, ir perspėjame skaitytoją, kad jam mažiausiai reikėtų pasitikėti mumis būtent tada, kai mūsų pasakojimai aiškūs ir suprantami – tai tik grubi stilizacija, kuri daug blogesnė, nei tikras melas.

Mes pradėsime ir bendrais bruožais papasakosime apie tai, kokiame kontekste, Zoharo požiūriu, apskritai atsiranda priešingų būties pusių suderinimo problema ir kokia to priešingumo priešistorė. 

Pasak Zoharo, už ribos viso to, apie ką gali būti kalbama ir viso to, apie ką negalima ir neįmanoma kalbėti, virš viso to, ką sukūrė Kūrėjas ir to, kas priklauso dieviškumui, yra absoliuti Vienybė, neturinti nei dalių, nei galo, nei lygių, nei ribų. 

Absoliutus Vieningumas nepabaigiamai karaliauja Visatoje, todėl, kad bet kokie skirtumai ir bet koks nevienareikšmiškumas turi savo pradžią toje Aukščiausioje Valioje, kuri panorėjo atverti Begalybės žiedą ir sukurti pasaulį.

„Slaptybių slaptybė, priklausanti Begalybės paslapčiai, pramušė ir nepramušė savo nuosavą erdvę, neatsiskleidė iš viso iki to laiko, kol iš jos vidaus pulsacijos neprasišvietė kažkoks taškelis“.

Būtent tas taškelis, vadinamas Aukščiausiojo Išmintimi, vis dar pilnai priklauso Begalybei, bet jau atsiskleidęs išorėje – Pasaulio sukūrimo Pradžios esmė.

„Aukščiausioji slaptybė. Tai, kas už jos – nepasiekiama visiškai. Ir todėl jinai vadinama Pradžia – pirmavaizdžiu, esančiu anksčiau visa ko“.

Ir šitam ištrūkime iš begalybės jau slypi užuomina į visą tai, kas įgauna atskirtumo ir nesutarimo pavidalą.

Tik vienas akcento sumaišymas į paties šito ištrūkimo pusę, jo išskyrimas iš kūrybinio impulso konteksto – ir atsiranda būsimų ginčų ir kovų galimybė.

Bet tikroji atskyrimo priežastis yra kitame mūsų realybės lygyje: ten, kur pirmapradis taškas kaip ir išeina iš savo esaties ribų ir „kaip kilmingo purpurinio šilkaverpio kirminas apsikutoja viduje ir sukuria sau rūmus“.

Būtent čia, pirminiame pasaulio sukūrimo etape, atsiranda (esantis už pasaulio ribų, absoliučiai transcendentinėje srityje žemesniesiems) pastovių lūžių, katastrofų ir poslinkių šaltinis, blogio šaknis – tai pati neteisingo, nesutvarkyto pasaulių sukūrimo galimybė, Zoharo vadinama pirmapradžiu sugriautu pasauliu, iš kurio nuolaužų sukuriamas naujas pasaulis, pastatytas teisingai.

Štai kas kalbama apie tai viename iš giliausių Zoharo tekstų, pradžioje Sifra de-Cniuta:

„Pirmas skyrius. Mokėmės: Slaptybių knyga – svėrimo ant svarstyklių knyga. Išdėstyta: Iki tol, kol nebuvo svarstyklių, neįsižiūrėjo veidas į veidą ir pirmapradžiai karaliai numirė, ir jų nuopelnai pradingo, ir žemė nusišalino. Iki to laiko, kol visų-siekių-Siekis nepastatė ir nesutvirtino pasiekimų. Tos svarstyklės pakabintos vietoje, kurios nebuvo. Sveria jomis tuos, kurie neegzistavo. Svarstyklės randasi jo kūne, yra nepasiekiamos ir nematomos. Jomis sveriami ir ant jų dedami tie, kurių nebuvo, ir atsirado, ir įvyks...“.

Tokia neteisingo pasaulių pastatymo galimybė neišvengiamai buvo pirmiau teisingo ir pasverto pastatymo, ir harmoninga pasaulėdara kuriama kaip ir per katastrofą.

Todėl vieningumas, kuris atsiranda Visatoje – tai, kaip sakoma, antrinis vieningumas, sukūrimo ir ištaisymo vieningumas.

Ir šito vieningumo pavidalu tarnauja svarstyklės – harmonizacija įvyksta dėl nenutrūkstamo ryšio su Begalybe. 

Tai yra visoks suderinimas, visoks vientisumas pasaulyje yra pasiekiamas priešybių suderinimu, kai suvienijimo rūbais apsivelka Begalybės vieningumas.

Ir Zoharas vadina šitą vienijančią jėgą, nusileidžiančią iki pačių žemiausių pasaulių ir pasiekiančią savo viršutinius pačius aukščiausius aspektus, Viduriniuoju Stulpu (Amuda de-Emcaita). 

Viduriniojo Stulpo pagalba atsiranda prieštaraujančių viena kitai tendencijų harmonizacija:

„Kuriant visatą buvo išskirta kairė ir dešinė. Šio atskirtumo metu, kuriame prabudo kairė, išėjo gehinomas (pragaras) ir prisiklijavo prie jos. Vidurinysis Stulpas, kuris iš esmės – trečia diena, įėjo tarp jų ir išsprendė ginčą, ir suderino abi puses, ir gehinomas nusileido į apačią, o kairė pusė įsijungė į dešinę, ir visa tapo viena“.

Vidurinysis Stulpas  nėra vien tik dvi priešingas puses suderinanti jėga.

Jo reikšmė pilnai savarankiška, jis talpina savyje tas dvi puses ir sukuria iš jų kažką naujo – jis yra tiesiogine prasme pačiu tuo sukurtuoju pasauliu, jungiančiu aukštesnįjį su žemesniuoju, o dešinę su kaire:

„Ir centrinis užraktas sijų viduje užrakina nuo vieno galo iki kito (Šmot 26, 28).

Tai Jakovas, tobulas Šventasis, kaip mes jau nagrinėjome.

Nes parašyta (Berešit 25, 27): „Ir Jakovas, vyras tobulas, sėdintis palapinėse“.

Neparašyta palapinėje, o palapinėse. Dviejose, nes laikosi tos ir laikosi anos.

Taip pat ir čia parašyta: Centrinis užraktas sijų viduje užrakina nuo vieno galo iki kito. Nes laikosi ten ir laikosi čia. Taip mokėme mes: Ką reiškia vyras tobulas? Tobulas visame kame. Tobulas dviejose pusėse. Atika Kadiša ir Zeir Anpin. Tobulas aukščiausiame Gailestingume ir aukščiausiame Griežtume. Ir įneša vientisumą ir ten, ir čia...“.

Šis organizuojantis principas, išreikštas Viduriniojo Stulpo pavidalu, pasirodo esantis produktyvus Zoharui ne tiktai aprašant pasaulių struktūrą, bet ir aiškinant judėjų tautos istoriją, žmonijos būties paslaptis, sielos ir vidinės Toros esmės paslaptis.

Štai ką Zoharas rašo apie judėjų tautos Tėvus mistinių žinių aspektu:

„Kame prasmė to, kad parašyta (Berešit, 22, 1): Ir Kūrėjas bandė Abrahamą?

Štai kame: būtent Abrahamui reikėjo įjungti save į Teismo esmę, taip kaip iki tol Abrahame iš viso nebuvo Teismo.

Ir tada įsijungė Vanduo į Ugnį, ir Abrahamas nebuvo tobulas tol, kol neapvainikavo savęs tuo, kad įvyko teismas ir sukūrė jį savo vietoje.

Ir visas savo dienas jis nebuvo tobulas, kol neįsijungė Vanduo į Ugnį, o Ugnis į Vandenį.

Ir todėl Kūrėjas bandė Abrahamą, o ne Icchaką, nes skirta buvo Abrahamui įjungti į save Teismą ir kai jis atliko tai, tuomet įėjo Ugnis į Vandenį ir viena tapo tobula kitame...

Ir ateik, pažvelk į žodžio paslaptį.

Nors, kaip buvo kalbama, parašyta apie Abrahamą, o ne apie Icchaką, Icchakas taip pat sujungtas su jais tame Rašto posme.

Tokia to, kas parašyta paslaptis. Ir Kūrėjas (Elokim) bandė Abrahamą...

Icchakas tuo metu buvo žemajame Griežtume.

Kai jis buvo surištas ant aukuro ir Abrahamo paskirtas teismui, kaip buvo išpranašauta, tada jiems su Abrahamu viskas sėkmingai pasibaigė ir įsijungė Ugnis į Vandenį, ir pakilo į viršų.

Ir tada Vandens ir Ugnies priešingumas pasirodė teisingu pavidalu.

Ir ar gailestingas tėvas pavirstų į žiaurų, jei ne poreikis išspręsti Vandens ir Ugnies priešpriešą!...

Kol neatėjo Jakovas ir nesukūrė visko tobulu būdu – ir pasiekė visi trys Tėvai pilnatvę ir išsitaisė aukšta ir tolima“. 

Čia judėjų tautos kilmė yra susijusi su Pasaulio šaknų ištaisymu, su mistinių stichijų, atsiskyrusių priešybių harmonizacija. 

