• Linksmos Šmini aceret šventės! !חַג שָׂמֵחַ
• „Septynias dienas aukokite deginamąją auką Kūrėjui, aštuntą dieną šventas susirinkimas tegul bus pas jus ir aukokite deginamąją auką Kūrėjui. Tai – šventinis susirinkimas [aceret] – jokio darbo nedirbkite“. Vaikra (23 sk.)

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Pirma dalis

Amžinas statinys

Vaikystė ir jaunystė Varšuvoje

Rabi Jehuda Leib aLevi Ašlag gimė 1885 m. (5646 metais 5-tą tišrei mėnesio dieną pagal judėjų kalendorių) rabi Simcha Levi šeimoje.

Jau nuo ankstyvos vaikystės jam buvo skirta tapti didžiu žmogumi.

Jo sūnus pasakojo, kad kai Baal aSulamas buvo septynerių, jis gulėjo lovoje ir staiga jam ant galvos nukrito knyga.

Jis paklausė tėvo, kas tai per knyga.

Tėvas jam atsakė, kad ši knyga angelams, o ne žmonėms.

O vaikas atsakė:

„Jei jau šitą knygą atspausdino, tai ženklas, kad ji skirta visiems žmonėms”.

Tėvas pasakė:

„Bet ne tau”.

Vaikas širdy tarė sau, kad jei knyga atspausdinta, vadinasi ji skirta visiems žmonėms.

Ir nuo to laiko pradėjo domėtis šia knyga.

Tai buvo kabalos knyga ir jos šventa šviesa rado atgarsį jo širdyje ir sieloje. 

Baal aSulamo mama buvo puiki ugdytoja, niekada nebausdavo vaikų jų prasižengimo metu.

Visada palaukdavo keletą dienų, ir tuomet primindavo vaikui tai, ką jis iškrėtė.

Tada ramiais nervais įkrėsdavo jam į kailį, kad pamokytų jį.

Auklėjimas, kurį gavo mūsų mokytojas vaikystėje, neabejotinai didele dalimi prisidėjo prie puikios jo asmenybės susiformavimo.

Pasakojo ponia Bat Ševa Raichberd, mūsų mokytojo duktė:

„Iki dešimties metų mano tėvas ir mokytojas buvo vienintelis vaikas šeimoje. Jis buvo be galo gabus.

Jo tėvai jį labai lepino, bet kartu dėjo visas pastangas, kad būtų tinkamai auklėjamas.

Jie prižiūrėjo, kad jis kiekvieną vakarą eitų laiku miegoti.

Jis apsimesdavo, kad miega ir kai tėvai sumigdavo, atsikeldavo ir užsidegęs žibalinę lempą po stalu, mokydavosi iki aušros. 

Taip augo mūsų mokytojas - šventume ir tyrume.

Nuo jaunumės jo siela labai troško pakilti į aukštumas, į tai, kas paslėpta, išaukštinta.

Jo sielą pakylėdavo ir džiugindavo jausmai ir mintys, susiję su galimybe ateiti prie Kūrėjo artumo, jis troško pažinti tai, kas iš tiesų svarbu, Kūrėjo karalystės esmę.

Mūsų mokytojas jaunystėje mokėsi berniukų ješivoje Varšuvoje ir nuo pat jaunumės gyveno vien tik Toros aplinkoje. 

Jo triūsas ir pastangos Toroje buvo virš žmogaus galimybių ribų.

Miegodavo labai mažai, ir neleisdavo sau užsnūsti, nors kūnas to reikalaudavo, kovodavo su juo, kol priversdavo paklusti dirbti Kūrėjui. 

Jo supratimas Toroje buvo toks didelis ir genialumas toks milžiniškas, kad būdamas dvylikos metų jau žinojo Mišną, o iki sukankant keturiolikai metų, jau gerai išmanė visą Mišną ir Tosafot.

Mūsų švento mokytojo sūnus rabi Baruch Šalom pasakojo:

„Mano tėvas ir mokytojas rabi Baal aSulamas pradėjo mokytis kabalos jau būdamas jaunuolis.

Ir kadangi nenorėjo, kad ješivoje sužinotų, jog jis mokosi kabalos, išplėšdavo lapus iš švento Ari knygos „Ec chaim“ („Gyvybės medis“) ir paslėpdavo juos tarp Gmaros (Talmudo) lapų.

Ir taip mokėsi.

Kai kas nors ateidavo, apversdavo lapą ir tęsdavo Gmaros mokymąsi“.

Kai Baal aSulamui buvo 15 metų, buvo taip stipriai išsiugdęs tiesos savybę, kad jau negalėjo pasakyti jokio melo.

Jo darbas su savo savybėmis buvo pastovus: kiekvieną akimirką stengėsi dirbti su savimi, auklėti save ir elgtis, kaip dera tam, kuris yra didžio Karaliaus akivaizdoje.

Ravas Azrielis Chaim Lemberger pasakojo:

„Kai atėjau pas mokytoją Baal aSulamą ir kai buvome vieni, jis pasakė man:

„Vienuolikos metų pradėjau mokytis musaro (etinė sistema) ir tol nepradėdavau sekančios knygos, kol neįgyvendindavau to, kas parašyta pirmojoje ir kol tai netapdavo mano antra prigimtimi.

Aštuoniolikos metų jau buvau pasiekęs pakopą „Adam“ (žmogus -אדם)“. 

Rabi Šimonas bar Jochajus traktate „Jevamot“ aiškina sąvoką „Adam“:

„Jūs, vadinatės „Adam“, o ne stabmeldžiai vadinasi „Adam“.

Baal aSulam paaiškino:

„Adam“ - אדם nuo pasakymo אדמה לעליון - „panašus į Aukštesnįjį“, tai yra, žmogus nori būti panašus į Kūrėją aspektu „koks Jis gailestingas, toks ir tu būk gailestingas“.

Rabi Azriel Chaim tėvas, rabi Moše Baruch Lemberger pasakojo, kad Baal aSulamas jam prisipažino, jog sulaukus dvidešimt keturių metų jo egoistinis noras („kūno“ aspektas) jau buvo „visiškai anuliavęsis“.

Čia kalbama ne apie materialų kūną.

„Kūnas“ (גוף) - tai žmogaus noras gauti malonumą ir mėgavimąsi.

Tai reiškia, kad jo akyse noras gauti jau buvo tapęs visiškai atstumiančiu ir niekingu dalyku. 

Taip Baal aSulamas milžiniškų ir neįsivaizduojamų pastangų dėka ėjo pirmyn ir kilo tiek Toros žiniose, tiek darbe su savo savybėmis. Viską darė kukliai ir be jokio viešumo.

Būdamas devyniolikos metų gavo rabino įšventinimą.

Ir nors tam, kad gauti rabino pažymėjimą, Lenkijos valdžia reikalavo mokėti rusų kalbą, Baal aSulamo tai nesustabdė - per labai trumpą laiką išmoko rusų kalbą ir gavo rabino pažymėjimą. 

Ir čia, Varšuvoje, šešiolika metų buvo teisėju ir tarpininku teisminiuose ginčuose.

Per šiuos metus atspausdino savo pirmąją knygą „Gyvenimo dialogai“, joje jis aprašė didžio išminčiaus Rabi Chaim Meir Jechiel Šapiro iš Muglanicos darbus ir mokymą.  

Baal aSulamo šeima

1906 metais, būdamas dvidešimties metų, mūsų mokytojas sukūrė šeimą su Rivka Roza Abramovič (Baal aSulamas ir jo žmona buvo trečios eilės pusbroliai).

Mokytojo žmona buvo šešiolikos metų, kai jie susituokė. Ji buvo kilusi iš Prusovo miestelio.

Jinai pagimdė jam vienuolika vaikų.

Pirmagimis - pirmas ir pats svarbiausias visame kame, kas liečia šventumą - buvo mūsų mokytojas rabi Baruch Šalom aLevi.

Trys vaikai mirė dar būdami maži, tačiau apie tai nėra tikslių duomenų.

Kiti septyni vaikai: trys sūnūs - rabi Jakov Ašlag, rabi Šlomo Benjamin Ašlag, rabi Moše Menachem Aron Ašlag, ir keturios dukros - Sara Brodčik, Bat Ševa Raichberd, Debora Vaicman ir Menucha Verdiger.

Baal aSulamo duktė Bat Ševa Raichberd pasakojo:

„Lenkijoje buvo priimta, kad kiekvienas ką tik sukūręs šeimą ješivos mokinys, būtų išlaikomas uošvio, jei pastarasis buvo pasiturintis žmogus.

Iš tikro. uošvis aprūpindavo visus jo poreikius, kad šis galėtų atsidėti vien tik Toros mokymuisi ir dvasiniam darbui be jokių papildomų rūpesčių.

Iš tiesų, mano mamos tėvai buvo labai turtingi žmonės, todėl po vestuvių mano tėvas su mano mama gyveno Prusovo miestelyje, išlaikomi mamos tėvų.

Tačiau žento elgesys uošviams atrodė labai keistas ir nepriimtinas: kiekvieną naktį, pirmą valandą po vidurnakčio jis keldavosi dirbti Kūrėjui - skirtingai, nei kiti miestelio gyventojai, kurie keldavosi ryte.

Visą laiką jis buvo pasinėręs į Torą ir į maldą.

Ir be šių dalykų mano tėvui daugiau niekas neegzistavo.

Todėl jie pradėjo rodyti jam priešiškumą ir ėmė nuteikinėti dukrą prieš vyrą.

Mano tėvas ir mama labai kentėjo dėl jų priešiško elgesio ir spaudimo, todėl nusprendė palikti Prusovą ir persikelti į Varšuvą.

Varšuvoje mano tėvas toliau tęsė Toros studijas ir dvasinį darbą.

Kartais jis nuvykdavo pas rabi Meir Šalom Rabinovič, admor iš Kalušin.

Pasilikdavo pas jį trims mėnesiams, kuriuos praleisdavo visiškai pasinėręs į jo mokymą ir po to grįždavo namo. 

Praktiškai visą savo gyvenimą mano motina buvo šeimos maitintoja, ji rengė vaikus, rūpinosi visais jų poreikiais ir netgi sugebėjo pasirūpinti jų vedybomis.

Vėliau ji pati užsiėmė mano tėvo knygų pardavimu.

Viską darė viena pati, nes jos tėvai, nors ir buvo turtingi, niekuo jai nepadėjo.

Mano tėvas ir mokytojas niekada neužsiėmė jokiais piniginiais reikalais“.

Sekanti istorija, kurią papasakojo Baal aSulamo sūnus rabi Baruch Šalom Ašlag, byloja apie didelį skurdą, kuris buvo jų namuose:

„Tuo metu per Sukot šventę Varšuvoje niekas nestatydavo savo atskiros Suk‘os (Suka - palapinė, statoma Sukot šventės metu).

Buvo statomos didelės, bendros palapinės, kuriomis kartu naudodavosi visi namo gyventojai. 

Suprantama, palapinėse gyvendavo tik vyrai, o moterys pasilikdavo namuose.

Mano tėvas ir mokytojas Baal aSulamas taip pat gyveno bendroje palapinėje ir mano motina siųsdavo jam maistą per vieną iš vaikų.

Tačiau iš tiesų tai nebuvo ką siųsti.

Bet mano motina nenorėjo, kad visi Sukoje sužinotų apie jų didelį nepriteklių, todėl dėjo didžiules pastangas, kad per Sukot šventę gautų šiek tiek pinigų, už kuriuos nupirkdavo geriausio maisto ir siųsdavo jį mano tėvui.

Tačiau tėvas, žinodamas tikrąją padėtį, truputį paragaudavo ir per kurį nors iš vaikų viską grąžindavo atgal namo, kad vaikai turėtų, ką valgyti“.  

Pasakojo Baal aSulamo duktė Bat Ševa Raichberd:

„Pas mano tėvą prie Šabato stalo viešpataudavo absoliuti tyla ir baimė.

Mano tėvas ir mokytojas Baal aSulamas sėdėdavo stalo priekyje visas tarsi apimtas ugnies - jame liepsnojo Šabato šventumas.

Jis atrodė tarytum tikras Kūrėjo angelas.

Kur dar galima rasti tokių žmonių šiandien, kurie sėdėtų prie Šabato stalo, jų visiškai nedomintų pats valgymas, ir visa savo esybe būtų susilieję su Kūrėju?

Valgymas jam buvo tik priemonė įvykdyti Kūrėjo priedermes, o pats maistas jam visiškai nerūpėjo.

Kiekvienas vaikas - nuo mažiausio iki didžiausio - žinojo, kad draudžiama yra kalbėti, draudžiama išleisti bent garsą, kad netrukdyti tėvui.

Jau nuo vienerių metų vaikai žinojo, kad per Šabatą privalo laikytis tylos.

Jei vaikas pavėluodavo ir laiku neateidavo į Šabato trapezą - jam vietos prie Šabato stalo nebebūdavo.

Baal aSulamo mokiniai atvykdavo prie jo šventinio stalo ir jis kalbėdavo jiems Toros žodžius, visas degdamas šventumo ugnimi“.

Gyvenimas didžių išminčių ir mokytojų iš Kalušino, Prusovo ir Belzo „šešėlyje“

Mūsų mokytojas Baal aSulamas jaunystėje buvo Rabi Meir Šalom Rabinovič, Admor iš Kalušin mokinys.

Ir kiekvieną naktį antrą valandą po vidurnakčio ateidavo mokytis kartu su juo.

Mūsų mokytojas pasakojo apie Admor iš Kalušin:

Būdavo, jis nemiega Šabato naktį, ir žingsniuodamas po kambarį pirmyn ir atgal, absoliučiame susiliejime su Kūrėju, visą naktį kartoja vieną sakinį:

„Kūrėjas yra Dievas, ir nieko nėra - tik Jis…”.

Po Admor iš Kalušin mirties, Baal aSulamas tapo jo sūnaus, rabi Jehošua Ašer iš Prusovo, mokiniu.

Admor iš Prusovo žinojo ypatingą Baal aSulamo lygį, ir dažnai pasisodindavo jį šalia savęs.

Baal aSulamas pasakojo, kad nežiūrint į tai, jog po Admor iš Kalušin mirties jo sūnus tapo mokytoju vietoje tėvo, Baal aSulamas tris metus nėjo pas jį mokintis.

Bet po to vis tik savo sprendimą pakeitė.

Ir nors jis nelabai kreipė dėmesį į sapnus, o ypač jaunystėje, tačiau be kitų dalykų, padėjusių apsispręsti, buvo sapnas, kurį susapnavo praėjus trims metams po Admor iš Kalušin mirties.

Sapnas aplankė jį beveik prabudus: štai, jis sėdi tarp Admor iš Kalušin ir tarp jo sūnaus Admor iš Prusovo.

Admor iš Kalušin rodo jam į sūnų ir sako: „Keliauk pas jį“.

Pasakojo Baal aSulamo anūkė Rachelė Levi, kad kai gimė jos pirmas sūnus, paprašė senelio, kad suteiktų vaikui vardą.

Jis atsakė, kad per apipjaustymo šventę pats pasakys jai vaiko vardą.

Ir apipjaustymo dieną Baal aSulamas pasakė jai, kad vaikas bus vardu Jehošua Ašer, pagal jo mokytojo Admor iš Prusovo vardą. 

Admor iš Prusovo skyrė du žmonių tipus.

Pirmasis tipas - tai žmonės, kurie priklausė daugumai, tai yra tie, pas kuriuos dar neatsivėrė vidinis tiesos taškas, ir jų negalima mokinti dirbti Kūrėjui iš tiesos aspekto. Todėl juos admor iš Prusovo mokė bendrai priimtu būdu.  

Kaip pasakė Rambamas: „Kai mokomi maži [vaikai], moterys ir paprasti žmonės, jie mokomi dirbti iš baimės ir kad gauti užmokestį.

Ši paslaptis atveriama jiems po truputį, kol padidės jų supratimas bei ateis papildoma išmintis, ir jie yra pratinami prie šito dalyko iš lėto“.

Paaiškino mokytojas: yra tokių vyrų, kurie yra moterų ir mažų vaikų lygyje.

T.y. moteriška savybė išreiškia trūkumo aspektą, ir tai parodo žodis נקבה nekeva („moteris“), nuo žodžio נקב nekev, t.y. trūkumas.

Tai reiškia, kad žmogus, kurio visas gyvenimas paremtas trūkumų, t.y. noro gauti malonumą, užpildymu, išminčių kalba yra vadinamas nekeva („moteris“).

Yra žinomas pasakymas: „Neturi jėgų, kaip moteris“.

Jame kalbama apie žmogų, neturintį jėgų suvaldyti savo norą gauti malonumą, ir šis noras valdo jį patį, o visas žmogaus tikslas yra tik užpildyti savo troškimus ir trūkumus.

„Maži vaikai“ reiškia, kad nėra pakankamo svarbumo jokiam dalykui.

Kaip ir materialioje realybėje - kai mažas vaikas nori kokio daikto, verkia dėl jo „kruvinomis ašaromis“, o kai jį gauna, po kelių minučių atsibosta ir vaikas jau verkia, norėdamas kito.

Taip ir šie žmonės - jie neturi stipraus noro dvasingumui ir „yra panašūs į vėjo plaikstomus šiaudus“.

Kita vertus, pas admor iš Prusovo buvo keletas žmonių, kurie iš tikrųjų tarnavo Kūrėjui ir suprato dvasinio darbo reikšmę ir svarbą.

Juos admor vedė tiesos keliu - taip vadinamu asmeniniu (individo) keliu.

Ir tarp tų nedaugelio buvo mūsų mokytojas rabi Jehuda aLevi Ašlag.

Šiuos savo mokinius admor iš Prusovo mokė pagal Pšischa-Kocko sistemą (tai chasidizmo mokyklos, kurios pabrėžė kuklumą, mokymą, griežtą įstatymų laikymąsi, pastovų darbą su savimi) ir būtent šiuo metodu buvo mokomas mūsų mokytojas Baal aSulamas. 

Rabi Baruch Šalom Ašlag pasakojo, kad  tikrus savo mokinius admor iš Prusovo stengėsi atstumti nuo savęs.

Nevengdavo progos sumenkinti juos, nelepino ir „neglostė“ jų.

Kuo mokinys buvo artimesnis, tuo labiau jį atstumdavo.

Ir kai „tiš“ metu („tiš“ idiš kalboje reiškia „stalas“ - tai šventinės chasidų vaišės) dalindavo maistą, pastoviai praleisdavo Baal aSulamą, sakydamas: „Tau neduosiu!“.  

Tokio elgesio paaiškinimas yra tai, kad dauguma žmonių trokšta garbės, jie įsivaizduoja, kad „dirba Kūrėjo darbą“, tačiau iš tikrųjų nėra pasiruošę paskirti gyvenimą visiškam savęs atsisakymui.

Todėl su tokiais žmonėmis admor iš Prusovo elgėsi maloniai ir pagarbiai, nes būtent to jie ir norėjo.

Tačiau žmonės, kurie troško ateiti prie Kūrėjo artumo ir kurie buvo pasiryžę atiduoti sielas dėl to - jie nereikalavo garbės ir nuolaidžiavimo.

Netgi atvirkščiai - vengė to, nes žinojo, jog garbė ir meilikavimas tik nutolina juos nuo Kūrėjo.

Todėl atstumdamas savo mokinius, admor iš Prusovo norėjo juos išbandyti ir pažiūrėti, ar jie pasiliks, ar įsižeis ir pabėgs. 

Mūsų mokytojas Baal aSulamas kartu su admor iš Prusovo („admor“ - „mūsų mokytojas ir mūsų rabi“) vykdavo pas admor Isacharą Dov iš Belzo.

Kartą pasakė, kad admor iš Belzo siela yra iš Acilut pasaulio (tai yra aukščiausias dvasinis pasaulis).

Per tuos metus rabi Ašlagas padarė ypač didelį progresą Kūrėjo darbe ir pakilo į labai aukštas dvasines pakopas.

Visa tai pasiekė dėka milžiniško savęs anuliavimo prieš admor iš Prusovo ir admor iš Belzo.

1906 m. 7 švato mėnesio dieną jam gimė pirmagimis sūnus rabi Baruch Šalom.

Kai šis ūgtelėjo, pasiimdavo jį su savimi į visas keliones pas admor iš Prusovo ir admor iš Belzo.

Ten jis nuo pat mažens gavo teisingą mokymą.

Pasakojo mūsų mokytojas rabi Baruch Šalom:

Kai mano tėvui buvo 18 metų, jo mokytojas admor iš Prusovo pasikvietė jį sutikti Šabatą pas admor iš Belzo.

Šabato vakarą, kai admor iš Belzo jau ruošėsi pradėti Kidušą, staiga pasirodė, jog trūksta vieno iš vaikų.

Namiškiai puolė jo ieškoti, ir kai surado jį lauke, atvedė prie Šabato stalo.

Admor iš Belzo griežtai išbarė vaiką už tai, ir vis dar tebepykdamas, pakėlė taurę vyno ir pradėjo Kidušą.

Po Šabato vaišių admor iš Prusovo paklausė Baal aSulamo, kokia jo nuomonė apie admor iš Belzo Kidušą.

Baal aSulamas apstulbęs atsakė:

„Kaip galima daryti Šabato Kidušą be nusiteikimo ir pasiruošimo po tokio įvykio?“

Admor iš Prusovo atsakė jam:

„Admor iš Belzo yra tokio aukšto dvasinio lygio, kad niekas negali atitraukti jo nuo susijungimo su Kūrėju.

Ir tai buvo tik mažas jo visiško susiliejimo su Kūrėju pavyzdys.

Iš tiesų, net ir tada, kai nutikdavo kur kas rimtesni ir didesni įvykiai, admor iš Belzo nei per plauką neatsitraukdavo nuo susijungimo su Kūrėju“.

Ir pridūrė rabi Baruch Šalom:

„Iš tikrųjų tą patį matėme ir pas mano tėvą ir mokytoją Baal aSulamą - jam nereikėjo jokio specialaus pasiruošimo mokymuisi ar maldai. Argi žmogui reikia pasiruošimo, kad kvėpuotų..?“

Taip pat ravas Azrielis Chaim Lemberger pasakojo, ką girdėjo iš rabi Davido Mincbergo:

„Vieną Šabato vakarą rabi Davidas pasiliko pas Baal aSulamą ir po Kabalat Šabat (specialūs himnai Šabato sutikimui), kai Baal aSulamas pasiruošė daryti Kidušą, rabi Davidas pakilo namo.

Kai jis nusileido laiptais žemyn, sutiko baisiai pasipiktinusį vieno iš rabi mokinių tėvą.

Jis šaukė ant mokytojo, kad traukia jo brangiausią sūnų į „iškreiptą“ vidinės Toros ir kabalos kelią.

Rabi Davidas sugrįžo į Baal aSulamo namus, norėdamas apginti mokytojo garbę.

Tačiau jis pamatė, kad to visai nereikia, nes mokytojas pats atsakė tam žmogui ir netgi dvigubai stipriau.

Ir iškart po to pradėjo Kidušą.

Iš tiesų, tada kiekvienas matė ir jautė, kad jis buvo visiškame susiliejime su Kūrėju, ir nebuvo dalyko, kuris atskirtų jį nuo šio susijungimo“.  

Pasakojo rabi Baruch Šalom Ašlag: „Kartą su savo tėvu ir mokytoju Baal aSulamu keliavome iš Varšuvos į Galiciją pas rabi Isacharą Dov, admor iš Belzo. Ir būtent mūsų vizito pas jį metu prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

Mes kuriam laikui pasilikome pas rabi iš Belzo, nes buvo uždaryti visi keliai. Aplink vyravo visiška suirutė ir chaosas, niekas nežinojo, kas bus rytoj. Be viso to, buvo visiškai sutrikusi transporto sistema.

Po kurio laiko rabi iš Belzo mums pasakė, kad galime keliauti atgal.

Logiškai žiūrint, nebuvo absoliučiai jokio būdo saugiai pasiekti Varšuvą, tačiau mano tėvas visiškai pasitikėjo rabi žodžiais, tadėl išvyko į kelią. Ir iš tikrųjų, po to mums pasitaikė kareivių traukinys, kuriuo ir grįžome į Varšuvą“.

Dar vienas pasakojimas apie mūsų mokytojo gyvenimą: „Kartą vienoje iš  kelionių su admor iš Prusovo, vežikas pasakė jiems, kad vienas žmogus prašosi priimamas į jų vežimą ir paklausė, ar jis gali įlipti pas juos.

Admor iš Prusovo atsakė, kad jei tam žmogui pakeliui ir jei dėl jo nereikės išsukti iš kelio - tegul lipa. Vežikas paklausė jo, šis atsakė, kad jam pakeliui ir įlipo. Šis žmogus buvo vieno teisuolio anūkas, kuo labai didžiavosi.

Tik įlipęs, išsidrėbė ant antrojo vežime esančio suolo priešais admor iš Prusovo ir Baal aSulamą ir nusivilko visus viršutinius drabužius.

Ravas ir jo mokinys įtemptai mokėsi Toros, kai šis judėjas staigia pertraukė juos ir pasakė: „Ar jūs žinote, kad aš esu išminčiaus anūkas?“ Ravas jam nieko neatsakė ir toliau tęsė savo mokymą, kadangi jis vertino ne tėvų, o paties žmogaus nuopelnus.

Po kiek laiko judėjas vėl pasakė ravui: „Ar žinote, kad aš padariau stebuklą?“ Ravas jo paklausė: „Ir kokį gi tu stebuklą padarei?“ Šis atsakė, kad jis nuvyko į miestą savo verslo reikalais, nuėjo pas vieną žymų to miesto žmogų ir pasakė jam, kad yra tokio ir tokio išminčiaus anūkas ir kad jam reikia pinigų jo verslui. Šis atsakė, kad neketina duoti jam pinigų.

Tada tas žmogus jam pasakė, kad jei neduos, pra žudys jo dukterį, kuri tuo metu kankinosi sunkiame gimdyme. Šeimininkas atsakė, kad nebijo jo žodžių ir kad nesiruošia duoti jam pinigų.

Baigdamas pasakojimą, judėjas pasakė ravui, kad galiausiai moteris numirė... Ir pasak jo, stebuklas ir yra tame, jog toji moteris mirė...

Pasakė jam ravas: „Tavo laimė, kad aš netikiu tavimi. Nes jei tai, ką papasakojai, būtų tiesa, išmesčiau tave iš vežimo, už tai, kad esi dvigubas žudikas, nes išsiuntei iš šio pasaulio ne tik moterį, bet ir jos vaiką. Vietoje to, kad iš tiesų padarytum stebuklą ir išgelbėtum ją nuo sunkaus gimdymo“.  

Vieną sykį iškilo klausimas dėl tam tikros etrogų rūšies („etrogas“ - tai citrusinis vaisius, naudojamas atliekant „arba minim“ (keturių augalų rūšių) priedermę per Sukot šventę), ar ši rūšis yra sukryžminta su kito augalo rūšimi, ar ne.

Vienas ravas nustatė, jog jie yra sukryžminti, todėl netinka palaiminimui.

Šis klausimas buvo pateiktas ir Baal aSulamui, kai jis buvo pas rabi iš Prusovo, ir Baal aSulamas pasakė, kad ši etrogo rūšis nėra sukryžminta.

Baal aSulamo mokytojas jam pasakė, kad jei jis nuvyks pas anksčiau minėtą ravą, teigiantį, kad etrogas netinkamas palaiminimui, ir įrodys jam, kad jis neteisus, tada jis per Sukot pasakys palaiminimą būtent šiam etrogui.

Mūsų mokytojas nuvyko į miestą, kuriame gyveno šis ravas. Susitiko su juo ir pradėjo diskutuoti, norėdamas įrodyti jam savo teisumą.

Kai galiausiai tas ravas nebeturėjo, ką atsakyti, ryžtingai tarė: „Esu vyresnis už tave, ir todėl aš nustatau, kad etrogas netinkamas!“

Tačiau Baal aSulamas tarė: „Šie dalykai nepriklauso nuo amžiaus...“. Ir tuoj pat paliko ravo namus.

Ir taip, per Sukot šventę, rabi iš Prusovo palaimino būtent su šiuo etrogu...

Galutinis ištaisymas

Ravas Azrielis Chaim Lemberger pasakojo tai, ką girdėjo iš rabi Davido Meincbergo:

„Paskutinėmis admor iš Prusovo gyvenimo dienomis pas jį atėjo trys iškiliausi jo mokiniai.

Vienas jų buvo Baal aSulamas.

Jie mokytojui pasakė, jog mano, kad jau pabaigė savo vidinį ištaisymo darbą.

Paklausė jų admor iš Prusovo:

„Ir ką jūs ketinate daryti?“.

Du mokiniai tylėjo. Tačiau mūsų mokytojas Baal aSulamas atsakė:

„Mano nuomone, turiu ieškoti daugiau dvasinio darbo“.

Admor iš Prusovo jiems atsakė:

„Tiesa, kad baigėte savo dvasinį darbą, bet tik tu (jis parodė į Baal aSulamą) gali turėti mokinių“.

Kai jie išėjo iš rabi kambario, tie du mokiniai pasakė mūsų mokytojui:

„Po viso darbo, kurį atlikome ir visų pastangų, kurias įdėjome savęs ištaisyme, vėl turime viską pradėti iš pradžių? Šiame pasaulyje mums nebėra ko ieškoti, nes mes jau užbaigėme savo darbą“.

Ir iš tikrųjų, mažiau nei po dviejų savaičių, šie du rabi Prusovo mokiniai mirė. O mūsų mokytojas surinko grupę mokinių ir pradėjo Toros pamokas.  

„Nuolankiai eiti su savo Kūrėju“ (Micha 6:8)

Ravas Baruchas Šalom pasakojo, kad jo tėvas Baal aSulamas keldavosi kiekvieną naktį ir mokindavosi iki aušros.

Jei užsnūsdavo, „bausdavo“ savo kūną, įmerkdamas kojas į ledinį vandenį. Jis geriau kentėdavo fiziškai, bet neužmigdavo.

Dar pasakojo Ravas Baruchas, kad bendruomenės nariai Varšuvoje greitai atkreipė dėmesį į Baal aSulamą ir ėmė rodyti jam pagarbą ir dėmesį.

Tai matydamas, mūsų mokytojas nutarė imtis veiksmų, kad nutrauktų šį jo aukštinimą, nes norėjo išlikti visiškame kuklume.

Todėl kartą, kai jis atvyko į Mokymo namus ir išgirdo žmonių, besižavinčių juo kalbas, atsistojo ir garsiai pasakė:

„Gal jūs manote, kad aš esu pilnas gyvuliškų aistrų, kaip jūs ir miegu kiauras naktis, kaip gojus? Iš tikrųjų, aš žadinu aušrą, o ne aušra žadina mane, ir ne tik šią naktį, o kiekvieną naktį…”.

Išgirdę tai susirinkusieji labai pasipiktino ir jis iškart prarado pagarbą jų akyse, nes visi „suprato“, kad jis pilnas išdidumo…

Ravas Azrielis Chaim Lemberger pasakojo: „Rivka Ruiza, mūsų švento mokytojo žmona, pasakė man:

„Rabi buvo užsivėręs nuo šio pasaulio. Ir pasaulis jo visiškai nepripažino, nes jis buvo kuklus visame kame, ką bedarytų.

Tačiau aš jį pažinojau ir galiu jums papasakoti, kad vidurnaktį, kai atsikeldavo mokytis Toros, jis sau į batus dėdavo akmenukus iš krosnies, arba merkdavo kojas į vandenį su ledu ir visa tai tam, kad neužmigtų”.

Mūsų mokytojo dukra Bat Ševa Raichberd pasakojo:

„Mano tėvas fiziškai buvo labai stiprus ir tvirtas vyras, todėl jo kūnas reikalavo daug miego.

Tačiau jis kūno „nelepino“ ir griebdavosi visų įmanomų gudrybių, kad atsikeltų pirmą valandą nakties.

Aš prisimenu, kad dažnai mano brolis rabi Baruchas, būdamas paauglys, nemiegodavo iki pirmos nakties, kad pažadintų mūsų tėvą jo kasdieniniam Toros darbui ir mokymuisi.” 

Žinoma, gerbiamas skaitytojas gali nusistebėti ir paklausti savo širdyje, kaip įmanoma pasiekti tokią pakopą?

Tačiau čia viskas priklauso tik nuo vieno dalyko: kuo labiau žmogus pripažįsta Kūrėjo svarbumą, tuo labiau jis pasiruošęs pašvęsti save Kūrėjo noro vykdymui.

Svarbiausias dvasinio darbo aspektas – iškelti Kūrėjo svarbumą, ir būtent šito žmogus turi siekti. Tai reiškia, kad būtina susikoncentruoti tame tiek maldoje, tiek mokymosi metu, tiek ir visose kitose būsenose.

Pavyzdžiui, prieš pradėdamas skaityti „Psukei de Zimra“ (rytinių maldų dalis, skirta Kūrėjo šlovinimui), žmogus turi galvoti: maldos žodžiuose aš noriu rasti Kūrėjo garbę ir kad man šviestų ypatinga Kūrėjo didybės šviesa. Ir taip visose kitose situacijose.

Ir žinoma, melstis, kad Kūrėjas įdėtų į žmogaus širdį tikėjimą Kūrėjo didumu ir išaukštinimu.

Dar prieš tai, kol Baal aSulamui atsivėrė slaptas mokytojas (apie jį bus rašoma toliau), jis jau įtemptai mokėsi kabalos išminties, ir buvo puikus visų Ari raštų, šventojo Zoharo ir Ramako (Rabi Moše Kordovero) raštų žinovas.

Nuo pirmos valandos nakties iki ryto savo išrinktiesiems mokiniams jis vesdavo slaptas pamokas. 

Buvo iškėlęs mokiniams sąlygą, kad jie nei vienam žmogui neatvers, jog  jis veda jiems šias pamokas ir mokosi iš šių knygų.  

Rabi Moše Mordechai - didis mūsų mokytojo mokinys

Tarp Baal aSulamo mokinių buvo vienas ypatingas mokinys - Rabi Moše Mordechai Šulc.

Jaunystėje Rabi Moše Mordechai kartu su mūsų mokytoju mokėsi Guro ješivoje.

Vėliau, kai jis vedė, tapo vienu žymiausių Guro chasidu (Guras tuo metu buvo didelis chasidizmo centras).

Jis sėdėjo prie švento Rabi Abraham Mordechai Alter, admor „Imrei Emet“ iš Gur stalo („admor“ - „mūsų mokytojas ir mūsų rabi“).

Jis netgi vadovavo keturiasdešimties žmonių grupei Gure, kas rodo jo aukštą padėtį tarp Guro chasidų.

Mūsų mokytojas priėmė jį kaip „talmid-chaver“ (kaip mokinį ir kaip studijų draugą), nes jis buvo iš tiesų išskirtinis ir labai aukšto dvasinio lygio.

Tik paprašė niekam nepasakoti apie tai ir toliau kaip įprastai vaikščioti pas Guro chasidus.

Tačiau rabi Moše Mordechai buvo taip visa širdimi ir siela susiliejęs su mūsų mokytoju, kad negalėjo neatskleisti apie jį Guro chasidams.

Du mėnesius jam pavyko laikytis savo duoto pažado.

Tačiau trečią mėnesį, kai kartu su kitais chasidais laukė išeinant rabi Baal „Imrei emet“ į „tiš“ (idiš kalboje „tiš“ reiškia „stalas“ - tai šventinės chasidų vaišės), pakilo, trenkė į stalą ir pareiškė:

 „Judėjai, kodėl jūs miegate? Mes turime tokį šventą ir svarbų pasauliui žmogų! Tas, kas nori pamatyti jį, tegul eina su manimi“.

Savaime suprantama, šie žodžiai sukėlė didžiulę audrą chasidų tarpe.

O kai tai išgirdo mūsų šventas mokytojas, iš karto persikėlė gyventi į kitą miestą.

Ir nuo tada prasidėjo jo persekiojimai.

Šis rabi Moše Mordechajaus pareiškimas sulaukė tokios didelės reakcijos Guro chasidų tarpe, kad net ir po daugelio metų jis nebuvo pamirštas. 

Kartą, kai rabi Abraham Mordechai Alter, admor „Imrei Emet“ iš Gur buvo Jeruzalėje, pas jį atvyko Baal aSulamo mokiniai prašyti sutikimo mokytojo knygų spausdinimui. 