Jobo pavyzdžiu aiškinant tikro žmogiško tobulumo esmę, Zoharas parodo, kad toks tobulumas pasiekiamas yra tik tam, kuris gyvena suderindamas blogas ir geras būties puses, o ne vien tik veržimusi į gėrį.

Ir Zoharo samprotavimai apie tai pripildyti rytietiškos išminties dvasia:

„Apie Jobą parašyta (Jobas 1, 4-5): Ir ėjo jo sūnūs ir darė puotą kiekvienas savo namuose savo dieną.  Ir siuntė ir kvietė tris savo seseris valgyti ir gerti kartu su jais.

O kai puotos dienų ratas apsisukdavo, pasiųsdavo Jobas ir pašventindavo juos ir pabusdavo ryte ir aukodavo aukas  pagal jų visų skaičių. Nes sakė Jobas: galbūt mano sūnūs nusidėjo...

Ir buvo diena, kai atėjo Kūrėjo sūnūs atsistoti prieš Kūrėją, ir atėjo taip pat kaltintojas tarp jų“.

Bet jis nedrįso kenkti jam. Iš kur mes žinome apie tai? Iš to, kas parašyta (ten pat, 10): „Ar ne tu pats apsaugoji jį, ir namą jo, ir visa tai, ką jis turi? Jo rankų darbą Tu palaiminai ir jo bandos išsiplėtė žemėje“.

Bet Jobas nedavė jam jo dalies. Nes parašyta (ten pat, 5): „aukojo visas dienas“.

Aukojimas kyla vis aukščiau ir aukščiau ir neskiria nieko Tai Pusei (blogio pusei).

Juk jeigu Jobas būtų atskyręs jai dalį, tai negalėtų jo apkaltinti po to. Ir viskas, ką paėmė – nuo savo blogio.

Ir jei tu paklausi: kam Švenčiausiasis, palaimintas Jis, sukūrė visas tas nelaimes Jobui?

Ir štai atsakymas: jei Jobas būtų davęs tam dalį jo, tai būtų nukreipęs žvilgsnį nuo šventumo, o šventumo pusė kiltų aukščiau ir aukščiau. O jis nedarė taip.

Todėl Švenčiausiasis, palaimintas Jis, išieškojo pagal teisingumą. Ateik, pažvelk. Taip, kaip jis skyrė ir nesujungė blogio ir gėrio, tokiu būdu jis ir buvo teisiamas. Davė jam gėrį. O po to – blogį. O po to grąžino jį prie gėrio. Nes priklauso žmogui pažinti gėrį ir pažinti blogį, ir kreipti save į gėrį. Ir tai – tikėjimo paslaptis“.

Kaip matyti iš šio pavyzdžio, pagrindinė jėga gali pasireikšti pasaulyje dviem skirtingais būdais: arba pilnavertės vienybės, pilnai statančios pasaulį, pavidalu, ir tada pasaulis nežino kankinančio istorinio vystymosi proceso; arba jinai įsigyvendina palaipsniui, stadijomis, ir tada šviesūs sutarimo periodai keičiami tamsos ir nesutarimo periodais. Viskas priklauso nuo žmonių veikimo būdo:

 „Torą dviejose lentelėse Izraelio tautai atnešė Moše ir nebuvo jie verti jų ir sudužo lentelės, ir nukrito ir tai buvo pirmosios ir antrosios Šventyklų griuvimo priežastimi.

Ir kodėl jos nukrito? Todėl, kad nuėjo raidė ו vav (raidė) nuo jų...

Ir davė jiems kitus blogio ir gėrio pažinimus, nes iš ten duodama Tora draudžiančių ir liepiančių priedermių pavidalu: iš dešinės – gyvenimas, iš kairės – mirtis.

Ir todėl sakė rabi Akiva savo mokiniams: „Kai pasieksite tyro marmuro akmenis, nesakykite: vanduo, vanduo“ – nelyginkite tyro marmuro akmenų su kitais akmenimis, kurie yra gyvenimo ir mirties esmė...“ .

Zoharo mokymas apie vieningumą randa savo konkrečią išraiškos formą mokyme apie Teisuolį (Cadik), kuris užima iš tikrųjų centrinę vietą Zoharo koncepcijoje.

Šis aspektas, priklausantis Viduriniam Stulpui ir sujungiantis aukštesniojo Vyriškojo (Kūrėjo) ir žemesniojo Moteriškojo (Šchinos) pradus, yra pats konstruktyviausias Zohare ir reiškia tiek žemišką, tiek dangišką, tiek dievišką, tiek žmogišką. 

„Palaiminimai teisuolio galvai“ (Mišlei 10, 6). Teisuoliu vadinama priesako vieta, iš kurios veržiasi šaltiniai į išorę... Kai šis lygis nukreipia šaltinius į Moteriškumą, gauna teisuolio galvos pavadinimą. Teisuolis – pagrindas, nes jame randasi visi palaiminimai.

Galiausiai žmogus, kuris sugebėjo išsaugoti švento priesako ženklą, vykdo Toros priedermes, vadinasi teisuoliu – ir taip vadinasi nuo galvos iki kojų. Ir palaiminimai, nusileidžiantys ir viršaus, pasipils ant jo galvos ir per jį tie palaiminimai įsikūnija Visatoje...“. 

Priklausomai nuo nagrinėjimo konteksto ir nuo komentuojamo Rašto posmo vidinės prasmės šis aspektas Zohare gauna skirtingus pavadinimus.

Jis vadinamas dangaus skliautu, bokštu, upe, šaltiniu, Priesako ženklu, pasaulių gyvenimu ir t.t. Bet svarbiausi jo vardai – Teisuolis ir Pagrindas (Jesod).

Tokiais žodžiais jis, Zoharo nuomone, išreiškiamas Rašte: „Teisuolis – Visatos pagrindas (arba atrama)“ .

Teisuolis – pagrindinis mazgas, pasaulio centras. Per jį eina dieviškasis pasaulio valdymas; jame susiduria visos pakopos, koncentruojasi visi veiksmai, juo susiejamos visos būties pusės. 

Cadiko (teisuolio) koncepcijos esmė Zohare labai sudėtinga ir mes neturime galimybės jos smulkiai išdėstyti.

Pakanka paminėti, kad Vyriško ir Moteriško pradų simbolika, kurios rėmuose Cadik sąvoka įgauna svorį, yra naudojama Zohare beveik visų Visatos būsenų aprašymui: sukūrimo, nuodėmingumo, Toros gavimo, išvarymo, būsimo išsivadavimo.
Teisuolis – tai gyva realizacija tos vienijančios jėgos, kuri pažįsta visus pasaulius, susieja visas puses, nes yra pastoviame kilimo link pirmapradžių būties šaltinių ir nusileidimo nuo jų procese. Ir aukštutinis susijungia su apatiniu, o dieviška – su žmogišku.

Visa, kas charakteringiausia ir įstabiausia, ką galima pasakyti apie šį aspektą, pateikiama Zoharo istorijose, kur dalyvauja rabi Hemnuna Saba.

Rabi Hemnuna – didis išminčius ir vargšas, jo negalima pavadinti nei žmogumi, nei Angelu, bet jame įsikūnijusi kiekviena iš šių esmių.

Tai žmogus, nes jis gyveno šioje žemėje, o po savo mirties vaikšto tarp žmonių ir kalba su šio pasaulio teisuoliais.

Tai Angelas, nes jam paskirta misija, jis vykdo pasiuntinio funkcijas ir gali staiga dingti ir atsirasti.

Tai netgi tam tikra prasme paties dieviškumo pasireiškimas, nes jis valdo pasaulius ir yra įsišaknijęs pačiuose aukščiausiuose kūrybiniuose esaties aspektuose, turinčiuose Dievišką Vardą.

Tai kiekviena iš paminėtų esmių, ir nei viena iš jų, ir jos visos kartu.

Tai „Teisuolis – Visatos pagrindas“. 

 Ir tik šis būties lygis įkūnija pasaulio vienybę pilnaverčiu būdu ir jame susipina viskas.

Todėl Viskas (ha-Kol) – vienas iš jo vardų. 

Didis teisaus žmogaus vaidmuo pasaulyje, kuris taip sutvarkytas:
„Ką reiškia tai, kas parašyta (II Šmuel 23, 3): Valdantis žmogų, teisuolis, valdantis Dievo baimę? Kūrėjas, Palaimintas Jis, valdo žmogų. O kas valdo Kūrėją? Teisuolis. Nes Jis priima sprendimą, o teisuolis pakeičia Jį“ . 

Teisus žmogus – tai visų pirma Toros žmogus.

„Kūrėjas, Palaimintas Jis, Tora vadinamas“ .

Todėl pasaulių vienybė egzistuoja dėka Kūrėjo, Toros ir Israelio vienybės.

„Štai trys laiptai, kurie yra surišti tarpusavyje: Kūrėjas, Tora ir Israelis“.

Tam tikra prasme visa Zoharo knyga – tai pasakojimas apie teisų žmogų, Pasaulių Gyvenimo įsikūnijimą, kuris kalba Toros žodžius, o žemesnieji ir aukštesnieji įeina į sutarimo ir harmonijos būseną.

Ir atskleidžia save, kaip vieną vienetą iš karto trys Pasaulio lygiai: pirmapradis dieviškas planas (Tora), kūrybinės pastangos, įgyvendinančios šį planą (Kūrėjas) ir to plano realizacija (Israelis).

Prasišviečia visos pakopos, aktyvuojasi visi pasauliai – nes kūrybinis žodis įtraukiamas į jo šaltinį, ketinimas susiduria su įgyvendinimu.  

Nei viena iš judėjų knygų nerašo tokių išaukštintų ir išraiškingų kalbų apie Torą, tokio jos šlovinimo, kaip Zoharas.

Ir tos kalbos ir šlovinimas – puiki pačių slapčiausių minčių ir giliausių judėjų įsitikinimų išraiška.

Jau vien to pakako, kad Zoharas užimtų esminę vietą judėjų širdyse.

Štai viena iš Zoharo vietų, kuri skamba kaip įkvėptas himnas Torai:
„Rabi Šimonas pasakė: vargas tam, kuris mano, kad Tora atėjo tam, kad papasakotų paprastus pasakojimus, pakalbėtų apie paprastus dalykus. Jeigu taip, tai mes ir dabar galėtume sudaryti Torą iš paprastų žodžių ir tai daryti dar sėkmingiau.

O jei esmė yra pasaulio įvykių pavaizdavime – tai istoriniuose kūriniuose rastume žymiai reikšmingesnių dalykų. Jei jau taip, pasinaudokime jais ir sudarykime iš jų tokią pačią Torą.

Bet visgi štai kas: visi Toros žodžiai – aukštesnieji, paslaptys – aukščiausios. Ateik, pažvelk. Aukštesnis pasaulis ir žemesnis pasaulis ant vienų svarstyklių pasvertas: Israelis apačioje ir aukštesnieji Angelai iš viršaus.

Apie aukštesniuosius Angelus pasakyta (Tehilim, 104, 4): Daro Angelus savo vėtromis. Tą akimirką, kai nusileidžia jie apačion, apsirengia šio pasaulio rūbais ir jeigu jie neapsirengs rūbais, tinkančiais šiam pasauliui, negalės egzistuoti šiame pasaulyje ir pasaulis neištvers jų egzistavimo.

Ir jeigu su Angelais taip, tai juo labiau su Tora, kurios pagalba Jis juos sukūrė ir sukurti visi pasauliai, egzistuojantys dėl Jos.

Todėl, nusileisdama į šį pasaulį, ji apsirengia šio pasaulio rūbais, kitaip nesugebės pasaulis Jos išlaikyti. Ir taip, Toros komentavimas – tai Toros rūbas.

Tas, kas mano, kad šie rūbai – pati Tora, ne kažkas kita, prapuolusi siela jo ir nebus jam ramybės šiame pasaulyje.

Apie tai pasakė Davidas (ten pat, 119, 18): Atverk mano akis, ir pamatysiu Tavo Toros stebuklus. Tai, kas po Toros rūbais.

Ateik, pažvelk. Yra rūbai, kurie matomi visiems. Ir kvailiai, žvelgdami į žmogų, apžiūrinėja tik drabužius, kurie yra jiems gerai matomi. Drabužiai skirti kūnui. Kūnas skirtas sielai.

Lygiai taip ir Tora: ji turi kūną ir tai Toros priedermės, vadinamos Mokymo materialioji išraiška. Ir šis kūnas apsirengia tas pačias sakmes apie šio pasaulio dalykus. Kvailiai, gyvenantys žemėje, apžiūrinėja tik šiuos rūbus, tai yra Toros pasakojimus ir apie nieką daugiau nežino ir nesusimąsto apie tai, kas yra po šiais rūbais.

Išmintingi aukščiausiojo Karaliaus tarnai, tie, kurie stovėjo ant Sinajaus kalno, įsižiūrėjo būtent į sielą, tai yra į visos Toros esmę, o ateity nusipelnys to, kad įsižiūrės į Toros sielos sielą.

Ateik, pažvelk. Taip pat ir viršuje yra rūbai, kūnas, siela ir sielos siela. Dangūs ir jų karai – tai yra rūbai. Izraelio bendruomenė – tai kūnas, priimantis sielą, kurio esmė Izraelio grožis ir todėl Ji – tai įdvasintas kūnas. Dvasia, kuri pavadinta čia Izraelio grožis – būtent tai Tora. O dvasios dvasia – tai Senas Šventasis ir viskas suspausta viena su kitu. 

Vargas tiems nelaimėliams, kurie sako, kad Tora – ne daugiau, nei paprasti pasakojimai. Jie pastebi tik tuos rūbus. Palaiminti teisuoliai, kurie įsižiūri į Torą tinkamu būdu. Kaip vynas visada inde, taip ir Tora – visada tuose rūbuose.

 Ir todėl reikia atkreipti dėmesį pirmiausiai į tai, kas po rūbais ir todėl visi tie žodžiai, ir visi tie pasakojimai – tai rūbai“ .

Žmogiškos sielos, Toros ir Kūrėjo vienybė ypač ryškiai pasireiškia tame, kas Zohare vadinama „Toros žodžių atnaujinimu“.

Šis „atnaujinimas“ – ne kas kitas, mūsų požiūriu, kaip Toros aiškinimo darbas, dieviško žodžio prasmės atskleidimas.

Bet tai toks atskleidimas, kuris išreiškia iki šiol neregėtas prasmes ir todėl grąžina žodį prie jo ištakų, į dieviška Apvaizdą.

Čia jau  bendra žmogaus ir Kūrėjo kūryba, bendras jų darbas, sujungiant Dangų ir Žemę. 

 Dėl to egzistuoja žmogus žemėje:

„Tarė Šventasis, Palaimintas Jis, visa tai tą valandą, kai sukūrė ją ir sutvėrė žmogų: „Visata, Visata! Tu ir įstatymai tavo egzistuoja tik dėka Toros. Ir todėl sukūriau Aš tavyje žmogų. Tam, kad jis užsiimtų Tora. Nes jeigu ne, tai paversiu tave į chaosą ir nieką“.

Ir viskas egzistuoja dėl žmogaus.

Taip pasakyta (Ješaja 45, 12): „Aš sukūriau žemę ir žmogų joje sutvėriau“ .

Šiais žodžiais galima užbaigti mūsų Zoharo ideologijos apžvalgą. Bet mums norėtųsi padaryti dar keletą pastebėjimų, turinčių esminį ryšį su viskuo, kas pasakyta.

Skaitytojas tikriausiai pastebėjo kai kuriose šiuolaikinėse knygose užuominas apie Kabalos ir Zoharo „panteistines įžvalgas“.

Tai visada skamba kaip priekaištas, nes yra priimta, kad panteizmas – tai kažkas negero, ne visiškai verta solidaus monoteizmo.

Mums atrodo, kad neverta rimtai žiūrėti į tokias nuomones.

Panteizmas formuojamas dvejomis tezėmis, kurios yra viena kitos veidrodinis atspindys: „Viskas yra Kūrėjas “ ir „Kūrėjas yra viskas“.

Kiekviena iš šių tezių yra verta viena kitos, jos reikalingos viena kitai ir abi nukreiptos į vieną prasmę.

Bet ši prasmė geba pasikeisti diametraliai priešingai, priklausomai nuo to, kokiu eiliškumu jos yra pateikiamos.

Jei pirmiau eina pirmoji tezė, tai, akivaizdu, prieš mus natūralistinis-filosofinis požiūris, niūri ateizmo chimera.

Jei pirmiau eina antroji tezė, tuomet tai yra mistiko praregėjimas, kuris įveikė būties ir nebūties atstumą ir pamatė Pasaulį jo kūrybiniame proveržyje į tą pilnatvės būseną, kuri buvo iki totalinio pasaulių sugedimo.

Gali būti, kad mintis apie pastovų kūrybinį impulsą, palaikantį pasaulį – tai panteistinė mintis.

Bet ją išsakė psalmistas, sakydamas: „Per amžius, Kūrėjau, žodis Tavo danguje...“ .

Tikriausiai, panteizmu vadina įsitikinimą tuo, kad Kūrėjas pripildo visatą.

Bet ir apie tai pasakyta: „Kur nueisiu aš nuo dvasios Tavo ir pabėgsiu nuo veido Tavo? Pakilsiu į dangų – ten Tu, nuslysiu į pragarą – ten Tu“.

Gali būti, kad panteizmas kalba apie Kūrėjo artumą kūrinijai.

Bet ir apie tai kalba Davidas: „Artimas Kūrėjas visiems, besišaukiantiems Jo, visiems, kas šaukiasi Jo iš tiesų“ .

Jei tai panteizmas, tai tada judaizmas kiaurai panteistinis, lygiai kaip panteistiniai visi nors kiek intymesni religiniai jausmai, patys subtiliausi tikėjimo atspalviai.

Ir Zoharas, kuriame atsakingai ir puikiai išreikšta visų būties pusių bendrystės ideologija –  tai panteistinė knyga.

 

 

6 skyrius

 

Nors knyga Zoharas – viena iš svariausių judėjų kultūros vertybių, nors ši knyga išplaukusi iš judėjų tradicijos, o Kabalos ideologijos indėlis į judaizmą neįkainojamas, vis tik Zoharo vaidmuo judėjų religijoje prieštaringas, o jo reikšmė judėjų istorijoje nevienareikšmė.