Tada rabi Israel Alter, admor „Beit Israel“, kuris taip pat buvo ten, pastebėjo: „Aš iki šiol labai gerai prisimenu tą atsitikimą su rabi Moše Mordechajumi...“.

Rabi Moše Mordechai stengėsi save visaip apriboti, kad  suvaldytų savo kūniškus troškimus.

Kai apie tai sužinojo Baal aSulamas, liepė jam nutraukti šį asketizmą.

Ir pasakė jam, kad jeigu jis iš tikrųjų nori apriboti save, tai nebūtinai turi būti valgymas ar gėrimas, nuo ko žmogaus pasididžiavimas tik didėja.

Baal aSulamas pasakė jam nuvykti į kitą miestą ir ten rinkti labdarą.

Rabi Moše Mordechajus buvo labai gerbiamas ir žinomas žmogus Varšuvoje, ir šis nurodymas, kurį jis gavo iš mokytojo, reikalavo milžiniško savęs anuliavimo.

Iki tiek, kad po keleto kartų, kai ėjo prašydamas išmaldos, jis liovėsi tai daręs, nes negalėjo viso to atlaikyti.

Taip apie jį rašė mūsų mokytojas laiške 1927 metais („Pri chacham“ 2 dalis 75 psl.):

„Žinok, kad nėra tau pasaulyje ištikimesnio draugo už mane. Ir aš patariu tau, kad visai netaisytum savo išorės, o tik savo vidų. Nes tik vidinė dalis gali gauti ištaisymą.

O nešvarumas, kuris ateina dėl daugybės nuodėmių, pasireiškia egoizmu ir išdidumu. Ir šis nešvarumas nebijo jokių pasaulio apribojimų.

Netgi atvirkščiai: jis myli juos, todėl kad dėka tų apribojimų egoizmas ir išdidumas tik dar labiau didėja ir stiprėja.

Tačiau jei tu nori išvalyti tas nuodėmes, tai užuot kankinus save visokiais apribojimais, reikia užsiimti egoizmo anuliavimu.

Tai yra, turi pajausti, kad esi pats žemiausias ir blogiausias iš visų žemės gyventojų.

Reikia didelės išminties bei daug mokytis, kad suprasti tai.

Ir kiekvieną kartą turi patikrinti save ar neapgaudinėji savęs ir nemeluoji sau.

Taip pat labai naudinga yra praktiškai anuliuoti save prieš draugą“.

Rabi Moše Mordechajus liko prisirišęs prie mūsų mokytojo visa savo esybe, ir netgi po to, kai Baal aSulamas persikėlė į Izraelį, visada palaikė šį ryšį laiškais.

Ir iš keleto mus pasiekusių laiškų iškyla nuostabaus ryšio tarp mokytojo ir mokinio paveikslas.

Yra netgi vienas laiškas, kurį Baal aSulamas parašė iš Varšuvos (po to, kai išvyko į Izraelį, vėl grįžo į Lenkiją) ir jame mūsų mokytojas pasakoja, kaip jis bandė sutvarkyti vizą rabi Moše Mordechajui, kad jis galėtų nuvykti į Izraelį per Beirutą („Pri chacham“, „Šventi laiškai“ 53 psl.). 

Žuvys Šabatui

Baal Sulamo sūnus ravas Baruchas pasakojo: „Mano tėvas ir mokytojas, nepaisant savo didelio neturto, labai griežtai laikėsi to, kad per Šabatą ant jo stalo visada būtų žuvies.

Ir sykį, 1915 metais, atsitiko taip, kad mūsų mokytojas Šabatui neturėjo žuvies.

Ir štai, jis sužinojo, kad Vyslos upėje, kuri tuo metu buvo Vokietijos pusėje, vokiečių valdžioje, yra žuvies.

Tad nepaisydamas visų pavojų, nuėjo ten, lydimas vertėjo. Ir kai jis ten nuvyko, gavo leidimą susižvejoti žuvies upėje“.

Paaiškinimas:

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kas tame yra nepaprasto?

Juk pagal įstatymą (halacha), žmogus turi stengtis apsirūpinti Šabatui, ir mūsų mokytojas stengėsi dėl to, taip kaip yra tikimasi iš kiekvieno judėjo?! Tad kas gi čia yra ypatingo?

Tolesnėje dalyje, pasakojančioje apie jo sūnaus rabi Baruch Šalom biografiją, atskleidžiama tai, kaip jis vėžiu sergančiai dukrai skaitė psalmes.

Ir vėlgi – kas čia nepaprasto ir išaukštinto? Juk kiekvienas judėjas panašioje situacijoje darytų tą patį!

Atsakymui išaiškinti pasinaudosime pavyzdžiu, kurį paprastai pateikdavo admor:

Levi sutiko jaunystės draugą Reuveną. Jis paklausė Reuveno, kur šis gyvena. Reuvenas atsakė, kad gyvena tokioje ir tokioje gatvėje, tokiame ir tokiame name.

Levi paklausė baisiai nustebęs:

„Juk ten gyvena ir gyvena Šimonas, žinomas nusikaltėlis, turbūt jis terorizuoja tave ir kaip reikiant apkartina tau gyvenimą?”

Reuvenas atsakė:

„Nežinau apie ką tu kalbi, aš neturiu jokių nusiskundimų dėl mano gero kaimyno Šimono, ir aš nežinau, kodėl tu prasimanai apie jį nebūtus dalykus“.

Levi apstulbo:

„Betgi Šimono polinkis į blogį yra visiems žinomas! Sakyk, kaip tau pavyksta su juo sutarti?”

Atsakė Reuvenas:

„Kiekvieną kartą, kai aš einu į maisto prekių parduotuvę, paklausiu jo, ar jam reikia, kad ką nors parneščiau. Taip pat, kai einu į daržovių parduotuvę.

Ir taip visose situacijose aš galvoju, ką galiu dėl jo padaryti. Kartais jo poreikius iškeliu netgi aukščiau už savuosius”.

Nusijuokė Levi ir pasakė:

„Dabar man viskas aišku. Jei tu tarnauji jam visa širdimi, žinoma, kad jis negali padaryti tau nieko blogo.

Bet tik pabandyk nors kartą padaryti jam kažką negero ir pamatysi, kas bus…”

Istorijos moralas: kai žmogus stengiasi vykdyti Torą ir priedermes dėl to, kad gautų užmokestį šiame pasaulyje ar pasaulyje, kuris ateis, tada ir kūnas (noras gauti, egoizmas) nesipriešina ir visiškai tam netrukdo.

Netgi atvirkščiai, skatina vykdyti priedermes, nes priedermių vykdymas atneša jam didelę naudą.

Tačiau kai žmogus nori vykdyti Torą ir priedermes ne dėl užmokesčio gavimo, o dėl malonios dvasios Kūrėjui sąlygojimo, tada kūnas pradeda priešintis ir „pradeda kariauti“ su žmogumi.

Tada atsiskleidžia visas kūno (egoizmo) blogis ir tai, kad jis visiškai nenori pasiduoti šventumui. Ir netgi paprasčiausiuose dalykuose priešinasi žmogui.  

Apie tai pasakyta:

„Kuo didesnis žmogus už draugą, tuo didesnis jo blogio instinktas”.

Apie tai rašė mūsų mokytojas ravas Baruchas savo straipsnyje, kad pas dirbančius Kūrėjui ir einančius tiesos keliu vyksta kova netgi jiems atliekant paprastus veiksmus.

Jų kūnas (noras gauti) tampa labai „gudrus“ ir klausia:

„Kas toks yra Kūrėjas, kad klausyčiau Jo balso” ir „Kas tai per darbas, kurį dirbate Kūrėjui”? (tai klausimai, kurių klausė faraonas Egipte).

Ir visa tai pasireiškia būtent tada, kai žmogus nori vykdyti Torą ir priedermes dėl Kūrėjo didumo ir išaukštinimo, o ne dėl meilės sau.

Tačiau tie, kurie vykdo Torą ir priedermes dėl meilės sau, turi daug jėgų darbui, ir jie sugeba nuveikti didelius darbus su visišku pasiaukojimu… 

Dirbantis Kūrėjui įsižiūri į save ir stebisi: kodėl kai yra pas mane sužadinimas Kūrėjo darbui, paremtas meile sau ir visokių kitų rūšių troškimais, aš turiu energijos ir viskas einasi lengvai, o kai dirbu dėl to, kad Kūrėjas yra didelis ir išaukštintas, tada mano darbas yra „žemės skonio“?

Ir tai yra aspektas „gudrūs supratime, kaip žmonės, tačiau laikantys save kaip gyvuliais”.

Tai yra, dirbančių Kūrėjui ir einančių tiesos keliu kūnas (egoizmas) - „gudrus supratime“, kaip žmogus - jis tampa labai nuovokus ir išradingas.

Jis vis klausia žmogaus fundamentalių, provokuojančių klausimų, kad tik sutrukdytų jo dvasiniam darbui. 

Tačiau dirbantieji Kūrėjui „laiko save kaip gyvuliais“ - tai reiškia, atlieka veiksmus (t.y. vykdo Torą ir priedermes veiksmu), kaip lygtai pas juos nebūtų šito supratimo - kaip gyvuliai (tuo būdu galima pakilti į aukščiausią - „dievišką” lygį).

Ir tai vadinasi ėjimas tikėjimu virš žinojimo.

Todėl šie šventi žmonės stengėsi atlikti paprastus veiksmus daug labiau, nei kiti.

Nes paprastas žmogus nesileistų į tokią sunkią kelionę vien tam, kad gautų žuvies Šabatui...

Slaptas atsivėrimas

1918 metais mūsų mokytojo gyvenime atsirado slaptas mokytojas, kuris atvėrė jam kabalos išminties šventumo ir tyrumo vartus.  

Taip apie šį atsivėrimą Baal aSulamas rašė laiške savo pusbroliui:

„Papasakosiu tau nuo pat pradžios iki pabaigos apie man nutikusius dalykus, kurių dėka, iš didelio Kūrėjo gailestingumo, nusipelniau išminties:

12 chešvano mėnesio dieną, penktadienio rytą, pas mane atėjo ir prisistatė vienas žmogus.

Man iškart tapo aišku, kad tai nepaprastai didelis kabalos ir daugelio kitų išminties sričių išminčius.

Vos tik jis prakalbo, iš karto pajaučiau jame Kūrėjo išmintį. Šiuo atžvilgiu aš visiškai pasitikėjau savo jausmais.

Jis pažadėjo man pilnai atverti išmintį apie tiesą.

Mokėmės su juo beveik tris mėnesius, kiekvieną naktį po pusiaunakčio jo namuose.  

Daugiausiai mokėmės apie šventumo ir tyrumo aspektus, tačiau kiekvieną kartą maldaudavau jo atverti kokią nors kabalos išminties paslaptį.

Jis pradėdavo, bet niekada nepasakydavo iki galo.

Tad, savaime suprantama, mane kamavo didelis troškimas.

Kol vieną kartą, po mano begalinių maldavimų, jis pilnai atskleidė man vieną paslaptį, dėl ko mano džiaugsmui nebuvo ribų.

Ir nuo tada po truputį pradėjo didėti mano egoizmas.

Ir kuo jis labiau didėjo, tuo labiau tolo nuo manęs mokytojas ir aš net to nejaučiau.

Tai tęsėsi apie tris mėnesius, kol paskutinėmis dienomis aš jau iš visai neberadau jo namuose.

Visur ieškojau jo, bet neradau.

Suvokiau, kad jis iš tiesų nutolo nuo manęs ir mano širdgėlai nebuvo ribų.

Ir devintą nisano mėnesio dieną, ryte suradau jį.

Labai jo atsiprašiau dėl savo elgesio.

Jis atleido man ir mes vėl buvo artimi kaip ir prieš tai.

Jis atvėrė man didžiulę paslaptį apie mikvą (mikve - ritualinis pasinėrimas į šaltinio vandenį).

Suprantama, mano džiaugsmas buvo begalinis.

Tačiau mačiau, kaip jis silpsta, todėl nebeišėjau iš jo namų.

O rytojaus dieną, 10 nisano, 1919 metais jis paliko šį pasaulį, tegul jo atmintis apsaugo mus ir visą Izraelį.

Mano skausmui aprašyti nėra žodžių, nes mano širdis buvo pilna vilties nusipelnyti išminties ir supratimo.

Ir štai dabar likau visiškai be nieko. 

Netgi tai, ką buvau gavęs iš jo, viską dabar iš didžiulio sielvarto užmiršau.

Nuo tada pradėjau melstis - iš visos širdies ir sielos, su neapsakomu troškimu, karštligiškai, nei akimirką nenurimdamas, kol radau malonę Palaiminto Kūrėjo akyse.

Mano švento mokytojo nuopelnai ir jo mokymas palaikė mane ir mano širdis atsivėrė aukštutinei išminčiai.

Taip pat su Kūrėjo pagalba prisiminiau visas paslaptis, kurias gavau iš Palaimintos išminties mokytojo.

Ir kaip galėtų toks vargšas kaip aš tinkamai padėkoti Kūrėjui, Kuris nuo pat pradžių žinojo mano menkumą, ir kad neturiu nei proto, nei išminties, kad sugebėčiau padėkoti ir išaukštinti Jo beribį gerumą.

Tačiau kas gi gali Jam pasakyti, ką ir kaip daryti?!

O mano palaimintos atminties mokytojas buvo sėkmingas verslininkas ir visame mieste garsėjo kaip patikimas prekybininkas.

Tačiau nei vienas žmogus iki šios dienos net neįtarė, kad jis yra kabalistas ir man neduotas leidimas atverti jo vardą“. 

Ravas Azrielis Chaim Lemberger pasakojo (tai, ką girdėjo iš rabi Davido Meincbergo):

„Šis laiškas atsivėrė mums su Dangaus pagalba rabi Davido Meincbergo dėka.

Rabi Davidas vyko į Lenkiją rinkti pinigų bendruomenei „Varšuva“.

Į Varšuvą atvyko vidury nakties, kai mieste dar buvo visiškai tamsu ir ėmė ieškoti vietos nakvynei.

Staiga pastebėjo iš vieno namo sklindančią šviesą.

Jis pabeldė į namo duris ir įėjo. 

Ten sėdėjo judėjas ir mokėsi Gmarą.

Tai buvo Baal aSulamo pusbrolis, kuriam mūsų šventas mokytojas ir rašė šį laišką.

Ir kai pusbrolis išgirdo, kad rabi Davidas yra Baal aSulamo mokinys, iškart ištraukė laišką ir parodė rabi Davidui.

Štai tokiu būdu Kūrėjas sąlygojo šio laiško atvėrimą.

Ir jei jūs manote, kad rabi Davidas buvo sujaudintas šio laiško, tai jūs labai klystate“.

Paaiškinimas: Baal aSulamo mokiniai neieškojo ženklų ir stebuklų, kurie palengvintų jiems darbą Kūrėjui, bet atvirkščiai - jie kaip tik ieškojo kuo daugiau darbo, kad suteiktų malonumą Kūrėjui.

Ir kiekvienas jų anuliavimasis prieš mokytoją, buvo pagrįstas ėjimu virš logikos, virš proto.

Todėl neieškojo ženklų ir panašių įrodymų, patvirtinančių mokytojo didumą.

Trečia dalis

Iš Varšuvos į Šventąją žemę

Atvykimas į Šventąją žemę

Ravas Azrielis Chaim Lemberger pasakojo (tai, ką girdėjo iš Baal aSulamo žmonos Rivkos Roza):

„1921metais Baal aSulamas pasakė savo žmonai:

„Šiame pasaulyje man nebėra daugiau ką veikti, nes jau ištaisiau viską, ką turėjau ištaisyti (žmogaus atėjimo į šį pasaulį tikslas - visiškas ir absoliutus susiliejimas su Kūrėju, kiekviename veiksme ir judesyje, kiekviename žodyje, išeinančiame iš lūpų).

Pravirko jo žmona ir pasakė jam:

„Kaip gali mane palikti vieną su mažais vaikais?“

Ir atsakė jai Baal aSulamas:

„Yra tik viena galimybė man pasilikti šiame pasaulyje - tai išvykti į Izraelį“.

Tada jo žmona tarė:

„Po viso to, ką čia pasiekei, kai tapai žymiu Varšuvos rabinu, bei mokytoju, turinčiu daug mokinių, nori viską prarasti tuščioje žemėje?“

Atsakė Baal aSulamas:

„Tik Izraelio žemėje man dar yra dvasinio darbo.

Jei neišvyksiu ten, man bus tas pats, kas buvo dviems admor iš Prusovo mokiniams, kuriems daugiau nebebuvo ką taisyti (kaip buvo minėta, du admor iš Prusovo mokiniai mirė po to, kai pasakė savo mokytojui, kad jie jau baigė visą ištaisymo darbą)“.

Kai rabanit („rabanit“ - ravo žmona) išgirdo šiuos žodžius, ir suprato, ką tai reiškia, labai išsigando. 

Tada mūsų mokytojas jai pasakė:

„Jei mes nuspręsime vykti į Izraelį, tai išvykti reikia tuojau pat“.

Pinigų nebuvo, todėl rabanit ėmėsi žygių, kad jų gautų.

Tuo metu ji laukėsi, tačiau nekreipė dėmesio į tai, ir ėmė krautis lagaminus bei ruoštis išvykimui iš Lenkijos.

Jie išvyko iš Varšuvos 1921 metais pirmą elulio mėnesio vakarą.

Ir paskui, vidury kelionės, laive, plaukiančiame į Izraelį, atėjo laikas gimdyti.

Ir tada jiems gimė dukra Bat Ševa“.  

Pasakojo mūsų mokytojo duktė Sara Brodčik:

„Mano tėvo kelionė buvo tokia skubota, kad net negalėjo kartu pasiimti visų vaikų, todėl mane ir kitus vaikus paliko pas gimines.

Aš prisijungiau prie jų gerokai vėliau“.

Ravas Azrielis Chaim Lemberger pasakojo (tai, ką girdėjo iš rabi Davido Meincbergo):

„Prieš išvykdamas į Izraelį, mano tėvas nuvyko pas savo mokytoją admor iš Prusovo atsisveikinti su juo.

Tačiau rabi nebuvo patenkintas dėl šio išvykimo.

Pasakė jam rabi iš Prusovo:

„Žinok, kad Izraelio žemėje prarandamos visos dvasinės pakopos“.

Atsakė jam Baal aSulamas:

„Ieškau ne dvasinių pakopų, ieškau tik dvasinio darbo“.

Ir jie taikiai išsiskyrė.

Taigi, per Sukot šventės chol-amoed („chol amoed“ - dienos tarp pirmos ir paskutinės švenčių dienų), 1922 metais, mūsų mokytojas, būdamas 36 metų amžiaus, kartu su savo žmona pasiekė Šventą žemę.

Jis išsilaipino Jafos uoste, ir iš karto patraukė į Jeruzalę (tuo metu Izraelis buvo britų vadžioje ir atvykimas į šalį buvo griežtai ribojamas - įleidžiami buvo tik labai pasiturintys žmonės).

Kai mūsų mokytojas buvo paklaustas, kiek uždirba per mėnesį, jis atsakė: „Nuo dvidešimt septynių iki trisdešimt lirų“.

Ir vien todėl jis buvo įleistas.

Vėliau jis paaiškino, kad jo pajamos yra trys liros per mėnesį, o tarp 27 ir 30 yra lygiai trys...

Po mūsų mokytojo atvykimo į Šventą žemę, jį pasiekė žinia, kad mirė du iš jo pasilikusių vaikų: 13 metų sūnus Davidas, ir duktė, vardu Bracha.

Bandymas „pasislėpti“

Baal aSulamo atvykimo į Izraelį pradžioje, jam kilo mintis nuslėpti, kas jis yra iš tikrųjų, ir bandyti užsidirbti pragyvenimui savo rankų darbu.

Baal aSulamas nenorėjo „naudotis Toros karūna“ (jis atsivežė su savimi prietaisus, skirtus Toros pergamento gamybai bei įrangą muilo gamybai).

Tačiau Kūrėjo planas buvo kitas - nežiūrint į tai, kad buvo gabus visose darbų srityse, jam tie darbai nesisekė.

Maža to, iš Lenkijos atvyko judėjai, kurie pažinojo jį kaip teisėją ir tarpininką teisminiuose ginčuose ir jis nebegalėjo nuslėpti savo tikro lygio.

Labai greitai visi suprato, kad tai išskirtinė asmenybė - nėra Toros srities, kurioje jis neturėtų nepaprastai didelių žinių bei stulbinančio supratimo visose kabalos išminties srityse ir dalyse.  

Nusivylimas Jeruzalės „kabalistais“

Aštri Baal aSulamo reakcija dėl vidinės Toros padėties Jeruzalėje

Ravas Abraham Brandvain pasakojo (tai, ką girdėjo iš tėvo rabi Jehuda Cvi Brandvain):

„Kai tik mūsų mokytojas atvyko į Jafą, jis nieko nelaukdamas nuvyko į Jeruzalę.

Dar būdamas Lenkijoje girdėjo apie Jeruzalės kabalistus, taip pat girdėjo, kad yra kabalistų ješivos (mokymo namai), todėl labai norėjo pamatyti jų mokymosi tvarką ir kokia yra jų intencija atliekant „arba minim“ (keturių augalų rūšių) priedermę per Sukot šventę.

Todėl nuskubėjo į Jeruzalę, į kabalistų ješivą „Beit -El“.

Tačiau kai ten nuvyko, jo laukė didžiulis nusivylimas – pastatas buvo užrakintas. Jis paklausė prižiūrėtojo, kodėl ješiva užrakinta, ir šis atsakė jam, kad tišrei mėnesį yra atostogos.

Tai labai nustebino Baal aSulamą, nes Lenkijoje nebuvo tokios sąvokos kaip „atostogos“.

Kaip jau minėta, mūsų mokytojas žinojo, kad Jeruzalėje yra išminčių, užsiimančių išmintimi apie tiesą (kabala) ir manė, kad galėtų prisijungti prie jų, tačiau jis karčiai nusivylė.

Jis taip rašė apie šių žmonių užsiėmimą kabalos išmintimi:

„Kai atvykau iš Lenkijos ir apsigyvenau Jeruzalėje, pamačiau koks yra mano tautos skurdumas - supratimo skurdumas.

Nėra iš vis jokio supratimo kabalos išmintyje - vien tik žodžių ir vardų rinkinys, nėra jokio protingo aiškinimo - vien tik tai, kas parašyta.

O juk yra didelis nuopelnas išaiškinti dalykus pagal tai, kas yra parašyta, su tobulu tikėjimu, nes tai yra šventi žodžiai, ir tuo yra išpildoma Kūrimo mintis.

Ir kai padaugės tų, kurie tai daro, iškart ateis Išgelbėtojas (Mašijachas), nes tada bus užbaigtas visas ištaisymas.

Kai sutikau žinomiausius iš jų, žmones, kurie daug metų mokėsi Ari raštus ir Zoharą, pamačiau, kad visos Ari knygos pas juos buvo neįtikėtinai supaprastintos. Ir jie dar vadinosi „šventi“ šioje šalyje!

Paklausiau jų, ar jie mokėsi pas kokį nors ravą, turintį supratimą vidinėje išmintyje.

Ir jie man atsakė (neduok dieve tai pakartoti), kad nėra čia jokio vidinio supratimo - kadperduodama vien tik tai, kas parašyta, ir nieko daugiau.

Tada paklausiau jų, ar ravas Chaimas Vitalis (išminčiaus Ari mokinys, kuris užrašė jo knygas) buvo pasiekęs vidinę išmintį, ir jie man atsakė, kad tikrai nepasiekė daugiau, nei pasiekėme mes.

Tuomet paklausiau apie patį išminčių Ari.

Atsakė man, kad jis tikrai nežinojo vidinės išminties labiau, nei mes visi ir viską, ką žinojo, perdavė savo mokiniui ravui Chaimui Vitaliui ir tokiu būdu tai atėjo iki mūsų.

Labai juokiausi iš jų - jeigu taip, kaip gi Ari širdyje atsirado tie dalykai be jokių žinių ir supratimo?

Ir jie man paaiškino, kad jis viską gavo iš pranašo Elijahu, kuris žinojo vidinę pusę, kadangi jis angelas.

Ir čia jau išliejau visą savo įtūžį ant jų, nes nebeturėjau jėgų ir kantrybės ištverti visa tai.

Taigi, mačiau, kad tuo metu šita jų beprotystė rado atgarsį beveik visų užsiimančių kabala tarpe.

Knyga Zohar jau „išliejo pyktį“ ant tų, kurie sako, kad nėra vidinių paslapčių Toroje, kad nėra jokios išminties Zohare ir pačioje išmintyje apie tiesą (kabaloje). 

Taigi jie sako apie pačios Toros paslaptis, kad jų negalima suprasti mūsų pasaulyje, ir kad tai yra tik „pliki žodžiai“.

Todėl vargas jiems, nes tuo jie sąlygoja didelį blogį savo sieloms bei sustabdo Mašijacho atėjimą. 

Tai ir buvo Pirmos Šventyklos sugriovimo priežastis. Ir dabar, Mašijacho dienų atėjimo priešaušryje, Satan (mirties angelas) šoka tarp mūsų, norėdamas sunaikinti Toros paslaptis... 

Todėl Kūrėjo pyktis išsiliejo kaip negęstanti ugnis, ir manyje atsirado poreikis padaryti tokį atvėrimą, kad visi sužinotų, jog yra išmintis Izraelyje“. 

Didelis priešiškumas mūsų mokytojui 

Taigi, mūsų mokytojas Baal aSulamas įrodė visiems tiems taip vadinamiems Jeruzalės „kabalistams“, kurie laikė save iškiliaisiais ir didžiaisiais kartos žmonėmis, kad jie yra visiškai ne „Karaliaus rūmų viduje“, o išorėje, ir kad jie veltui švaisto savo laiką tuščioms fantazijoms.

Jis taip pat pasakė jiems, kad jie netgi daro didelę nuodėmę, sakydami, kad nėra, apsaugok dieve, kabaloje vidinės pusės ir kad nėra joje logiškos ir gilios išminties. Ir kad tai tik paprasčiausias „žodžių rinkinys“.

Ir maža to, dar teigia, kad rabi Chaimas Vitalis ir taip pat pats šventasis Ari nepasiekė jokio supratimo ir išminties, bet buvo tokie pat „akli“, kaip ir jie patys!

Todėl savaime suprantama, kad jų tarpe kilo labai didelis priešiškumas Baal aSulamo atžvilgiu.

Toks, koks yra priešiškumas viskam, kas susiję su šventumu. Ir toks priešiškumas, koks buvo išminčiams Ramchaliui, Baal Šem Tovui, ir Rambamui, kuris kilo būtent iš kartos „didžiųjų“ pusės.

Tačiau praėjus tam tikram laikui buvo atskleistas tikras, nepaprastai aukštas šių šventų Izraelio išminčių lygis. Bet toks buvo ir priešiškumas jiems.  

O kas atsimena šiandien tuos prieštaraujančius šventumui?

Juk šventumas išlieka visu savo pilnumu ir grožiu, ir būtent tie, kurie susilieję su juo - jie atsimenami amžiams.

Tuo tarpu tie priešiški ir keikiantys - ir vieni, ir kiti dingsta be jokio pėdsako.

Pasakojo rabi Pinchas Brandvain:

„Kartą mūsų mokytojas Baal aSulamas pasakė mano tėvui rabi Jakovui Mordechai, kuris buvo jo mokinys, kad tas priešiškas nusiteikimas jo atžvilgiu yra ne ką mažesnis už tą, kuris savo laiku buvo kilęs ir prieš rabi Chaimą Vitalį. 

Ir keletą kartų yra užsiminęs mano tėvui, jog jis praeina tai, ką teko praeiti palaimintos atminties išminčiui Ari ir jo mokiniams“.

Rabi Šmuel Meincberg pasakojo:

„Netoli mūsų mokytojo Baal aSulamo gyveno ješivos „Ec chaim“ vadovas, rabi Michel Tokčinski, jis priklausė to laiko „litvakams“ ir buvo nepaprastai atsidavęs Toros mokymuisi.  

Jis nuolat stebėdavosi dėl priešiškumo, nukreipto prieš mūsų šventą mokytoją ir taip pasakė mano tėvui ir mokytojui (rabi Davidui Meincbergui):

„Nesuprantu, kodėl jie šaukia ant tokio genialaus ir švento judėjo, kaip ravas Ašlagas.

Juk jis bluosto nesudeda dieną naktį mokindamasis Toros ir dirbamas dvasinį darbą.

Jis be jokios abejonės yra vienas svarbiausių ir didžiausių šios kartos žmonių“.  

Jeruzalėje buvo judėjas chasidas admor iš Lelovo, vardu rabi Zondel Hager.

Šis judėjas tris metus mokėsi kartu su rabi Davidu Meincbergu, o tada rabi Davidas nuvedė jį pas savo mokytoją ir ravą Baal aSulamą.

Mūsų mokytojas pasakė rabi Zondel:

„Šiandien galima įvesti po Šchinos sparnais daug Toros studentų, tačiau tai nelabai patinka Satan (mirties angelui), todėl jis kursto nesutarimus ir mūsų persekiojimą“. 

Pirma mokinių grupė Jeruzalėje

Ješiva „Chajei olam“

Toliau tęsiame pasakojimą apie mūsų mokytojo Baal aSulamo gyvenimą.

Pirmuoju savo gyvenimo Izraelyje laikotarpiu Baal aSulamas mokinosi ješivoje „Chajei olam“, esančioje Jeruzalės senamiestyje.

Tai buvo labai sunkus periodas – Baal aSulamas per savaitę gaudavo ne daugiau nei vieną lirą.

Ir visas maistas jo namuose buvo duona ir aliejus bei kartais šiek tiek daržovių.

Mėsos būdavo tik labai retai per Šabatą.

Pasakojama, kad šiuo periodu mūsų mokytojas pakeitė savo rūbus tradiciniais Jeruzalės rūbais.

Tačiau po to, kai pamatė Jeruzalės kabalistų nutolimą nuo tiesos kelio (nuo kabalos), vėl grįžo prie tradicinės Lenkijos judėjų aprangos. 

Pasakojo rabi Pinchas Brandvain:

„Kai mūsų mokytojas atėjo į ješivą „Chajei olam“, atrodė, kad jis mokosi knygą Zohar ne pernelyg susidomėjęs.

Tačiau po kurio laiko jis ėmė vaikščioti po ješivos patalpą, iš kampo į kampą, ypatingai susikaupęs ir susikoncentravęs.

Ir taip – kelias valandas.

Tada vėl kurį laiką gilinosi į knygą, ir vėl vaikščiojo kelias valandas, paskendęs mintyse ir šventuose apmąstymuose.

Visi besimokantys ješivoje matė tai ir labai stebėjosi. Jiems buvo visiškai neįprasta, kad žmogus gilintųsi į knygą Zohar, ir dar šitaip stipriai.

Jie buvo įpratę, kad žmonės valandų valandas gilinasi į Gmaroje (Talmude) svarstomas problemas.

Tačiau knygą Zohar ir Ari raštus jie mokėsi be didelio įsigilinimo ir supratimo.

Todėl visus labai stebino Baal aSulamas, taip besigilinantis į knygą Zohar, nes jie patys mokėsi tik „išorinę“ Zoharo pusę.

Ir kai ješivos studentai pamatė, kad gilus knygos Zohar studijavimas yra pastovus Baal aSulamo užsiėmimas, jie pradėjo klausti jo klausimų ir prašyti paaiškinimų, kas liečia darbą Kūrėjui.

Taigi po truputį atsiskleidė jo nepaprastai gilios kabalos žinios.

Tuo metu mūsų mokytoją sutiko ravas Jehošua Horovic, kuris taip pat mokėsi ješivoje „Chajei olam“.

Jis pastoviai prašė mūsų mokytojo, kad priimtų jį į mokinius.

Baal aSulamas jam atsakė, kad jei surinks tinkamų mokinių grupę, pradės pamokas jiems.

Ravas Moše Jair Vainštok

Pasakojo rabi Menachem Josef Vainštok:

„Mano mokytojas ir mano tėvas rabi Moše Jair Vainštok priklausė palaimintos atminties admor iš Lelov (chasidų) dinastijai.

Jis buvo svarbiausias to periodo ješivos „Chajei olam“ mokinys.

Dar būdamas vaikas buvo labai stropus, ir neatsitraukdavo nuo Toros mokymosi nei dieną, nei naktį.

Ir kai mano tėvas dar buvo jaunas vaikinas, jo Zoharo žinios buvo pritrenkiančios. Jis galėjo mokytis valandų valandas ir mintinai cituoti ištisas knygos Zohar dalis.

Kai mūsų mokytojas Baal aSulamas atvyko į ješivą „Chajei olam“, mano tėvas buvo viso labo 22 metų amžiaus.

Baal aSulamas pamatė, kad mano tėvas buvo nepaprastas mokinys, todėl pasiėmė jį į savo grupę.

Baal aSulamas daug metų Varšuvoje buvo rabinas teisėjas, todėl jie mokėsi „Jore dea“ (veikalas, nagrinėjantis halachos klausimus), taip pat Mišnos traktatą „Cholin“, kurie yra įprasti visiems halachos mokytojams. 

Po kelių savaičių, kai mūsų mokytojas „pripildė mano tėvo ąsotį“ ir pamatė, jog pas jį yra begalinė trauka mokytis vidinės Toros, ir dar be to, jis turi žinių Zohare, nusprendė kartu pradėti Zoharo pamokas. 

Baal aSulamas gyveno Jeruzalėje, senamiestyje, o mano tėvas gyveno „Varšuvos namuose“, netoli „Mea šearim“ (ultraortodoksų kvartalas).

Didelis atstumas jam nebuvo kliūtis.

Kiekvieną dieną jis atsirasdavo pas Baal aSulamą pirmą valandą po vidurnakčio ir mokindavosi ištisas aštuonias valandas iki pat devynių ryto.

Taip pat mano tėvas pastoviai rizikavo savo gyvybe tiek eidamas pirmyn, tiek grįždamas.

Nuo to laiko jis tapo visa savo siela prisirišęs prie mokytojo Baal aSulamo.

Ir taip pat ir Baal aSulamas buvo siela prisirišęs prie savo mokinio, kad netgi viename laiške parašė: „Moše Jair – amžina žvakės liepsna“.

Taip pat kiek vėliau nusiuntė jį pakalbėti su kitais Jeruzalės kabalistais: su rabi Zalman Havlin bei rabi Šaul Davik Kohen.

Šiuo pirmuoju periodu mano tėvas  nepasakojo net savo žmonai, kur ir pas ką eina mokintis.

Todėl ji nieko neįtardama galvojo, kad jis eina į sinagogą „Ješuot Jakov“, kuri yra šalia „Mea šearim“. 

Tačiau, kartą, kai labai lijo, ji pamatė, jog jis kiaurai peršlapęs – tada tėvas papasakojo jai visą tiesą, kad jis eina mokintis pas ravą.

Todėl kartą mano motina persuko laikrodį į priekį, kad tėvas atsikeltų valanda vėliau, nes buvo labai pavargęs, ir ji jo pagailėjo.

Tačiau jis paprašė, kad ji niekada daugiau taip nedarytų, nes net neįsivaizduoja, kokią žalą ji sąlygojo jam tuo, kad jis neatvyko pas savo mokytoją į pamoką. 

Pirmųjų mokinių branduolys

Pasakojo rabi Menachem Josef Vainštok:

„Po keleto savaičių mokymosi kartu su Baal aSulamu, mano tėvas ir mokytojas rabi Moše Jair Vainštok papasakojo rabi Davidui Meincbergui apie jų pamokas ir taip prie jų prisijungė rabi Davidas.

Po to į grupę dar atėjo rabi Jehuda Brandvain, rabi Jehošua Horvic, kuris ieškojo vadovo Kūrėjo darbe, taip pat rabi Moše Baruch Lemberger.

Šie penki žmonės sudarė pirmųjų ravo Ašlago mokinių branduolį“ (čia baigiasi rabi Menachem Josef Vainštoko pasakojimas).  

Pasakojo rabi Abrahamas Brandvainas:

„Mano tėvas ir mokytojas Jehuda Brandvainas gyveno Jeruzalėje, tame pačiame name, kuriame gyveno ir mūsų mokytojas Baal Sulamas.

Jehuda Brandvainas dar prieš tai, kol pradėjo mokytis su mūsų mokytoju, kiekvieną naktį keldavosi mokintis kabalos.

Ir kai vienas iš Jeruzalės kabalistų rabi Ašer Zelig Margalijot sužinojo, kad Baal aSulamas gyvena Jeruzalėje, pasakė mano tėvui, kad kuo greičiau susisiektų ir susipažintų su juo.

Ir būtent taip prasidėjo nuostabus mano tėvo ir mokytojo Baal aSulamo ryšys“.

Rabi Zalman Lemberger (kuris tarnavo pas Baal aSulamą paskutinius šešerius jo gyvenimo metus) pasakojo:

„Tuo laikotarpiu, kai Baal aSulamas atvyko į Izraelį, mano tėvui rabi Moše Baruch Lemberger iškilo rimtų prieštaravimų ir klausimų, susijusių su dvasiniu darbu, ir jis nežinojo, kaip juos išspręsti.

Jis buvo sutrikęs bei kankinamas didelių abejonių, kol jo draugas rabi David Meincberg pasakė:

„Į Izraelį neseniai atvyko žmogus, kuris galėtų išsklaidyti visas tavo abejones“.

Ir nuo tada mano tėvas Moše Baruch Lemberger tapo Baal aSulamo patarnautoju ir mokiniu. Jis buvo visiškai susijungęs su mūsų mokytoju ir su jo keliu“.

Iš visų pateiktų pasakojimų matosi, kaip „Kūrėjo ranka“ sąlygojo šios šventos mokinių grupės susidarymą.

Kiekvienas iš jų tarsi atėjo skirtingais keliais.

Rabi Moše Jairas atėjo į grupę dėka to, kad mokėsi kartu su mūsų mokytoju.

Rabi Moše Baruchas atėjo į grupę dėka klausimų ir prieštaravimų, kurie kilo jam Kūrėjo darbe.

Rabi Jehuda Brandvainas – dėka rabi Ašer Zelig Margalijot, kuris pasakė jam apie Baal aSulamą.

Rabi Jehošua ieškojo dvasinio vadovo.

O rabi David Meincbergas prisijungė prie grupės dėka savo draugo rabi Moše Jairo.

Rabi Menachem Josef Vainštok pasakojo:

„Taigi, buvo nustatytos pastovios pamokos mūsų mokytojo namuose.

Baal aSulamas tuo metu mokėsi knygą Zohar ir kartais Ari knygą „Ec chaim“.

Pamokų metu mano tėvas ir mokytojas paprastai sėdėdavo savo mokytojo Baal aSulamo dešinėje, o rabi Davidas Meincbergas – kairėje.

Mano tėvas ir mokytojas užrašinėjo viską, ką girdėjo iš mūsų mokytojo – tam, kad galėtų sugrįžti prie jo žodžių. 

Po truputėlį prie šių pamokų, kurios vyko nuo pirmos valandos nakties ir iki pat ryto, prisijungė daugiau naujai į šalį atvykusių mokinių. 

Baal aSulamo sūnus, rabi Baruchas Šalom taip pat dalyvaudavo pamokose, bet kol kas dar ne kaip mokinys, kadangi buvo tik penkiolikos metų – jo užduotis buvo atnešti kavą mokiniams.

Tačiau buvo matyti, kad būdamas tame kambaryje, „ištempdavo ausis“ ir nepaprastai įdėmiai klausydavo tėvo žodžių.

Ir tokiu būdu, su dideliu atkaklumu mokėsi išminties.

Mūsų mokytojas tampa admor („admor“ – „mūsų mokytojas ir mūsų rabi“, chasidų vadovas)

Po keleto mokymosi mėnesių visiems mokiniams tapo aišku, kad jie nusipelnė būti šalia Kūrėjo žmogaus, pasiekusio neįtikėtinai aukštas dvasines pakopas, kuris kalbasi su Kūrėju bei yra susijungęs su Juo, kaip vienas iš senųjų pranašų.  

Mokiniai suprato, kad tai ypatinga siela, nusileidusi „iš viršaus“, kad parodytų jiems kelią, vedantį į „Kūrėjo namus“. Tada Baal aSulamas tapo jų „admor“ (mokytoju ir ravu).

Persekiojimai

Iš pradžių Baal aSulamas liepė laikyti paslaptyje tai, jog kiekvieną naktį nuo pirmos valandos jo namuose susirenka ši mokinių grupė.

Tačiau po to, kai ėmė kilti priešiškumas Baal aSulamo atžvilgiu, mūsų mokytojas pasakė:

„Jei jau atsirado priešiškumas, tai galima viešai atskleisti apie mūsų pamokas ir mūsų grupę“.

Tuo metu taip pat ir mokinių namuose prasidėjo neramumai, įvairūs prieštaravimai ir didžiuliai persekiojimai, kurie kilo būtent iš mokinių žmonų, jų tėvų ir uošvių pusės.  

Visa tai pasiekė tokį lygį, kad netgi buvo mėtomi akmenys.

Tačiau mokiniai kentė viską tyliai, nes jiems rūpėjo tik vienas dalykas – ryšys su Baal aSulamu“.

Čia baigiasi rabi Menachem Josef Vainštoko pasakojimas.

Pasakojo rabi Abraham Brandvain:

„Kartą mokinių žmonos ir uošviai susivienijo ir susirinko prie mūsų mokytojo namo.

Susirinkusieji šaukė Baal aSulamui, jog jei jis nenutrauks savo mokymo, tada išdaužys visus jo namų langus.

Mūsų mokytojas ramiai atsakė jiems:

„Jei išdaužysite langus, nuo to bus blogiau tik jums, nes užtenka vieno mano žodžio, kad viskas būtų sutaisyta ir tada visas pasaulis pamatys mano galią“.     

Tai išgirdę susirinkusieji baisiausiai persigando ir išlakstė kiekvienas į savo namus.

Vėliau mūsų mokytojas paaiškino, jog jis turėjo omeny tai, jog jei pasakys vieną žodį stikliui, šis iš karto ateis ir įstatys naujus langus...“.

Yra žinomas pasakojimas apie rabi Jehošua Horvic, kurio mama uždraudė jam eiti mokytis pas Baal aSulamą.

Kai rabi Jehošua Horvic pamatė, kad dėl priedermės „gerbti tėvą ir motiną“ bus priverstas palikti savo mokytoją, pasakė savo motinai:

„Žinai, pasaulyje yra tik du dideli žmonės: vienas jų yra ravas Baal aSulamas, o kitas – admor Isacharas Dov iš Belzo, kuris gyvena Lenkijoje. Jei neleisi manęs pas Baal aSulamą, būsiu priverstas vykti į Lenkiją pas Belzo rabi, nes juk aš privalau mokytis Torą ir tarnauti Kūrėjui“. 

Ir iš karto, kai tik baigė kalbėti, ėmė pakuotis daiktus ir ruoštis kelionei į Lenkiją.

Kai rabi Jehošua motina pamatė, jog jis rimtai apsisprendė ir ketina viską paaukoti ir išvykti į Lenkiją, vien tik tam, kad turėtų mokytoją ir dvasinį vadovą Kūrėjo darbe, nusileido jam.

Rabi David Meincbergui, didžiam Baal aSulamo mokiniui, taip pat teko patirti didelį spaudimą.

Kai ješivoje „Chajei olam“ tapo žinoma, jog jis ruošiasi mokytis pas Baal aSulamą, ješivos vadovai norėjo tuojau pat jį pašalinti. 

Jų tvirtinimu, rabi Davidas nesugebės tinkamai mokintis ješivoje dieną, jei jis kelsis mokintis naktį.

Tačiau rabi Davidas visiškai nekreipė į tai dėmesio, ir nei kiek nedvejojo – jis buvo tvirtas savo apsisprendime mokytis pas didį mokytoją Baal aSulamą.

Ravas Abrahamas Brandvainas pasakojo:

„Vienas judėjas, vardu Moše Šternas pasakojo man, kad su savo sūnumi nuėjo pas mūsų mokytoją į namus (tuo laikotarpiu Baal aSulamas gyveno Bukharų rajone Jeruzalėje) ir ten savo kailiu patyrė tą didelį priešiškumą, nukreiptą prieš mūsų mokytoją.

Tuo metu, kai Baal aSulamas kalbėjosi su Moše Šternu, lauke pasigirdo garsūs šūksniai ir į mokytojo namus pasipylė didžiulių akmenų kruša, dėl ko sudužo dauguma namo langų.

Namiškių tarpe kilo didžiulis sąmyšis, tačiau mūsų mokytojas nei nekrustelėjo.

Jis žinojo, jog tam, kad sąlygoti Kūrėjo šviesą pasauliui, reikia pereiti daugybę kliūčių. 

Tai buvo gyvas „išorinių išminčių“ priešiškumo pavyzdys – priešiškumo, nukreipto prieš galingą šventumo šviesą, kurią spinduliavo pasauliui mūsų šventas mokytojas“.  

Pasakojo rabi Baruch Šalom:

„Vieną naktį rabi Moše Jair Vainštokas pasakė mano tėvui, kad nori nueiti į mikve („mikve“ - ritualinis pasinėrimas į šaltinio vandenį).

Mano tėvas jo paklausė:

„Ar žinai, kokia yra mikve paslaptis?“

Ir iškart pridūrė:

„Mikve paslaptis atsispindi Toros eilutėje: „Ir buvo: kai pajudėdavo „Atsivėrimo skrynia“, sakydavo Moše: pakilk, Kūrėjau, ir tegul išsibėgios Tavo priešai, ir išsisklaidys nuo Tavo veido Tavo nekentėjai“ (Bemidbar 10:35). 

„Pakilk“ קומה– tos pačios raidės, kaip „mikve“ מקוה.

Tai parodo, kad mikve aspektas – tai švento Kūrėjo vardo Havaja atgimimas, dėl kurio „išsisklaidys Tavo priešai“.

Tai reiškia, kad išsisklaidys (bus sunaikinti) visi Kūrėjo nekentėjai“. 

Po to, kai rabi Moše Jair nuėjo, mano tėvas pašaukė jį atgal ir pasakė:

„Nusiteik, kad tu esi Kūrėjo priešas ir būsi sunaikintas prieš Jį“. 

Paaiškinimas:

Kiekviename žmoguje yra dvi jėgos: tikėjimo jėga, t.y. ėjimas tikėjimu virš žinojimo, stengiantis sąlygoti artimui ir Kūrėjui.

Ir priešinga jai yra kita jėga – tai meilės sau nešvarumas, kuris neleidžia žmogui visa širdimi ir visa siela tarnauti Kūrėjui.

Taigi, ši meilės sau nešvarumo jėga – tai Kūrėjo priešas, esantis žmogaus viduje. Ir ši jėga iš visų jėgų priešinasi žmogaus anuliavimuisi prieš Kūrėją.

Ir kaip pasakė mūsų šventas mokytojas: „išsisklaidys tavo priešai“ - tai reiškia, kad išsisklaidys priešai žmogaus viduje. Tai yra tos noro gauti jėgos, esančios žmogaus širdyje.  

Nežiūrint į tai, kad aplink Baal aSulamą susiformavo grupė mokinių, kurie buvo to meto Jeruzalės geriausi iš geriausių, tačiau mūsų mokytojas neužmiršo savo brangaus ir mylimo mokinio rabi Moše Mordechajaus, kuris liko Varšuvoje.

Tarp jų išliko nenutrūkstamas ryšys, kurį jie palaikė laiškais.

Juose matyti didžiulis Baal aSulamo ilgesys ir meilė rabi Moše Mordechajui, meilė, aukštesnė už žmogišką prigimtį.

Ši meilė išeina už žmogaus egoistinio noro gauti rėmų.

Septinta dalis

Mūsų mokytojas formuoja racionalią kartą

Givat Šaulio rajono vyriausias rabinas

1923 metais mūsų mokytojas persikėlė į Givat Šaul rajoną, kur dėka rabi Josefo Chaim Zonenefeld buvo paskirtas rabinu ir teisėju bei tarpininku teisminiuose ginčuose.

Netrukus jo namai tapo susirinkimo vieta tiems, kurių širdyje „degė Kūrėjo dvasia“ ir vėl nuo pirmos valandos nakties Baal aSulamo namuose susirinkdavo jo mokiniai, kur jis vesdavo kabalos pamokas.

Baal aSulamas mokino juos nuostabių dalykų – gilesnių už pačias giliausias jūras.

Buvo visiškai aišku, kad jo lūpomis kalba Šchina ir kad jo žodžiai yra paremti ne išoriniu protu ir nuomone, bet visas jo mokymas – tiesos mokymas, einantis tiesiai iš Kūrėjo.

Baal aSulamo mokiniai pasakojo, jog tam, kad suprasti jo nepaprastai gilias pamokas, buvo būtina pasistengti kur kas labiau, nei mokantis Gmaroje (Talmude) svarstomas problemas.

Baal aSulamas sustodavo prie kiekvienos sąvokos tol, kol pilnai ją išaiškindavo.

Ir taip aiškindavo kiekvieną aspektą, iškeldavo klausimus bei prieštaravimus ir juos išspręsdavo – tol, kol nelikdavo abejonių ir neaiškumų.

Pamokos tęsdavosi iki devynių valandų ryto, taip pat kaip ir anksčiau, kai pamokos vykdavo Jeruzalės senamiestyje.

Iki senosios ligoninės „Šaarei cedek“ dar buvo keletas namų, tačiau nuo ten iki Givat Šaul rajono buvo tiesiog „dykvietė“ - visiškai neapgyvendinta teritorija.

Naktimis ten klaidžiojo laukiniai šunys ir šakalai, tačiau mokiniai ištikimai eidavo į pamokas į nieką nekreipdami dėmesio.

Ir netgi, kai kelias iš Jeruzalės į Givat Šaul rajoną buvo tapęs labai pavojingas dėl arabų, net ir tai nesutrukdė Baal aSulamo mokiniams - be jokios baimės, kiekvieną naktį, pirmą valandą, jie atvykdavo į pamokas.

Netgi per žiemos šalčius ji kiekvieną dieną dalyvaudavo pamokose.

Nepaisydami kiaurai smelkiančių vėjų, audrų ir lietaus, veidus čaižančios krušos, sniego ir šalčio – Baal aSulamo mokiniai drąsiai, su didžiausiu atsidavimu naktį keliaudavo į pamokas.

Ravas Abrahamas Brandvainas pasakojo:

„Mano tėvas ir mokytojas Jehuda Brandvainas kiekvieną naktį pirmą valandą žadindavo rabi Davidą Meincberg ir rabi Jehošua Horvicą.

Jie eidavo kartu ir kelyje prie jų prisijungdavo rabi Moše Jair Vainštok ir rabi Baruch Moše Lemberger, kurie gyveno „Mea šearim“ rajone.

Ir taip kartu draugiškai eidavo kiekvieną naktį visą kelią nuo senamiesčio iki Givat Šaulio rajono“.

Pasakojo Rabi Menachem Josef Vainštok:

„Tuo laikotarpiu aš buvau dar vaikas. Ir pamenu, jog mano tėvas ir mokytojas rabi Moše Jair Vainštokas kiekvieną Šabatą mane du kartus per dieną pasiimdavo į Givat Šaulį.

Vieną kartą –Šabato rytą, o antrą kartą – trečiai šabatinei trapezai.

Nuo „Mea šearim“ kvartalo iki Givat Šaulio buvo nemažas kelio galas.

Tačiau mano tėvui kelias atrodė trumpas.

Ir ne tik per Šabatą, tačiau ir kiekvieną naktį mano tėvas keliaudavo ten pėsčiomis.

Kadangi tuo laiku ne visada turėdavo ką pavalgyti, tad juo labiau, nei vienas neturėjo pinigų automobiliui“.

Turkų policija buvo informuota apie grupę chasidų, kasdien, pirmą valandą nakties einančių į Givat Šaulio rajoną.

Netgi tie policininkai, kurie saugojo senojo miesto sienas, žinojo, kad keletas judėjų pastoviai eina į Givat Šaulį.

Ir vieną kartą turkų policija juos perspėjo, kad keliuose klaidžioja hiena.

Tačiau Baal aSulamo mokiniai visai nekreipė dėmesio į tai, ką jiems sako ir toliau ėjo į pamokas, nes jų noras buvo vienas –patekti į mažą namuką Givat Šaulyje.

Ir pasakojama, kad toks didelis buvo mokinių ryšys su mokytoju, jog jie ėmėsi priemonių dėl tokio tolimo atstumo nuo miesto iki Givat Šaulio rajono (dauguma to meto charidij gyvenviečių tuo metu buvo senamiestyje bei „Mea šearim“ rajone) - jie įsteigė transporto maršrutą nuo miesto iki Givat Šaulio.

Ir tai buvo daug metų prieš tai, kai buvo įsteigta viešojo transporto organizacija Izraelyje „Eged“.

Rabi Šmuel Meincberg (rabi Davido Meincbergo sūnus) pasakojo:

„Vieną kartą, kai mokiniai grįžinėjo iš Givat Šaulio, juos sustabdė turkų kalėjimo, kuris buvo Jeruzalės senamiestyje, viršininkas ir pakvietė juos į kalėjimo kiemą.

Mokiniai nežinojo, ko iš jų nori kalėjimo viršininkas, todėl labai išsigando.

Tačiau netrukus jie pamatė, ką jis sumanė: kalėjimo viršininkas išrikiavo į vieną eilę policininkus ir kareivius ir pasakė jiems: „Matote šiuos judėjus? Kasdien, vidurnaktį matau juos einančius į Givat Šaulio rajoną. Jūs turite pasimokyti iš jų, kas yra tikras pasiaukojimas ir atsidavimas tikslui“.

Didysis kabalistas ir jo mokiniai

Pasakojo Baruch Šalom, kad kartą jo motina, rabanit („rabanit“ – ravo žmona) nuėjo pas jo tėvą ir paklausė:

„Kodėl kiti mokytojai turi tiek daug mokinių, o tu jų turi tiek mažai?“

Mūsų mokytojas į šitą klausimą jai atsakė:

„Patikėk manimi, pas Kūrėją mokinių yra dar mažau, nei pas mane...“.

Baal aSulamo mokinys rabi Abraham Aškenazi pasakojo, kad mokiniai iš tiesų jo labai bijojo ir tarp jų apčiuopiamai tvyrojo „mokytojo baimė“.

Mūsų mokytojo didumą jautė kiekvienas mokinys – priklausomai nuo jo sielos savybių.

Ir šis mokytojo didumo pajautimas visiškai nepriklausė nuo aplinkos nuomonės – tai buvo vidinis jausmas.  

Tačiau „ne kiekvienas gali ateiti ir mokytis“, todėl Baal aSulamas griežtai rinkosi sau mokinius.

Tik tiems, kurie buvo atsidavę Kūrėjo darbui, pasiekę tam tikras dvasines pakopas bei nuovokūs – tik tiems buvo leista ateiti pas Baal aSulamą.

Kai ateidavo svetimas žmogus, iš karto pajausdavo tai, net jo nepamatęs.

Į maldą buvo leidžiama ateiti tik patiems artimiausiems mokiniams.

O tie, kas nebuvo iš jo grupės, į maldą patekti negalėjo net už jokius pasaulio pinigus.

Gerokai vėliau Baal aSulamas sutiko du kartus per savaitę vesti pamokas berniukams: pagal Ramchalio knygą „Mesilat jašarim“ ir pagal knygą „Rešit chochma“.

Tuo laikotarpiu dar nebuvo išspausdinta pirmoji mūsų mokytojo knyga „Veidas šviečia, veidas paaiškina“, todėl daugiausia buvo mokomasi iš šventojo Ari knygos „Ec chaim“.

Pasibaigus pamokai, rabi Jehuda Brandvainas dar sugrįždavo prie pamokos ir mokiniai aptardavo ją tarpusavyje.

Kartais prieš pamoką Baal aSulamas daug kalbėdavo apie materialius mūsų pasaulio aspektus.

Daug kalbėdavo ir aiškindavo tai, pateikdamas pavyzdžius.

Tačiau galiausiai vienu sakiniu duodavo suprasti, kad visai nekalbėjo apie materialius aspektus, ir kad visą laiką kalbėjo tik apie aukštutines tų aspektų šaknis. 

Dažnai būdavo, kad mūsų mokytojas, pabaigęs savo pamokas, trukusias aštuonias ir daugiau valandų, išeidavo su savo mokiniais iš Mokymo namų.

Ir kieme, viena koja atsistojęs ant žemės, o kitą koją užkėlęs ant tvoros kolonos, kalbėdavo apie darbo Kūrėjui aspektus.

Šitaip dar keturias valandas be sustojimo „nardydavo“ po giliausias Kūrėjo darbo gelmes. 

Kartais Baal aSulamas per pamokas kalbėdavo ivritu, nes keletas jo mokinių buvo „išeiviai iš rytų šalių bendruomenių“ ir nesuprato idiš.

Kai tai išgirdo Baal aSulamo priešininkai Jeruzalėje, pakėlė didžiulį triukšmą.

Baal aSulamas tada savo mokiniams pasakė: „Tas, kam tai nepatinka, gali išeiti“.

Mūsų mokytojas paprastai nepriimdavo pašalinių žmonių.

Vieninteliai, kurie įeidavo pas jį į kambarį, buvo jo patarnautojas rabi Moše Baruch Lemberger ir jo žmona.

Ir netgi jie tik labai trumpam.

Taip pat pas jį užeidavo jo mokiniai pasitarti visais, tiek dideliais, tiek mažais klausimais, susijusiais su darbu Kūrėjui.

Jis vedė savo mokinius Kūrėjo darbe – kiekvieną pagal jo pakopą ir pagal jo sielos šaknį.

Ir jei iš jo lūpų išeidavo žodžiai – tai tik tam, kad pakelti mokinį Kūrėjo darbe.

Ir kitų žodžių, kurie nelietė šio tikslo, jie iš savo mokytojo neišgirsdavo.

Baal aSulamą išoriškai atrodė paprastas žmogus.

Visi jo nepaprasti ir ypatingi pajautimai, išeinantys iš jo ryšio su Pasaulio Kūrėju, buvo paslėpti labai giliai jo viduje.

Per šventes Baal aSulamas paprastai darydavo tiš („tiš“ idiš kalboje reiškia „stalas“ - šventinės chasidų vaišės) ir be sustojimo keletą valandų kalbėdavo gilius Toros žodžius apie Kūrėjo artumo aspektus.

Tuo laikotarpiu prie mūsų mokytojo prisijungė naujas mokinys – rabi Josef Vainštok.

Jis buvo be galo prisirišęs prie Baal aSulamo, ir su dideliu entuziazmu užsiėmė jo knygų platinimu.

Rabi Pinchas Brandvain pasakojo:

„Mūsų mokytojas buvo visas rabi Josefo gyvenimas.

Viskas, ką jis darė ir viskas, ką kalbėjo, sukosi tik apie Baal aSulamą.

Kad atspausdinti knygas, jis pardavė daug baldų iš savo namų.

Vieną Šabato naktį rabi Josefas susapnavo baisų sapną. Jis nusprendė pasninkauti per Šabatą, kad panaikintų tai, ką jo supratimu tas sapnas  pranašavo.

Tačiau jo žmona nuėjo pas Baal aSulamą, kuris pasakė jai, kad rabi Josefas gali valgyti.

Tai išgirdęs, Rabi Josefas tučtuojau nutraukė pasininką.

Ir visada, kai tik atvykdavo į Jeruzalę, jis ateidavo prie namo, kuriame gyveno Baal aSulamas ir bučiuodavo jo namo sienas...“.

Rabi Baruch Šalom tęsia Baal aSulamo kelią

1924 metais mūsų mokytojas Baal aSulamas apvesdino pirmagimį sūnų rabi Baruch Šalom. 

Iš karto nuo to momento rabi Baruchas pradėjo mokytis pas savo tėvą pamokose, ir tapo jo mokiniu. 

Jis buvo susiliejęs su savo tėvu ir mokytoju visa širdimi ir siela. 

Po truputį, nepastebimai ir tyliai, rabi Baruchas „gėrė“ savo tėvo mokymą, kol tai tapo jo paties dalimi ir esybe. 

Jo dvasinis ryšys su savo tėvu vis stiprėjo ir augo.

Tol kol jis nusipelnė pakilti iki didžiausių aukštumų, ir pasiekti aukštutines sfirot ir pasaulius, kuriuos pasiekė jo tėvas – šventas Kūrėjo žmogus.

Rabi Baruchas niekada neieškojo nei garbės, nei išaukštinimo, buvo kuklus, tačiau jo širdis ir protas visada buvo atviri ir ištroškę gyvo Kūrėjo žodžių, kuriuos girdėdavo  iš savo tėvo.

Jo savęs anuliavimas prieš tėvą buvo iš tiesų virš žmogiškos prigimties.

Juk įprastai sūnaus širdis yra linkusi į šiurkštumą tėvo atžvilgiu, ypač pastoviai būnant šalia jo.

Todėl atrodytų, jog natūraliai, pagal žmogaus prigimtį, yra neįmanoma, kad sūnus jaustų pagarbią baimę savo tėvui.

Tačiau tik ne rabi Baruch Šalom – jis visiškai anuliavosi prieš savo tėvą.

Iki pat paskutinių dienų prisimindavo jį su pagarba ir baime.

Ir tegul mielas skaitytojas negalvoja, kad rabi Baruchas buvo „minkštas ir švelnus“ žmogus, kuris iš prigimties būtų linkęs pasiduoti ir anuliuotis.  

Iš tiesų buvo atvirkščiai – rabi Baruchas buvo ryžtingas ir savo nuomonę turintis žmogus.

Tačiau dėka darbo su savimi, viršijančio žmogiškas galimybes, pergalėjo savo prigimtį ir anuliavosi prieš savo tėvą visa širdimi ir siela.

Mokinių sąrašas

Baal aSulamo mokiniai buvo to meto Jeruzalės elitas, visi – aukščiausio lygio išminčiai ir Toros žinovai.

Svarbiausias tarp jų, kaip jau minėta, buvo ravas Baruchas Šalom aLevi, pirmagimis Baal aSulamo sūnus.

Ravas Baruchas buvo susijungęs su savo tėvu ir mokytoju nepertraukiamu ryšiu.

Šiai Baal aSulamo mokinių grupei priklausė tokie teisuoliai kaip:

rabi Icchakas Agasi (jis tapo Baal aSulamo mokiniu 1943 metais), rabi Jehošua Horovic, rabi Mordechajus Klar, rabi Jehuda Brandvain, rabi David Meincberg, rabi Moše Baruch Lemberger, rabi Icchak Levi Krokovski, rabi Moše Jair Vainštok, rabi Šlomo Binjamin aLevi Ašlag, rabi Josef Varšavski, rabi Šija Cainvairt, rabi Josef Vainštok, rabi Meir Kuperberg, rabi Zundel Hagar.

Mokiniai, kurie atvyko iš Tiberijos: rabi Menachem Edelštein, rabi Abraham Aškenazi.

Mokiniai, prisijungę tuo periodu, kai Baal aSulamas persikėlė į Tel Avivą: rabi Binjamin Simkovski, rabi Aron Šemeš.

Gerai yra derinti Toros mokymąsi su paprastu darbu

Mūsų mokytojo Baal aSulamo mokiniai buvo didieji Jeruzalės išminčiai, visi – Bal Šem Tovo mokinių vaikaičiai (Bal Šem Tovas – chasidizmo pradininkas): rabi Moše Jairas buvo iš Lelovo admorų šakos, rabi Davidas Meincbergas buvo Jakovo Icchako iš Pšischo, vadinamo „Švento judėjo“, anūkas, rabi Jehuda Brandvainas turėjo ryšį su Dov Ber ben Abraham iš Mežeričo, vadinamu „aMagid aGadol“ ir su admor iš Stratino.  

Tačiau Baal aSulamas nemėgo tokių privilegijuotų, ir tam, kad išrauti iš savo mokinių tarpo bet kokias puikybės apraiškas, kylančias dėl giminystės ryšių, 1924 metais visus nusiuntė dirbti.

Ir visi dirbo statybose: jo sūnus rabi Baruch Šalom, rabi Jehuda Brandvain, rabi Davidas Meincbergas.  

Rabi  Moše Baruch Lemberger mūsų mokytojas nusiuntė dirbti vyno pardavėju.

Tora ir darbas

Be to, kad stengėsi iš mokinių pašalinti bet kokias privilegijuotumo apraiškas, Baal aSulamas laikėsi nuomonės, jog žmogus turi dirbti ir uždirbti savo pragyvenimui.

Nes daug sveikiau žmogaus sielai ir daug naudingiau jo dvasiniam tobulėjimui yra dirbti kelias valandas per dieną ir po to, laisvomis nuo darbo valandomis, dėti pastangas Toroje ir dvasiniame darbe, negu visą dieną sėdėti ir mokytis Toros.

Savaime suprantama, yra šiame dalyke išimčių.

Tai reiškia, kad yra tokių žmonių, kuriems geriau visą dieną užsiimti vien tik Toros mokymusi.

Tačiau tai yra išskirtiniai žmonės, apdovanoti ypatingomis sielos savybėmis.

Tuo tarpu dauguma žmonių, savo pačių naudai, turi ir dirbti.

Kūrėjo darbininkų grupė

Kaip jau buvo minėta, Baal aSulamo mokiniai kiekvieną naktį eidavo iš Jeruzalės senamiesčio iki Givat Šaulio rajono (apie 7 kilometrus!), kad atsirastų pas jį iki pamokos pradžios, tai yra pirmą valandą po vidurnakčio.

Visi jie buvo pasiruošę paaukoti savo gyvenimus tam, kad tik galėtų būti šalia Baal aSulamo ir iš jo lūpų semtis išminties apie Kūrėjo kelią. 

Tuo jie priminė iškiliausias ankstesniųjų kartų Kocko, Guro „Kūrėjo darbininkų“ grupes.

Jų kelias buvo susiliejimas su Kūrėju.

Susiliejimas reiškia susijungimas.

„Ir kaip gi galima susilieti su Kūrėju? Juk Jis yra „deginanti ugnis“. Tačiau susiliek su Jo savybėmis: koks Jis gailestingas, toks ir tu būk gailestingas, koks Jis maloningas – toks ir tu būk maloningas“.  

Kaip pavyzdžiui du žmonės, kurie gali susijungti tik tada, kai yra tarp jų nuomonių sutapimas.

Taip ir žmogus negali susijungti su Kūrėju tol, kol nėra gailestingumo savybėje.

Tačiau gailestingas turi būti ne todėl, kad nusipelnytų užmokestį šiame pasaulyje ar pasaulyje, kuris ateis, bet gailestingas iš savo natūralios tyros prigimties, nes toks yra Kūrėjo gailestingumas. 

Todėl turi žmogus dirbti su savimi, kad pakeistų egoistinės meilės sau prigimtį ir ateitų prie kitos – meilės artimui prigimties. 

Ir tai yra paruošiamasis darbas, kurį mes turime atlikti tarp žmogaus ir artimo, tarp žmogaus ir mokytojo.

Ir visa tai tam, kad žmogus įgytų naują prigimtį.

Iki pat ryto Baal aSulamas mokė savo mokinius kabalos išminties.

Tačiau kabalos išminties mokymasis buvo tik priemonė, kad ateiti prie susiliejimo su Kūrėju.

Nes mokymo tikslas nėra žinių įsigijimas.

Kaip apie tai pasakė išminčiai: „Jei sakys tau žmogus: „Yra išmintis pas gojus (pasaulio tautas) – tikėk juo... Tačiau, jei sakys: „Yra Tora pas gojus, netikėk“ (Midraš Eicha Raba 2-13).

Vidiniu supratimu, „gojus“ yra tas, kuris neturi tikslo ateiti į susijungimą su Kūrėju.

Ir tokiu atveju, jo visas noras – tik žinių, kurios yra Toroje, tik išminties. Bet ne pačios Toros. 

Juk žodis Tora תורה yra susijęs su žodžiu הוראה „mokymas, instrukcija“, kuri parodo kelią, vedantį į susijungimą su Kūrėju ir gyvenimą „Kūrėjo šešėlyje“.

Suprantama, mūsų mokytojas Baal aSulamas naktinėse pamokose daug kalbėdavo ir apie Kūrėjo darbo aspektus.  

O kartais ilgas valandas Baal aSulamas kalbėdavo apie žmogaus ryšį su Kūrėju.

Kalbėdavo apie tai su nepaprastu aiškumu ir tikrumu, išeinančiu iš jo paties begalinio ryšio su  Pasaulio Karaliumi.

Taip kiekvieną naktį, iki kol pasirodydavo ryto šviesa, sėdėdavo Baal aSulamo mokiniai, įdėmiai klausydamiesi savo švento mokytojo žodžių, tada išsiskirstydavo po namus.

Baal aSulamo mokinys rabi Icchak Agasi pasakojo, jog kuomet išeidavo iš Baal aSulamo pamokų, žiūrėdavo į pasaulį, užsiimantį kasdieniniais darbais ir materialiais reikalais, ir negalėdavo suprasti, kaip galima užsiiminėti šitokia tuštybe ir savo egoistinės meilės užpildymu.

Ir kaip gali pasaulis trokšti ir dūsauti dėl šių „nešvarių“ materialių malonumų pasiekimo?..

Mūsų mokytojas pasakė, kad visas pasaulis verkia – kodėl Kūrėjas neužpildo jų meilės sau (egoizmo) ir kodėl jie turi kentėti visas savo gyvenimo dienas.

Tačiau tai panašu į vaiką, kuriam niežti akį, ir jis prašo savo tėvo, kad šis duotų jam segę akiai pasikasyti...

Argi kam nors galėtų ateiti į galvą, kad tėvas išpildytų šį prašymą?!

Kartais būdavo, kad Baal aSulamas pasakydavo Toros žodžius, kurių nesuprasdavo niekas iš klausančiųjų, ir tada jis pridurdavo:

„Šie Toros žodžiai turėjo išeiti į pasaulį, nors ir negalime jų suprasti“.

Ir dar pasakydavo:

„Toros žodžiai, kuriuos girdime iš mokytojo, nežiūrint į tai, kad ir nesuprantame jų dabar, bet jei nusipelnysime, galėsime suprasti juos netgi po keleto metų“.

Rabi Baruch Šalom pasakojo, jog penktadienio naktį jie iš viso nemiegodavo – mokydavosi visą naktį.

Tačiau jų nuovargis būdavo toks didelis, kad vieną kartą rabi Brandvainas paprašė pakabinti jį prie sienos sijos žemyn galva – kad neužmigtų...

Tačiau net ir tai nepadėjo ir jis užsnūdo.

Gerokai vėliau, kai buvo pradėtas knygų spausdinimas, Baal aSulamas paprašė mokinių sumokėti už kiekvieną pamoką po penkis šilingus (ketvirtis liros), tam, kad galėtų apmokėti knygų spausdinimą.

Dauguma jo mokinių gyveno labai vargingai ir dideliame nepritekliuje, neturėdami nei grašio savo kišenėse, tačiau netgi tai nesustabdė jų toliau kaip įprasta eiti į pamokas.

Mokinių susiliejimas su mokytoju buvo nepaprastas.

Visi jie patyrė didelį spaudimą: tiek iš savo šeimų, tiek iš juos supančios aplinkos.

Brangus skaitytojas net neįsivaizduoja, kokius didžiulius kentėjimus teko praeiti šiems „liūtams“ dėl savo noro mokytis pas Baal aSulamą ir dėl to, kad visada išlaikyti intenciją vien tik dėl Kūrėjo. 

Nesinori vardinti vardais, tačiau galima tik pasakyti, kad dauguma mokinių labai kentėjo nuo savo žmonų ir tėvų.

Yra žinoma, kad buvo mokinių, kurie keldavosi vidurnaktį, o jų žmonos keldavosi kartu su jais tam, kad sutrukdyti jiems išeiti mokytis.

Rabi Abraham Aškenazi tuo metu gyveno Tiberijoje ir iš ten vykdavo pas Baal aSulamą į pamokas.

Tuo laiku ryžtis tokiai kelionei iš tiesų reikėjo didelio ryžto: visų pirma dėl pavojaus kelyje, kadangi kelias į Jeruzalę vedė per Šchemą ir buvo labai vingiuotas, kartais einantis visai šalia gilios bedugnės, visų antra, finansiniu atžvilgiu.