Zoharas įnešė į judaizmą dramatišką destruktyvių ir pozityvių tendencijų kovą.

Vienos tų kovų iššaukė sumišimą judėjų širdyse, deformavo įprastą tradicijos vagą.

Kitų tendencijų skleidėjai gilia prasme pildė judėjų mokymą.

Nuostabus yra vieno chasadizmo tėvų pasisakymas, kuris šlovino ir dėkojo Kūrėjui už tai, kad nesukūrė jo tais metais, kai pasaulis dar nežinojo Zoharo.

Rabi Pinchas iš Koreco sako: „Zoharas išlaikė mane judėjų tradicijoje“ .

Toks dvigubas šios knygos poveikis, toks jos sugebėjimas griauti ir statyti, žeisti ir gydyti veda į aukštą dvasinį potencialą, kurį galima prilyginti tik šventų tekstų galybei.

Ir iš tikrųjų, po antros Šventyklos griuvimo tik Zoharas pasirodė esąs vertas privilegijos, kurią turėjo tik Šventasis raštas – daryti žymią įtaką kitų šalių kultūroms. 

Daugelis kalbėjo apie didelį Zoharo panašumą į pranašiškas knygas, bet kaip mes žinome, šis skirtumas atsirado iš kraštutiniu tapusio skirtumo: Zoharo žodis – tai bandymas duoti galutinį atsakymą dieviškam pranašų žodžiui.

Ir aišku, kad šis bandymas (net jeigu jis vis dar ne galutinis) niekaip neįtelpa į siaurus istorinės tradicijos rėmus. 

Kaip jau buvo kalbėta, mes matome destruktyvų Zoharo poveikį religiniam judėjų gyvenimui, tas poveikis pasireiškia tuo, kad Zoharas pretendavo tapti knyga, esančia aukščiau kitų žodinės tradicijos knygų, užbaigiančia Žodinės Toros tremtyje istoriją.

Destruktyvumas iš pradžių buvo giliai paslėptas, nujaučiamas tik intuityviausių tradicijos atstovų. Pilnai jis pasireiškė tik tada, kai keleto kartų̃ kabalistų pastangomis buvo prakomentuotos pagrindinės Zoharo mintys, kurios įgavo detalaus ir sistemingo mokymo vaizdą.

Šie komentarai slėpė savyje grėsmę sujudinti (netgi susprogdinti) tradiciją iš vidaus.

Sprogimo jėga slypėjo tuose kabalistinio mokymo bruožuose, kuriuos sąlyginai galima būtų pavadinti gnostiniais.

Ką turime omeny, kalbėdami apie gnostinius naujosios kabalos bruožus?

Visų pirma – tokią požiūrių sistemą, kuri teigia, jog pasaulio pasikeitimas ir galutinis blogio išaiškinimas pasiekiamas tik per mistinių žinių paslapties atskleidimą, per šventų dieviško plano gelmių atvėrimą.

Ši pasaulėžiūra gali rengtis įvairiausiais rūbais, reikalauti iš savo adeptų griežčiausio tradicinių priedermių vykdymo arba skleisti visišką laisvę nuo tradicijos pančių, tačiau ji visada pilna istorinių tradicijos ribų įveikimo patoso.

Reikia pabrėžti, kad visai ne samprotavimai apie pasaulio pabaigą, Mašijacho (Mesijo) laikus ir Izraelio atgimimą, kurių nemažai yra Zohare, tapo teorinės bazės, kurią vadiname gnostinių požiūrių sistema, pagrindu.

Tie samprotavimai turėjo archajinę išraišką ir neišėjo iš judėjų tradicijos rėmų.

Pagrindinė rolė atiteko didžiam išminčiui rabi Šimonui ben Jochajui, kuriam Kūrėjas su visišku atvirumu dovanoja žinias apie aukščiausias paslaptis – žinias, vaidinančias išskirtinį vaidmenį visatos likimuose.

Tiems kabalistams, kurie save laikė dvasiniais rabi Šimono pasekėjais, pats priartėjimas prie Zoharo paslapčių tapo intensyvia mistine praktika, galinčia išgelbėti pasaulį.

Čia ir yra esminis požiūrio skirtumas, kuriuo pasižymėjo visi be išimties vėlyvesnės kabalos pasekėjai.

Žmogus, apimtas gnosticizmo dvasios, nepažįsta kasdienybės.

Jo gyvenimas netelpa į įprastą dienos ritmą, susilieja į vieną ištisą šiandieną, į neramų ir įkvėptą sapną.

Praeitis ir dabartis susijungia, bet kokia smulkmena įgyja iškalbingą mistinio simbolio prasmę, visi įvykiai – tiek vidiniai, tiek išoriniai – tampa nenutrūkstamos dangiškos misterijos dalimi, kiekviena akimirka rodosi paskutinė prieš galutinį pasaulio pasikeitimą.

Kaip aiškėja iš knygų, kabalistai, įkvėpti Zoharo, gyveno būtent tokį gyvenimą, pripildytą nuojautos apie jų pačių asmeninį dalyvavimą paskutinių dienų paslaptyse.

Todėl kiekvienas jų – Mašiacho dvasios kibirkštis arba pilnas šios dvasios įsikūnijimas.

Jų užsiėmimas Toros paslaptimis – sunkus darbas, kurio dėka pasaulyje įsigyvendina slapčiausi Kūrėjo užmojai.

Zoharas įnešė mažai atvirų naujovių į kabalos teoriją.

Praktiškai visi klausimai, kuriuos jis nagrinėja, viduramžių pabaigoje panašiu principu buvo nagrinėjami ispanų mistikų.

Tačiau šis panašumas netikėtai pasirodo esąs apgaulingas, nepaliečiantis esmės.

Paprastas, netgi paviršutiniškas kabalistinių knygų, parašytų iki Zoharo atsiradimo sulyginimas su kabalistine literatūra, įtakota Zoharo, įtikina, kad Zoharas kabalai buvo visiška naujovė, pakeitusi visą judėjų mistikos charakterį. 

Šios knygos įtakos paslaptis yra visiškai ne naujoje problematikoje ar naujuose senovinių problemų nagrinėjimo būduose, o tame išlaisvinančiame poveikyje, kurį padarė jo kalbos mistinei žmonių sielų intuicijai.

Zoharas buvo pateiktas pasauliui tokia forma, kuri leido Zoharo žodžiui, krentančiam į palankią dirvą, tapti neišsemiamu mistinių atradimų ir kabalistinės kūrybos šaltiniu.

Ir Zoharas taip užtikrintai sukoncentravo savyje tradicijos dvasią, kad tiek Talmudo žinovui, tiek mažai apie jį išmanančiam iššaukė dalyvavimo Toros paslaptyse jausmą.

Ir tai tam tikra prasme sukėlė abejonių dėl tūkstantmetės rabinistinės tradicijos istorijos, todėl Zoharo likimas judaizme gali būti laikomas kaip jo susidūrimas su Talmudo tradicija.

Čia vėl gi esmė ne Toros samprotavimuose, ne atviruose pasisakymuose, kurių ypač daug Raija Mehemana ir Tikunei ha-Zohar ir kurie buvo panaudoti tiesioginėje eretikų polemikoje su rabinizmu.

Šie pasisakymai suvaidino savo vaidmenį, bet jų įtaka buvo apibrėžta Zoharo koncepcijos. Zoharo priešpastatymas Talmudo tradicijai buvo spontaniškas ir reiškėsi netgi griežtų ortodoksų tarpe, įgydamas ten ginčų apie tuos priesakus, kurie skirtingai traktuojami Talmude ir Zohare, formą.

Dabar išdėstysime pagrindinius Zoharo istorinės lemties fragmentus judaizme, pabrėžiant aukščiau paminėtas aplinkybes.

Zoharo, kaip vienos svarbiausių judaizmo knygos, istorija prasidėjo tik po judėjų išvarymo iš Ispanijos 1492 m.

Zoharą judėjų tautai perdavė žuvusi ispanų kabalos mokykla ne tik kaip senovinį autoritetingą tekstą, bet tam tikra prasme ir kaip pilnavertį visos daugiaamžės kabalistinės kultūros apibendrinimą.

Kaip pažymi daugelis tyrinėtojų, kabalos ir apskritai Zoharo populiarumui išaugti padėjo tai, kad judėjų pergyventa tragedija apramino apokalipsines nuotaikas judėjų sielose ir padidino atvirumą masinei pasaulėjautai.

Šie istoriniai ir psichologiniai veiksniai nulėmė tai, kad kabalos idėjos nebebuvo vien tik siauro išrinktųjų rato turtas, o pasklido po visus visuomenės sluoksnius.

Spausdintinių Zoharo leidinių atsiradimas XVI amžiaus pabaigoje dar labiau išpopuliarino šią knygą.

Zoharo įtakos viršūnė buvo pasiekta, kai XVI amžiuje Palestinos mieste Cfate atsirado naujos kabalos mokyklos.

Didžiausia iš jų buvo rabi Icchako Lurijos mokykla (1534-1572).