Tūkstantį kartų šis žmogus galvojo, ar jam verta leistis į šias keliones.

Vieną kartą, kai rabi Abrahamas ruošėsi vykti pas Baal aSulamą, vienintelė galimybė buvo keliauti sunkvežimiu, vežančiu šieną.

Sunkvežimyje šieno ritiniai buvo sukrauti dviem aukštais, ir rabi Abrahamui teko išsitiesti ant antrojo aukšto viršaus.

Sunkvežimiui važiuojant, staigiuose posūkiuose šieno ritiniai judėjo į visas puses ir rabi Abrahamas, esantis ant tų ritinių, rimtai galvojo, kad tuoj nukris į gilią bedugnę.

Jis matė „atvertas gehinomo (pragaro) žiotis“ apačioje...

Kai pagaliau atvyko pas savo mokytoją, nuo šio kelionėje patirto siaubo buvo išbalęs kaip kreida.

Baal aSulamas paklausė, kas atsitiko, ir rabi Abrahamas jam papasakojo.

Tada Baal aSulamas jam pasakė:

„Taip reikia bijoti Kūrėjo – tokia baime, kokią tu patyrei, matydamas apačioje žiojėjančią bedugnę“.

Tuo laikotarpiu iš Lenkijos į Jeruzalę atvyko admor iš Prusovo rabi Icchakas Meiras. Ir nuo tada tapo labai artimas Baal aSulamui, dalyvavo jo pamokose bei patarnavo jam.

Kartą Baal aSulamas paklausė rabi Meiro, kokio užmokesčio jis nori už tai, kad patarnauja jam.

Šis atsakė mokytojui, jog nori kartu su juo atlikti „mikvę“ („mikve“ – ritualinis panirimas į šaltinio vandenį).

Baal aSulamas sutiko ir pasiėmė jį į „mikvę“.  

Kai jie atėjo, rabi Icchakas Meiras pamatė, kad nuo Baal aSulamo įėjimo į „mikvės“ kiemą iki išėjimo iš jo praėjo tik trys minutės.

Rabi Meiras paklausė Baal aSulamo, kodėl taip skuba, ir jis atsakė:

„Būnant „mikvėje“, draudžiama galvoti apie šventus dalykus, o man vieną minutę negalvoti apie šventumą yra daug blogiau nei mane nužudytų“.

„Tebūna mano siela kaip žemės dulkės prieš visus“

Baal aSulamo mokiniai buvo labai kritiški, tačiau ne kitų, bet savo pačių atžvilgiu.

Ir tai ne šiaip abstrakti kritika, tačiau gili, persmelkianti kritika, siekianti tiesos be jokių kompromisų.

Kaip pasakė Raba:

„Turi žmogus sužinoti savo sieloje, ar jis yra visiškas teisuolis, ar ne“.

Baal aSulamas mokė savo mokinius, kad žmogus turi kiekvieną dieną patikrinti save – ar jis jau išėjo iš egoistinės meilės sau, ar dar ne.

Žmogus turi atlikti patikrinimą, ar jis myli savo artimą, nes juk jis turi galvoti ir rūpintis juo kaip pačiu savimi.

Ir taip pat kritika „tarp žmogaus ir tarp Kūrėjo“: ar yra jame pakankamai tikėjimo Kūrėju, ar ne?

Turintis tikėjimą gyvena taip, kad jo visos mintys, žodžiai ir veiksmai yra tarsi jis stovėtų Karalių Karaliaus akivaizdoje.

Jis nedaro to, ko tik užsinori, jis nekalba taip, kaip jam patinka, jis negalvoja ir nemąsto apie tai, kas tik jam ateina į galvą.

Taigi, žmogus turi savęs paklausti, ar jis taip gyvena, ar ne?

Ir dabar galima suprasti tai, ką kartą pasakė mūsų mokytojas Baal aSulamas:

„Kai mokiniai patenka į dvasinio kritimo būseną, jie krenta ne į garbės troškimą, bet į gyvuliškus troškimus...“

Paaiškinimas: žmogus, kuris eina tiesos keliu, kad ateitų į susiliejimą su Kūrėju, ir kuris kiekvieną dieną atlieka savęs patikrinimą, jis mato visą tiesą apie save – kad jis iš tiesų yra labai nutolęs nuo susijungimo su Kūrėju.

Ir jis mato, kokios varganos ir niekinės yra jo jėgos, nes žmoguje esantis noras gauti malonumą ir mėgavimąsi, kuris yra žmogaus esmė ir varomoji jėga, iš visų jėgų priešinasi ėjimui meilės artimui keliu ir tarnavimui Kūrėjui ne dėl užmokesčio.

Kai kuris nors iš mokinių patekdavo į dvasinio kritimo būseną, nei vienas tuo metu negalvodavo apie garbės troškimą, nes visi jie būdavo „žemiausioje pakopoje“ , todėl  pasiduodavo tik „gyvuliškiems troškimams“.  

Iš čia galima suprasti Gmaros pasakymą:

„Pasakė rabi Jehuda, pasakė Ravas: „Kiekvienas besipuikuojantis „talmid chacham“ (Toros išminčiaus) talitu, nors iš tikro jis nėra „talmid chacham“, neįvedamas į Kūrėjo buveinę“.

Kas liečia puikybę, tai jei žmogus galvoja, jog jis turi kokių tai dorybių ir gerų savybių, tada, savaime suprantama, jame negali atsiverti Kūrėjo šviesa.

Nes Kūrėjo šviesa atsiveria tik tam, kuris jaučiasi „nuogas“, nieko neturintis ir neištaisytas – tada Kūrėjo šviesa atsiveria jam ir „gydo jo žaizdas“.  

Nusižeminimas pas Baal aSulamo mokinius buvo natūrali savybė, jiems nereikėjo dirbti su savimi, kad ją pasiektų.

Netgi atvirkščiai – jiems reikėjo tikėti virš logikos, kad juose yra kas nors, dėl ko galima būtų džiaugtis.

Apie tai pasakė mūsų mokytojas:

„Tai, kas ateina „tikėjimo inde“, tai yra tikra, o tai, kas ateina „žinojimo inde“ yra melas“.

Todėl tas, kuris iš savo žinojimo mato, kad jis yra nusižeminęs, ir tik tikėjimu, virš žinojimo, tiki, kad tai yra tobulumas, tas iš tiesų yra tobulas.

Bet yra tokių, kurie iš savo žinojimo mato, kad jie yra tobuli, nes jie mokosi Toros ir daro gerus darbus. Tačiau žmogus taip pat turi būti ir kuklus, todėl jie virš savo logikos tiki, kad yra nusižeminę. 

Pasakė apie tai mūsų mokytojas:

„Kadangi „tikėjimo indas“ yra tiesa, todėl toks žmogus iš tikrųjų yra nusižeminęs“.

Kelionės

Kartas nuo karto Baal aSulamas su savo mokiniais rengdavo išvykas.

Išvykos būdavo labai pakilios.

Jų tikslas – išeiti iš rutinos, kad širdis prisipildytų entuziazmo ir jaudulio prieš Kūrėją.

Taip pat šių išvykų tikslas buvo padidinti šventumo džiaugsmą, bei mokinių brolybę bei bičiulystę.

Vieną kartą mūsų mokytojas kartu su rabi Baruchu Šalom, rabi Jehuda Brandvainu ir rabi Jehošua Horovic vyko iš Merono į Peki‘iną (kaimas Šiaurės Izraelyje), į olą, kurioje slėpėsi rabi Šimonas bar Jochajus.

Jie jojo ant arklių, nes tuo metu šiame rajone nebuvo kitokių susisiekimo priemonių.

Po to jie nuvyko į Cfatą. Kai jie įėjo į mažą kambariuką, kuriame mokėsi šventas Ari, Baal aSulamas pasakė:

„Iš tokio mažo kambarėlio kaip šis, išėjo tokia didelė šviesa pasauliui“.

Pasakojo admor rabi Baruch Šalom:

„1925 metais mano tėvas ir mokytojas buvo Givat Šaul rajono Jeruzalėje ravas.

Tais metais atsitiko taip, kad Pesacho šventei visoje Jeruzalėje nebuvo žuvies.

Ir pasigirdo žinios, kad jų galima gauti netoli Jericho, tačiau tai buvo pavojinga dėl ten valdžiusių arabų.

Visgi nežiūrint į tai, mūsų mokytojas Baal aSulamas nusprendė keliauti į Jerichą ir gauti ten žuvies.

Jis išvyko lydimas grupės mokinių „choel amoed“ (tarpšventinės dienos) Šabato išvakarių rytą.

Prie jo prisijungė Jehošua Horovic, Jehuda Brandvainas ir aš (t.y. rabi Baruch Šalom). Važiavome automobiliu.

Išvykdami pasiėmėme talitą, macų, obuolių ir citrinų.

Nenuvažiavus nei pusės kelio, sugedo automobilis.

Visos mūsų pastangos jį sutaisyti buvo bergždžios.

Šabatas artėjo, išeities nesimatė, todėl jie buvo priversti sutikti Šabatą netoli Jericho esančios arabų gyvenvietės policijos nuovadoje.

Kai jų šeimos Jeruzalėje pamatė, kad grupė negrįžta, pranešė anglų policijai.

Anglų policija pradėjo paiešką ir surado juos toje arabų gyvenvietėje. Grįžę jie pranešė artimiesiems apie mūsų mokytojo ir jo mokinių situaciją.

Šis Šabatas buvo ypatingas.

Jo metu Baal aSulamas atskleidė labai gilias Toros paslaptis ir darbo Kūrėjui aspektus. 

Ir kam tada rūpėjo, kad mes turėjome tik vieną talitą, ir kad tada ryte visa mūsų mokinių grupelė apsigaubė tuo vienu talitu?..

Ir kam tada buvo svarbu, kad išskyrus obuolius ir citrinas visiškai nebuvo ką valgyti, ir todėl turėjome visas tris Šabato trapezas daryti vien su obuoliais ir citrinomis...?

Po Šabato iš karto grįžome į Jeruzalę, kadangi mieste susirūpinimas dėl mūsų buvo didžiulis“.

Kai mokiniai grįžo prie sugedusios mašinos, norėdami partempti ją, didžiuliam jų nustebimui, to visiškai nebereikėjo – mašina veikė kuo puikiausiai“.

Yra pasakojama apie kelionę, kuomet Baal aSulamas su savo mokiniais išvyko į Chevroną.

Pakeliui vienas iš mokinių užsuko pas arabų prekeivį nupirkti iš jo žiedų savo anūkėms.

Tai pamatęs Baal aSulamas pasakė tai, kas išvertus iš idiš kalbos reiškia, kad „jis nusipirko trūkumus“.

Mokinys, vėliau pasakodamas šią istoriją, giliai atsidusdavo, nes suprato, kiek daug prarado dėl savo lengvabūdiškumo.

Paaiškinimas: darbas tarp mokinio ir mokytojo – tai pasiruošimas darbui tarp žmogaus ir Kūrėjo.  

Todėl šito darbo esmė yra tikėjimas mokytojo didumu ir jo išaukštinimu.

Šis tikėjimas įpareigoja žmogų valdyti savo mintis, kalbą ir veiksmus taip, kaip jis tai darytų paties svarbiausio ir iškiliausio pasaulyje žmogaus akivaizdoje.

Tad toks mokinio elgesys, iš vienos pusės, buvo tikėjimo mokytoju pažeidimas, iš kitos pusės, Baal aSulamas parodė, kad negalima užsiimti tuščiais dalykais būnant šalia mokytojo.

Ir ne todėl, kad Baal aSulamui būtų reikėję, kad jį garbintų koks nors žmogus, tačiau jis norėjo savo svarbiam mokiniui parodyti teisingą kelią.

Kartą Baal aSulamas vyko į Tiberiją ir apsistojo ten rabi Menachem Edelšteino namuose.

Ten buvo vienas judėjas, kuris labai daug dėmesio skyrė rūpinimuisi kūno sveikata ir kuris labai norėjo susitikti su Baal aSulamu, kad mokytojas padėtų jam tame...

Jis kreipėsi į rabi Abrahamą Aškenazi, ir šis jį suvedė su Baal aSulamu.

Kai judėjas atėjo pas mokytoją, šis pasakė jam pavyzdį:

„Po mišką klaidžioja asilas, jeigu jis ligotas, šiek tiek paklaidžios ir numirs, o jei jis sveikas, tuomet greitai nenumirs ir klaidžios dar ilgai.

Ir pridūrė: Ar nori, kad palaiminčiau tave, jog būtum sveikas asilas ir klaidžiotum ilgai?...“

Tuo laiku, kai Baal aSulamas buvo apsistojęs Tiberijoje, pas jį atėjo rabi Abrahamas Aškenazi, ir pasakė, kad nori pakviesti pas jį Tiberijos sefardų rabinus, kad Baal aSulamas pasikalbėtų su jais.

Ir nors Baal aSulamas neturėjo tam labai didelio noro, tačiau rabi Abrahamo prašomas, galiausiai sutiko.

Rabi Abrahamas nuėjo pas juos ir pakvietė ateiti pas Baal aSulamą per Šabatą, prieš Mincha (popietinę) maldą.

Kai Baal aSulamo mokinys rabi Menachem Edelšteinas pamatė juos ateinant, pranešė apie tai mokytojui.

Baal aSulamas iškart ėmė vaikščioti iš vieno namų galo į kitą, visas tarsi degdamas, užmerktomis akimis.

Kai jie užlipo laiptais, vėl pranešė apie tai Baal aSulamui, jis ėmė dar greičiau bėgioti iš vieno galo į kitą, ir kai rabinai atėjo iki pat durų, staiga apsisuko ir išėjo atgal.

Ir kai rabi Menachem pasakė mokytojui, jog rabinai išėjo, jo eisena iškart tapo daug ramesnė, kol jis visai liovėsi vaikščioti.

Ravas Abrahamas Brandvainas pasakojo:

„Kartą mūsų mokytojas su savo mokiniais per Sukot šventę išvyko į Tiberiją.

Po kelių valandų kelionės jie pasijuto išalkę ir ištroškę, tad norėjo ko nors užkąsti ir išgerti „lechaimą“ (keliant taurę, sakoma „le chaim“ –„už gyvenimą“).  

Mano tėvas ir mokytojas rabi Jehuda Brandvainas ir Mordechajus Klar nuėjo ir apvertė transporto stotelės būdelę, užklojo jos viršų medžio šakomis ir gavosi Suka („Suka“ – palapinė, statoma Sukot šventės metu, ir šios šventės metu galima gerti ir valgyti tik joje).

Tada jau galėjo valgyti ir gerti kiek nori“.

Admor rabi Baruch Šalom su jumoru papasokojo, kaip kartą su savo tėvu ir mokytoju vyko iš Tel Avivo į Jeruzalę:  

„Išvykome ketvirtadienį apie vidurdienį, o į Jeruzalę atvykome tik penktadienį ryte...

To priežastis buvo tame, kad vairuotojas buvo naujas, o automobilis senas...

Šios kelionės metu turėjau sėdėti automobilio gale, ir rankose laikyti „užvedimo laidus“, nes tik tokiu būdu automobilis galėjo važiuoti.

Kai pagaliau sėkmingai pasiekėme Jeruzalę, jau buvau susipažinęs su visomis variklio dalimis ir jo veikimu...“

„Gyvybės išsaugojimas“

Pasakojama apie vieną iš Baal aSulamo dukterų, kuri kartą atėjo pas tėvą ir pasiskundė dėl savo vyro, dalyvaujančio naktinėse jos tėvo pamokose.

Pasak jos, vyras jaučiasi labai blogai ir jei toliau kelsis pirmą valandą nakties, jis mirs.  

Išklausė mūsų mokytojas jos žodžius ir pasakė, kad gyvybės išsaugojimas yra svarbiau už viską, todėl geriau tegul jis nesikelia ir nestato savęs į pavojų...

Taip ir buvo, žentas nustojo keltis į naktines Baal aSulamo pamokas.

Ir pasakojo admor Barucho Šalom mokiniai, kad šio žmogaus gyvenimas susiklostė taip, jog jis persikėlė į Bnei Brak (miestas Tel Avivo rajone) ir gavo darbą pieno fabrike „Tnuva“.

Mokiniai matydavo jį kasnakt  pusė trijų išeinantį į darbą.

Ir tai tęsėsi trisdešimt penkis metus...

Tai rodo, kad kuomet kūnas pajunta pavojų savo egzistencijai, tai yra pavojų norui gauti malonumą ir pasitenkinimą, jis sukuria žmogui įsivaizdavimą, kad miršta.

Tačiau kai tik kalba pasisuka apie naudą sau, tai yra pinigų uždirbimą, tada jau kūnas skatina žmogų stengtis visu pajėgumu ir netgi suteikia jėgų keltis ankstyvomis nakties valandomis, kai absoliuti dauguma žmonių dar miega.

Grįžimas į Lenkiją

1924 metais mūsų mokytojas Baal aSulamas grįžo į Lenkiją.

Sprendžiant iš visko, jis grįžo tam, kad padėtų savo iškiliam mokiniui rabi Moše Mordechai Šulc persikelti į Izraelio žemę, ir taip pat kad parsivežtų Lenkijoje pasilikusius savo vaikus.

Azrielis Chaim Lemberger pasakojo (tai, ką girdėjo iš rabi Davido Meincbergo):

„Lenkijoje Baal aSulamas vėl susitiko su savo mokytoju ir ravu admor iš Prusovo.

Kai admor iš Prusovo pamatė Baal aSulamą, iš pagarbos jam tuoj pat atsistojo ir nuėjo jo pasitikti, nes žinojo mūsų mokytojo nepaprastai aukštą dvasinį lygį.

Po to nujuosė juostą („gartel“ – judėjų, daugiausia chasidų, maldos metu ryšima juosta) nuo Baal aSulamo ir apsijuosė ja pats, tuo parodydamas savo didžiulį palankumą Baal aSulamui“.

Mūsų mokytojo laiškai

Tuo laiku, kai mūsų mokytojas būdavo išvykęs iš Izraelio, jis daug rašydavo savo mokiniams. 

Baal aSulamo laiškai – tai nuostabus straipsnių apie Kūrėjo darbą rinkinys, patarimai ir pamokymai einančiam tiesos keliu, suteikiantys jėgų ir uždegantys kiekvieną, ieškantį Kūrėjo.

Iš šių laiškų matyti, jog Baal aSulamas tarsi „pjaudamas aštriu skalpeliu“ leidosi į savo mokinių sielos gelmes.  

Jis „nevyniojo žodžių į vatą“ tam, kad pagražintų karčią tiesą.

Atvirkščiai, jis atverdavo „nuogą tiesą“, nes tik atvėrus visą sugedimą, galima tikėtis ištaisymo.

Ir taip Baal aSulamas rašė savo laiške 1921 metais:  

„Aš visai nejaučiu tų kentėjimų, kuriuos jauti tu. 

Priešingai – aš džiaugiuosi dėl tų defektų, kurie atsivėrė ir atsiveria tavyje, ir  pergyvenu dėl tų, kurie dar neatsivėrė ir atsivers tik ateityje. 

Juk paslėptam trūkumui nėra vilties būti pastebėtam, ir didžiulė pagalba iš dangaus yra jo atsiskleidimas.

Nes yra taisyklė – negalima duoti to, ko neturi, ir jei atsivėrė dabar, be jokios abejonės šis defektas jau buvo tavyje nuo pat pradžių, tik paslėptas“.

Iš daugelio laiškų matyti, kad nors Baal aSulamą nuo jo mokinių skyrė didelis atstumas, tačiau iš tiesų dvasiškai jis buvo labai artimas jiems.

Jis skatino ir savo mokinius kuo greičiau „išmesti visą materialumą“, stengtis anuliuoti egoistinę meilę sau bei didinti meilę artimui.  

Iš šių laiškų atsiskleidžia nepaprastas mūsų mokytojo didumas ir tai, kad pasaulyje jam egzistuoja vien tik meilė Kūrėjui.

Taip pat tai, jog jis visada, visais įmanomais būdais ir viską stengėsi daryti tik tam, kad suteikti malonumą Kūrėjui.

„Iš šito pasaulio žmogui nebus visai nieko“

Nepriteklius

Baal aSulamo namuose buvo didelis nepriteklius ir stygius, visiškai nebuvo pinigų.

Todėl mokiniai atnešdavo maisto produktų, kad jo šeimos nariai galėtų pavalgyti.

Tačiau Baal aSulamas į tai visai nekreipė dėmesio, jis visa savo siela buvo giliame, stipriame ir nenutrūkstame ryšyje su Kūrėju.

Kaip jis išsireiškė viename savo laiškų:

„Ne dėl savo garbės ir ne dėl savo poreikio parašiau knygą, tačiau tik dėl Palaiminto Kūrėjo“ (1926 m.).  

Ir taip pat rašė:

„Aš paskyriau savo gyvenimą visomis išgalėmis ir visais įmanomais būdais dirbti Kūrėjui, ir nėra svarbesnio bei sunkesnio darbo pasaulyje, kuris sustiprintų mane, už darbą Kūrėjo garbei.

Netgi atvirkščiai, su didžiausia meile dedu pastangas, kad suteikti „malonią dvasią“ Kūrėjui“.

Kartą pasakė mūsų mokytojas:

„Materialumas ir dvasingumas yra absoliučiai priešingi dalykai: visas pasaulis trūkumą jaučia tik materialume, ir tas, kam trūksta kažko materialume, jaučiasi blogai.

Tačiau kai žmogus užpildo savo materialius poreikius, jis nejaučia juose pasitenkinimo ir vis tiek jaučiasi tuščias.

Tuo tarpu dvasingume yra atvirkščiai: niekas pasaulyje nejaučia trūkumo dvasingumui, žmogus gali gyventi ir be jo, netgi atvirkščiai – žmogui reikia didelio darbo ir pastangų, kad pajaustų dvasingumo trūkumą.

Tačiau tas, kuris nusipelno nors mažiausio prisilietimo bei kontakto su Kūrėju, jis yra laimingiausias žmogus pasaulyje“.

Pasakojama, kad rabanit (ravo žmona) kartą su kartėliu paklausė mūsų švento mokytojo:

„Kodėl pas visus ravus ir mokytojus namuose nieko netrūksta, tuo tarpu mes gyvename taip sunkiai?“

Atsakė jai Baal aSulamas:

„Pas kitus ravus ir mokytojus ateina chasidai prašyti dėl materialaus gerbūvio. Ravai meldžiasi dėl jų, o „kiekvienas prašantis dėl draugo dalyko, kurio reikia ir jam pačiam, gauna tai pirmas“.

Todėl tie ravai ir mokytojai turi gausų aprūpinimą.

Tuo tarpu mano mokiniai ateina manęs prašyti vien tik dvasingumo, todėl tai man ir „nusileidžia iš dangaus“ ir būtent dvasingumą, o ne materialius dalykus aš turiu duoti jiems“.  

Mūsų mokytojo malda

Paprastai mūsų mokytojas Baal aSulamas meldėsi vienas, atskirai nuo savo mokinių, kambaryje, esančiame šalia Beit aMidrašo (Mokymo namų).

Jo sūnus rabi Baruch Šalom pasakė, jog tuomet, kai Baal aSulamas melsdavosi vienas, jo malda būdavo labai trumpa.

„Slichot“ („atleidimo prašymo“ maldą), pavyzdžiui, sakydavo ne ilgiau, kaip ketvirtį valandos.  

Paaiškinimas: paprastas žmogus maldoje turi stengtis nukreipti savo širdį ir norą į Kūrėją, ir tai yra žmogaus darbas.  

Tačiau mūsų mokytojui, kuris buvo nuolatiniame ir nenutrūkstamame susijungime su Kūrėju, tam skirti laiko nereikėjo.

Ir tai panašu į žmogų, kuris turi susitikti su karaliumi: jis ypatingai ruošiasi šiam susitikimui, planuoja, ką kalbėti ir ko nekalbėti.

Kai tuo tarpu žmogui, kuris yra karaliaus akivaizdoje ir pastoviai mato karaliaus veidą, viso šio pasiruošimo nereikia.

Savaime suprantama, „paprastiems“ žmonėms kaip mes, negalima imti pavyzdžio iš tokių išminčių, kaip Baal aSulamas – mums svarbiausia yra tiesiog vykdyti Toros priedermes.

Ir  čia reikia būti labai atsargiems, nes dirbantys Kūrėjo darbą turi polinkį mėgdžioti šiuos didžiuosius „Kūrėjo žmones“, kaip beždžionė mėgdžioja žmogų.

Tačiau jei žmogus nėra pasiekęs tų pakopų, tada tam nėra jokio pateisinimo ir tai tik „blogio instinkto“ patarimai.

Ir apskritai reikėtų perspėti dėl reiškinio, paplitusio užsiimančių vidine Tora tarpe – kad, neduok dieve, neužsiimtų tik išorine Toros ir priedermių dalimi. 

Ar tai būtų intencijos ir vidinio pajautimo iškėlimas virš veiksmo, ar „nuolankumas“ ir perdėta savikritika, atvedanti prie teisingos Toros krypties praradimo. 

Turime aiškiai perspėti dėl šito – tai nebuvo mūsų mokytojo Baal aSulamo ir jo sūnaus rabi Barucho Šalomo kelias.

Ir tai nėra šventumo supratimas.

Ir kaip vien tik „sausas“ veiksmų atlikimas be jų vidinio supratimo yra nepakankamas, kaip kūnas be sielos, taip vien tik vidinės dalies akcentavimas be išorinio veiksmo atlikimo taip pat yra nepilnas, kaip siela be kūno, kuri tada neturi galimybės ateiti prie tobulumo. 

Mes turime abiem rankom laikytis ravo Barucho Ašlago nurodymų ir vykdyti visas priedermes: tiek  „lengvas“, tiek ir „sunkias“, ir nenukrypti nuo tiesios Izraelio išminčių linijos.

Kiekvieną dieną Baal aSulamo mokiniai matė ypatingą savo mokytojo šventumą – kad jo „galva siekė dangų“, t.y. jis buvo aukštutiniuose pasauliuose.

Tačiau tuo pačiu „jo kojos buvo ant žemės“, tai yra Baal aSulamas taip pat griežtai laikėsi visų Toros veiksmo priedermių.

Šabato vakarą ir tam tikrų švenčių metu mūsų mokytojas meldėsi kartu su savo mokiniais ir chasidais.  

Pasakojo rabi Pinchasas Brandvainas:

„Pamenu, jog Baal aSulamas labai ilgai melsdavosi Šabato vakaro „Amida“ maldą.

Jis stovėdavo absoliučiame susijungime su Kūrėju ir melsdamasis lygtai kėlė save vis aukštyn ir aukštyn.

Maldą „Šma Israel“ taip pat sakydavo begaliniame susiliejime, žodis po žodžio, lėtai lėtai, ir tardamas žodžius vaikščiodavo iš vienos pusės į kitą, nuo vienos Beit aMidrašo (Mokymo namų) sienos prie kitos.

Nesikišimas į politiką

Baal aSulamas  sutikdavo pasirašyti įvairias apklausas bei atsišaukimus, tačiau vėliau atsisakė tai daryti.

Kartą pas jį atėjo delegacija prašyti, jog pasirašytų kokį tai atsišaukimą.

Jiems tik įėjus, Baal aSulamas ėmė kalbėtis su jais visiškai kita tema.

Pokalbis tęsėsi keletą valandų, kol galiausiai jie „ištrūko iš jo“ ir išėjo.

Vidury kelio prisiminė, jog jų viešnagė pas Baal aSulamą turėjo tam tikrą tikslą, kurio jie neatliko, tačiau jau nebedrįso grįžti atgal.

Tokiu būdu Baal aSulamas įgyvendino savo sumanymą nepasirašinėti.  

Taip pat ir ravas Baruchas nepasirašinėdavo pranešimų jokiais klausimais.

Baal aSulamas ir jo sūnus nenorėjo būti susiję ir turėti jokių reikalų su politika, nes joje yra daug tiesos iškreipimo, taip pat įvairių įtakingų asmenų, veikiančių savo pačių naudai, o ne tam, kad išspręstų problemas.

Yra taisyklė: „Susijungęs su nešvariu – nešvarus“.

Kai žmogus nesaugo savęs ir susijungia su įvairiomis nuomonėmis, kurios nėra iš šventumo pusės, jos veikia žmogų pasąmoningai.

Todėl tas, kuris brangina ir vertina „savo šventumą“, turi būti atsargus bendravime ir ryšyje su kitais žmonėmis.

Kaip yra parašyta:

„Taip darydavo „skaidraus proto“ Jeruzalės išminčiai: jie ateidavo į šventines vaišes tik jei žinodavo, kas jose dalyvaus. Ir pasirašydavo sąskaitas, tik jei žinodavo, kas pasirašo kartu su jais“.

Devinta dalis

„Ženklai ir stebuklai Chamo sūnums (pasaulio tautoms)“

Būtinas darbas savęs ištaisymui

Rabi Zalman Lemberger pasakojo: „Kartą vidury Šabato vaišių Baal aSulamas buvo paprašytas palaiminti vieno iš jo mokinių vaiką, kad šis augtų Toroje ir dangaus baimėje.

Baal aSulamas į tai atsakė, jog jis gali palaiminti vaiką visais pasaulio palaiminimais, tačiau viską apsprendžia paties žmogaus darbas ir tik jis gali sąlygoti, kad palaiminimas išsipildytų ir žmogus nusipelnytų dangaus baimės.

Ir neįmanoma palaiminti žmogaus taip, kad palaiminimas atliktų darbą, nes tai gali padaryti tik pats žmogus“.

Kartą mūsų mokytojas pasakė savo mokiniams:

„Jeigu žinočiau, kad mano pastangos bus naudingos jums, turėčiau jėgų dirbti už jus visus, tačiau taip nėra, nes kiekvienas privalo stengtis pats“.

Sykį pas Baal aSulamo mokinį rabi Menachem Edelšteiną atėjo viena moteris ir papasakojo jam savo bėdą, jog neturi vaikų – visi vaikai, kurie jai buvo gimę, neišgyvendavo.

Rabi Menachem pasakė, kad jis neturi galimybės jai padėti.

Tačiau ji vis ėjo pas rabi Menachem, ir graudžiai verkdama prašė ją išgelbėti.

Tad rabi Menachem pasakė, kad Jeruzalėje gyvena jo mokytojas, ir jei ji nuvyks pas jį, galbūt jis padės.

Moteris nuvyko į Jeruzalę, prisistatė pas Baal aSulamą, ir pasakė, jog ją atsiuntė rabi Menachem Edelšteinas. Išdėstė savo problemą ir paprašė, kad Baal aSulamas palaimintų ją.

Ir iš tiesų po to ši moteris susilaukė vaikų.

O kuomet rabi Menachem atvyko pas Baal aSulamą, jis pasakė:

„Nesiųsk man žmonių ir netrukdyk manęs, turiu daug darbo ir be to...“.

Paaiškinimas:

1) Baal aSulamas neužsiėmė ženklais ir stebuklais, kaip buvo juokais sakoma Kocke: „Ženklai ir stebuklai Chamo sūnums (pasaulio tautoms)...“.

Mūsų mokytojas reikalavo iš savo mokinių darbo su savimi – sunkaus ir įtempto „išėjimo iš meilės sau“ darbo.

Toros bei priedermių vykdymo veiksmu, o ne tik „teoriškai“, bei tikėjimo Kūrėjo didumu.

Todėl jis visai nepritarė tam, kad žmonės savo dvasingumą, savo Toros supratimą grįstų tam tikrais ženklais ir stebuklais ir tuo išlaisvintų save nuo pastangų.

Tad Baal aSulamas nenorėjo priimti žmonių su įvairiais pagalbos prašymais, nes nenorėjo pagarsėti, kaip „stebukladarys“, ir taip pat, kad nepropaguotų šio reiškinio.

2) Pasakojama, jog kartą Baal aSulamas ieškojo kokios tai knygos, ir niekap negalėjo jos rasti jos lentynoje, nes kažkas paėmė ją ir nepasivargino grąžinti į vietą.

Kai po keleto minučių paieškų knyga buvo surasta, jis pasakė:

„Jei tas, kuris paėmė knygą, būtų žinojęs, kad penkios mano gyvenimo minutės yra svarbesnės už visus jo septyniasdešimt gyvenimo metų, tikrai būtų pasistengęs padėti knygą į vietą...“.

Tai reiškia, kad žmogaus, kuris yra visiškame susiliejime su Kūrėju ir „kurio lūpomis kalba Šchina (Dieviškas buvimas)“, visi veiksmai – tai paties Kūrėjo veiksmai, ir jo mintys – paties Kūrėjo mintys.

Ir kiekvienas jo veiksmų sutrukdymas – Kūrėjo veiksmų sutrukdymas.

Ir jei uždėti ant svarstyklių tą pagalbą, kurią ateityje gaus visas pasaulis dėka jo veiksmų, išeinančių iš šio švento susijungimo, prieš pagalbą tai moteriškei – tai yra visai nesulyginami dalykai.

Sapnai

Kartą vienas judėjas naktį susapnavo baisų sapną.

Atsibudo ryte labai išsigandęs ir susirūpinęs, todėl ėmė vaikščioti pas visus didžiuosius kartos išminčius, kad išaiškintų jo sapną į gerą pusę.

Tačiau nei vienas iš jų negalėjo to padaryti.

Vieną dieną judėjas išgirdo apie Baal aSulamą, apie tai, kad jis visiškai atsidavęs Torai, tad nuėjo pas jį, papasakojo savo sapną ir paprašė jį išaiškinti.

Baal aSulamas jam atsakė, jog jis yra paprastas judėjas ir mokosi Talmudo, todėl jo patarimas yra padaryti tai, ką pataria Talmudas – tai yra išsiaiškinti sapną trijų žmonių akivaizdoje.

Taip ir padarė judėjas ir jam iš karto „nušvito akys ir siela“.

Tai reiškia, jog yra tokių „kabalistų“, kurie duoda visokių rūšių patarimus, ir tai daro tiek dėl pinigų, tiek dėl garbės.

Mūsų mokytojas Baal aSulamas neužsiėmė jokiais ženklais ir stebuklais – nei tikrais, nei juo labiau, išgalvotais.

Jis mokė, kad žmogus turi užsiimti darbu Kūrėjui iš visų jėgų ir elgtis paprastai, tai yra nepritarė neįprastam ir žmonių dėmesį pritraukiančiam elgesiui.

Ir nėra šlovingesnio dalyko už kuklumą, kaip yra parašyta:

„Palaiminimas gali būti tik tame dalyke, kuris yra paslėptas nuo akių“.

Taigi, tiek „sapnų aiškintojams“, tiek ieškantiems tų „aiškinimų“ reikia tiesiog daugiau paprastumo ir kuklumo.

Taip pat žinomas ir ravo Barucho Šalomo požiūris į sapnus: kartą, Lag ba Omero metu ravui Baruchui besilankant Meirone (čia palaidotas rabi Šimonas bar Jochajus, Zohar knygos autorius), pasirodė vienas judėjas ir pamatęs ravą, ėmė primygtinai prašyti, kad šis išklausytų jo sapną.

Ravas Baruchas suprato, jog jei neišklausys jo sapno, neatsikratys juo, todėl sutiko.

Judėjas ėmė pasakoti:

„Taigi, sapnuoju, jog einu lauku ir tolumoje matau gulinčią karvę. Pamačiusi mane, karvė atsikėlė ir pabėgo. Šis sapnas kartojosi man tris naktis iš eilės. Dabar, mokytojau, pasakyk, ką reiškia mano sapnas“.

Ravas Baruchas atsakė:

„Sapno aiškinimas paprastas: kai karvė tave pamatė, ji išsigando, todėl ir pabėgo...“.

Ir vis tik – „Didis Išgelbėtojas“

Kai rabi Icchakas Agasi susižadėjo su ravo Barucho Šalomo dukra, atėjo rabi Icchakas pas mokytoją Baal aSulamą ir papasakojo apie savo seserį, kuri buvo jau nejauna mergina, tačiau jai vis dar nepavyko rasti jaunikio.

Baal aSulamas jam atsakė: 

„Nepergyvenk, ji susižadės ir ištekės pirmiau tavęs“.

Iš tikrųjų taip ir įvyko.

Dar pasakojama apie rabi Josef Vainštoko sūnų. Jis sirgo sunkia liga ir jam buvo reikalinga storosios žarnos operacija.

Rabi Josefas atėjo pas Baal aSulamą ir pasakė, jog apsiima pardavinėti ir platinti knygą Zohar.

Neilgai trukus jo sūnus visiškai pasveiko ir begaliniam gydytojų nustebimui, jam visai nebereikėjo operacijos.

Kartą sunkiai susirgo pats rabi Josef Vainštokas, Baal aSulamo mokinys.

Gydytojai „nuleido rankas“ – jie sakė, kad reikalinga operacija, kuri tais laikais buvo gan sudėtingas dalykas.

Rabi Josefas atėjo pas Baal aSulamą ir papasakojo apie visa tai.

Baal aSulamas vėl jam pasakė, kad imtųsi pardavinėti ir platinti knygos Zohar komentarą, ir tada viskas susitvarkys.

Vėl ėmėsi rabi Josefas šio darbo – su dar didesne jėga ir užsidegimu.

Kai po kurio laiko vėl nuvyko pasitikrinti pas gydytojus, jie buvo šokiruoti pamatę, jog ligos nebėra net pėdsako.

Ir nuo tada rabi Josefas užsiėmė knygos Zohar su „Sulam“ komentarais pardavimu ir platinimu.

Taip rašė savo knygoje „Ir surinko Josefas“:

„Dėkoju ir šlovinu Kūrėją už tai, kad nusipelniau brandžiais savo gyvenimo metais keliauti po platų pasaulį ir atspausdinti bei išplatinti apie tris tūkstančius penkis šimtus knygos Zohar su „Sulam“ komentarais tomų.

Ir taip pat pačiame Izraelyje – daugiau nei tūkstantį tomų.

Ir tuo šiek tiek sąlygojau „malonią dvasią“ mūsų šventam mokytojui ir prisidėjau jo svarbiame knygų rašymo darbe“. 

Pasakojo rabi Pinchas Brandvainas:

„Neįmanoma įsivaizduoti ir suskaičiuoti, kiek knygų per savo gyvenimą  pardavė rabi Josefas Vainštokas.

Tikriausiai tuo metu nebuvo nei vieno judėjo Londone, kuris nebūtų turėjęs knygos Zohar su „Sulam“ komentarais.

Ir visa tai dėka rabi Josefo pastangų“.

Baal aSulamo anūkas Josef Veincmanas, būdamas pusantrų metų amžiaus, susirgo meningitu, ir gydytojai konstatavo, jog jo būklė labai pavojinga ir kad vaikas neišgyvens.

Berniuko motina atėjo pas Baal aSulamą ir verkdama papasakojo apie sūnaus ligą.

Tą dieną mūsų mokytojas nepasirodė Mincha maldoje.

O vaikas po kurio laiko pasveiko...

Rabi Eliazaras Chaimas, rabi Moše Barucho Lemberger sūnus prieš Jom-Kipurą susirgo liga, nuo kurios mirdavo daug žmonių.

Rabi Moše Baruchas kreipėsi į mokytoją Baal aSulamą, ir šis palaimino, kad rabi Moše sūnus pasveiktų.

Ir kai sūnus pasveiko, pasakė jam rabi Moše Baruchas:

„Daugiau nebeturiu sūnaus – dabar tu mano mokytojo sūnus, nes jis tas, kuris tave „prikėlė iš numirusių“.

Rabi Davido Meincbergo brolis buvo paaukojimų rinkėju Tiberijoje, vietovėje prie rabi Meiro kapo.

Kiekvienas jam gimęs vaikas, sulaukęs metų-pusantrų, numirdavo.

Rabi Abrahamas Aškenazi pasakė rabi Davido brolio žmonai, kad ji nuvyktų pas „dievišką kabalistą“ ravą Ašlagą į Jeruzalę ir jis jai padės.

Taip ji ir padarė: nuvyko pas Baal aSulamą ir papasakojo jam savo problemą.

Jis atsakė:

„Nėra tau ko pergyventi – vaikas, kurį dabar nešioji, išgyvens. Ir gyvenime jam neprireiks daktarų“.

Ir iš tiesų, šis vaikas augo tvirtos sveikatos ir per savo gyvenimą niekada nesirgo.

Rabi Azrielis Chaimas Lembergeris pasakojo:

„Baal aSulamui namuose patarnavo mano brolis rabi Zalmanas Lembergeris.

Kartą nutiko, jog jis negalėjo dirbti ir paliko mane vietoje savęs.

O pas Baal aSulamą su prašymu atėjo rabi Josefo Vainštoko žmona.

Kai užėjau pas mokytoją, pamačiau jį kenčiantį baisias kančias – jam labai skaudėjo rankas nuo žaizdų, esančių ant rankų. Mokytojas pasakė, jog jei rabi Josefo žmona atėjo priminti apie jos problemą, neįleisti pas jį.

Išėjau ir paklausiau jos, tačiau ji atsakė, kad atėjo visai ne dėl to.

Rabi Josefo žmona užėjo pas Baal aSulamą ir vis tiek užsiminė jam apie savo bėdą.

Ir kai po to įėjau pas mokytoją, pamačiau, jog nuo didžiulio skausmo jo rankos buvo net pamėlynavę.

Jis kentėjo ne todėl, kad įėjo toji moteris, bet dėl žmogaus, apie kurio bėdą ji atėjo priminti, skausmo“.

Tikras stebuklas – perėjimas iš „gyvulio“ pakopos į „žmogaus“ pakopą

Mes matome du priešingus dalykus: vienas – kad nei pats Baal aSulamas, nei ravas Baruchas, nei rabi Icchak Agasi, nei kuris nors kitas neužsiėmė „ženklais ir stebuklais“ – niekada niekas nėra girdėjęs jų pasakojant apie kokius tai ženklus, nes šie dalykai jų visiškai nedomino.

Tai, kas jiems iš tiesų rūpėjo – tai tik darbas Kūrėjui, ir tai, kaip žmogui „sulaužyti“ save (savo egoizmą), kad priartėti prie Kūrėjo.

Visi artimiausi rabi Barucho mokiniai paliudija, kad jiems nei karto neteko girdėti mokytojo pasakojant apie kokį nors jo tėvo padarytą stebuklą.

Ravas Baruchas pasakojo apie Baal aSulamo elgesį, pasakojo apie įvairius atsitikimus, tačiau nieko apie jokius stebuklus.

O pats Baal aSulamas kartą savo žmonai apie tai pasakė:

„Nenoriu, kad manęs bijotų labiau, nei bijo Pasaulio Kūrėjo“.  

Todėl jis nenorėjo demonstruoti jokių stebuklų ir neteikė jiems reikšmės.

Tačiau iš kitos pusės, ženklai ir stebuklai iš tikro egzistavo, nes akivaizdu, kad toks žmogus, kuris yra visiškame susiliejime su Kūrėju – jo galioje yra atgaivinti mirusius ir išgydyti ligonius.

Mokytojas Baal aSulamas kartą pareiškė, kad tas, kuris yra nors šiek tiek įėjęs į darbą Kūrėjui, gali daryti stebuklus.

Tačiau tie „ženklai ir stebuklai“ bus visai nesureikšminami ir žmogus, darantis „stebuklus“, visai nekreips į juos dėmesio. 

Dabar yra gera proga pateikti žinomą pasakojimą apie admor iš Kocko: kartą atėjo pas jį chasidai ir papasakojo apie vieną ravą, kuris daro įvairius stebuklus.

Pasakė tada jiems admor iš Kocko:

„Norėčiau pamatyti, ar jis sugebės padaryti tokį stebuklą: iš „paprasto“ žmogaus padaryti judėją...“.

Paaiškinimas: vienintelis pasaulyje dalykas, kuris turi būti svarbus žmogui – tai surasti būdą, kaip susijungti su Pasaulio Karaliumi.

Ir tai jis gali padaryti tik eidamas „tikėjimu virš logikos ir virš pajautimo“ ir atlikdamas didžiulį išėjimo iš egoistinės meilės sau darbą.   

Ir kiekvienas, įeinantis į šį darbą, kurio tikslas – „padaryti iš žmogaus judėją“ (Izrael - „nukreiptą tiesiai į Kūrėją“), žino ir jaučia, kad tai milžiniškas, žmogaus jėgas viršijantis darbas.

Tačiau nepaisant to, visų kartų „Kūrėjo darbininkai“ tikėjosi ir prašė tik šio stebuklo ir tai buvo vienintelis dalykas, kuris jiems rūpėjo.

Yra žmonių, kurių visas darbas Toroje yra paremtas „ženklais ir stebuklais“ ir būtent to jie ieško pas didžiuosius Izraelio išminčius.

Tačiau žinokite, kad tai nėra Toros kelias, ir tai nėra tiesos kelias, nes Toros ir judaizmo kelias yra vienas – jis paremtas žmogaus darbu su savimi, darbu, viršijančiu žmogaus prigimtį ir jėgas.

Dirbančio Kūrėjui požiūris į ženklus yra tik kaip į priemonę, kurios dėka galima vis labiau ir labiau „sulaužyti savo kūną“ (egoizmą).

Tačiau „paprastas žmogus“ ieško įvairiausių ženklų tam, kad tik nereikėtų dirbti ir stengtis.

Ir kiekvienas iš mūsų turi labai gerai save patikrinti, ir įsitikinti, ar jis ieško „kuro“ savo dvasiniam darbui ar tiesiog ieško, kaip „išsisukti“ nuo darbo.

Knygų rašymo periodas

„Veidas šviečia ir veidas paaiškina“

1925 metais Baal aSulamas nuvyko į Londoną.

Prieš išvykdamas paprašė savo mokinių, kad rašytų jam apie  „Toros atnaujinimus“, kurie atsivers jų širdyse.

Ir paaiškino šio dalyko prasmę – „Toros atnaujinimai“ parodo sielos būseną, kurioje tuo metu yra žmogus.

Londone Baal aSulamas gyveno pas vieną turtingiausių Londono judėjų – Margolis.

Čia būdamas parašė savo nuostabų komentarą Ari knygai „Ec chaim“ „Veidas šviečia“ ir „Veidas paaiškina“.

Komentaras „Veidas šviečia“ parašytas kaip Raši Talmudo komentaras, t.y. jis paaiškina knygos „Ec chaim“ žodžius pagal jų reikšmę, o „Veidas paaiškina“ – tai bendras komentaras, nesurištas su švento Ari žodžiais – tai kiekvieno „Ec chaim“ skyriaus apibendrinimas ir išplėtimas.

Taip pasakojo vienas judėjas, kuriam teko garbė patarnauti Baal aSulamui Londone:

„Jis atrodė kaip Kūrėjo angelas.

Sėdėdavo savo kambaryje ir be perstojo rašydavo.

Kiekvieną dieną po aštuoniolika ir daugiau valandų Baal aSulamas rašydavo komentarą, paaiškinantį visus pasaulio klausimus“.

Taip sėdėjo ir rašė du metus.

Ir neišėjo iš kambario, kol neužbaigė rašyti savo komentaro.

Taip pat Londone sukūrė didžiąją dalį savo melodijų.

Jas kūrė akompanuodamas sau pianinu, nors gyvenime niekada profesionaliai nesimokė groti jokiu instrumentu.

Mūsų mokytojas Baal aSulamas Londone sutiko vieną judėją vardu rabi Josefas Ševčenik, kuris buvo pasiruošęs sumokėti už komentaro „Veidas šviečia ir veidas paaiškina“ išspausdinimą.

Šis judėjas turėjo idėją parašyti knygą, kuri susietų Talmudą su kabala.

Todėl jis labai užsidegė, pamatęs mūsų mokytojo kūrinį ir siūlė savo pagalbą.

Tačiau rabi Josefas atspausdino knygą tik iki septinto skyriaus, ir toliau spausdinimo nebetęsė. Todėl mūsų mokytojas išsiskyrė su juo, nes pamatė, kad šio žmogaus dvasia krypsta į kitą pusę.

Tuo laikotarpiu, kurį Baal aSulamas praleido užsienyje, jis siuntė savo straipsnius į Jeruzalę, ir taip pat pirmas savo apybraižas Ari knygos „Ec chaim“ komentarui.

Pirmas straipsnis juos pasiekė 21 pirmą adaro mėnesio dieną, per rabi Elimelecho iš Ližensko mirties metinių paminėjimo iškilmes, ir tai sukėlė didžiulį džiaugsmą jo mokinių tarpe.

Ta proga rabi Baruchas Ašlagas ir kiti mokiniai nusprendė surengti šventines vaišes.

Vienintelė vieta, kur jie turėjo galimybę tai padaryti, buvo rabi Moše Barucho Lembergerio namai, kuriuose tebuvo tik virtuvė ir vienas kambarys.

Jie susirinko kartu ir visi buvo priedermės džiaugsme, kaip pasakyta: „Niekada nesakydavo joks žmogus: mažai man vietos Jeruzalėje“ .

1926 metais, Toros dalies „Masei“ („Kelionės“) savaitę, taip rašė Baal aSulamas savo mokiniams iš Londono:

„Ką aš galiu pasakyti jums, esantiems Izraelyje, jei jūs galvojate, neduok dieve, kad jūs esate Izraelyje, o aš už Izraelio ribų?

Šventoje Toroje, dalyje „Masei“ Moše prisakė mums: Įsakyk Izraelio sūnums (...) ir pasakyk jiems: kai jie ateis į Žemę...“.

Šiomis Toros eilutėmis jis labai aiškiai pažymi ir nurodo mums Izraelio žemės ribas, taip, kad kiekvienam, ateinančiam į šią žemę, visiškai nebūtų abejonių dėl jų“.

Ir čia Baal aSulamas išaiškina Izraelio žemės ribų supratimą – kad tai iš tiesų yra dvasinės pakopos:

kiekvienas, kuris pasiekia šias pakopas, jaučiasi esantis Izraelio žemėje, kuri yra aukštutinė dvasinė pakopa.

Ir nėra jokios abejonės tame.

Matome nuostabų dalyką: kad mūsų mokytojo realybė – tai absoliučiai dvasinė realybė.

Be jokios abejonės, „materiali“ Izraelio žemė Baal aSulamo akyse turėjo didelę vertę.

Juk kaip rašėme anksčiau, jis atvyko iš Varšuvos į Izraelį, nes tai buvo vienintelė vieta, kur Baal aSulamui dar buvo likę dvasinio darbo.

Tačiau iš kitos pusės matome, kad mūsų mokytojo buvimas Londone visiškai nereiškė, kad jis atitrūko nuo „aukštutinės Izraelio žemės pakopos“.

Po to, kai išvardina visas Izraelio žemės ribas, Baal aSulamas taip rašo savo laiške mokiniams iš Londono:

„Taigi, daviau jums arklius (t.y. pagalbos priemones). Jei užsėsite ant jų raiti, galėsite pasiekti ir apsigyventi gražioje, geroje ir erdvioje žemėje amžiams.

O iki tol nesakykite, neduok dieve, kad aš išvykau iš Izraelio žemės, nes jūs esate atsainūs ir deramai nesiilgite mūsų buvimo joje kartu“.

1926 metais ravo Moše Barucho Lembergerio ir ravo Davido Meincbergo mokiniai pradėjo spausdinti Ari knygą „Ec chaim“ su Baal aSulamo komentarais.

Tačiau dėl lėšų trūkumo jie atspausdino tik dalį.

Ir taip parašė knygos įžangoje:

„Mes dėkojame visiems nuoširdiems ir dosniems žmonėms, kad mums pavyko atspausdinti 200 mūsų mokytojo Baal aSulamo komentaro knygai „Ec chaim“ puslapių.

Nes dėl lėšų stokos mes galėjome išspausdinti tik šią dalį, ir tikimės, kad mums pavyks „išleisti į dienos šviesą“ visą knygą“.

Rabi Baruchas Šalom pasakojo:

„Mano tėvas paprašė rabi Davido Meincbergo ir rabi Moše Barucho Lembergerio, kad parašytų autoriaus pristatymą knygos įžangoje.

Kiekvienas iš jų parašė savo variantą, tačiau mano tėvas visus juos atmetė ir parašė pats: „Admor, Kūrėjo žmogus, šventas gyvasis Ari“.

Paaiškinimas:

„Yra daug tokių, kurie klysta ir tvirtina, kad kuklus žmogus yra melagis, t.y. nežiūrint į tai, kad yra jame gerų savybių ir dorybių, tačiau jis sako apie save, kad yra niekingas ir nieko vertas.

Tačiau iš tikrųjų taip nėra, nes juk be jokios abejonės visi ankstesnieji išminčiai tiksliai žinojo, kokiose pakopose jie yra.

Kaip pasakyta Talmude:

„Pasakė Raba: žmogus turi žinoti sieloje, ar jis absoliutus teisuolis, ar ne“.

Tai reiškia, kad žmogus yra įpareigotas žinoti savo pakopą.

Tačiau kuklumo aspektas pasireiškia kita forma, nes tie, kurie dirba Kūrėjui, iš tikrųjų mato, kad jie yra visiškas niekas ir kad be Kūrėjo pagalbos jie negalėtų netgi pajudėti.

Kaip rašė mūsų mokytojas savo laiške:

„Bet sužinos ir patikės, kad visi kūriniai yra kaip „molis puodžiaus rankose, kuris jei nori – praplatina, jei nori – susiaurina“.

Toks žmogus nesako, kad „Tai mano jėga ir mano rankos tvirtumas atnešė man šitą gerumą“, tačiau priešingai, kas liečia „savo jėgas“, žmogus laiko save visišku „nuliu“.

Vadinasi, žmogus gali žinoti savo geras savybes ir dorybes, ir tuo pačiu išlikti kuklus.

Tuo laikotarpiu, kai Baal aSulamas buvo Londone, rabi Moše Baruchas Lembergeris nusiuntė savo mokytojui laišką, kuriame jis klausė, ar gera mintis yra pasirašyti tarp mokinių „susitarimo raštą“ (tai tam tikras susitarimas tarp draugų, kuriuo jie įsipareigoja būti ištikimi vienas kitam ir su visišku atsidavimu padėti vienas kitam).

Baal aSulamas jam atsakė teigiamai.

Jis rašė:

„Tavo laiškas mane labai nudžiugino: tavo veiksmai, siekiant mokinių vienybės, yra pagirtini ir išaukštinti, Kūrėjas duos tau ir tai, kad nusipelnysi taip pat ir teisingos intencijos“.

Po to, kai Izraelyje buvo išspausdinta dalis knygos „Ec chaim“ komentaro, ji pasiekė Lenkiją ir papuolė ten į rankas filosofui ir mąstytojui Hileliui Ceitlinui.  

Tada Ceitlinas parašė straipsnį laikraščiui „Der Ceitung“ Varšuvoje, kuriame jis išaukštino nuostabų mūsų mokytojo kūrinį.

Kai sužinojo Baal aSulamas, kad jo komentaras pateko į Ceitlino rankas, buvo sukrėstas ir labai tuo nepatenkintas.

Taip rašė savo laiške iš Londono:

„Taigi, gavau tavo laišką, kuris mane be galo nuliūdino, dėl to, kad šventi tekstai pakliuvo į pašalinių rankas ir jie gali piktnaudžiauti jais kaip tinkami.

Dabar tu mane suprasi dėl mano dvigubo ir trigubo perspėjimo išlaikyti paslaptį ir kodėl iki šiol neišsiunčiau atspausdintų tekstų, nes bijojau būtent to.

Taigi, sulaukiau to, ko labiausiai bijojau. Buvau išduotas lengvabūdžių, kurie padarė tai, ko neliepiau – po visų griežčiausių perspėjimų, kad neatskleistų paslapties jokiam žmogui, kas jis bebūtų.

Taigi, suteršė mano sielą kartos akyse, išmušė mane iš kelio mano išaukštintame darbe suteikiant malonią dvasią Kūrėjui. Kas galėtų atleisti jiems už tai?

Dangus paliudys, kad triūsiau iš visų jėgų, kad pritraukčiau Kūrėjo šventumą į šią kartą. Tačiau „sitra achra“ (netyra jėga) visada suranda žmonių, vykdančių jos misiją, ir darančių man kliūtis visur, kur tik aš bepasisuku, norėdamas atnešti gerumą kitiems“.

1927 metų pabaigoje Baal aSulamas panoro grįžti į Izraelį. Tačiau visai neturėjo pinigų, tad jo žmona atsiuntė jam bilietą, kad galėtų grįžti.

1928 metais, Izraelyje, Chevrone, vykstant neramumams, Baal aSulamas sukūrė melodiją pagal Psalmių (2:1) žodžius „Kodėl pyksta gojai?“

1931 metais mūsų mokytojas iš Jeruzalės persikėlė į Jafą.

Kai rabi Jehuda Brandvainas pamatė sunkumus, iškilusius komentaro „Veidas šviečia“ ir „Veidas paaiškina“ spausdinime, padarė štai ką: jis pasiskolino pinigų, didelių pastangų dėka Jeruzalėje atidarė savo spaustuvę, kurią pavadino Spaustuvė „Jehuda ir Jeruzalė“.

Jo tikslas buvo vienas – atspausdinti likusią „Ec chaim“ komentaro dalį bei kitus likusius Baal aSulamo rankraščius.

„Matan Tora“ („Toros dovanojimas“)

1932 metais buvo atspausdinta knyga „Matan Tora“ („Toros dovanojimas“).

Iš pradžių ši knyga išėjo straipsnių, panašių į laikraščius, pavidalu: kiekvienas straipsnis buvo kaip atskiras laikraštis.

Tokiu būdu buvo išspausdinti straipsniai:

„Matan Tora“ („Toros dovanojimas“),

„Aravut“ („Laidavimas“),

„Mahut adat ve matarata“ („Religijos esmė ir tikslas“),

„Mahut chochmat akabala“ („Kabalos išminties esmė“)

ir „aŠalom“ („Taika“).

Visi straipsniai buvo parašyti moksliniu principu, priimtinu taip pat ir pasaulietinei visuomenei.

Baal aSulamo noras buvo gerai išaiškinti tai, kad sąlygojimo darbas būtinai turi būti pastatytas ant judaizmo pagrindo ir norėjo pateikti taip, jog tai būtų suprantama ir pasauliečiui. 

Tačiau taip pat ir ultra-ortodoksas (labai griežtai besilaikantis Toros įstatymų), gali atverti šioje knygoje „gyvenimo lobynus“, nes Baal aSulamas aprašo judaizmo pagrindus iš vidinės Toros aspekto, kas nėra užakcentuota pas „vidutinius“ ultra-ortodoksus.

Po šių straipsnių pasirodymo, britų valdžia uždraudė Baal aSulamui juos toliau publikuoti, teigdama, kad tai yra laikraštis, o licencija leisti laikraštį yra išduodama tik tam, kuris turi tam tikrą pasaulietinį humanitarinį išsilavinimą.

Tai įvyko dėl to, kad Baal aSulamas buvo apšmeižtas, jog jis nori čia, Izraelio žemėje, skleisti ir propaguoti komunizmą.

Tačiau Baal aSulamas rado kitą sprendimą – jis išleido visus savo straipsnius laikraščių pavidalu kitu vardu, tačiau kai pamatė, kad britų valdžios pasipriešinimas yra nuoseklus ir nesiliaujantis, mūsų mokytojas nutraukė spausdinimą.

Ir labai gaila, nes Baal aSulamas turėjo ketinimą išspausdinti apie 200 įvairių straipsnių.

Gerokai vėliau, jis prie minėtų straipsnių dar prijungė „Maamar le sijum aZohar“ („Straipsnis knygos Zohar užbaigimui“).

Iš tiesų, tai – gilus pokalbis, kurį Baal aSulamas pateikė šventinių vaišių metu Merone, po to, kai baigė rašyti komentarą „aSulam“.

Ir taip pat dar prijungė Pesacho Agados komentarą, pavadinimu „Ve zot le Jehuda“ („O tai – Jehudai“).

Apie šį Pesacho Agados komentarą yra pasakojama:

Rabi Jakovas Mordechajus Brandvainas turtingiems žmonėms siųsdavo laiškus su prašymu paaukoti pinigų, nes gyveno labai vargingai.

Vieną kartą jis atėjo pas Baal aSulamą ir paprašė jo parašyti komentarą „Pesacho Agadai“.

Baal aSulamas sutiko ir parašė komentarą, kurį pavadino „O tai – Jehudai“.

Tokiu būdu rabi Jakovas Mordechajus pasiekė, kad turėtų ką išsiųsti kartu su savo prašymu, o visos ateinančios kartos „laimėjo“ nuostabų Pesacho Agados komentarą.

„O tai – Jehudai“ buvo spausdinama spaustuvėje „Jehuda ir Jeruzalė“.

Rabi Jehuda Brandvainas pasakojo:

„Mūsų mokytojas Baal aSulamas pats asmeniškai ateidavo į spaustuvę: sėdėdavo ten ir rašydavo Pesacho Agados komentarą. 

„Mokymas apie dešimt sfirot“

1932 metais Tel Avive mūsų mokytojas Baal aSulamas pradėjo rašyti milžinišką savo kūrinį, paaiškinantį visus Ari raštus, pavadinimu „Mokymas apie dešimt sfirot“.

Šiame savo kūrinyje Baal aSulamas surinko ištraukas iš visų Ari raštų – ne pagal jų eiliškumą ar parašymo laiką, bet pagal dvasinių būsenų vystymosi tvarką priežasties–pasekmės būdu:

1) Pirmas dvasinis pasaulis vadinasi „Olam Ein Sof“ („Begalybė“). Jo esmė – Kūrėjo mintis sukurti kūriniją ir padaryti gerą kūriniams. Šiame pasaulyje dvasinė kūrinija, vadinama „Ein Sofo malchut“, buvo visiškame tobulume, tokiame, koks iš tikrųjų atsivers ateityje, galutiniame ištaisyme. Ir tai paslaptis: „Veiksmo pabaiga pradinėje mintyje“.

2) Antras dvasinis pasaulis yra „Olam acimcum“, jame pirmas dvasinis kūrinys visiškai apribojo savo norą gauti malonumą ir mėgavimąsi, nes malonumas buvo gaunamas ne dėl Kūrėjo, bet dėl savęs. Šis pasaulis taip pat vadinamas „Igulim“, nes panašiai, kaip materialiame pasaulyje apvalus daiktas neturi nei viršaus, nei apačios, taip ir šiame pasaulyje nebuvo aukštesnių ar žemesnių pagal svarbumą pakopų, tačiau visos pakopos – vienodai svarbios.

3) Toliau – trečias dvasinis pasaulis, vadinamas „Adam Kadmon pasaulis“, čia atsirado pirmieji šventumo ištaisymai, vadinami „masach“ („ekranas“) ir „or chozer“ („grįžtanti šviesa“). „Ekranas“ reiškia tai, kad apatinis sustabdo save nuo aukštutinės šviesos gavimo savo malonumui. „Grįžtanti šviesa“ reiškia, kad gauna dalį šios dieviškos šviesos tik dėl to, kad nori sąlygoti malonumą Kūrėjui.

Nuo šio pasaulio ir žemiau vadinasi „kav“ („linija“) ir tai dėl dviejų priežasčių:

a) kaip materiali linija turi viršų ir apačią, taip ir čia jau atsiranda pakopų išsidėstymas aukščiau arba žemiau pagal svarbumą;

b) gavimas čia apibrėžtas ir apribotas, kaip „linija ir dydis“, ir pagrindas yra „ekrano“ bei „grįžtamos šviesos“ didumas. Ir gavimas įmanomas tik pastarųjų dviejų aspektų dėka ir niekaip kitaip.

4) Toliau eina ketvirtas dvasinis pasaulis – tai „Nekudim pasaulis“, kuriame įvyko „cimcum bet“ („antras apribojimas“), tai reiškia, kad atsirado labai reikšmingas praradimas šventume – dvasinė kūrinija visiškai negali naudoti savo gavimo norų šventume, bet tik sąlygojimo norus. Tai atvedė į būseną, kurioje kūrinija pirmą kartą suklupo ir ėmė naudoti gavimo indus savo egoistiniam malonumui gauti ir dėl to išėjo iš šventumo. Ir ši būsena vadinasi „indų sudužimas“.

5) Penktas dvasinis pasaulis – tai „Acilut pasaulis“, kuris dar yra visiškas dieviškumas, aspektu: „Jis (Kūrėjo esmė), Jo Gyvybingumas (išeinanti iš Jo šviesa) ir gaunantys šviesą indai, yra viena“, nes čia naudojami vien tik sąlygojimo indai. Ir iš teisuolių sielų aspekto tai yra aukščiausia pakopa, vadinama „amžina Kūrėjo meilė“, kadangi šioje pakopoje yra pasiekiamas supratimas, jog Kūrėjas valdo visą kūriniją aspektu „geras ir darantis gerumą ir geriems, ir blogiems“. O priešais yra klipot (netyrų jėgų) „Acilut pasaulis“, kuris bando iškreipti šią meilę.  

6) Šeštas dvasinis pasaulis vadinasi „Brija pasaulis“, čia yra „sielų“ vieta, tai reiškia, nuo čia sielos tampa savarankiškais, atskirais nuo Kūrėjo kūriniais. Ir tai meilės, kuri nepriklauso nuo kokio tai dalyko, aspektas. Taip pat supratimas, kad Kūrėjas valdo aspektu „geras ir darantis gerumą“, bet tik kas liečia patį žmogų asmeniškai. Priešais šį pasaulį yra netyrų jėgų „Brija pasaulis“, kuris bando iškreipti šią meilę.

7) Septintas dvasinis pasaulis vadinasi „Jecira pasaulis“, ir jame yra „Kūrėjo veido atvėrimas“ aspektu „savo pasaulį pamatysi savo gyvenime“, ir tai – meilė, kuri priklauso nuo kokio tai dalyko. O priešais – netyrų jėgų „Jecira pasaulis“, kur bandoma iškreipti dalyką, nuo kurio priklauso ši meilė.   

8) Aštuntas dvasinis pasaulis – „Asija pasaulis“. Tai žemiausias dvasinis pasaulis, kuriame Kūrėjo valdymas yra paslėptas, ir kurio dvasinis darbas yra „tikėjimas aukščiau žinojimo“. Priešais jį yra netyrų jėgų „Asija pasaulis“, kuris bando pasakyti, kad Kūrėjas nevaldo aspektu „geras ir darantis gerumą“ arba, kad Kūrėjas iš viso nevaldo kūrinijos.      

9) Ir devintas pasaulis yra mūsų pasaulio taškas ir materialus mūsų žemės rutulys. Šio pasaulio „medžiaga“ nėra materiali, nes netgi ir mūsų pasaulio atžvilgiu visai nėra kalbama apie materialumą, tačiau šio pasaulio esmė – žmogaus noras gauti dėl to, kad gauti, taip pat vadinamas meile sau, egoistiniu malonumo ir pasimėgavimo gavimu, egoizmu, „jecer hara“ („blogio instinktu“), „mirties angelu“. 

Taigi, iš tikrųjų pagrindinių dvasinių būsenų yra penkios:

1) Adam Kadmon pasaulis, kuris yra išreiškiamas Kūrėjo vardo Havaja raidės jud smaigaliu.

2) Acilut pasaulis, išreiškiamas Kūrėjo vardo Havaja raide jud.

3) Brija pasaulis, kuris yra išreiškiamas Kūrėjo vardo Havaja pirmąja hey raide.

4) Jecira pasaulis, išreiškiamas Kūrėjo vardo Havaja raide vav.

5) Asija pasaulis, išreiškiamas Kūrėjo vardo Havaja apatine hey.

Šis nuostabus Baal aSulamo kūrinys „Mokymas apie dešimt sfirot“ sudarytas iš 16 dalių ir bendrai yra virš 2000 puslapių.

Jis skaitosi centrine visos kabalos išminties ašimi ir pagrindu.

Kiekviena dalis dalinasi į keturias:

1) „Or pnimi“ („Vidinė šviesa“) – tai švento Ari žodžių paaiškinimas, panašiai, kaip Raši komentaras Talmudui, išaiškinantis kiekvieną aspektą virš vietos, virš laiko ir virš materialių įvykių.

2) „Istaklut pnimit“ („Vidinė įžvalga“) – bendras paaiškinimas, einantis po „Or pnimi“, kuris nesusietas su švento Ari žodžiais.

3) „Žodžių paaiškinimo lentelė“ – ją sudaro sąvokų iš švento Ari žodžių, paminėtų toje dalyje, išaiškinimas dvasiniu – virš laiko ir vietos –  aspektu.

4) „Aspektų išaiškinimo lentelė“ – tai gilus kiekvieno toje dalyje aptariamo aspekto paaiškinimas (šios dvi „lentelės“ skirtos tam, kad kiekvienas besimokantis galėtų pasitikrinti savo žinias).

Mūsų mokytojo dukra Bat Ševa Raichberd pasakojo:

„Mano tėvas kiekvieną naktį rašydavo knygą „Mokymas apie dešimt sfirot“. Jis rašydavo labai ilgomis eilutėmis, smulkiu ir suspaustu šriftu. O paskui ryte duodavo man savo rankraštį atspausdinti rašomąja mašinėle. Ir taip – kiekvieną dieną. O paskui iš viso to, kas buvo atspausdinta spausdinimo mašinėle, darydavo trafaretą (tolesniam spausdinimui)“.

Taigi, šio švento kūrinio dėka kiekvienam žmogui atsivėrė galimybė pakilti į aukštas dieviškumo atvėrimo pakopas.

Nes iki šio atvėrimo „išminties vartai buvo uždaryti ir užrakinti“ ir nebuvo galimybės kiekvienam žmogui įsigilinti ir suprasti šiuos dalykus, kadangi jie buvo paslėpti ir jų prasmės nebuvo galima suvokti.

Tačiau dėka šio milžiniško „atvėrimo iš dangaus“ kiekvienas gali suprasti šią išmintį visuose jos lygiuose, taip, kaip kiekvienas gali suprasti Talmudą ir jame svarstomas problemas.

Ir nors yra žmonių, teigiančių, jog nėra tokios sąvokos kabaloje kaip „mokymas“, ir kad visa kabalos esmė yra tai, kad nesuprantame jos – tačiau tie žmonės labai klysta.

Ir negalima paneigti to, kas akivaizdu, nes kiekvienas abejojantis galėjo prisijungti prie ravo Barucho pamokų ir pamatyti bei įsitikinti, jog čia su didžiuliu įsigilinimu ir analize mokomasi kabalos išminties.

Iškart po to, kai Baal aSulamas baigė rašyti „Įvadą į mokymą apie dešimt sfirot“, pradėjo rašyti „Beit šaar akavanot“.

Ši knyga taip pat sukurta pagal švento Ari raštus, ir ji yra kaip „Įvado į mokymą apie dešimt sfirot“ tęsinys.

Baal aSulamas parašė šiam Ari kūriniui nuostabų komentarą, pavadinimu „Or pašut“, aiškiai paaiškinantį visus jo aspektus.

Baal aSulamo ryšiai su didžiaisiais Izraelio išminčiais

Guro mokytojai-rabinai ir mūsų mokytojas

Rabi Israel Alter, žinomas taip pat kaip admor iš Guro „Beit Izrael“, buvo labai artimame ryšyje su mūsų mokytoju Baal aSulamu.

Kartą, kai mūsų mokytojas išvyko pailsėti į Jeruzalės rajoną „Beit ve Gan“, jo aplankyti atvyko admor „Beit Izrael“.  

Jis mūsų mokytojui pasakė:

„Aš mokausi iš tavo knygų ir gilinuosi į jas. Ir iš tiesų, čia yra kur pasigilinti“.

Vienas iš lydėjusių rabi „Beit Israel“ pasakojo, jog jiems išvykus, rabi pasakė:

„Nemačiau musės ant jo stalo“ (paaiškinimas: „musė“ išreiškia užuominą į bet kokį netyrumą). 

Ravas Azrielis Chaim Lemberger pasakojo, jog buvo liudininkas reginio, kai kartą atsitiktinai vienoje chupoje (chupa – tai vieta, kur vyksta vestuvių ceremonija) susitiko admor „Imrei Emet“ iš Gur ir mūsų mokytojas Baal aSulamas.

Tai buvo Baal aSulamo žento rabi Aizik Verdiger brolio vestuvės.