Ši atgimusi kabala, kurios pagrindas buvo Zoharas, pasiekė tokį išsivystymą ir svarbą, kokio kabalistinis mokymas nebuvo pasiekęs net geriausiais Ispanijos laikais.

Nuo to laiko Zoharas tapo pagrindiniu mistiniu šaltiniu ir daugelis kabalistinių knygų dabar buvo rašomos Zoharo komentarų pagrindu.

Zoharas taip pat tapo šviečiamosios literatūros pagrindu, juo judėjų moralistai grindė savo samprotavimus apie žmogaus sielą, apie nuopelnus ir bausmes, apie priedermes ir maldas.

Zoharo reikšmė tapo išskirtinai svarbi: būtent tada jis pakilo į vieną lygį su kanonine judaizmo literatūra – Tora ir Talmudu.

Tuo metu susiklostę požiūriai į Talmudo ir Zoharo sąveiką leido pastarajam dar kol kas neskausmingai įsilieti į bendrą judaizmo religinę sistemą.

Talmudas ir Zoharas buvo vertinami kaip vieno nedalomo dvi pusės.

Vienok, jau tada Zoharui buvo priskiriamas didesnis šventumas nei Talmudui.

Zoharo paslaptyse matė Toros dvasią, kai tuo tarpu Talmudo priesakai atliko tik „mokymo kūno paskirtį.

Ir todėl Zoharas buvo laikomas tiek viršesniu už Talmudą, kiek siela yra viršesnė už kūną“.

Ši aiški Zoharo persvara buvo kompensuota tuo, kad Zoharas buvo mažiau autoritetingas nei Talmudas, kai kalba eidavo apie halachos klausimus.

Čia Talmudo nuorodos turėjo didesnę galią, nei Zoharo pasisakymai tuo klausimu. Šia tema galima paminėti vieno iš žymiausių Cfato kabalisto, halachos žinovo, sudarusio įžymųjį įstatymų kodeksą, taip vadinamą Šulchan Aruch, kuris ir šiandien vis dar išlieka pagrindiniu praktiniu priesakų vykdymo vadovu, rabi Josefo Karo nuomonę.

Šulchan Aruche rabi Josefas niekada neduoda nuorodų į Zoharą, kaip į vertą paminėjimo šaltinį, o tos Zoharo rekomendacijos, kurios vis tik papuolė į šį kodeksą, nelaikomos ten privalomomis, o turi „ypatingai religingų žmonių papročių“ pavadinimą.

Kitoje savo knygoje rabi Josefas išvadose apie daugiamečius rabinų ginčus apie Zoharo ir Talmudo skirtumus taip aiškina šių šaltinių sąveiką:

„Dauguma sprendimų, kuriuos užrašė rabi Šimonas knygoje Zohar, nesutinka su Talmudo nuomone, tačiau įstatymų leidėjai remiasi Talmudu. Ir reikalas tame, kad jie, netgi žinodami rabi Šimono nuomonę, neprivalo su ja skaitytis, jei ji prieštarauja Babilono Gmaros nuomonei“.

Ši situacija pasirodė nestabili ir jau po keleto dešimtmečių buvo suardyta: tai padarė mesijistiškas Šabtajaus Cvi judėjimas (1626-1676).

Šis judėjimas pasirodė besąs taip glaudžiai surištas su judėjų tautos viltimis, taip stipriai sudrebino judėjų gyvenimą ir taip perdėtai pavaizdavo destruktyvų Zoharo poveikį tradicijai, kad negalima jo traktuoti kaip antraeilio istorijos epizodo, priešingai – jis laikomas vienu esminiu judėjų religinio gyvenimo įvykiu.

Šabtajus Cvi gimė Smirne (Izmir), Turkijoje.

Neįprastas ir tragiškas šio žmogaus gyvenimas buvo kaip ir nulemtas tuo, kad jo gimimo diena išpuolė 9-ą Avo dieną pagal judėjų kalendorių.

Šią dieną judėjai gedi dėl Šventyklos sugriovimo ir šią dieną, pasak Agados, turi gimti Mašiachas – Davido sūnus, turintis išlaisvinti Izraelį nuo slegiančios tremties.

Kaip teigia kai kurie liudininkai, Šabtajaus šeimos šaknys siekia būtent iki Karaliaus Davido.

Pasakojama, kad nuo mažumės Šabtajus savo bendrijoje garsėjo garbingumu ir stebino aplinkinius puikiomis Talmudo ir kabalistinių knygų žiniomis.

Be viso to, jis buvo žinomas kaip asketas, tyrinantis savo kūną sunkiais pasninkais ir pan.

1648 metais (arba 5408 metais pagal judėjų kalendorių; šie metai buvo laikomi Išlaisvintojo atėjimo metais) Šabtajus Cvi buvo paskelbtas (arba pasiskelbė pats) Mašiachu, Davido sūnumi.

Pirmieji jo veiklos metai būtent šiame naujame jo amplua pasižymėjo dideliu stebuklingų įvykių skaičiumi, garsas apie jį pasklido po visą judėjų pasaulį, sujudino visas judėjų bendruomenes.

Šabtajaus pasekėjų gretos nuolat augo ir greitu išsilaisvinimu patikėjo tūkstančiai tūkstančių judėjų.

Daugelis jų pardavė arba išdovanojo savo turtą, kad lengviau pasiektų Izraelį, kai kurie netgi leidosi į kelionę.

Žinia apie greitą Izraelio pergalę pasiekė Lenkijos ir Ukrainos judėjus ir sukėlė ypatingą entuziazmą jų tarpe – juk būtent tais metais ten vyko patys baisiausi pogromai, judėjų istorijoje įgiję „gzerat Chmelnickij“  pavadinimą.

Sabatijiečių judėjimas ne tik kad plėtėsi, bet tuo pačiu didėjo jo įtakingumas.

Tuo pat metu vyko ir jo vidinė evoliucija.

Iš pat pradžių Šabtajus Cvi Talmudą ir Zoharą vertino kaip dvi tos pačios pasaulėžiūros puses.

Vėliau, paskelbus paskutinių laikų atėjimą, jis nusisuko nuo Talmudo praktinių priesakų ir ėmė visą savo ideologiją grįsti Zoharu ir kabala.

Sabatijizmas vis dar buvo ant bangos, kai atėjo liūdna ir nelaukta atomazga – Šabtajus Cvi ir jo artimiausi pasekėjai priėmė islamą.

Tai šokiravo visą judėjų pasaulį ir užbaigė atvirą sabatijizmo idėjų platinimą.

Bet ši nesėkminga Mašijacho idėjos realizacija nepraėjo be pėdsako judaizme.

Sabatijizmas apnuogino tą ugninę bedugnę, kuri žiojėjo tradicijoje kai kuriuose kabalistinio mokymo aspektuose ir ilgai dar tarp judėjų kildavo ginčai ir nesutarimai, kuriuose girdėjosi galingo sprogimo, sudrebinusio judėjų pasaulį XVIII amžiaus viduryje, aidas. 

Šabtajaus Cvi judėjimas privedė prie to, kad judėjų tradicijos viduje susiformavo naujas požiūris į kabalą, ir todėl tolesnė Zoharo istorija judaizme gali būti peržiūrima tik to poveikio, kurį sabatijizmas padarė judėjams, kontekste.

Mes papasakosime apie keturis pasižymėjusius judėjų mistikus, gyvenusius kiek vėliau Šabtajaus, kurių veikla didele dalimi apsprendė visą likusį kabalos likimą.

Šie keturi asmenys buvo pilnaverčiai tendencijų, atsiradusių judėjų mokyme Zoharo ir naujosios kabalos poveikio dėka, skleidėjai.

Jie savo darbuose ir veiksmuose įkūnijo ne tik šviesiąsias, bet ir – bent jau vienas iš jų – tamsiąsias tokio poveikio puses. 

Pirmasis iš jų – užsidegęs kabalistas ir puikus poetas – rabi Moše Lucato (1707 – 1747)  po savo trumpo gyvenimo paliko turtingiausią literatūrinį palikimą, įeinantį į judėjų mistinės ir mokomosios minties lobyną.

Vienok, jo literatūrinis likimas klostėsi labai tragiškai, kadangi jo talentui teko plėtotis būtent tais metais, kai dar buvo gyvas Šabtajaus Cvi judėjimo atminimas.

Tai buvo laikas, kai judaizmo viduje radosi dėsningos reakcijos į kabalistines pažiūras: gilus domėjimasis Toros paslaptimis buvo vertinamas kaip erezija, o mistinis dvasingumas atrodė įtartinas.

Rabi Moše tapo šios gynybinės reakcijos auka.

Jis iki gyvenimo galo buvo persekiojamas rabinizmo autoritetų.

Jo svarbiausi kabalistiniai darbai – tame tarpe originalūs Zoharo komentarai – buvo uždrausti, jo gyvenimas buvo nuolatinis klajojimas, o jo veikla buvo tinkamai įvertinta tik praėjus daugeliui metų po jo mirties.

Šio iškilaus žmogaus likimas ypatingas tuo, kad kartu su sabatijizmo atsiradimu baigėsi kabalos klestėjimo laikotarpis ir nuo šiol domėjimasis paslaptimis ir pirmiausia Zoharu, religingų judėjų buvo laikoma kažkuo pavojingu, neleistinu ir netgi nepadoriu.

Jei Moše Lucato sabatijizmas paveikė tik šiek tiek, ir tai tik vidinių aplinkybių pavidalu, tai chasidizmo įkūrėjas rabi Israel Baal Šem Tov (1698-1760)  pajuto pastebimą Šabtajaus Cvi ideologijos poveikį.

Šis sabatijizmo poveikis chasidizmui, apie kurį dažnai užsimena šiuolaikiniai tyrinėtojai ir kurio atskleidimas yra laikomas naujausios mokslinės kritikos pasiekimu, yra vaizdingai ir atvirai pavaizduotas chasidizmo legendose.

Vienoje jų rabi Israelis pasakoja, kad Šabtajus Cvi naktimis ateidavo pas jį ir mokindavo Toros paslapčių.

Norėdamas atitaisyti skriaudą, kurią padarė sabatijizmas, Baal Šem Tovas pabandė sulaikyti Šabtajų.

Tai rabi Israeliui pasirodė neįveikiama užduotimi ir jis pats vos išvengė kritimo į pragarą, bet suspėjo vis tik pažvelgti į jos liepsnojančią bedugnę.

Gali būti, kad šitas žvilgsnis į pragaro bedugnes ir tapo priežastimi to, kad būtent iš chasidizmo pusės sklido ir iki šių dienų sklinda kalbos, kurių esmė primena mesijistines Šabtajaus ambicijas.  

Pastaroji nuomonė jokiu būdu neduoda pagrindo abejoti tuo didžiuliu darbu, kurį atliko didysis Baal Šem Tovas ir jo pasekėjai, gaivindami judėjų dvasią, sulaužytą daugybės pogromų, nusiritusių per Ukrainą ir Lenkiją XVII amžiuje ir prislėgtą nekokios plačiai pasklidusio mesijiško sabatijizmo judėjimo baigties.

Bet tie prieštaravimai, kuriuos iškėlė chasidizmas judėjų tarpe, padalinęs jį į chasidim ir mitnagdim (chasadizmo priešininkai), buvo iššaukti dalies ortodoksinių judėjų atsiliepimo į sabatijizmo elementus chasidizmo ideologijoje ir tęsė ginčus, kuriuos pradėjo sabatijizmas.

Iš kitos pusės, tada susiklosčiusi chasidizmo bendruomenės struktūra, primenanti piramidę, kurios viršuje yra cadik, o apačioje – atsidavę jam chasidim (mes laikome tai Zoharo mokymu apie Teisuolį) tapo stipriu priešnuodžiu, kuris neutralizavo griaunantį, vis dar aktualaus judėjų tarpe mesijistiško judėjimo atgarsio poveikį.

Destruktyvios naujosios kabalos jėgos, pasiruošusios vis naujiems ir naujiems mesijistiškiems judėjimams, buvo dalinai pažabotos ir įsiliejo į stabilią tradicinio gyvenimo tėkmę. 

Chasidizmas suteikė naują požiūrį į Talmudo ir Zoharo vienybę – Toros kūną ir sielą.

Jo šalininkai teigė, kad kabalistinės idėjos turi pasiekti visų judėjų tautos sluoksnių atstovus, panašiai, kaip siela pasiekia visas kūno kerteles.

Vienok, buvo manoma, kad šias idėjas paprastam žmogui reikia pateikti sublimuotu pavidalu – per nekenksmingą ortodoksijai chasidų lyderių kūrybą.

O tiesioginiai šaltiniai – Zoharas ir Cfato kabalistų darbai – tapo chasidizmo lyderių privilegija.

Jakovas Frankas (1720-1791) – pati tamsiausia asmenybė judėjų mistikų tarpe – laikė save Šabtajaus Cvi idėjos pasekėju ir tesėju.

Jis ir jo pasekėjai vadino save „Zoharo šalininkais“ arba „Talmudo priešininkais“ ir savo ideologiją grindė vien tik kabalos knygomis.

Nežinia, kiek galima tikėti liudijimais apie tai, kad frankistai peržengė bet kokias padorumo ribas ir apie orgijas, kurias jie karts nuo karto rengdavo.

Priekaištai dėl moralės nesilaikymo – žinomas poleminis išpuolis prieš religinius priešininkus, kuris buvo naudojamas visų konfesijų ortodoksų.

Vienok, tai, kas frankistų judėjime nekelia abejonių ir yra užfiksuota oficialiuose dokumentuose, atrodo mums žymiai nepadoriau, nei vulgarios erotinės misterijos, turinčios okultinį pagrindą.

Čia turima omeny tas lengvumas, vertas pačių ciniškiausių politikų, o ne mistikų, valdančių paslaptis – su tuo lengvumu frankistai naudojo apgaulę ir melą, siekdami valdžios palaikymo ir savo padėties įtvirtinimo.

Kokius tamsius kaltinimus jie mesdavo savo priešininkams viešuosiuose disputuose su ortodoksais rabinais, į kokį grubų ginčą su savo krikščioniškaisiais globėjais jie pavertė su savo perėjimą į katalikybę!

Čia Zoharo ir Talmudo ginčas buvo išspręstas gana radikaliai: visoje Lenkijoje užsiliepsnojo laužai iš Talmudo knygų.

O „Zoharo pasekėjai“ priėmė krikščionybę, tuo ir užsibaigė frankizmo, kaip vienos iš judėjų erezijos, istorija.

Rabi Eliahu, Vilniaus Gaonas (1720-1798) nugyveno išoriškai gana ramų ir laimingą gyvenimą.

Susidaro įspūdis, kad šis nuostabus žmogus nepatyrė stiprių dvasinių krizių ir savo pakilimo į aukščiausias Toros paslaptis metu nepapuolė nė į vienus iš tų spąstų, kurie paprastai kėlė pavojų kitiems mistikams.

Toks likimas, pasak kabalos, gali būti tik tokios sielos, kuri pirmąsyk atėjo į žemę iš pačių slapčiausių pasaulių, visiškai nesudrumsta praeitų inkarnacijų. 

Nesuskaičiuojami rabi Eliahu Toros, Talmudo ir Šulchan Aruch komentarai ir pastabos stebina savo lakoniškumu.

Visiškai kitokį vaizdą sudaro jo darbai, skirti Zoharui, Sefer Jecira ir Sefer ha-Bahir: čia viskas dėstoma nuosekliai ir smulkiai.

Šiuose darbuose visi Toros aspektai, visi jos lygiai taip organiškai persipina tarpusavyje, atsiskleidžia vienas kitame ir su tokiu netikėtu paprastumu pačios labiausiai nutolusios judėjų Mokymo pusės pasirodo tarpusavyje sujungtos, kad skaitytojui sukelia kvapą gniaužiančio skrydžio virš neregėtų aukštybių jausmą, su kuriuo visa Tora atrodo vientisa, nepertraukiama.

Bet tiksliausiai rabi Eliahu religinės minties jėgą charakterizuoja Leviatano, galingos žuvies, per vieną akimirką perplaukiančios didžiulę jūrą, pavidalas – taip Zoharas aprašo Mašiacho sielą, apsigyvenusią dieviškosios išminties jūros gelmėse, Toros jūroje.

Rabi Eliahu mokyme nerasi nė šešėlio to, ką galima būtų pavadinti prieštara Zoharui ir Talmudui.

Jis, kaip ir daugelis ortodoksinių rabinų manė, kad kabalistinės žinios turi būti griežtai ezoterinės (kaip matome iš jo polemikos su chasidizmu), bet tai ne pragmatiška baimė dėl tradicijos lemties, o garbingas ir švarus baimės jausmas prieš Karalių, kurio paslaptis turi būti paslėpta nuo nekuklių žvilgsnių. 

Būtent rabi Eliahu Zoharo komentarai labiau, nei kiti kabalistiniai veikalai gali paaiškinti, kodėl ši knyga judėjų tarpe gavo „Šventojo Zoharo“ pavadinimą.

Skaitant tuos komentarus, nevalingai prieini prie įsitikinimo, kad tiktai netobuloje žmogaus natūroje nesudrumstą Zoharo koncepciją galima paversti į kažką destruktyvaus ir pavojingo tradicijai ir kad kalbos apie abejotiną ir vėlyvą Zoharo kilmę yra sukeltos nesupratimo ir negeranoriškumo. 

Šių keturių kabalistų likimuose skirtingai pasireiškė tų centrinių jėgų, kurias judėjų tradicijoje sukėlė Zoharas, poveikis.

Įdomu yra pastebėti, kaip šios jėgos reiškėsi dviejuose vienas į kitą visai nepanašiuose judėjimuose – krikščioniškoje kabaloje bei judėjų Haskalos judėjime.

Krikščioniškos kabalos atstovai, kurių veikla vystėsi europietiško Atgimimo pabaigoje, Zoharą vertino iš svetimo judėjų tradicijai požiūrio ir todėl jie buvo veikiami įcentrinių jėgų, aktyviai besidominčių judaizmu, nors rimtai priėmė tik tą Zoharo koncepcijos dalį, kuri buvo artimiausia įcentrinėms jėgoms.