Admor „Imrei Emet“ vadovavo „Kidušin“ (jungtuvių ceremonijai), o Baal aSulamas sakė „Septynis palaiminimus“ (jie skaitomi jungtuvių ceremonijos metu). Ir čia taip pat dalyvavo admor iš Guro „Beit Izrael“.

Ravas Azrielis Chaimas pasakojo, kad admor iš Guro „Beit Izrael“ visą laiką žiūrėjo į mūsų mokytoją Baal aSulamą ir nei akimirkai nenuleido nuo jo akių.

Ir po to, kai rabi „Beit Izrael“ tapo admor („admor“ - „mokytojas ir rabi“), keletą kartų per metus atvykdavo į Tel Avivą „pabūti tikėjimo šešėlyje“ –  tai yra pabūti šalia Baal aSulamo ir „gerti iš jo lūpų išmintį apie tiesą“.  

Kai Baal aSulamas norėjo atsakyti į vizitą rabi „Beit Israeliui“ ir nuvykti pas jį į svečius, rabi „Beit Israelis“ nusiuntė pasiuntinį, kad šis paprašytų Baal aSulamo nesitrukdyti.

Rabi „Beit Izrael“ buvo be galo nustebintas ir sujaudintas tos minties, kad šis Kūrėjo žmogus gaiš laiką dėl jo. 

Kai Baal aSulamo mokiniai nuvyko pas rabi „Imrei emet“ prašyti sutikimo dėl mūsų mokytojo knygų, rabi „Beit Izrael“ paklausė:

„Argi Baal aSulamui reikia kieno nors sutikimo?“  

Jam buvo atsakyta, kad svarbiausias dalykas yra lėšų knygų spausdinimui trūkumas ir todėl tam, kad gauti finansinę paramą yra reikalingas sutikimas.

Po mūsų mokytojo Baal aSulamo mirties, jo sūnus ravas Baruchas Šalomas toliau palaikė ryšius su rabi „Beit Izrael“.  

Jis vykdavo susitikti su juo du kartus per metus: per Sukot ir per Pesacho švenčių „chol-amoed“ („chol amoed“ –  dienos tarp pirmos ir paskutinės švenčių dienų).

Jie kartu gilinosi į Toros paslaptis, į labai aukštus darbo Kūrėjui aspektus, ir po to išsiskirdavo su didele pagarba ir meile.

Dar pasakojo ravas Azrielis Chaim Lemberger:

„Rabi Pinchas Menachem Alter, admor iš Guro (pagal savo parašytą knygą, vadinamas rabi „Pnei menachem“) buvo mano pusbrolio Arono Lembergerio bičiulis, jie abu kartu mokėsi ješivoje „Chajei olam“.

Mano pusbrolis pasakojo, jog vieną penktadienį į jo namus įsiveržė rabi Pinchas ir baisiai skubėdamas pasakė:

„Aronai, neturiu šios savaitinės Toros dalies „Sulam“ komentaro, gal paskolintum man jį?“

Visi žinojo, kaip rabi Menachem gilinasi ir kiek daug laiko praleidžia prie mūsų mokytojo Baal aSulamo knygų“.

Rabi Davik Akohen

Ravas gaonas rabi Chaim Šaul Davik Akohen, sefardų bendruomenių išminčių ir kabalistų ravas bei vadovas, buvo paprašytas parašyti sutikimą mūsų mokytojo Baal aSulamo knygoms.

Ir pasakojama, kad savo sutikimą ravas rabi Davik Akohen davė tik po patikrinimo.

Ravas Baruchas Šalomas kartu su juo tris dienas mokėsi knygą „Mokymas apie dešimt sfirot“.

Rabi Davik Akohen tuo metu jau labai blogai matė, todėl ravas Baruchas skaitė jam, ir taip jie mokėsi.

Ravas Davik Akohen be galo mėgavosi nuostabia mūsų mokytojo Baal aSulamo šviesa ir „buvo tai jo gomuriui saldžiau už medų“.

Ir po to su džiaugsmu parašė savo sutikimą.

Draugystė su „Chazon Iš“

1935 metais mūsų mokytojas Baal aSulamas persikėlė į Bnei Braką (miestas Tel Avivo rajone) ir čia įkūrė savo Mokymo namus.

Baal aSulamo duktė Bat Ševa Raichberd pasakojo:

„Mano tėvo mokiniai pastatė pastatą savo rankomis.

Pamenu, kaip mano brolis, ravas Baruchas Šalomas ir jo bičiulis rabi Jehuda Brandvainas keldavosi pirmą valandą nakties mokytis, o po to, iš karto po rytinės maldos, užsiimdavo statybomis.

Rabi Jehuda Brandvainas tuo laikotarpiu persikėlė į Bnei Braką, kad galėtų padėti Mokymo namų statymo darbuose, o po to vėl sugrįžo į Jeruzalę.

Tačiau nors ir sugrįžo į Jeruzalę, jis ir kiti mokiniai iš Jeruzalės pastoviai atvykdavo į Bnei Braką.

Maran „Chazon Iš“ (Abrahamas Ješaja Karelic, vadinamas „Chazon iš“ pagal savo parašytą svarbiausią kūrinį) gyveno priešais mūsų mokytoją Baal aSulamą.

Tarp jų užsimezgė didžiulė bičiulystė.

Pesacho šventės išvakarėse „Chazon Iš“ atėjo kepti macų pas Baal aSulamą krosnyje.

Pasakojo mums rabi Šmuel Auerbach, kad girdėjo iš vieno žmogaus, kuris gyveno pas „Chazon Iš“, jog vieną dieną atėjo pas jį Baal aSulamas, jie abu labai ilgai kalbėjosi.

Ir paskui visą tą dieną maran „Chazan Iš“ kiekvienam, kuris tik ateidavo, su didžiuliu entuziazmu sakydavo Toros žodžių paaiškinimą, kurį išgirdo iš mūsų mokytojo lūpų: „Toroje, knygoje Vajikra 7:3 parašyta: „Ir visas geriausias jos dalis paaukos man“.

Tai reiškia, kad žmogus turi dėti pastangas, kad priartėti prie Kūrėjo ir dėl šito paaukoti visa tai, kas jam brangiausia“.

Baal aSulamo mokinys rabi Abrahamas Aškenazi pasakojo: „Chazon Iš“ pastoviai susirašinėjo su Baal aSulamu.

Šiuose laiškuose „Chazon Iš“ klausdavo klausimus iš kabalos išminties, o Baal aSulamas į juos atsakydavo.

O aš buvau tas „paštininkas“, kuris perduodavau „Chazon Iš“ laiškus Baal aSulamui ir Baal aSulamo laiškus – „Chazon Iš“.

Rabi Zalman Lemberger pasakojo:

„Tuo laikotarpiu iškilo halachinis ginčas, susijęs su „cadi“ צ׳ raide: kaip ji turi būti rašoma Toros eilutėse, esančiose tfilinuose ir mezuzose.

„Chazon Iš“ prieštaravo kabalistams, kurie tvirtino, jog ją reikia rašyti taip, kad abi „galvos“ būtų nusuktos viena nuo kitos.

„Chazon Iš“ teigė, kad tai paprasčiausias Šabtajaus Cvi pridėjimas.

Baal aSulamas norėjo parodyti „Chazon Iš“, kad „cadi“ צ׳ šaknis nėra iš netyrų pasaulių, bet iš šventumo.  

Todėl jis nusiuntė atnešti jam iš kokio tai muziejaus senovinę Zohar knygą, ir parodė „Chazon Iš“, kad raidė „cadi“ צ׳ rašoma ten viena nuo kitos nusuktomis „galvomis“.

Tačiau „Chazon Iš“ vis tiek laikėsi nuomonės, kad reikia pakeisti halachos nustatymą, nes ten, kur yra ginčas tarp „pšat“ – paprasto, išorinio Toros aiškinimo ir kabalos (vidinio Toros aiškinimo), nustatymas priimamas pagal „pšat“.

Ir  „Chazon Iš“ jau nebesipriešino taip stipriai, kaip anksčiau.

Ravas Azrielis Chaimas Lembergeris pasakojo: „Kartą mūsų šventas mokytojas paaiškino vienam „Chazon Iš“ mokiniui Toros žodžius.

Mokinys atėjo pas savo mokytoją ir papasakojo jam, ką girdėjo iš Baal aSulamo.

„Chazon Iš“ džiaugėsi šiuo paaiškinimu, lyg būtų radęs didžiulį lobį.

Taip pasakė mūsų mokytojas Baal aSulamas tam mokiniui:

„Parašyta knygoje Berešit (49:16): „Pamatęs, kad poilsis geras, ir kad žemė maloni, jis palenkė savo nugarą, kad iškentėti nešulį“.

Paaiškinimas: Kūrėjas nori, kad Jam atiduotume tai, kas yra mums geriausia ir brangiausia.

Todėl Tora mums sako, kad Isacharas ieškojo paties geriausio dalyko, ir atrado, kad tai yra poilsis (ramybė).

„Jis palenkė savo nugarą, kad iškentėti nešulį“ – tai reiškia, kad atsisakė poilsio vardan Kūrėjo“.

Ši įžvalga buvo labai taikli ravui „Chazon Iš“, nes buvo žinoma, kiek daug jis deda pastangų Toros mokyme, ir kad tam jis atiduodavo visas jėgas.

Todėl jis taip džiaugėsi išgirdęs šių Toros žodžių paaiškinimą iš mūsų mokytojo Baal aSulamo“.

Ravas Abrahamas Icchakas Kohenas Kukas

Baal aSulamą ir ravą Abrahamą Icchaką Koheną Kuką siejo labai tvirta ir artima draugystė.

Viename Ravo Abrahamo Kuko laiškų aiškiai matyti jo santykis į Baal aSulamą:

„Ir nuo tada pažinau šį žmogų jo Toros, tiesos, kabalos išminties grožyje ir šventume, esančiais jo širdyje“.

Taip pat ir Baal aSulamas, būdamas užsienyje, laiškų savo mokinias pabaigoje prašydavo perduoti linkėjimus jo mylimam bičiuliui ravui Kukui.

Buvo dar vienas laiškas, kuriame Baal aSulamas savo artimiausių mokinių prašė, jog parodytų ravui Abrahamui Kukui jo komentarų švento Ari knygai „Ec chaim“ rankraščius, kad ravas Abrahamas išreikštų savo nuomonę apie juos.

Nėra jokios abejonės, jog šiuos du didžius vyrus siejo labai stiprus ryšys, ir didžiulis abipusis vienas kito pripažinimas.

Baal aSulamo sūnus ravas Baruchas Ašlagas daug kartų yra pasakęs, jog „ravas Abrahamas Kukas yra pasiekęs aukštutinius dvasinius pasaulius“.

Šitoks pastebėjimas buvo itin retas dalykas, ir visose kartose jis buvo skiriamas tik ypatingiems žmonėms. 

Ir iš tiesų, kai dvi tokios išaukštintos sielos susitiko vienoje kartoje, ir viename mieste, tarp jų užsimezgė glaudus dvasinis ryšys.

Iš sekančio laiško matyti aiškus ravo Abrahamo Kuko požiūris į vidinės Toros mokymą:

„Išgelbėjimo šviesa ir palaiminimo šaltinis ateis ir pasireikš paskutinėje kartoje su Toros paslapčių atvėrimu“.

Tai reiškia, kad vienintelis pasiruošimas Kūrėjo išgelbėjimui žmogaus sieloje gali įvykti tik didelės ir nuostabios vidinės Toros šviesos dėka.

Ir toliau tęsia ravas Abrahamas Kukas:

„Ir klaidžios daugelis ir padaugės žinių, ir padidės išminties mokymas ir Toros garbė bei vidinės Toros paslaptys visame Izraelyje. Ir bus išaukštintas ir taps šventas Pasaulio Karaliaus vardas. Ir pagreitins mums išgelbėjimo šviesą“.

Kūrėjo vardas taps šventas kiekvieno žmogaus akyse, tai yra, kiekvienas realiai pažins Kūrėją, kaip svarbiausią dalyką gyvenime, tik dėka didelio vidinės Toros švytėjimo.

Ravas Baruchas Ašlagas papasakojo tai, ką girdėjo iš ravo Kuko apie apribojimus mokantis kabalos išminties:

„Jei žmogus nori mokytis kabalos dėl priedermės (tai reiškia, tiek kiek žmogus nori laikytis Halachos bei mokytis atviros Toros, tiek jis nori laikytis ir slaptos Toros), tada jis turi sulaukti 40 metų amžiaus ir prieš tai „prisipildyti“ Mišna ir Talmudu.

Tačiau jei žmogus nori mokytis kabalos todėl, kad jaučia tuštumą ir pasitenkinimo trūkumą, ir jaučia, jog jis neturi nei tikėjimo, nei dangaus baimės, bet yra pilnas klausimų ir svarstymų, tada tam nėra jokių apribojimų“.

Rabi Joel Tetlbaumas iš Satmar

Rabi Joel Tetlbaumas be galo gilinosi į Baal aSulamo knygas, jo knygų spinta buvo pilna mūsų mokytojo knygų.

Rabi Joel buvo ypatingas „Kūrėjo darbininkas“, tai buvo žmogus, kuris dirbo su savimi virš žmogiškų jėgų.

Baal aSulamo knygose jis rado šviesą, kuri nušvietė jam kelią Kūrėjo darbe.

Rabi Elijahu Desler

Yra žinoma, kad rabi Elijahu Desler labai daug mokėsi iš Baal aSulamo knygų.

Visas jo vidinės Toros supratimas buvo dėka Baal aSulamo komentaro „Sulam“.

Jis gausiai citavo Baal aSulamo raštus savo knygose, ir jose rėmėsi Baal aSulamo žodžiais: pavyzdžiui, sąvokos „gavimas“ ir „davimas“ dažnai kartojosi rabi Elijahu raštuose.

Po mūsų mokytojo Baal aSulamo mirties, jo sūnus rabi Baruchas Šalomas išvyko į užsienį ir ilgą laiką buvo apsistojęs Geitsgede.

Čia, rabi Joel įsteigtoje ješivoje, ravas Baruchas mokė jo mokinius.

Mokymo namai Bucharų rajone

Sugrįžimas į Jeruzalę

Baal aSulamas sugrįžo į Jeruzalę ir iš pradžių apsigyveno Ben David gatvėje, po to – Jechezkelio gatvėje, o dar vėliau, 1939 metais, Musajof gatvėje, Bucharų rajone.

Šiame rajone taip pat gyveno vienas judėjas, emigrantas iš Bucharos.

Jis apmokėjo pastato, kuriame buvo Baal aSulamo namai ir Beit-midrašas, statybų darbus.

Tai padarė tai su sąlyga, kad kiekvieną Šabatą, Baal aSulamas palaimins jį palaiminimu „Tas, kuris palaimino mūsų protėvius...“.

Širdies smūgis

Ravas Azrielis Chaimas Lembergeris pasakojo:

„Mūsų mokytojas Baal aSulamas knygą „Pratarmė knygai Zohar“ parašė per vieną naktį (tai buvo name Bucharų rajone).

O ryte jį ištiko širdies smūgis.

Tada buvo pakviesti rabi David Meincbergas ir mano tėvas bei mokytojas rabi Moše Baruchas. Jie atvyko devintą ryte.

Pamenu, mano tėvas tada pasakė:

„Baal aSulamas, dar prieš atvykdamas į Izraelį, buvo užbaigęs visą savo sielos ištaisymo darbą šiame pasaulyje.

Ir kiekvieną kartą jis ieškojo galimybės, kaip dar gali pasitarnauti Pasaulio Valdovui.

Todėl, kai jau užbaigė „Pratarmę knygai Zohar“ ir atliko visą darbą, jį ištiko širdies smūgis.

Kas dėl jo paties, tai jam jau nebuvo jokios prasmės likti šiame pasaulyje.

O aš pats atsimenu, kad mūsų mokytojas sėdėjo prie stalo, visiškai neturėdamas jėgų ką nors padaryti.

Ant stalo stovėjo žvakidės. Staiga Baal aSulamas krūptelėjo ir pasakė:

„Man pasirodė, kad dabar Šabatas“.

Paskui mano tėvas paaiškino, jog jei Baal aSulamas nesėdėjo ir nerašė, tai jam atrodė, kad yra Šabatas.

Daktaras mūsų mokytojui pasakė, jog tam, kad pirštai atsipalaiduotų, jam draudžiama gilintis į mokymą, todėl gerai būtų tiesiog paskaityti Psalmes.

Atsakė tada Baal aSulamas:

„O argi įmanoma Psalmes skaityti be įsigilinimo?“

Jam reikėjo labai daug poilsio, kad atstatytų jėgas ir grįžtų prie rašymo“.

Rabi Binjamin Simkovski

Tuo laikotarpiu pas Baal aSulamą atvyko naujas mokinys ravas Binjamin Simkovski.

Tai buvo ypatingas žmogus, Braclavo chasidas, kurio noras buvo vienas – priartėti prie Kūrėjo.

Kai atvyko pas mūsų mokytoją, buvo be barzdos, tad paklausė Baal aSulamo, ar jam užsiauginti barzdą.

Baal aSulamas atsakė, kad pasakys, kada jam užsiauginti barzdą.

Mūsų mokytojas paaiškino, kad jei žmogus buvo auklėjamas, jog reikia auginti barzdą, bet ją apkerpa – tai tas pats, kaip „apkarpytų“ savo sielą.

O rabi Binjaminas niekada neturėjo barzdos...

Maldos metu energingai ir įsiaudrinęs žingsniuodavo nuo sienos prie sienos.

Ravas Baruchas Šalomas pasakė, kad rabi Binjamino džiaugsmas „buvo tarsi tūkstantis liudininkų“, jog tai nėra paprastas žmogus.

Keletas akimirkų šalia Dieviško žmogaus

Dar pasakojo ravas Azrielis Chaimas Lembergeris:

„Pirmą kartą pas Baal aSulamą su „kvitel“ atėjau, kai man buvo 17 metų („kvitel“ tai yra raštas, kuriame surašyti žmonių vardai su jų prašymais ir kuris yra paduodamas chasidų rabinui, ir šis palaimina jį atnešusįjį) .

Mano tėvas ir mokytojas kažką ištrynė iš šio rašto, ir tada rabanit (ravo žmona) mane įvedė pas Baal aSulamą ir pasakė jam:

„Jis beveik jau visas vyras“ (iki tol įprastai buvo buvau laikomas jaunuoliu, bet ne suaugusiu vyru).

Baal aSulamas ištiesė man ranką ir mane užliejo džiaugsmas ir pakilimas.

Paskui palaimino mane būtent dėl to dalyko, kurį mano tėvas ištrynė iš „kvitel“.

Baal aSulamui skaitant raštą, jo veidas keitė spalvas: jis buvo tai raudonas, tai baltas, tai išblyškęs, tai vėl raudonas.

Tai buvo iš tiesų pritrenkiantis reginys.

Kai išėjau iš Baal aSulamo namų, ėjau gatve ir mane apėmė jausmas, kad visi žmonės gatvėje yra iš tikrųjų išprotėję, nes tas, kas nesirūpina amžinu gyvenimu, bet užsiima materialaus, laikino gyvenimo reikalais, atrodė mano akyse kaip beprotis.

Šis jausmas, kuris atsirado manyje tų kelių akimirkų metu, kuomet buvo šalia Baal aSulamo, tęsėsi dešimt dienų, o paskui dingo.

Praėjus daug laiko paklausiau Baal aSulamo:

„Kodėl pradingo šis nuostabus jausmas?“

Ir jis atsakė:

„Vaiką, kol jis yra mažas, turime laikyti už rankos, kad jis išmoktų vaikščioti ir nenukristų. Tačiau po to jis turi išmokti vaikščioti pats“.

Dar pasakojo ravas Azrielis Chaimas Lembergeris:

„Kai buvau dar jaunas vaikinas, mūsų mokytojas man pasakė:

„Visada labai daug gilinkis į Baal Šem Tovo ir jo mokinių knygas“.

Ir dar atsimenu, kad Baal aSulamas, admor iš Kocko vardu pasakė:

„Chasidas turi žinoti, kad visos jo jėgos, kurias jis turi Toros mokyme ir maldoje – viskas yra iš jo mokytojo“.

Baal aSulamo mokiniams buvo visiškai aišku, kad visos jų jėgos pergalint savo prigimtį, ateina iš jų mokytojo.

To pavyzdys yra tos kelios akimirkos, kurias ravas Azrielis Chaimas praleido šalia Baal aSulamo ir kurios jį visiškai pakeitė.

Namuose

Mūsų mokytojo Baal aSulamo dukra Bat Ševa Raichberd pasakojo:

„Mano tėvas beveik neišeidavo iš namų, Beit-Kneset (Maldos namai) visuomet būdavo jo namuose, tad jam nereikėjo išeiti iš namų maldai.

Ir taip pat visas jo rašymo procesas vyko namuose.

Leisdavo laiką ant namo stogo Jeruzalėje, visiškai paniręs mintyse ir susijungęs su Pasaulių Karaliumi.  

Visi Guro ravai, tokie kaip „Beit Israel“, „Lev Simcha“, „Pnei Menachem“, ateidavo į Baal aSulamo namus.

Netgi žentai ateidavo į jo namus, kad Baal aSulamas susidarytų įspūdį apie juos, tačiau tik jis pats beveik neišeidavo iš savo namų“.

Dar pasakojo Bat Ševa:

„Mano tėvas neleido savo dukrų į mokyklą, nes nebuvo tinkamos mokyklos.

Todėl atsiuntė mums vieną moterį, kuri mus mokė skaityti iš siduro („siduras“ – knyga, kurioje yra atspausdintos šventinės ir kasdieninės maldos) ir iš Penkiaknygės.

Kai paaugau, pasakiau savo tėvui:

„Tėve, aš jau esu didelė, bet nieko nemoku ir nežinau“.

Atsakė man:

„Jei atsikelsi kiekvieną dieną penktą ryto, išmokysiu tave“.

Ir iš tiesų buvo periodas, kai keldavausi penktą valandą, ir mano tėvas skirdavo man savo brangaus laiko. Jis mokė mane Penkiaknygės ir šiek tiek aritmetikos.

Kartą, kai vėlai vakare, jo dukros „Tnaim“ pasirašymo metu („Tnaim“ yra dokumentas, kuriame jaunikio ir nuotakos tėvai paskiria vestuvių dieną ir prisiima materialinius įsipareigojimus už vestuves ir už jaunųjų aprūpinimą), vėlavo ateiti žmonės, kurių jie laukė, Baal aSulamas pasakė:

„Žmonės pripratę pasirašyti „Tnaim“ naktį, todėl, kad dieną jie užsiėmę savo prekybos reikalais, tačiau jie nežino, jog mano „parduotuvė dirba“ būtent naktį...“.

Antras pasaulinis karas (1939 – 1945 metai)

Pasakojo rabi Jakov Mordechajus Brandvainas:

„Maždaug pusė metų prieš prasidedant Antram Pasauliniam karui, įėjo mūsų mokytojas Baal aSulamas pas savo mokinius pravesti jiems pamoką, ir su dideliu liūdesiu ištarė:

„Virš Europos matau juodą debesį“.

Rabi Zalman Lemberger, Baal aSulamo patarnautojas, pasakojo:

„Antro pasaulinio karo metu lėktuvai bombardavo Tel Avivą, visur tvyrojo didžiulė baimė bei chaosas.

Daugybė žmonių išvyko iš Tel Avivo į kitus miestus.

Mūsų mokytojas, kuris tuo metu apsigyveno Jeruzalėje, pasikvietė pas save patarnautoją mano tėvą ir mokytoją rabi Moše Baruch Lembergerį bei savo žmoną ir liepė jiems išnuomoti butą Tel Avive.

Abu nuvyko į Tel Avivą ir ėmė ieškoti buto.

Surado butą, kuris jų nuomone buvo tinkamas, ir norėjo sudaryti sandėrį su buto šeimininku. 

Tačiau buto šeimininkas, kuris buvo doras ir garbingas žmogus, papasakojo jiems apie sprogdinimus ir apie evakuaciją iš miesto.

Grįžo abu į Jeruzalę tuščiomis.

Kai papasakojo Baal aSulamui viską, kas įvyko, šis iš kart liepė grįžti jiems atgal į Tel Avivą ir išnuomoti butą.

Jis pasakė, kad būtent dėl bombardavimų ir išsiuntė juos tai padaryti.

Ir iš tiesų, praėjus trims dienoms po to, kai Baal aSulamas persikėlė į butą Tel Avive, čia visiškai liovėsi bombardavimai.

Po dviejų savaičių mūsų mokytojas grįžo į Jeruzalę.

Ir kai jo chasidai paklausė, kodėl jis nevažiuoja į Europą ir tokiu pat būdu neapgina jos nuo nacių, Baal aSulamas atsakė, kad gali padėti tik „keturiems uolekčiams“, t.y. labai mažai, aplink save, bet ne daugiau   (reikia pažymėti, kad Baal aSulamo brolis – ravas Šmuelis buvo nužudytas Holokausto metu).

Dar pasakojama, kad naciai buvo pradėję karinius veiksmus prieš Siriją, dėl ko Jeruzalės judėjai buvo didžiulėje baimėje.  

Tąsyk, apipjaustymo proga vykusių vaišių metu, Baal aSulamas pasakė, kad Hitleriui susipainiojo žodžių Sirija ir Rusija raidės (ivritu tai tos pačios raidės: Sirija – סוריה, Rusija – רוסיה), ir jis klysta, eidamas į Siriją, kadangi turi eiti į Rusiją.

Ir iš tikrųjų, praėjus keletui dienų, Hitleris žurnalistams pranešė, kad nenori kariauti su Sirija, nes tuo tarpu Rusija sustiprės prieš juos, todėl jis nutraukė karinius veiksmus prieš Siriją ir išvedė iš ten savo kariuomenę“.

„Šventės“

Roš Ašana

Paprastai per šventes Baal aSulamas taip pat melsdavosi kambaryje šalia Beit-Midrašo (Mokymo namų).

Taip elgdavosi ir per Roš Ašana šventę.

Kai ateidavo laikas pūsti Šofarą, išeidavo „visas degdamas šventumo ugnimi“.

Šofarą paprastai pūsdavo rabi Jakovas Mordechajus Brandvainas.

Jom Kipuras

Jom Kipuro išvakarėse, anksti ryte atlikdavo „Kaparot“ priedermę, pagal švento Ari tvarką.

Ateidavo „šochetas“ (tas, kuris pjauna gyvulį ar paukštį), Baal aSulamas patikrindavo jo peilį ir tik tada „šochetas“ galėjo pjauti paukščius (bendrai reikia žinoti, kad toks buvo mūsų mokytojo paprotys: prieš pjaunant tiek paukštį, tiek gyvulį, „šochetas“ turėjo užeiti pas Baal aSulamą su tam skirtu peiliu, kad jis patikrintų peilio tinkamumą ir leistų „šochetui“ pjauti gyvūną, nes tik po šio patikrinimo „šochetas“ galėjo pradėti darbą).

Baal aSulamo sūnus ravas Baruchas Ašlagas pasakojo:

„Kartą visi mokiniai sėdėjo su mano tėvu, tai buvo „seuda amafseket“ prieš Jom Kipurą („seuda amafseket“ – „atskiriančios vaišės“ prieš prasidedant pasninkui).

Ant padėklo priešais Baal aSulamą buvo virtos vištos, skirtos „seudai amafseket“.

Mano tėvas ir mokytojas pradėjo kalbėti apie artumo Kūrėjui paslaptis, ir kai jis kalbėjo, jo veidas švytėte švytėjo.

Bekalbėdamas, po truputį ėmė ragauti prieš jį padėtas vištas, kalbėjo ir ragavo, kalbėjo, ragavo, kol, pats visai to nepastebėdamas, suvalgė šešias vištas.  

Kai pamačiau, jog ant padėklo beliko viena višta, atkreipiau savo tėvo dėmesį į tai, kad tuoj neliks, ką padalinti mokiniams.

Tik tada, tarsi „pabudęs“ iš savo susijungimo su aukštutiniais dvasiniais pasauliais, padalino likusią vištą mokiniams“.

Paaiškinimas: brangus skaitytojas tikriausiai paklaus vieno paprasto dalyko: kaip įmanoma vienam žmogui suvalgyti iš karto šešias vištas ir dar pačiam nepastebint?!

Atsakymas:

Tie žmonės, kurie eina tikėjimo Kūrėju keliu, tai yra tie, kurie nori kiekvieną minutę, kiekvieną akimirką skirti darbui Kūrėjui, juose kaip atominiame reaktoriuje dega didžiulė sielos jėga ir vidinė energija.

Būtent ryšys su Kūrėju yra tas veiksnys, kuris sąlygoja jų galingą vidinę jėgą.

Kita vertus, netgi fizinė jų sistema yra kitokia nei „paprasto“ žmogaus, nes fizinė sistema yra maitinama ir aprūpinama iš dvasinės sistemos jėgų.

Ir todėl, kad dėka ryšio su Kūrėju jų dvasinė sistema švyti, bei pasižymi didžiule jėga ir galia, todėl atitinkamai ir fizinė jų sistema reikalauja didelių jėgų žmogaus veiklai.

Iš tiesų matėme, jog ir Baruchas Šalomas bei kiti Baal aSulamo mokiniai, tokie kaip rabi Menachem Edelštein, rabi Icchakas Agasi, rabi Mordechajus Klar – visi jie buvo apdovanoti didžiule fizine jėga. Tai rodė kokia didelė vidinė ugnis dega juose.

Pavyzdžiui, per šventes matydavome, jog rabi Menachem, kuriam tuo metu buvo aštuoniasdešimt metų, apetitas buvo kaip jaunuolio, ir gal dar didesnis.

Mes žinojome, kad didelis apetitas rodo, jog „žmogaus mašina“ dega didžiule vidine ugnimi.

Arba pavyzdžiui, džiaugsmo aspektas:

Baal aSulamo mokiniai visada būdavo „šviečiančiais veidais“, „jų venomis tekėjo“ begalinis džiaugsmas ir linksmumas.

Ir tai nereiškia, kad jie neturėjo įprastų kiekvienam žmogui problemų ir rūpesčių: materialaus apsirūpinimo, sveikatos problemų ir taip toliau.

Tačiau aukštų dvasinių pakopų ir pastovaus darbo meilėje Kūrėjui bei draugams dėka, jie pakilo ir „sklandė“ virš viso to.

Esame laimingi, kad nusipelnėme matyti šiuos Kūrėjo angelus.

Mūsų mokytojo Baal aSulamo dukra Bat Ševa Raichberd pasakojo:

„Mano tėvas buvo labai griežtas visame, kas susiję su Jom Kipuro pasninku, ir šioje vietoje nedarė lengvatų netgi nėščioms moterims, priešingai nei Devintą avo dieną – čia jis leisdavo tam tikrus palengvinimus.

Pasninkas visada pasibaigdavo pagal mūsų mokytojo laiką, o ne įprastu laiku“. 

Sukot

Rabi Zalman Lemberger pasakojo:

„Kai mūsų mokytojas pirmą Sukot dieną įžengdavo į „Suką“ („Suka“ – palapinė, statoma Sukot šventės metu), jo veidas persimainydavo nuo begalinio jausmų antplūdžio, o kojos energingai žingsniuodavo grindimis.

Visi mokiniai jausdavo, kad jame dega kažkas galingo ir nuostabaus, ko negalima išreikšti žodžiais“.

„Sukos“ statymui Baal aSulamas skirdavo labai daug laiko, jis kreipė labai didelį dėmesį į jos grožį ir pastatymą.

Mokiniai, kiekvienas pagal savo galimybes, padėjo jam „Sukos“ statyme.

Pirmiausiai pastatydavo mūsų mokytojo „Suką“, o tik paskui eidavo statyti savo.

Baal aSulamo „Suka“ būdavo nepaprastai graži ir išpuošta gyvūnų motyvais išsiuvinėtais kilimais bei įvairiais paveikslais, vaizduojančiais pagrindinius Toros aspektus. 

Tačiau paveikslų su žmonių atvaizdais mūsų mokytojas nenorėjo kabinti.

Baal aSulamas turėjo tris „Sukas“: viena – bendra visiems mokiniams, o dvi kitos – jo asmeninės: vienoje mokėsi ir užsiėmė Tora bei dvasiniu darbu, o kitoje miegojo.

Mūsų mokytojas beveik neišeidavo iš „Sukos“ per visas šventės dienas, čia melsdavosi visas maldas.

Mūsų mokytojo Baal aSulamo dukra Bat Ševa Raichberd pasakojo:

„Mano tėvas gyvenime nešvaistydavo laiko materialiems dalykams, tačiau Sukot šventės metu labai daug laiko skirdavo „Sukos“ puošimui.  

Jis pats darė visokiausius papuošimus, pats piešė įvairius piešinius, kuriuos paskui mano broliai rabi Baruchas ir rabi Šlomo įrėmindavo.

„Sukos“ papuošimui reikėjo surinkti nemažą sumą pinigų.

Paprastai iš fabriko skolindavosi ypatingus persiškus kilimus – visa tai dėl „Sukot“ grožio.

Pasakojo ravas Azrielis Chaimas Lembergeris:

„Mūsų mokytojas daugybę kartų siųsdavo mane į statybinių medžiagų parduotuvę, kad nupirkčiau visko, kas reikalinga „Sukos“ statybai.

Kai nupirkęs atnešdavau jam, liepdavo grįžti ir pakeisti tai – ir taip nesuskaičiuojamą daugybę kartų.

O aš pats, iš savo prigimties, kai kažką nusipirkdavau ir pamatydavau, kad man tai netinka, iš gėdos ir nepatogumo niekada nenešdavau pakeisti ir kažkaip išsiversdavau su tuo, ką turiu.

O kai eidavau dėl savo mokytojo, visai nejaučiau nei gėdos, nei nepatogumo.

Todėl, jei reikėjo kokią prekę pakeisti ar grąžinti į parduotuvę, dariau tai su malonumu.

Visai nejaučiau jokio sunkumo bėgioti pirmyn atgal, kaip nejaučiau ir jokios gėdos trukdyti pardavėjo.

Ir mano nuomone, mūsų mokytojas siuntė mane tam, kad pamatyčiau, kaip mokytojo didumas suteikia žmogui naujų jėgų.

Dar pasakojama apie vieną Sukot šventę.

Pas Baal aSulamą šventės išvakarėse atvyko jo mokiniai ir nebevažiavo namo, o pasiliko visoms šventėms dienoms.

Baal aSulamas kiekvieną vakarą darė šventines „Ušpizin“ vaišes (šventės metu palapinėje turi apsilankyti septyni „Ušpizin“ (svečiai), tai yra Abrahamo, Icchako, Jakovo, Josefo, Moše, Arono ir Davido sielos), kurių metu kalbėdavo apie be galo aukštas Toros paslaptis iki pat ryto.

O ryte, po maldos vėl aiškindavo giliausius darbo Kūrėjui ir kabalos išminties aspektus iki pat Mincha (popietinės) maldos.

Mokiniai negalėjo atsitraukti nuo tų nuostabių atvėrimų, kurie išeidavo iš jo lūpų, jie užmiršdavo ir savo namus, ir šeimas.

Aštuonios šventos dienos buvo skirtos Šchinai, kuri atsivėrė jų veiduose visu savo grožiu.

Laimingos akys tų, kurie turėjo galimybę tai matyti.

Simchat Tora

Vieną kartą, anksti ryte, mūsų mokytojas Baal aSulamas stovėjo prie Beit-kneset (Maldos namų) lango Bucharų kvartale.

Jis pasikvietė savo mokinį rabi Davidą Meincbergą ir parodė ranka, kad pažiūrėtų į vaizdą pro langą.

Lauke iš visų jėgų su Toros ritiniais rankose šoko ir šokinėjo didelis būrys žmonių.

Tarė tada Baal aSulamas:

„Pažiūrėk, kaip jie šoka „lišma“ („lišma“ – dėl pačios Toros).

Rabi Davidas paklausė:

„Kaip gali būti, kad paprasti žmonės šoktų „lišma“?

Baal aSulamas jam atsakė, jog tie žmonės nejaučia jokio skonio ir malonumo Toroje, todėl jų šokis yra „lišma“, visiškai be naudos sau...

Tačiau jei iš Toros mokymosi jiems būtų koks tai malonumas, jie šoktų „lo lišma“ (ne dėl pačios Toros), bet dėl savo malonumo.