Todėl krikščionys kabalistai tvirtino, kad Zohare pateikiamas pats švariausias, nesugadintas Talmudo išvedžiojimais judaizmo principų pristatymas, kuris sutampa su krikščionybės principais.

Šis požiūris buvo labai populiarus tarp apsišvietusių krikščionių ir Zoharą leido spausdinti netgi žiauriausiais metais, kai visoje Europoje buvo deginamas Talmudas.

Visai priešingai į Zoharą reagavo Haskalos, atsiradusios XVIII amžiaus pabaigoje Vokietijoje, veikėjai.

Jų požiūris buvo nukreiptas į išorę, į nejudėjišką kultūrą, todėl, kad jie netgi sau nepastebimu būdu papuolė į išcentrinių jėgų, atsiradusių Zoharo įtakoje, poveikį.

Tuo pačiu jie jautė prijaučiančių Zoharui jėgų (išcentrinių) perteklių, priešiškų pagrindiniams Haskalos principams ir todėl visaip niekino Zoharo reikšmę judėjų kultūroje, laikė ją knyga, svetima judaizmo dvasiai.

Charakteringa tai, kad ir čia Zoharui buvo priešpastatytas Talmudas: švietėjai laikė pastarąjį istoriniu judaizmo tęsiniu, nors šis požiūris visai netrukdė jiems palaipsniui atsisakyti praktinių Talmudo priesakų vykdymo ir visus religinius pasvarstymus grindė grynai racionaliai.

Mums atrodo, kad tos pačios tendencijos vyrauja ir šiandien.

Iš vienos pusės, kai kurie ortodoksinio judaizmo atstovai skeptiškai žiūri į Zoharą ir kabalą, iš kitos pusės, tie judėjai, kurie buvo auklėti krikščioniškoje aplinkoje, atitrūkę nuo religinės judėjų tradicijos, labiausiai domisi Zoharu.


7 skyrius


Legenda pasakoja apie keturis išminčius, įėjusius į Pardes – mistines Toros esmių supratimo gelmes.

Ben Azai įsižiūrėjo į jas ir numirė.

Ben Zoma pažvelgė ir susižalojo, pakenkė pats sau.

Acher (Eliša ben Abuja) pradėjo rauti sodinukus (pasuko erezijos keliu).

Rabi Akiva įėjo su taika ir išėjo su taika.

Šios Agados stiliumi galima papasakoti apie kabalistus, įsigilinusius Zoharą.

Mažai kam iš jų viskas baigėsi sėkmingai: vieni pasuko žiaurios erezijos keliu, kiti numirė nesulaukę net 40-ties metų, treti prarado supratimo aiškumą ir sudrumstė daugelio žmonių protus.

Galbūt tik apie Elijahu iš Vilniaus galima užtikrintai pasakyti: jis įėjo su taika ir išėjo su taika. 

Savo paties pasakojimo sudarymas, pritaikant senovinę Agados schemą, gali būti gera iliustracija kabalos mokslui apie Gilgulim (sielų persikūnijimą), kuriam Zohare skirta daug puslapių.

Gilgul, šiame kontekste gali būti suprastas ne kaip eilė vienas po kito einančių įsikūnijimų, o kaip nerealizuotų iki galo sielos aspektų sugrįžimas į žemiško gyvenimo sferą, kaip pirminės nuodėmės ištaisymo procesas.

Tai suprantant, galima kalbėti apie pastovią pirmojo Adamo dvasinio pavidalo reinkarnaciją, todėl persikūnijime dalyvauja ne tik atskirų žmonių sielos, bet ir ištisos tautos bei epochos.

Mes pradėjome šį pokalbį visai ne todėl, kad aptartume egzotinę kabalos koncepciją.

Norėjome tik eilinį kartą pabrėžti, kaip tvirtai įsitvirtino Zoharas judėjų gyvenime ir kokią aukštą vietą užima ši knyga judėjiškos mistikos istorijoje.

Bet Zoharo likimas surištas ne tik su siaurai suprasta judėjų religinės tradicijos istorija.

Pabandykime pažvelgti į Zoharo vietą istorijoje naujai – judėjiškos religijos santykių su kitų tautų religijomis rakurse.

Trumpai išdėstysime savo supratimą apie tai, puikiai suprasdami, kad tokiame išdėstyme visi apibendrinimai atrodys per svarūs, o išvados – per drąsios, kad pretenduotume į tvirtai pagrįstų nuomonių pateikimą. 

Zoharas atsirado judėjų tarpe tais laikais, kai pasaulis išgyveno didelį mistinį pakilimą.

XIII ir XIV amžiai – tai vokiškos mistikos sužydėjimas, isichazmo išsivystymas Bizantijoje, sufizmas.

Susidaro įspūdis, kad po viso to sekusi kultūros humanizacija ir ideologijų atsiradimas, visiškai orientuoti žemiškiems reikalams – tai šoko, kurį patyrė žmogiškoji mintis, priėjusi ribą savo paskutiniame bandyme pasiekti dangų, dvasingumą, rezultatas.

Panašiose epochose apnuoginamas giluminis skirtingų kultūrų sąryšis, tuo lyg ir pasireiškia organinės žmoniškosios giminės vienybės manifestacija.

Bet mes parodome, kad judėjiškosios religijos likimas iš esmės skiriasi nuo kitų tautų religinio vystymosi likimų.

Mūsų nuomone, žmonijos istorijoje buvo bent du periodai, prilyginami religinio prabudimo stiprumui, koks buvo europietiškoje viduramžių pabaigoje.

Vienas iš tų periodų buvo VI–V amžius pr. Kr., beveik tuo pačiu metu atsirado ir pradėjo intensyviai vystytis zoroastrizmas Persijoje, džainizmas ir budizmas Indijoje, konfucionizmas ir daocizmas Kinijoje, pitagorizmas Graikijoje.

Paprastai kalbant apie šį dvasinį proveržį, pamirštama pažymėti esmines aplinkybes, kad visa tai vyko tuo pačiu metu, kai buvo išvytos ir pasimetusios tremtyje dešimt Izraelio giminių, buvo sugriauta pirmoji Jeruzalės šventykla, judėjų tarpe neliko pranašysčių, ir Budos, Mahaviro, Konfucijaus, Lao Dzi ir Pitagoro gyvenimo metai atitiko judėjų tremties Babilone septyniasdešimt metų.

Antras periodas – tai pirmieji mūsų eros amžiai, kada atsirado ir „atsistojo ant kojų“ krikščionybė, išaugo ir sparčiai plito nauji, įvairių skirtingų doktrinų, krypčių kultai (pavyzdžiui, gnosticizmas ir manicheizmas), sužydėjo neoplatonizmas.

Būtent tada buvo padėti pagrindai tų ideologijų, kurios netrukus atvedė į religinį prabudimą arabų pasaulį.

Nevertėtų užmiršti, kad tuo metu buvo sugriauta antroji Jeruzalės šventykla, daugelis judėjų „ištirpo“ aplinkinių tautų tarpe priėmę krikščionybę, judėjų tauta ir judėjų religija patyrė pačius baisiausius ir žiauriausius persekiojimus per visą antikos laikotarpio istoriją, o religinis judėjų kūrybingumas – Mišnos ir Talmudo garsiųjų kodeksų sukūrimas – vyko ne religinio dvasinio pakilimo dėka, o kaip reakcija, atsakas į visuotinį judėjų kultūros nuskurdinimą, kaip kova su religine užmarštimi. 

Mes, aišku, netvirtiname, kad pakilimas, kurį tuo metu pergyveno pasaulis, vyko pasklidusių po įvairias tautas judėjų dėka.

Gali būti, kad buvo taip, bet tokiai išvadai reikalingi stipriai argumentuoti įrodymai, kurie – jeigu juos apskritai įmanoma surinkti – turi būti skrupulingai istoriškai ištirti (ekspertize).

Greičiausiai reikėtų kalbėti apie organinio charakterio kultūrų balansą: kritimas vienoje vietoje sąlygoja pakilimą kitoje vietoje.

Prisiminkime klasikinį komentarą Berešit knygai, ištrauką, kur Rivka, Icchako žmona, klausia Kūrėjo apie savo dviejų vaikų, Esavo ir Jakovo, likimą.

„Kūrėjas jai tarė: Dvi tautos yra tavo įsčiose, dvi giminės gims iš tavęs ir persiskirs. Viena giminė bus galingesnė už kitą, vyresnysis tarnaus jaunesniajam“ (Berešit 25:23). 

Praradimas vienoje tautoje pasitarnauja atradimais kitoje; tai, ką prarado judėjai, nepraėjo be pėdsako, bet pakeitus pavidalą toliau gyvena kitų tautų kultūrose. 

Kažkas panašaus vyko ir naujų amžių pradžioje.

Mums atrodo ne atsitiktinumas, kad viena iš pačių sunkiausių judėjų tautos tragedijų – išvarymas iš Ispanijos – įvykusi Renesanso pakilimo periodu – tai judėjimas, turėjęs Vakarų kultūrai revoliucinę reikšmę.

Šio išvarymo rezultate buvo sunaikintas daugiametis pačios turtingiausios to meto judėjų bendruomenės lobynas, nutrūko didžiosios kabalistinės Katalonijos ir Bastilijos tradicijos, žlugo išvystyta religinės filosofijos mokykla.