Taigi, galima pasakyti, kad būtent tiems, kurie nedirba Kūrėjui, jiems yra lengva džiaugtis Tora, nes iš tikrųjų jie neturi ryšio su Tora ir jos mokymu.

O tie, kurie dirba Kūrėjui ir yra susijungę su Tora tam, kad semtų iš jos „švytėjimą, sugrąžinantį prie gerumo“, jiems yra žymiai sunkiau džiūgauti ir linksmintis su Tora.

Taip yra todėl, kad Tora liepia dėti visas pastangas tam, kad anuliuoti savyje egoistinę meilę sau ir ateiti prie meilės artimui, o tam kūnas priešinasi iš visų jėgų.

Tuo tarpu tie, kurie neturi jokio santykio su švytėjimu, esančiu Toroje, jiems nėra ir jokio poreikio išeiti iš egoistinės meilės. Jie tik nori Toros dėka pasiekti turtus ir garbę šiame pasaulyje bei geresnę vietą kitame pasaulyje.

Tad šiems žmonėms nėra jokio pasipriešinimo iš kūno pusės, ir jie gali pilnai džiaugtis Tora ir linksmintis su ja.

Mūsų mokytojas pats šokdavo su Tora per kiekvieną „hakafą“ (per Simchat Tora šventę sinagogoje dainuojant ir šokant su Toros ritiniais rankose atliekama „hakafot“ – septynis kartus einama aplink „bimą“ – paaukštinimą, amt kurio stovi „Aron kodeš“ – Toros ritinių talpykla).

Jo šokis buvo labai ypatingas, jis visas tarsi liepsnojo prieš Pasaulio Kūrėją.

Ir nors paprastai nedarydavo jokių ypatingų judesių, nes visada stengėsi išlikti ypač kuklus, tačiau per Simchat Tora šventę šokdavo energingai ir audringai, iškeldamas save į aukštumas.

Tai buvo tarno, visiškai susijungusio su savo ponu, šokis.

Beje, pasakojama, kad mūsų mokytojas Baal aSulamas sugriežtindavo „Kidušą“ prieš „hakafot“, tačiau tik tiems mokiniams, kurie į viską žiūrėjo paprasčiau, o tiems, kurie buvo pernelyg  skrupulingi, draudė sugriežtinti.

Chanuka ir 15 švato

Mūsų mokytojas Chanukos žvakučių uždegimui skirdavo daug laiko, jis uždegdavo žvakutes dalyvaujant visiems mokiniams, ir po to jie dainuodavo Chanukos pijutus („pijutai“ – religinė poezija).

Kiekvieną dieną po žvakučių uždegimo, Baal aSulamas su savo mokiniais rengdavo šventines vaišes.

Taip pat per Tu bi Švat (15 švato – „Medžių nauji metai“) suruošdavo vaisių vaišes, o po to – įprastas šventines vaišes.

Purimas

Pasakojo ravas Azrielis Chaimas Lembergeris:

„Purimo metu mūsų mokytojo šventinės vaišės trukdavo nuo dvylikos iki keturiolikos valandų.

Per tą laiką išgerdavo labai daug vyno, tačiau to visai nebuvo matyti.

Jis ilgas valandas kalbėdavo apie giliausias Toros paslaptis, liečiančias Purimo šventės aspektus.

O tarpuose tarp Baal aSulamo kalbėjimo jo mokiniai šokdavo iki sielos išsekimo.

Netgi patys rimčiausi mokiniai atsipalaiduodavo, ir nei vienam tuo metu nerūpėjo jo garbė ar statusas.

Baal aSulamo sūnus ravas Baruchas Ašlagas pasakojo:

„Mano tėvas visada sakydavo, kad pats nuostabiausias sakinys Megilat Ester yra šis:

„Ir Mordechajus išėjo nuo Karaliaus veido su karališkais, mėlynais ir baltais rūbais, didele auksine karūna ir plonos drobės purpuro mantija, o Šušano miestas džiaugėsi ir linksminosi“.

Šis sakinys kalba apie labai aukštas dieviškumo atvėrimo pakopas, kurios atsivėrė per Purimą dėka pasninko ir šauksmų.

Šios pakopos atspindi Galutinį ištaisymą, ir todėl yra pasakyta: „Visos šventės dings, o Purimas nedings niekada“.

Ravas Abrahamas Brandvainas pasakojo:

„Paprastai per Purimą mokiniai pastatydavo spektaklį, kuris buvo paremtas dvasinio darbo Kūrėjui aspektais.

Pavyzdžiui, kartą mano tėvas ir rabi Baruchas įkūnijo du ravus, vienas jų buvo admor iš Nemirovo (idiš kalboje „neeman“ reiškia „egoistas“), o antrasis – admor iš Gitarovo (idiš kalboje „git“ reiškia „altruistas“). O kitą kartą persirengė arabais“.

Pesachas

Pesachui buvo ruošiamasi itin griežtai ir namuose buvo stengiamai atlikti ir pasiruošti viską, ką būtina atlikti tuo metu.

Rabi Baruchas Moše Lembergeris atnešdavo ypatingo specialiai Pesachui paruošto vyno, kuris buvo vien tik iš vynuogių, be jokių priedų.

Dėl žuvies vykdavo į Jafą ir ten prašydavo, jog arabai leistų jiems susižvejoti žuvies jūroje, nes tik taip jie buvo užtikrinti, jog žuvyje nebus jokio „chameco“ (Pesacho metu griežtai draudžiama naudoti ir net turėti savo namuose „chameco“ – raugintos tešlos ir gaminių iš jos).  

Aukščiausias pasiekimas – švento Zoharo komentaras „aSulam“

Zoharas su komentaru „aSulam“ – kaip Tora su Raši komentarais

1942 metais Baal aSulamas pradėjo milžinišką savo kūrinį – šventos Zohar knygos komentarą „aSulam“.

Jis sakydavo: „Dėka šio komentaro žmonės galės mokytis Zoharą, kaip Torą su Raši komentarais“.

Pasakojama, jog kartą Baal aSulamas vaikščiojo Jeruzalėje, „Batei Varša“ rajone, ir sutiko vieną savo pažįstamą. Pasakė jam, jog ateity jis sukurs komentarą šventam Zoharui, kurį ateinančius šimtą penkiasdešimt metų vaikai mokysis kaip Torą.

Taip pat rašė apie šį savo kūrinį („Įvade į knygą Zohar“, 58 punkte):

„Ir pavadinau komentarą vardu הסולם („aSulam“ – kopėčios, laiptai), tam, kad parodyti, jog šio komentaro tikslas – kaip ir visų laiptų. Nes jeigu yra palėpė pilna nuostabių dalykų, trūksta tiktai kopėčių, kad pakilti į ją. Ir tada visas pasaulio gerumas bus tavo rankose.

Tačiau „aSulam“ nėra tikslas, nes jei pasiliksi ant kopėčių ir nepakilsi į „palėpę“, nepasieksi norimo.

Taip pat ir su mano komentarais knygai Zohar, nes tam, kad pilnai paaiškinti šiuos giliausius iš giliausių dalykus, dar nėra sukurta kalba.

Bet vis tik padariau tai, kas mano jėgose ir paaiškinau, tam, kad kiekvienas žmogus, naudodamas šiuos komentarus, galėtų įsigilinti į patį Zoharą, tik tada mano komentaro tikslas būtų pasiektas“.

Aštuoniolika rašymo valandų per dieną

Jis visiškai atsidėjo šio komentaro rašymui ir, nepaisydamas sunkaus artrito, sukeliančio baisius skausmus, sėdėdavo ir rašydavo po aštuoniolika ir daugiau valandų per dieną! (pats artritas iš tikrųjų atsirado nuo begalinio, žmogaus jėgas viršijančio rašymo).

Kartais Baal aSulamo pirštai nuo rašymo sutindavo, tačiau jis į tai nekreipė dėmesio, ir būdamas dideliame susijungime su Kūrėju, toliau tęsė rašymą.

Jo anūkė Rachelė aLevi pasakojo, jog tam, kad bent kiek sumažinti skausmus, namiškiai dėdavo po jo rankomis pagalvėles.

Tačiau Baal aSulamo niekas negalėjo sustabdyti jo išaukštintos misijos įgyvendinime, nes jis žinojo, jog tai yra Kūrėjo noras. Ar gali būti kas nors svarbiau už tai?

Be to, jis toliau vedė pamokas grupei mokinių, kurie suvažiuodavo iš visos šalies ir „neužvėrė burnos“ nei dieną, nei naktį.

Judėjas, vardu rabi Chaim Nae, kuris gyveno mūsų mokytojo kaimynystėje, pasakojo:

„Priešais Baal aSulamą ant stalo gulėdavo atversta knyga Zohar ir sąsiuvinis. Jis kurį laiką gilindavosi į šventąjį Zoharą, tada parašydavo keletą puslapių į savo sąsiuvinį, po to išeidavo į kiemą, ir ten nakties tamsoje vaikščiodavo pirmyn atgal, kartais net keturias valandas.

Tada grįždavo ir toliau rašydavo, ir vėl išeidavo į kiemą, stovėdavo ir žiūrėdavo į Cofim  kalno pusę (tai šiaurės rytų Jeruzalėje esantis kalnas).

Ir taip – kiekvieną naktį, be jokios pertraukos“.

Maketavimas ir spausdinimas

Kiekvienas, kuris matė tą milžinišką Baal aSulamo parašytos medžiagos kiekį, labai stebėjosi šiuo žmogišku fenomenu.

Jo mintims nereikėjo praeiti redagavimo ir juodraščio etapų, jos laisvai liejosi į sąsiuvinį tiesiai iš jo aukštų pakopų dvasiniuose pasauliuose.

Taip jis parašė ir sutvarkė tūkstančius popieriaus lapų.

Baal aSulamas sumaketavo visus šiuos rankraščius pats, taip, kad kiekvienas lapas jau buvo paruoštas spausdinimui: Zoharo tekstas buvo lapo viršuje, paryškintu šriftu, o „aSulam“ komentaras išdėstytas apačioje dviem stulpeliais.

Todėl spaustuvės darbuotojams nebereikėjo tvarkyti spausdinimui atiduodamų lapų.

Už spausdinimo darbus atsakingas buvo rabi Baruchas Šalomas, kuris nenuilstamai ir su didžiuliu atsidavimu dieną naktį praleisdavo spaustuvėje ir organizavo spausdinimo darbus.

Kartą jis pasakojo, jog jo tėvas pats atėjo į spaustuvę, ir sėdėdamas ant kėdės pradėjo mintinai cituoti straipsnį – komentarą iš atitinkamo „aSulam“ puslapio, o ravas Baruchas klausėsi, tuo metu taisydamas raides spausdinimo mašinoje.

Spausdinimo finansavimas

Baal aSulamas susidūrė su dideliais sunkumais, nes dėl nepritekliaus ir vargingumo buvo labai sunku rasti pinigų spausdinimo darbams.

Tuo metu spausdinimas buvo labai brangus, taip pat ir popierius kainavo labai brangiai.

Daug kartų Baal aSulamas yra rašęs, kad norėjo parašyti daug daugiau, tačiau dėl popieriaus kainos turėjo sutrumpinti.

Ir tam, kad finansuoti knygos Zohar atspausdinimą, mokiniai nusprendė, jog tas, kas ateina į pamoką (kuri vykdavo trečiadieniais nuo septintos iki aštuntos valandos vakaro), turi sumokėti 4 liras (nuo 1952 iki 1980 metų Izraelio valstybės piniginis vienetas buvo Izraelio lira).   

Tais laikais tai buvo didžiulė suma, atitinkanti kelis tūkstančius šiuolaikinių šekelių.

Jie nusprendė rinkti pinigus kartu, o į pamoką kiekvieną savaitę nueidavo vis kitas mokinys, kuris po to perduodavo kitiems mokiniams tai, ką išgirdo pamokoje.

Vieną trečiadienį mokiniai rinko pinigus ypač aktyviai, ir jiems pavyko surinkti 180 lirų sumą.

Tačiau jiems teko užtrukti kelyje ir į pamoką atvyko tik likus dešimt minučių iki aštuntos.

Jie tikėjosi, kad kai mokytojas pamatys, kokią didelę pinigų sumą jie surinko ir kokias pastangas tam įdėjo, tikrai dėl jų pratęs pamoką po įprasto pamokos laiko.

Tačiau dideliam jų nustebimui, lygiai aštuntą valandą mokytojas užvertė knygą ir išėjo iš Beit-midrašo.

Žmogus, kuris su didžiausiu atsidavimu rūpinosi mūsų mokytojo knygų spausdinimu, buvo rabi Baruchas Moše Lembergeris.

Jis pardavė savo dalį, kurią turėjo autobusų versle, ir pinigus atidavė knygų spausdinimui.

Kiekvieną centą, kuris tik pakliūdavo jam į rankas, atiduodavo mokytojo namams: tiek kasdieninėms namų reikmėms, tiek knygų spausdinimui.

Tam jis netgi pardavė nemažai savo namų daiktų.

Per šventes jie pardavinėdavo „Alijot“ – privilegiją skaityti Torą. Pajamos, savaime suprantama, buvo skiriamos knygų spausdinimui.

„Alijot“ buvo parduodamos už milžiniškas pinigų sumas.  

Pavyzdžiui, ravas Pinchas Brandvainas prisimena, jog kartą per Simchat-Tora šventę pardavė „Chatan Tora“ („Chatan Tora“ – „Toros jaunikis“ – žmogus, kuriam tenka garbė užbaigti Toros skaitymo ciklą) už šešis šimtus trylika lirų.

Pirkėjas, be abejo, buvo ne kas kitas, kaip rabi Moše Baruchas Lembergeris.

Ir kad brangus skaitytojas galėtų įsivaizduoti, kas tai buvo per suma, pasakysime, jog tuo metu Toros mokytojo atlyginimas buvo keturios liros per mėnesį...

Mūsų dienomis ši suma atitiktų daugiau nei pusę milijono šekelių...

O kitą kartą nupirko už tūkstantį keturis šimtus lirų.

Pačių brangiausių „Alijot“ pirkėjas visada buvo rabi Moše Baruchas Lembergeris.

Kad galėtų sumokėti, jis skolindavosi pinigus, nes pats gyveno labai sunkiai, ir tokių pinigų neturėjo.

Paskui grąžindavo pinigus, mokėdamas įmokas visą savo gyvenimą.

Reikia pridurti, kad kiekvienas, kuris pasiūlydavo tam tikrą pinigų sumą už „Alijot“, privalėdavo ją sumokėti, net jei tai buvo nedidelė suma.

Suprantama, visi šie pinigai buvo skiriami švento Zoharo su „aSulam“ komentaru spausdinimui.

Pasakojo ravas Abrahamas Brandvainas:

„Mūsų mokytojas turėjo mokinį, vardu Baruch Horončyk.

Jis labai gerai suprato Zoharo atspausdinimo svarbą mūsų kartai, todėl įprato pastoviai atiduoti spausdinimo reikmėms visą savo atlyginimą, gaunamą už darbą fabrike.

„Išgydyk mane, Kūrėjau, nes panikoje mano vidus“ (Psalmės 6:3)

Pačiame komentaro „aSulam“ rašymo įkarštyje, 1945 metais, Baal aSulamas persikėlė į Tel Avivą, ir ten apsistojo Javne gatvėje, kur nenuilstamai dieną naktį tęsė savo šventą darbą.

Mūsų mokytojas visada sakydavo, jog šį komentarą knygai Zohar užbaigs kas bebūtų.

Tačiau 1948 metų žiemą jį ištiko du širdies smūgiai.

Vienas – kai pradėjo rašyti komentarą Zoharo daliai „Vajechi“, o antrasis širdies smūgis, kuris buvo labai stiprus, jį ištiko bebaigiant rašyti „Vajechi“ dalies komentarą, likus aštuonioms eilutėms iki pabaigos, tad buvo priverstas nutraukti rašymą.

Iš pradžių Baal aSulamas negalėjo net atsikelti iš lovos, ir po to keletą mėnesių jo būklė buvo labai silpna.

Rabi Baruchas Šalomas pasakojo:

„Gydytojai sakė, kad mano tėvas susidūrė su rimta problema: iš vienos pusės – jo kūnas paralyžiuotas, o iš kitos pusės – jo smegenys be paliovos įtemptai dirbo milžinišku greičiu.

Todėl gydytojai teigė, kad tol, kol nebus poilsio ir nuo protinio darbo, tol jis negalės pasveikti.

Todėl Baal aSulamui buvo reikalingos didžiulės pastangos, kad neįtemptų proto ir duotų jam poilsį. Ir būtent dėl to Baal aSulamas sveiko ilgai ir lėtai.  

Tuo metu, kai buvo ligos patale, pas jį užėjo rabi Binjaminas Simkovski ir paklausė:

„Kas bus su „aSulam“ komentaru? Juk pasauliui jo taip reikia“.

Mūsų šventas mokytojas atsakė jam:

„Nebijok! Nepaliksiu nepabaigto darbo!”

Rabi Baruchas Lembergeris tada pasakė:

„Mūsų mokytojas negyvena dėl savęs, nes jau visiškai ištaisė save. Visas jo gyvenimas – perduoti Kūrėjo šviesą pasauliui būtent dėka „aSulam“ komentaro. Mes esame užtikrinti, jog Kūrėjas padės jį užbaigti“.

Kai atgavo jėgas, Baal aSulamas iš karto sėdo tęsti savo švento darbo ir užbaigti paskutines aštuonias „Vajechi“ dalies eilutes. Tačiau vėl pajuto skausmą širdyje.  

Tada mūsų mokytojas pasikvietė savo patarnautoją rabi Zalmaną Lembergerį ir pasakė jam, jog kiekvieną kartą, kai tik pradeda rašyti, iš karto pajunta skausmą širdyje.

Rabi Zalmanas patarė pakviesti rabi Baruchą Šalomą, kuris užrašinėtų tai, ką jam padiktuos Baal aSulamas. Taip ir padarė.

Tačiau, kai tik mūsų mokytojas pradėjo diktuoti, jam vėl ėmė skaudėti širdį ir jis buvo priverstas tai nutraukti.

Tada Baal aSulamas pasakė, jog „iš dangaus“ jam neleidžiama užbaigti šio skyriaus todėl, kad pasaulis dar nėra tam pasiruošęs.

Tačiau po kelių dienų jis sukaupė visas jėgas ir pats parašė paskutines aštuonias „Vajechi“ dalies eilutes.

Ir po to, su „dangaus pagalba“ jis tęsė savo darbą, ir iš eilės toliau rašė komentarą Zoharo daliai „Šmot“, kol užbaigė visas Zoharo dalis.

Po širdies smūgio gydytojai prisakė Baal aSulamui ilsėtis po dešimt valandų per dieną.

Mūsų mokytojas paskirstė tas dešimt valandų per visą parą: jis ėjo miegoti devintą valandą vakaro ir kėlėsi pirmą valandą nakties. Tada penktą valandą ryto vėl grįždavo į lovą pailsėti ir taip toliau.

Pamokos taip pat pasikeitė dėl ligos: anksčiau Baal aSulamo pamokos mokiniams vykdavo kiekvieną dieną, o dabar buvo viena pamoka per savaitę – pirmadienio vakare.   

Tai buvo Zoharo pamoka, būtent apie tą aspektą, į kurį mūsų mokytojas tuo metu gilindavosi rašydamas savo komentarą.

Baal aSulamas taip pat labai sumažino šventinių vaišių bendruomenei rengimą: daug kartų jo mokiniai prašė, kad jis atvyktų į „tiš“ – šventines chasidų vaišes, tačiau Baal aSulamas atsakydavo, jog neturi tam jėgų.

Rabi Zalman Lembergeris buvo mūsų mokytojo patarnautoju nuo to laiko, kai jį ištiko širdies smūgis ir iki jo mirties dienos, tai yra, paskutinius šešerius jo gyvenimo metus. 

Rabi Zalman miegodavo ir valgydavo Baal aSulamo namuose ir būdavo ten ištisą parą, išskyrus dvi valandas po vidurdienio, kai eidavo mokytis į Beit-midrašą bei pareidavo į savo namus, o po to vėl grįždavo pas Baal aSulamą.  

Tarp kitko, reikia paminėti, jog kai rabi Zalmanas savo jaunystėje paklausė mūsų mokytojo, ar gali ateiti į jo pamokas ir tapti jo mokiniu, Baal aSulamas atsakė, jog jis kol dar mažai mokėsi atviros Toros, ir kai pasimokys pakankamai, galės mokytis pas jį vidinės Toros paslapčių.

Tai mus moko, jog žmogus turi stengtis atviros Toros mokyme ne mažiau, nei vidinėje Toroje. Ir tai yra priešinga nuomonei tų, kurie teigia, jog jei jau žmogus užsiima vidine Tora, tai jis yra laisvas nuo atviros Toros mokymosi.

Ir parašyta Įvado į knygą „Mokymas apie dešimt sfirot“ 24 punkte, kad kiekvienas mokinys turi stengtis bent jau toje dalyje, kuri liečia praktinius įstatymus. Ir pageidautina mokytis ne iš sutrumpintų knygų, o iš pirminių šaltinių.

Džiaugsmas užbaigus kiekvieną tomą

Pačiame komentaro „aSulam“ rašymo įkarštyje Baal aSulamas pasakė, jog kiekvieną kartą, kai pabaigs vieną Zoharo tomą, surengs dideles vaišes.

O kai visiškai pabaigs savo komentarą, tada iškels septynias dienas trunkančias džiaugsmo vaišes.

Iš tikrųjų taip ir buvo, nežiūrint į tai, kad tuo metu Izraelyje buvo „taupymo periodas“ (1949-1959 metai Izraelyje – normavimo politikos periodas, kai buvo ribojamas maisto produktų ir kitų prekių įsigijimas), kai vienam žmogui savaitei buvo skiriami tik du kiaušinai, mėsa buvo tik vaikams, o žuvies praktiškai visai nebuvo.

Ir stebuklingu būdu tą dieną, kai Baal aSulamas baigė švento Zoharo komentaro tomą, jis surengė tokią šventę, kuri buvo kur kas didesnė už vestuvių iškilmes, vykdavusias tuo laikotarpiu: tiek didelės gausybės, tiek (ir tai svarbiausia) didžiulio džiaugsmo atžvilgiu.

Kartą, vienų šių šventinių vaišių metu, Baal aSulamas pasakė:

„Žiūrėkite, štai aš – tas, kuris visiškai nedirba dėl šio materialaus pasaulio – turiu jame viską, ir juo labiau – dvasiniame pasaulyje, kuriame ir yra visas mano darbas, kad suteikti malonią dvasią Palaimintam ir Išaukštintam Kūrėjui“.

Zoharo pagrindai pirmuose trijuose tomuose

Pirmus tris tomus: „Įvadą į knygą Zohar“, „Berešit“ I dalį ir „Berešit“ II dalį, mūsų mokytojas prakomentavo labai gausiai.  

Šiuose trijuose tomuose išaiškino kiekvieną žodį ir padėjo gilius šventojo Zoharo supratimo pagrindus.  

Kiekvienas, pamatęs tą milžinišką parašytos medžiagos kiekį, ir komentaro kokybę bei gilumą, netekdavo žado iš nuostabos.

Tačiau jau sekančiose dalyse Baal aSulamas sumažino savo komentarus, ir yra nemažai vietų, kur pateikiamas tik vertimas be komentaro.  

Mūsų mokytojas paaiškino, jog tai dėl to, kad yra daug žmonių, kuriems bus žymiai didesnis užsidegimas, jei liks tik vertimas be jokio komentaro.

Nes vien tik vertime pasirodo daug praktinių (pamokomų) pasakojimų, kurie suteikia didelį užsidegimą ir entuziazmą Kūrėjo darbe.

Tačiau jei šie pasakojimai yra aiškinami sfirot ir dvasinių pakopų kalba, tada žmogus jaučia, kad tai neturi jokio ryšio su juo ir todėl visai nejaučia entuziazmo.

Ta tema pasakojo rabi Baruchas Šalomas: „Mano tėvas ir mokytojas pasakė man, jog visus įvadus savo knygoms parašė tokiu pačiu principu – kad išoriškai jie atrodo labai paprasti.

Ir taip padarė su intencija, kad tik tas, kuris yra vertas, pamatytų tikrąjį ten slypintį gilumą“.

Tel Avivas – mūsų mokytojo pamokos ir jo mokiniai

Rabi Aronas Šemeš

Tuo laikotarpiu mūsų mokytojo knygas įsigijo judėjas vardu rabi Aronas Šemeš.

Jis norėjo dalyvauti mūsų mokytojo pamokose, todėl labai stengėsi, jog rabi Moše Lembergeris, Baal aSulamo patarnautojas, paprašytų jo leidimo.

Iš pradžių Baal aSulamas atsisakė, nes priimdavo į mokinius tik tuos, kuriuose matė didžiulį norą ir visišką atsidavimą Kūrėjui darbui.

Ir matyt, iš pradžių rabi Aronas tinkamo noro neturėjo.

Tačiau po didžiulių pastangų ir labai sunkiai Baal aSulamas sutiko, kad rabi Aronas taptų jo mokiniu.

Kai jis atėjo į pirmą pamoką, visiškai nieko nesuprato, nes nemokėjo idiš kalbos.

Kai mūsų mokytojas paklausė, ar suprato ką nors, rabi Aronas jam atsakė: „Mano siela suprato“.

Tada Baal aSulamas pradėjo pamokose kalbėti ivritu. Po kurio laiko rabi Aronas Šemeš tapo vienu iškiliausių jo mokinių ir mūsų mokytojas jį labai vertino.

Tuo laikotarpiu rabi Aronas kiekvieną rytą ateidavo į mūsų mokytojo namuose esantį Beit-midrašą rytinei „Šacharit“ maldai.

Jis melsdavosi vienas apie dvi-tris valandas, ir norėjo tai daryti būtent čia – šventoje Baal aSulamo namų aplinkoje.

Rabi Azrielis Chaimas Lembergeris pasakojo:

„Kartą stovėjau už mūsų mokytojo, ir mačiau, kaip jis ypatingai įsikarščiavęs kalbėjo su rabi Aronu Šemeš. Rabi Aronas taip pat kalbėjo labai emocingai.  

Po to Baal aSulamas staiga atsisuko į mane ir pasakė: „Jaučiu didelį malonumą dėl rabi Arono tikėjimo“.

Ir kartą, kai mokiniai ruošė jo šventiniam stalui gėrimus, jis pasakė:

„Man labai patinka, kai gėrimus pateikia rabi Aronas, nes jis nieko neprašo už tai sau“.

Rabi Aronas davė daug pinigų ir didelį kapitalą Baal aSulamo knygų spausdinimui: jis visiškai ignoravo savo poreikius, ir atidavė viską, ką turėjo.

Kad pasistūmėtų mokyme, Baal aSulamas jam paskyrė mokymosi draugų pagalbą: ravas Jehuda Brandvainas mokė jį Įvado į knygą „Mokymas apie dešimt sfirot“, tuo tarpu jo anūkas rabi Šmuel Ašlagas mokėsi su juo Talmudą“.

Šventos pamokos

Kai mokiniai atvykdavo į pamokas, kurios vykdavo iki pat ryto (dar iki Baal aSulamo širdies smūgio), rabi Zalmanas visiems, kurie pageidaudavo, atnešdavo karšto gėrimo.  

Tačiau pamokos metu niekas nesikeldavo iš vietos ir neruošdavo gėrimų.

Mūsų mokytojas kalbėdavo, niekas neklausinėdavo, nes dalykai būdavo aiškūs ir suprantami.

Pamokoje Baal aSulamas dėstydavo būtent tą temą, į kurią tuo metu pats gilindavosi, rašydamas komentarą „aSulam“.

Mūsų mokytojas paprastai nekartodavo medžiagos dėl naujų mokinių – senieji mokiniai mokydavo naujus, ir taip šie pasivydavo.

Ravas Baruchas Šalomas pasakojo:

„Mano tėvo pamokose mokiniai nieko neužsirašinėdavo tuo metu, kai Baal aSulamas kalbėdavo, tai padarydavo pasibaigus pamokai. Nes jei yra rašoma kalbėjimo metu, tada susijungiama su tų dalykų protu, bet ne siela“.

Klausimai, susiję su darbu Kūrėjui, paprastai buvo užduodami asmeniškai.

Ir taip pat visi Baal aSulamo patarimai Kūrėjo darbe buvo duodami asmeniškai.

Tik retkarčiais apie Kūrėjo darbo aspektus kalbėdavo visiems bendrai, neprisirišdamas prie pačios pamokos temos.

Laikas, kai mokiniai galėdavo pasikalbėti su Baal aSulamu asmeniškai, būdavo iki pusryčių arba po pusryčių, prieš jam einant pailsėti (pagal gydytojų nurodymą, po Baal aSulamą ištikusio širdies smūgio).

Pasakojo rabi Baruchas Šalomas:

„Kartą vienas judėjas prašėsi priimamas į mūsų mokytojo pamokas, tačiau Baal aSulamas jokiu būdu nesutiko jo priimti.

Tada tas judėjas ėmė daryti spaudimą rabanit, mano motinai (Baal aSulamo žmonai), nes buvo jos giminaitis, ir galiausiai buvo priimtas į pamokas.

Ir galiu paliudyti, kad nuo to momento, kai mano tėvas įeidavo į Beit-midrašą ir iki tol, kol iš jo išeidavo, šis judėjas miegodavo pamokoje kaip užmuštas...“.

Mokytojo baimė – kaip dangaus baimė

Baal aSulamo patarnautojas rabi Zalman Lemberger pasakojo:

„Mūsų mokytojo elgesys buvo be galo paprastas, jis nedarė kokių nors išorinių veiksmų ir buvo tokiame susijungime su Kūrėju, jog ši būsena jam buvo absoliučiai natūrali.

O iš kitos pusės, buvo aiškiai juntama, kad jis yra ne šiame pasaulyje, kad gyvena ne dėl savęs, ir kad kiekviena akimirka, kurią jis sutinka gyventi, yra tik dėl Kūrėjo.

Maldos metu buvo galima matyti, kaip keičiasi mūsų mokytojo veidas – buvo visiškai aišku, kad jis tuo metu yra toli toli nuo savo fizinės buvimo vietos“.

Dar pasakojo:

„Mūsų mokytojas sėdėdavo savo kambaryje ir kuomet jam prireikdavo manęs, jis paskambindavo specialiai tam įrengtu skambučiu. Baal aSulamui buvo jaučiama didžiulė baimė. Iš tikrųjų, neįmanoma papasakoti, kokia tai buvo baimė. Iš tiesų buvo jausmas, jog priešais yra žmogus, kurio iš tikrųjų čia nėra“.

Baal aSulamo anūkas rabi Šmuelis Ašlagas pasakojo:

„Mano šventam seneliui buvo jaučiama begalinė baimė – visi jausdavo, jog yra šalia Kūrėjo angelo, esančio nepertraukiamame susijungime su Gyvybės Kūrėju.

Kai vedė jauniausias Baal aSulamo anūkas rabi Moše Aronas Menachem, reikėjo, kad kas nors iš šeimos būtų kartu su mano seneliu Šabatų metu.

Tačiau tai buvo be galo sunku, nes būnant šalia jo apimdavo tiesiog siaubinga, nevaldoma baimė.

Pamenu, jog man teko garbė praleisti vieną Šabatą su savo seneliu Baal aSulamu – tada iš baimės negalėjau net valgyti.

Ir kai jis akimirkai nusisuko, pasinaudojau proga ir susikišau į burną visą porciją prieš mane buvusios žuvies ir prarijau ją vienu kąsniu nei nekramtęs...

Nuo to karto daugiau nebegalėjau būti mano senelio Šabato vaišėse“.

Kartą rabi Abrahamas Aškenazi paklausė Baal aSulamo su mokymu susijusio klausimo.

Buvo dvylikta valanda nakties, ir Baal aSulamas atsakė jam, jog yra užsiėmęs ir negali atsakyti jam, tačiau atsakymą jis gali gauti iš rabi Jehuda Brandvaino.

Rabi Abrahamas nelaukė iki ryto ir tuoj pat patraukė pas rabi Jehudą Brandvainą.

Atstumas tarp Baal aSulamo Beit-midrašo ir rabi Jehuda namų buvo labai didelis, tačiau tai neišgąsdino rabi Abrahamo, kaip ir pliaupiantis lietus.

Pasiekęs rabi Jehuda namus, prikėlė jį iš miego, uždavė savo klausimą ir gavęs atsakymą, tuoj pat sugrįžo į Baal aSulamo Beit-midrašą.

Pasakė apie jį tada Baal aSulamas:  „Šis yra kareivis“.

Šventos vaišės

„Šventines chasidų vaišes Baal aSulamas rengdavo kartais netgi Šabatų metu. Ne taip, kaip Jeruzalėje, kur paprastai vaišes ruošdavo tik per šventes.

Šiose vaišėse dalyvaudavo tik nedaugelis, paprastai tie, kurie buvo atvažiavę iš kitų miestų.

Tuo metu Baal aSulamas daug kalbėdavo apie Toros aspektus.

Jis galėdavo keturias ar penkias valandas kalbėti apie Torą, apie Kūrėjo darbo aspektus, ir apie tikslų šio darbo ryšį su aukštutiniais pasauliais.

Pasakojama, jog sykį pas Baal aSulamą buvo dainuojama Toros eilutė „Ir vienas Kūrėjas bus išaukštintas tą dieną“ (Ješaja 2:11), pagal Vyžnicos chasidų melodiją.

Ir vienas iš Baal aSulamo mokinių pasakė, jog ši melodija jiems nepatiko.

Atsakė jam mūsų šventas mokytojas: „Melodija tau nepatiko todėl, kad šis Toros sakinys nerado atgarsio tavo širdyje...“.

Mokinių kelionės pas savo mokytoją

Kuomet Baal aSulamas gyveno Tel Avive, jo mokiniai iš Jeruzalės kiekvieną Šabatą siųsdavo vieną iš mokinių ir perduodavo per jį savo prašymus mokytojui.

Kuomet atėjo jo anūko rabi Icchako Agasi eilė, vieno artimo bičiulio sūnūs paprašė perduoti Baal aSulamui prašymą dėl materialaus gerbūvio.

Tačiau rabi Icchakui nebuvo būdinga prašyti materialių dalykų, o tik dvasinių, todėl jis pasigėdijo ir neperdavė šio prašymo.

Priėjo prie jo Baal aSulamas ir paklausė, ar jam nėra perduota kokio nors prašymo.

Rabi Agasi atsakė, jog iš tikrųjų yra, ir kad jam buvo gėda tą prašymą perduoti.

Baal aSulamas pasakė, jog kadangi šiuo atveju jis yra pasiuntinys, privalo atlikti savo misiją.

Tada rabi Agasi pasakė, jog vieno jo bičiulio sūnūs prašo materialaus aprūpinimo.

Baal aSulamas atsakė: „Čia aš ilgai neužtruksiu“.

Pasakojama apie rabi Baruchą Moše Lembergerį, jog jis kiekvieną Šabatą vykdavo į Tel Avivą (po to, kai Baal aSulamas persikėlė gyventi į Tel Avivą), tačiau žmona jo neišleisdavo, tad vykdavo be jos leidimo.

Daug kartų paimdavo jo „štraimelį“ (kailinę kepurę, kurią chasidai dėvi šventinėmis dienomis) ir paslėpdavo, manydama, kad taip sutrukdys jam išvykti.

Tačiau tai nesulaikydavo rabi Barucho, nes jis turėjo vieną norą – pabūti šalia savo mokytojo. Todėl kiekvieną sykį jis pasiskolindavo iš „štraimelių“ parduotuvės naują „štraimelį“ ir su juo keliaudavo pas Baal aSulamą...“.

Ta pačia tema pateiksime dar vieną pasakojimą: kartą rabi Baruchas Šalomas Ašlagas sėdėjo vestuvėse Bnei-Brake šalia Guro admor brolių.

Tuo metu Guro admor buvo rabi „Beit-Israel“. Jis turėjo brolius: rabi Simcha Bunim, kuris paskui tapo žinomas vardu „Lev Simcha“, rabi Pinchas Menachem Alter, kuris paskui tapo „Pnei Menachem“.

Praėjus kuriam laikui, iš Jeruzalės atvyko vienas judėjas ir perdavė „Pnei Menachem“ linkėjimus nuo „Beit-Israelio“ brolių.  