Judėjai patyrė baisius persekiojimus, daugelis, neištvėrę nelaimių, priėmė krikščionybę.

Įdomu tai, kad maždaug po metų nuo persekiojimų pradžios, Kolumbas atrado Ameriką - tai įvykis, kurio pasekmes Europai sunku būtų pervertinti.

Bet ši didelė, žymi europietiško gyvenimo reforma, padėjusi dabartinių Vakarų civilizacijų pamatus, įvyko dviem amžiais vėliau po Zoharo atsiradimo.

Susidaro įspūdis, kad mistinis pakilimas, kurį pergyveno pasaulis XIII–XIV amžiuje, buvo visai kitokio pobūdžio, nei globaliniai religinio prabudimo blyksniai, įvykę praeityje.

Šis pakilimas iš tikrųjų neturėjo tam tikro lūžio momento, nebuvo iš esmės naujos religinės kūrybos pradžia, greičiau atvirkščiai - tai buvo loginė pabaiga, galutinis besitęsiančio monoteistinių religijų išsivystymo etapas. 

Kultūrų balsai skambėjo unisonu ir visos religijos – tiek judėjiškoji, tiek ir visos kitos – baigė kurti savo monumentines dogmines sistemas.

Kiekvienos iš religijų ateityje laukė skirtingi likimai – prasidėjo maištingas sekuliarizuoto mąstymo amžius, kūrybinių impulsų religinės tradicijos viduje nuskurdimas, apeiginės ir dogminės būties ortodoksijoje sustingimas.

Judaizmui, viduramžių pabaigoje buvęs mistinis pakilimas, pasitarnavo kaip tramplinas XVI–XVIII amžių mistiniam pakilimui, Ispanijos judėjų religinė kūryba buvo kaip būsimos Palestinos, Turkijos, Italijos ir Lenkijos judėjų kūrybos vaisius.

Visa tai įvyko Zohar knygos dėka, kurią turėjo judėjai savo rankose.


Susidaro įspūdis, kad judėjiška religija pirmąkart po Izraelio skilimo į dvi valstybes ir dešimt Izraelio giminių susiskaldymo ne prarado, o atrado, ne dalino, o rinko derlių.

Judaizmas, po teisybei, gali vadintis pasauline religija, ir ne todėl kad jis, panašiai kaip krikščionybė ir islamas, pajungė savo įtakai pusę pasaulio.

Tai ne pačios skaitlingiausios pasaulio tautos nacionalinė religija.

Jeigu kyla mintis apie globalinę judaizmo rolę žmonijos istorijoje, tai dėl įtakos gilumo ir stiprumo, kokį judėjų religija suteikė vienu ar kitu būdu ir vis dar teikia dvasinėms kitų tautų kultūroms.

Judėjų religija atsirado Toros gavimo ant Sinajaus kalno momentu – kaip aiškus Beribio atsivėrimas, kaip maksimaliai žmogui leistinas prisilietimas prie Dieviškumo.

Tai, kuo apdovanojo žemiškas būtybes, buvo apgaubta Vienatinio ir Vienintelio dvelkimu, visa tai buvo už laiko ir patirties ribų ir persunkta nedalomu prasmės pilnumu.

Panašiai kaip Apreiškimo momente išnyksta laikas, lygiai taip pat išnyko dalijimas į vidinį ir išorinį – bet koks žodis, bet kokia raidė, kiekviena Apreiškimo smulkmena ir mažiausia dalelytė talpino savyje tiek gilumo, kiek jo tilpo visoje Apreiškimo visumoje.

Viskas, kas įvyko po to – ir kas vienareikšmiškai interpretuojama kaip nuodėmė, panaši į pirmojo Adamo nuodėmę – buvo šios pilnatvės prasmių praradimas, sujaukimo procese apsiribojimas konkrečia tiesa, pavertimas privačiais simboliais ir išmokimas juos valdyti.

Tai įėjimas į prasminių abstrakcijų pasaulį – turintis pilnakraujo ir dramatinio istorinio likimo išraišką – neišvengiamai pagimdė susiskirstymą į vidinį ir išorinį, savą ir svetimą.

Tai, kas buvo bendra ir vientisa, tapo nuosavu ir fragmentišku, o vieningos prasmės niuansai pertvarkyti į išorinius, atsigręžė galingais impulsais nejudėjiškam pasauliui.

Kaip mes matėme, šis pertvarkymas buvo daugiapakopis ir kiekvieną kartą jis atsisukdavo prieš judėjų tautą persekiojimais ir tragedijomis.

Nekelia abejonių, kad toks judėjų religinės sąmonės vystymasis – tai tokią išorinę formą įgavęs dialogas tarp Aukščiausiojo ir žemutinio; ir kuo gilesnė ir nuoširdesnė frazė turi būti ištarta, tuo skausmingesnis susikaupimas, tuo gilesnis ir niūresnis atotrūkis nuo pašnekovo.  

Toks susikaupimas yra ne kas kita, kaip naujas bandymas pasiekti tai, kas buvo prarasta – per abstrahuotus amžius – pilnatvės prasmę, būtent pamestų kibirkštėlių ir globalinės Tiesos niuansų surinkimas – tai imanentinis ir savarankiškas įgijimas tų žinių, kurios pradžioje buvo duotos kaip dovana.

Zohare surinkta kažkada prarasta ir vėl atrasta Toros prasmė.

Kokios būtent prasmės buvo atrastos ir kokiame istorijos etape jos buvo prarastos – apie tai užsimena pati Zohar knyga, nurodydama, kad ji buvo sudaryta naujos eros pradžioje.

Vėliau, kai analitinės rabinizmo tradicijos poveikyje prasmės vėl pradėjo virsti abstrakcijomis, ši knyga surado savo specifinį braižą ir atsiskleidė pavidale, primenančiame Icchako Lurijos neoplatonizmo mokymą; artimu gnosticizmui požiūriu ir Šabtai Cvi bei Jokūbo Franko praktikai; moralizavimu, artimu Musaro atstovams, kažkuo panašiu į krikščioniškos bažnyčios tėvų mokymą apie moralę; visa eile idėjų, kurios savo laiku buvo islamo nuosavybė vėl pasireiškė kai kurių chasidų mokyklų judėjiškoje pasaulėžiūroje, kurios, mūsų nuostabai, atitinka ankstyvųjų sufijų pasaulėžiūrą.

Svarbu, kad visos šios naujovės, spontaniškai ir organiškai įsipynė į gyvąjį judaizmo audinį parodydamos, kad joms nesvetimas pirmapradis judėjiškas mokymas. 

Zoharas yra ant judėjiško pasaulio ribos, jis tapo vartais, per kuriuos eina karavanai, realizuodami, įvykdydami mainus tarp judėjiškos ideologijos ir kitų kultūrų, bendru rakursu duodančiu galimybę palyginti visa tai, kas yra viduje, su tuo, kas yra išorėje.

Būtent įėjimo į judaizmo vidų procese (pagal kabalistinių Cfato mokyklų aiškinimą), Zoharas pametė dalį prasmės kibirkštėlių ir šios kibirkštėlės įgavo sabatialinio ir frankistinio gnostinių erezijų formą, nejudėjiškame pasaulyje kūrėsi ir kaupė jėgas dabartinių amžių gnosticizmas.

Ar atsitiktinumas čia, ar visai ne atsitiktinumas, o organinio kultūrų bendradarbiavimo pasekmė, apie kurią kalbėjome anksčiau – to mes nesugebėsime išsiaiškinti.

Svarbu tai, kad susiformavo naujas išorinis, pasaulietinės kultūros ir sekuliarinių idėjų pasaulis, su kuriomis judaizmas nebūtinai turi būti prieštaravime, gali vesti dialogą, o ne ginčą, nes šis pasaulis nereikalauja iš judėjų visiškai atsisakyti savo religijos, ar savo tautos.

Galbūt tie judėjai, kurie dabar grįžta iš pasaulinės kultūros prie judaizmo – o būtent tokiems žmonėms ypatingai artima ir aiški Zohar knyga – jie atneša į judėjišką religiją tas pamestas ir dar neatrastas prasmes, apie kurias mes kalbėjome.

Nė viena iš tradicinių knygų – neturime omenyje Šventojo Rašto knygų – nesugeba taip išsamiai, reikšmingai įtikinti judėjų savo išsirinktojo kelio teisumu, kaip Zohar knyga.

Bet kuriuo atveju, būtent tuose žmonėse, kurie ateina į judėjų religiją iš šalies, pritraukti Zoharo šviesos, matome juose judaizmo ateitį. 

Gal būt Zoharas yra ne galutinis atsakymas ir ne paskutinis Apreiškimas, nes lieka pamestos prasmės, kurios pasislėpė tamsoje kartu su išvarytomis į tremtį Izraelio gentimis.

Ši knyga – tai pirmasis proveržis galutinio Atsakymo link ir švytėjimas, kuriuo švyti Zoharas tamsoje, atsiradusioje ir stipriai sutirštėjusioje, prieš ištariant žmogui savo paskutinį ir ryžtingą žodį, frazę, parodo jau nulemtą kelią ir šviečia tiems, kurie dar neprarado tikėjimo ir vilties.