Jis kreipėsi į „Pnei Menachem“ ir pasakė jam: „Aš visada, kas bebūtų, mažiausiai du kartus per savaitę vykstu pas „Beit-Israelį“.

Tai išgirdęs rabi Baruchas Šalomas įsijungė į pokalbį: „Atleisk man, noriu paklausti tavęs klausimo: Tu po du kartus per savaitę vyksti pas rabi, kada paskutinį kartą uždavei jam klausimą apie darbą Kūrėjui, o ne apie prekybą?“

Tas judėjas liko stovėti apstulbęs, tarsi stabo ištiktas ir neturėjo ką atsakyti...

Tada rabi Baruchas atsisuko į „Pnei Menachem“ ir paklausė jo:

„Kodėl ankstesniais laikais, kai chasidai norėdavo vykti pas savo ravus, namuose kildavo baisūs karai, kurie prieidavo net iki skyrybų, tačiau šiandien viskas pasikeitė: žmona įtikinėja vyrą, kad šis vyktų pas savo mokytoją, suruošia jam lauknešėlį, kad turėtų kelyje ką va lgyti ir rodo vyrui didžiausią pagarbą?!“

Ir atsakė pats rabi Baruchas:

„Ankstesniais laikais vyras ateidavo pas žmoną ir sakydavo jai:

Žiūrėk! Mano galva per daug užimta materialumu, per daug myliu tave ir vaikus. Esu per daug prisirišęs prie pinigų ir prie materialių dalykų. Argi toks yra žmogaus tikslas šiame pasaulyje? Žmogus turi išsivaduoti iš šių pančių! Todėl turiu vykti pas savo mokytoją ir stengtis pakilti virš viso šito...“.

Savaime supranta, dėl tokių kalbų įsiplieksdavo didžiuliai nesutarimai. Ir dar – žmona žinojo, jog jei vyras išvyks, nebus aprūpinimo šeimai ir ji su vaikais neturės ką valgyti...

Tačiau dabar ateina vyras pas žmoną ir sako jai:

„Žiūrėk! Mūsų finansinė situacija gana prasta, neįstengiame nusipirkti naujų baldų, taip pat reikia perdažyti buto sienas, santykiai tarp mūsų taip pat ne per geriausi, eisiu pas mokytoją, jis pasimels dėl mūsų ir palaimins mus, tada mūsų finansinė situacija pagerės ir mūsų padėtis pasitaisys“.

Žmona iškart jam atsako: „Žinoma! Tu būtinai turi vykti pas mokytoją“. Ir tuojau pat suruošia jam lauknešėlį kelionei ir išlydi jį su didžiausia pagarba...“.

Po šių žodžių rabi Baruchas perdavė „Pnei Menachem“ savo parašytą straipsnį apie darbą Kūrėjui.

Pasakojo ravas Abrahamas Aškenazis:

„Kartą keliavau pas mokytoją Baal aSulamą.

Kai atvykau į jo namus, Baal aSulamo žmona man pasakė, kad mokytojas  užsiėmęs ir negali manęs priimti.

Laukiau šalia jo kambario. Belaukiant išgirdau radiją mokytojo kambaryje ir man į galvą ėmė lįsti negeros mintys: „Kaip gali būti, kad šitoks Kūrėjo žmogus klausytų radijo?“

Ir kuo toliau, tuo tos mintys vis labiau stiprėjo.

Aš nusprendžiau nebeklausyti šių svetimų minčių, nes kaip gi galima abejoti šiuo didžiuoju kartos išminčiumi? Ar gali paprastas žmogus suprasti šį Kūrėjo žmogų? Juk „kiekvienas, kuris abejoja savo mokytoju, lyg abejotų pačia Šchina?!”

Iškart po to, kai priėjau šios išvados, atsivėrė mokytojo durys. Jis ištiesė man ranką ir pakvietė užeiti vidun, į šventumą“.

Paskutinės kartos kelio formavimas

Mūsų mokytojo susitikimai su pasaulietinės bendruomenės lyderiais

1939 metais mūsų mokytojas Baal aSulamas susitiko su pasaulietinės bendruomenės lyderiais ir bandė juos įtikinti tam tikrais klausimais: Davidas ben Gurionas, kuris buvo pirmasis ministras pirmininkas po Izraelio valstybės įkūrimo, tris kartus buvo atvykęs pas mūsų mokytoją, taip pat ir Moše Šaretas, antrasis ministras pirmininkas. Tarp jų užsimezgė ryšys, ko pasekoje jis laikas nuo laiko tardavosi su Baal aSulamu.

Mūsų mokytoją domino vienas dalykas – Baal aSulamas norėjo įtikinti juos įvesti šalyje socialistinį valdymą, kurio pagrindas – sąlygojimas (meilė) artimui ir žmonių lygybė.

Yra žinomas socializmo šūkis: „Dirbk pagal galimybes, gauk pagal poreikius“.

Tai reiškia, kad žmogus turi stengtis visuomenės naudai, kiek leidžia jo jėgos, tačiau atlygį turi gauti ne tiesiogiai už atliktą darbą, o pagal savo poreikius.

Mūsų mokytojas galvojo, jog jei jam pavyks tuo įtikinti valstybės lyderius, tai paskui bus žymiai lengviau įvesti Toros idėją, kurios esmė – meilė artimui, su intencija, kad „iš lo lišma ateinama prie lišma“.

Socializmo idėja yra paremta egoizmo pagrindu, tai yra egoistine meile sau, ir nors ši idėja propaguoja visuomenės naudą ir laimę, ir tai yra ne dėl Kūrėjo paliepimo ir ne dėl noro ateiti prie susiliejimo su Juo.

O Baal aSulamo mintis buvo ta, kad jei valstybėje bus šis valdymas, bus lengviau gyvenimo būdą atvesti prie šventumo. Tačiau to pasiekti nepavyko.

Ravas Azrielis Chaimas Lembergeris pasakojo:

„Mūsų mokytojas Baal aSulamas Tel Avivo viešbutyje „Has“ susitiko su Ben Gurionu.

Baal aSulamas siekė, jog būtų priimtas įstatymas, leidžiantis dirbantiesiems laikytis Šabato.

Ir nors Baal aSulamas prašymą išsakė labai ramiai ir tyliai, tačiau jis sukėlė Ben Gurionui didžiulę įtampą ir sumišimą.

Išgirdęs mūsų mokytojo prašymą, jis pašoko iš vietos ir visas įsiaudrinęs ėmė vaikščioti pirmyn atgal.

Paskui pasakė:

„Kaip aš galiu meluoti pats sau? Juk aš pats nesilaikau Šabato!?“

Mūsų mokytojas jam atsakė:

„Melas ir tiesa yra matuojami tik pagal tą naudą ir žalą, kurią jie atneša. Jei tiesa atneša žalą, tada ji – melas, ir jei melas atneša naudą – tai tai tiesa“.

Ir iš tiesų, po keleto metų, kuomet Ben Gurionas patvirtino valstybės įstatymus, jis nustatė, jog valstybinė poilsio diena būtų Šabatas (šeštadienis).

Dar pasakojama, jog Ben Gurionas pasakė mūsų mokytojui:

„Esu visiškas ateistas, neturiu nieko bendro su Tora, ir apie ką toks gerbiamas ravas gali  kalbėti su tokiu žmogumi kaip aš?“

Mūsų mokytojas jam atsakė:

„Žinok, jog tas, kuris buvo ateistu ir po to tapo tikinčiu, jo tikėjimas daug didesnis ir svarbesnis, nei to, kuriam tikėjimas atėjo su auklėjimu.

Auklėjimas tampa įpročiu ir toks žmogus nejaučia jokio pažinimo ir gyvybingumo.

Tuo tarpu, kai tikėjimas žmogui ateina ne su auklėjimu, tada šis žmogus yra kupinas pažinimo ir gyvybingumo“.

Ir gerokai vėliau, 1950 metais, to meto ministras pirmininkas Davidas ben Gurionas ravui Baruchui Šalomui parašė didžiulio įvertinimo kupinus žodžius apie mūsų šventą mokytoją.

O po Baal aSulamo mirties parašė taip pat ir Jehuda Brandvainui apie mūsų mokytojo suteiktą  įkvėpimą jam.  

Profesorius Dov Sadanas, laikraščio „Davar“ redaktorius, buvo tas žmogus, kuris mūsų mokytojo prašymu organizuodavo susitikimus su pasaulietinės bendruomenės lyderiais.

Kai ravas Abrahamas Brandvainas susitiko su profesoriumi Dov, šis papasakojo štai ką:

„Paklausiau ravo Ašlago, kodėl jis nori susitikti su valstybės vadovais, juk jis neturi nieko bendro su jais?!

Ir jis atsakė man: „Juk Kūrėjas perdavė valdžią ir galią spręsti praktinius klausimus šalyje būtent į jų rankas“.

Dar galiu papasakoti, jog Baal aSulamas pasakė Ben Gurionui:

„Tikras sąlygojimas (meilė) artimui pasireiškia būtent materialume, nes pavyzdžiui, kai žmogus moko draugą matematikos, tai nors pasidalina žiniomis su draugu, bet tos žinios lieka ir pas jį patį. Tačiau jei žmogus turi duonos ir atiduoda ją draugui, tada jam pačiam duonos nebelieka. Tad visas žmogaus darbas, kuris remiasi Kabalos mokymu, yra būtent darbas materialiame gyvenime“.  

Tarp kita ko, Ben Gurionas paklausė mūsų mokytojo, ar jis tiki demonais ir dvasiomis.

Baal aSulamas jam atsakė:

„Kas yra dvasios ir demonai? Tai nerealizuotos ir neįgyvendintos mintys. Ir jei taip, tai argi sunku tikėti tokiu dalyku?“

Dar pasakojo profesorius Sadanas:

„Kai paklausiau ravo Ašlago apie Lenkijos judėjus, jis išsisuko nuo atsakymo. Nesupratau kodėl. Vėliau supratau, jog jis ne be reikalo vengė atsakyti: savo šventoje sieloje jis matė tai, kas ateityje atsitiks Lenkijoje dėl nacių režimo“.

Taip pat profesorius pasakojo:

„Ravas Ašlagas paprašė manęs pasikalbėti su Berlu Kacnelsonu (politiku ir žurnalistu, sionistinio judėjimo veikėju). Pasikalbėjau su Berlu, tačiau jis bijojo eiti pas Baal aSulamą.

Jis sakė: „Aš baiminuosi, jog ravas Ašlagas įrodys man, jog einu neteisingu keliu, ir kam tada man eiti pas jį – kad prarasčiau viską, ką turiu?“

Paskutiniaisiais metais mūsų mokytojas pabandė įvesti Kūrėjo idėją į „Kibucų judėjimą“.

Jis sakė, kad jei jau šie žmonės dirba dėl bendruomenės, o ne dėl asmeninių poreikių, jiems tereikia tik nukreipti širdis į dangų, į susiliejimo su Kūrėju tikslą.

Todėl Baal aSulamas nusiuntė savo sūnų ravą Baruchą Šalomą, jog šis atvestų susitikimui pas jį Zalmaną Šazarą, vėliau tapusį šalies prezidentu.

Zalmanas Šazaras, kuris buvo vienas svarbiausių to meto politikos veikėjų, sėdėjo su mūsų mokytoju keletą valandų ir kartu diskutavo.

To susitikimo pasekoje buvo nuspręsta suorganizuoti mūsų mokytojo susitikimą su vienu iš „Kibucų judėjimo“ lyderių Izraelyje  Chazanu.

Taigi, mūsų mokytojas susitiko su juo ir aptarė keletą aspektų, susijusių su šio svarbaus dalyko įgyvendinimu.

Ir svarbiausia, ką pasakė jam mūsų mokytojas buvo tai, kad jei kibucų idėja yra sąlygojimas (meilė) artimui, jiems visiškai nereikia keisti veiksmo, o reikia tik pakeisti intenciją.

Tai yra, vietoje to, kad sąlygotų artimui dėl geresnės visuomenės sukūrimo, sąlygotų artimui dėl to, kad toks yra Kūrėjo noras.

Šis žmogus išklausė Baal aSulamo žodžių ir pasakė, jog nori pagalvoti apie tai keletą dienų.

Tačiau praėjus dviems dienoms po šio susitikimo, jis žuvo sraigtasparnio avarijoje Tiberijoje, ir mūsų mokytojas tada pasakė, jog tai ženklas iš dangaus, kad pasaulis tam dar nepasiruošęs.

Taip pat ir Chaimas Nachmanas Bialikas (judėjų poetas, rašytojas ir žurnalistas), žinomas kaip „Tautos poetas“, buvo atvykęs pas Baal aSulamą.

Chaimas Nachmanas visą savo gyvenimą buvo absoliutus ateistas.

Po to, kai keletą kartų apsilankė pas Baal aSulamą, pasakė mūsų mokytojui, jog nori grįžti į tikėjimą ir prašė priimti jį į mokinius.

Tačiau prieš tai jam reikėjo nuvykti į Vieną, kur jam turėjo būti atlikta operacija, ir deja, iš ten nebegrįžo, nes mirė ant operacinio stalo.

Pasakė tąsyk mūsų mokytojas, kad jei jis būtų dar kartą pas jį atvykęs, būtų visiškai sugrįžęs į tikėjimą, tačiau likimas pasisuko kitaip.

Izraelio valstybės įkūrimas

Jaudulys

1948 metų ijaro mėnesio penktą dieną (gegužės 14 d.) buvo paskelbta apie Izraelio valstybės įkūrimą.

Kai apie tai buvo pranešta Baal aSulamui, jo  veide buvo toks susijaudinimas, kokio,  pasak rabi Barucho, niekada iki tol neteko matyti, nes Baal aSulamas niekada neparodydavo to, kas dedasi jo viduje.

Tačiau, kai jam pranešė apie Deklaraciją, Baal aSulamas su didžiuliu susijaudinimu pasakė:

„Iš tikrųjų, šiek tiek pajutau „jom-tov“ dienos jausmą („jom-tov“ – ypatingos švenčių dienos)“.  

Ravas Menachem Edelšteinas pasakojo, jog mūsų mokytojas tada pasakė, kad tai – „Išsivadavimo pradžia“.

Ir dar pridūrė, jog Valstybės įkūrimas daugiau niekada nebus anuliuotas iki Išgelbėtojo (Mašijacho) atėjimo“.

Baal aSulamas sakė, jog jei ne Valstybės įkūrimas, daugelis judėjų būtų asimiliavęsi Diasporoje ir judėjų tauta būtų praradusi daugiau savo sūnų, nei tai pavyko padaryti Hitleriui.

Tačiau dabar daugelis ryžosi bet kokia kaina išsaugoti savo judėjišką identitetą ir nelikti išsklaidyti po pasaulį.

Iš tikrųjų, yra žinoma, jog kai dar Pirmo Pasaulinio karo metu Lenkijos žmonės Varšuvos gatvėse ėmė negailestingai rauti barzdas judėjams, jau tada Baal aSulamas pasakė, kad tai ženklas iš Kūrėjo, jog judėjai turi susikrauti daiktus ir vykti į Šventą žemę, į Izraelį.  

Tačiau reikia aiškiai pasakyti: didžiulis mūsų mokytojo džiaugsmas buvo ne dėl išorinio Nepriklausomybės paskelbimo veiksmo ir ne dėl išorinio Izraelio teritorijos suvereniteto atstatymo, tačiau todėl, kad tai buvo sužadinimas ir ženklas iš Kūrėjo apie artėjantį Išsivadavimą ir apie Kūrėjo Išgelbėjimo pagreitinimą tautos tarpe.

Ir dėl to reikia stengtis ištaisyti save ir įsteigti valdžią, kuri remtųsi Toros ir priedermių pagrindu, tai yra tikėjimu ir meile artimui.

Ir tai galima suprasti iš Baal aSulamo žodžių, kuriuos parašė Įvade į knygą Veidas šviečia ir veidas paaiškina, 4-to punkto pabaigoje:

„Tačiau reikia gerai suprasti, kad Išsigelbėjimas ir mūsų laukiamas Mašijacho atėjimas, reiškia visišką, tobulą ir galutinį „Kūrėjo valdymo“ suvokimą.

Kaip parašyta: „Jau nebemokys vienas kito, kaip pažinti Kūrėją, nes visi pažins Mane (Kūrėją) nuo mažo iki didelio“ (Jeremija 31 – 33).

Tai reiškia, kad su pažinimo tobulumu taps tobuli ir kūnai, kaip parašyta: „Sulaukęs šimto metų mirs jaunuoliu“ (Ješaja 65 – 20).

Ir kai Izraelio sūnūs taps tobuli savo suvokime, tada išsilies „išminties ir proto šaltiniai“ už Izraelio ribų, ir „pagirdys“ viso pasaulio tautas.

Kaip apie tai rašo pranašas: „Ir prisipildys žemė Kūrėjo suvokimo“ (Ješaja 11 – 9), ir dar: „Ir susirinks pas Kūrėją, ir prie Jo gerumo“.

Tai reiškia, kad šis „pažinimo padidėjimas“ – tai „Mašijacho karalystės“ išplitimas visose tautose. Ir tai yra priešingai daugelio „netašytų“ žmonių nuomonei, kurie viską vertina iš „kumščio (jėgos)“ pozicijos, todėl jų vaizduotėse išsikreipė Izraelio viešpatavimo tautoms supratimas.

Taigi, pagal jų mąstymą, valdymas yra tam, kad puikuotumeisi prieš kitus. Ir ką gi galima padaryti panašiai mąstantiems, jau išminčiai „atskyrė“ juos nuo Kūrėjo bendrijos?

Kaip sako Kūrėjas kiekvienam besipuikuojančiam savimi: „Negalime mes kartu gyventi vienoje vietoje“.

Nepriklausomybės karas

Rabi Zalman Lemberger, Baal aSulamo patarnautojas pasakojo:

„Mūsų mokytojo Beit-midraše visi aiškiai suprato, jog Baal aSulamo dvasinės pakopos didumas – nei kiek nemažesnis, nei švento išminčiaus Ari.   

Ir būtent dėl šito buvo jaučiama begalinė baimė Baal aSulamui. Tai – „Dangaus baimė“, daug kartų minima knygoje „Zohar“ ir chasidų knygose.

Baal aSulamo mokiniai žinojo, jog jis valdo pasaulį aspektu „Teisuolis nustato, o Kūrėjas įgyvendina“.

Kaip pavyzdžiui, jis pasakė Nepriklausomybės karo metu, kad tai jis sąlygojo gojų (ne judėjų) išvedimą iš Jeruzalės.

Nepriklausomybės karo metu Baal aSulamas kasdien sėdėdavo su savo mokiniais prie stalo, ant kurio gulėdavo atverstas Izraelio žemėlapis. Baal aSulamas tiksliai parodydavo į kurią vietą persikels karo veiksmai.  

O vieną kartą pasakė, jog į tam tikrą vietą judėti nėra gerai.

Rabi Moše Baruchas Lembergeris paklausė jo, ar nuvykti pas Ben Gurioną ir informuoti jį apie tai. Baal aSulamas atsakė, kad nebūtina, nes jie jau žino patys, ir tai kas turi įvykti, tegul įvyksta.

Ir iš tikrųjų, taip kaip jis pasakė, taip viskas ir buvo.

Taip kiekvieną dieną mūsų mokytojas užsimindavo arba aiškiai pasakydavo, kaip vyks karo procesas sekančią dieną, ir viskas tiksliai taip ir įvykdavo.  

Baal aSulamo mokiniai aiškiai suprato, jog visas karas iš tiesų vyko jų mokytojo viduje. Ir šis jo viduje vykstantis karo procesas tiesiogiai sąlygojo išorinius karo veiksmus.

Šį dalyką galima suprasti iš to, ką Baal aSulamas rašė Įvado į knygą Zohar pabaigoje 66 punkte:

„Todėl, kai Izraelio žmogus stiprina ir didina svarbumą savo vidinei daliai, t.y. aspektui „Izrael” (Isra El – tiesiai į Kūrėją), tada jis iškelia „Izrael“ aspektą aukščiau už išorinio, „pasaulio tautų“ aspekto. Tai reiškia, kad žmogus deda visas pastangas, kad iškelti savo vidinį aspektą, t.y. gyvena „dėl sielos“.

O „pasaulio tautų“ aspektui žmogus skiria tik mažą dalį, būtiną kūno egzistencijos palaikymui.

Kaip parašyta „Avot“ pirmoje dalyje: „Padaryk savo užsiėmimus Tora pastoviu (pirmaeiliu) dalyku, o kitus darbus – antraeiliu“.

Tada Izraelio žmogus savo veiksmais sąlygoja pakilimą bendram viso pasaulio „išorės“ ir „vidaus“ santykiui. T.y., tada „Izraelio sūnūs“, vidinė viso pasaulio pusė, kyla savo tobulume vis aukščiau ir aukščiau. Ir tada išorinė viso pasaulio pusė, t.y. „pasaulio tautų“ aspektas, supranta ir pripažįsta „Izraelio sūnų“ svarbumą.

Tačiau, jei yra atvirkščiai (neduok dieve), t.y. jei Izraelio žmogus stiprina ir teikia svarbumą savo išoriniam, „pasaulio tautų“ aspektui, ir iškelia jį virš savo „Izraelio“ aspekto, apie tai parašyta Toroje: „Ir geras, kuris yra tavyje (t.y. „išorė“) pakils virš tavęs vis aukščiau ir aukščiau, o tu pats (t.y. „vidus“, Izraelis tavyje), nusileisi vis žemyn ir žemyn“ (Dvarim 28).

Išeina, kad būtent Izraelis, sąlygoja savo veiksmais, kad viso pasaulio išorė, t.y. „pasaulio tautos“, kyla vis aukščiau ir aukščiau (t.y. viso pasaulio kilimas ar kritimas priklauso tik nuo Izraelio). Tada išorė sustiprėja prieš vidų, ir „nuleidžia“ Izraelį iki žemės. Ir pasaulio vidus, t.y. Izraelio sūnūs, leidžiasi vis žemyn ir žemyn (neduok dieve).

Ir nenustebk, kad vienas žmogus gali savo veiksmais sąlygoti viso pasaulio pakilimą ar kritimą.

Nes yra nepajudinamas dėsnis: „atskiras ir bendras yra tapatūs, kaip du vandens lašai“. T.y. viskas, kas galioja bendrai visumoje, viskas galioja ir kiekviename atskirame atvejyje.

Ir būtent atskiros dalys sąlygoja viską, kas yra bendrame. T.y. bendrumas gali atsiverti tik po to, kai atsiveria visos atskiros jo dalys, pagal savo savybes ir pagal savo kokybę.

Todėl būtent atskiro individo veiksmai, pagal to individo lygį bendrume, pakelia ar nuleidžia visą bendrą padėtį“.

Nepriklausomybės karo metu buvo susidariusi tam tikra situacija, kai buvo galimybė įžengti į Jeruzalę ir ją užimti. Ir iš tiesų, Izraelio kariai pabandė tai padaryti.

Tačiau Baal aSulamas pasakė, jog jiems nepavyks to padaryti, nes tam dar neatėjo laikas (čia baigiasi rabi Zalman Lembergerio pasakojimas).   

Dar pasakojama, jog Nepriklausomybės karo metu vyko dideli bombardavimai.

Baal aSulamo mokiniai paklausė savo mokytojo: „Kada liausis skraidyti patrankų sviediniai?“

Mūsų mokytojas atsakė: „Tada, kai „Haftaroje“ bus perskaityta Toros eilutė (Šoftim 11:33): „Ir pasidavė Amono sūnūs Izraelio sūnums“ (Šabato metu perskaitoma ne tik visa savaitinė dalis, bet dar pridedama dalis iš pranašų, vadinama „haftara“, t.y. „pabaigimas“ ar „išsiskyrimas“).   

Ir Toros dalies „Chukat“ Šabato metu, kai skaitoma ši Toros eilutė, bombardavimas ypatingai sustiprėjo, tačiau kai perskaitė šį Toros sakinį, bombardavimas liovėsi.  

Ravas Baruchas pasakojo:

„Kai Nepriklausomybės kare buvo užkariautas Negevas (pietinė Izraelio dalis), mano tėvas nepaprastai džiaugėsi.

Paklausiau, ką reiškia toks jo džiaugsmas. Jis atsakė man, kad netrukus judėjai apsigyvens Negeve. Paklausiau vėl: „Juk ten nėra vandens?!“ (tuo metu, savaime suprantama, dar nebuvo įvesta šalies vandentiekio sistema). Atsakė man mano tėvas: „Kai judėjai apsigyvens ten ir ims melsti lietaus, ims lyti“.

Tada aš vėl paklausiau: „Tačiau judėjai, kurie ketina apsigyventi ten, yra netikintys?!“ Ir atsakė man: „Malda nėra tai, ką mes pasakome lūpomis, malda vadinasi „širdies reikalavimas“.

„Susiliejimo“ su Kūrėju paslaptis

Komentaro „aSulam“ užbaigimas

1953 metais mūsų mokytojas Baal aSulamas užbaigė knygos Zohar komentarą „aSulam“, kuris tada sudarė 18 dalių. Vėliau pridėjo dar tris dalis, skirtas „Zohar Chadaš“.

Ta proga jis surengė šventines, komentaro užbaigimui skirtas vaišes, ir padėkos maldą Meirone, per Lag baOmer šventę (prie rabi Šimono, Zoharo knygos autoriaus, kuris mirė per Lag baOmer šventę, kapo).

Tuo metu Baal aSulamo veide spindėjo begalinis šventumo džiaugsmas.

Lag baOmer šventė tąsyk išpuolė per „Šabato išlydėtuves“ (besibaigiant Šabatui), tad išvyko dar penktadienio vakarą ir Šabatą sutiko Meirono gyvenvietėje.

Ravas Abrahamas Brandvainas pasakojo:

„Mokiniai nusprendė visi bendrai paruošti „chaminą“ (arba kitaip vadinamą cholentą – mėsos troškinį, tradiciškai valgomą Šabato metu). Tačiau du iš jų atsiskyrė ir pasigamino sau „chaminą“ savo kambariuose.

Mano tėvas ir mokytojas rabi Jehuda Brandvainas pamatęs tai nusprendė, jog taip neturi būti, todėl nuėjo su vienu iš mokinių Baruchu Horončyku ir „pavogė“ iš tų dviejų mokinių kambarių jų „chaminą“.

Kai tie du mokiniai tai suprato, baisiai supyko. Apie tai sužinojo Baal aSulamas. Tačiau jis pateisino būtent „vagis“, sakydamas:

„Negalima atsiskirti nuo visos grupės“.

Tą Šabatą džiaugsmas buvo begalinis. Šabato vakarą mūsų mokytojas surengė šventinį stalą, o tai paprastai darydavo tik per šventes. Baal aSulamas tada kalbėjo apie ypatingai dideles Toros paslaptis.

Ir baigiantis Šabatui surengė didžiules vaišes. Baal aSulamas kalbėjo nesustodamas labai ilgai – visų vaišių metu.

Jis labai giliai pasakojo apie susijungimą tarp žmogaus ir Kūrėjo, kuris yra pagrindinis darbo Toroje ir priedermėse tikslas, ir visi ten buvę mokiniai jautė begalinį mokytojo didumą ir šventumą.

Visų džiaugsmas liejosi kaip šaltinis, kuris stipriai veržėsi ir kilo iki kol išsiveržė audringais šokiais.

Vienas mokinys, rabi Abrahamas Aškenazi, užsidėjo ant galvos visus 18 komentaro „aSulam“ tomų ir šoko su jais iki nukritimo.

„Ir kas nematė šito džiaugsmo, iš vis nematė džiaugsmo niekada“.

Norime čia pateikti mažą dalį iš Baal aSulamo kalbos Meirone:

„Materialiuose dalykuose, užimančiuose vietą, mes susijungimą suprantame kaip vietos priartėjimą. O atsiskyrimas mums suprantamas, kaip vietos nutolimas. Tačiau dvasiniuose dalykuose, kurie visai neužima vietos, susijungimas ir išsiskyrimas nėra suprantami kaip vietos priartėjimas ir nutolimas.

Formų sutapimas, esantis tarp dviejų dvasinių objektų, mums yra suprantamas, kaip susijungimas. O formų skirtumas, esantis tarp dviejų dvasinių objektų, skaitosi kaip išsiskyrimas.

Ir kaip materialume kirvis atskiria objektą į dvi dalis, nutolindamas jas vieną nuo kitos, taip formų skirtumas dvasingume padalina dvasinį objektą į dvi dalis.

Ir jei formų skirtumas mažas, tada jų nutolimas yra mažas. O jei formų skirtumas tarp jų didelis, sakoma, jog jie labai nutolę vienas nuo kito. O jei yra visiškai priešingų formų, tada jie yra nutolę vienas kito nuo vieno krašto iki kito krašto.

Pavyzdžiui, kai du žmonės nekenčia vienas kito, sakoma kad nutolę vienas nuo kito, kaip rytai nuo vakarų, o jeigu jie myli vienas kitą, sakoma apie juos, kad jie susilieję vienas su kitu, kaip vienas kūnas. Ir čia nėra kalbama apie suartėjimą arba nutolimą vietos atžvilgiu, tačiau kalbama apie formų sutapimą arba skirtumą.

 Ir dabar mes galime suprasti išminčių teisumą, kai jie paaiškino pasakymą: „Ir susiliek su Juo (Kūrėju)“, kaip susiliejimą su Jo savybėmis. „Susiliek su Juo“ reiškia „susiliek su Jo savybėmis. Koks Jis gailestingas, toks ir tu būk gailestingas. Koks jis pakantus, toks ir tu būk pakantus“.

Todėl išminčiai visai nesupaprastino šio pasakymo, bet atvirkščiai paaiškino jį pagal genialų jo paprastumą. Nes dvasinis susiliejimas negali būti įvykdomas kitu būdu, o tik „formų sutapimo“ keliu.

Ir tuo, kad mes sutapatiname savo savybių formas su Palaiminto Kūrėjo savybių forma, mes tampame „susilieję su Juo“. Kaip ir yra pasakyta: „Koks Jis gailestingas, toks ir tu būk gailestingas. Koks jis pakantus, toks ir tu būk pakantus“.

Tai reiškia, kad visi Kūrėjo veiksmai yra tik sąlygoti, atiduoti ir atnešti naudą kitam, visai negalvojant apie save.

Juk Kūrėjas visai neturi trūkumo, kurį būtų galima užpildyti, t.y. Kūrėjui visai nėra iš ko gauti.

Taip ir žmogaus, norinčio susilieti su Kūrėju, visi veiksmai turi būti sąlygojimas ir naudos artimui atnešimas. Tuo žmogus sutapatina savo „savybių formą“ su Kūrėjo „savybių forma“, ir tai skaitosi – „dvasinis susiliejimas“.

Taigi, tampa aiškus visas žmogaus, nusipelniusio vėl susijungti su Kūrėju, šlovingumas ir privalumas, kai žmogus nusipelno formų sutapimo su Palaimintu Kūrėju. Tada žmogus Toros ir priedermių jėgos dėka apverčia jame įdiegtą norą gauti, kuris atskyrė jį nuo Kūrėjo esmės (Acmuto), į norą sąlygoti.

Ir visi žmogaus veiksmai yra tik sąlygoti bei atnešti naudą artimui, ir tai – formų su Kūrėju sutapimas.

Ir kaip iš pavyzdžio, žmogus šį kadaise atkirstą nuo kūno „organą“, vėl sujungia su „kūnu“. Todėl jis vėl sužino bendras „kūno“ mintis, kaip žinojo dar prieš atsiskyrimą.

Taip yra ir su siela, kai siela įgauna formų su Kūrėju sutapimą, ji vėl sužino Kūrėjo mintis, kaip žinojo dar prieš atsiskyrimą, dėl formų skirtumo priežasties.

Ir tada išsipildo parašymas: „pažink savo tėvų Kūrėją“, o siela nusipelno tobulo pažinimo, ir „dieviškos išminties“.

Taigi, tada žmogus nusipelno visų Toros paslapčių, nes Kūrėjo mintys yra Toros paslaptys.

Savo pokalbio metu Meirone Baal aSulamas atvėrė visą „aSulam“ komentaro gilumą ir didumą ir taip pasakė:

„Jau kalbėjome, jog visiškas susiliejimas ir visiškas suvokimas bendrai dalijasi į 125 pakopas. Ir iki Mašijacho (Išvaduotojo) atėjimo neįmanoma nusipelnyti visų 125 pakopų.

Yra du skirtumai tarp visų kartų ir Mašijacho kartos:

1) tik Mašijacho kartoje ir jokioje kitoje galima pasiekti visas 125 pakopas;

2) visose kartose „pakilimo sūnų“ (bnei alija), nusipelniusių pilno suvokimo ir susiliejimo su Kūrėju, yra mažuma.

Kaip pasakė išminčiai (Vajikra raba): „Vieną žmogų radau iš tūkstančio, nes tūkstantis įeina į „kambarį“ (mokytis Torą) ir tik vienas išeina į „šviesą“, t.y. į susiliejimą ir pilną suvokimą. Tuo tarpu Mašijacho kartoje kiekvienas galės nusipelnyti susiliejimo su Kūrėju ir pilno pasiekimo.

Kaip pasakė pranašas: „ir prisipildys žemė žinojimo apie Kūrėją“... „Ir nebemokys draugas savo bičiulio ir brolis savo brolio, sakydami: „pažinkite Kūrėją“, nes visi žinos apie Mane (Kūrėją) nuo didelio iki mažo“.

Tačiau rabi Šimonas ir jo karta, t.y. Zohar autoriai (baalei aZohar), pilnai nusipelnė visų 125 pakopų, nors jie buvo ir prieš Mašijacho kartą.

Taigi, apie rabi Šimoną ir apie jo mokinius išminčiai pasakė: „Išminčius yra didesnis už pranašą“. Ir todėl daug kartų Zohare yra pasakyta, kad nebus tokios kartos, kaip rabi Šimonas ir jo karta iki „Karaliaus Mašijacho“ atėjimo dienų. Būtent todėl jie ir parašė šį „Didįjį Kūrinį“ – knygą Zohar, kuris „įrėžė“ tokį gilų pėdsaką visame pasaulyje.

Tai reiškia, kad visos Toros paslaptys, aprašytos šioje knygoje, pilnai apima visas 125 pakopas. Todėl pasakyta Zohare, kad ši knyga „atsivers“ tik „dienų pabaigoje“, t.y. Mašijacho atėjimo dienomis.

Ir kaip sakėme, jei skaitytojo pakopos pilnai neatitinka autoriaus pakopų, skaitytojas negali pilnai suprasti autoriaus, nes nėra pas juos bendro suvokimo. Taigi, kadangi Zohar autorių išmintis pilnai siekia visą 125 pakopų aukštį, todėl negalima jų suprasti, t.y. suprasti knygos Zohar, iki Mašijacho atėjimo dienų. Tai reiškia, kad kartose, esančiose prieš „Mašijacho atėjimo kartą“ nėra „bendro suvokimo“ su „baalei aZohar“ (Zohar autoriais).

Todėl knyga Zohar ir negalėjo atsiverti kartose, buvusiose prieš Mašijacho atėjimo kartą.

 Ir iš čia aiškus įrodymas, kad mūsų karta priartėjo prie „Mašijacho kartos“. Todėl mes matome, kad visi ankstesni knygos Zohar komentatoriai nepaaiškino net dešimt procentų ypač sunkių knygos Zohar vietų. Ir net tie, iš dalies paaiškinti komentarai, yra labai migloti ir „uždaryti“, beveik kaip ir pati knyga Zohar.

Tačiau mūsų kartoje nusipelnėme komentaro „Sulam“, kuris yra pilnas visos knygos Zohar komentaras.

„Sulam“ komentaras nepalieka nepaaiškintos nei vienos „uždaros“ vietos visame Zohare, o patys komentarai yra suvokiami paprastu protu, t.y. kiekvienas „vidutinis“ skaitytojas gali tai suprasti.

Ir todėl, kad knyga Zohar atsivėrė būtent mūsų kartoje, tai yra aiškus įrodymas, kad mes esame Mašijacho atėjimo dienose. Kartos, apie kurią parašyta: „Ir bus pilna žemė Kūrėjo pažinimo“, pradžioje“ (čia baigiasi Baal aSulamo kalba).

Meirone buvo važinėjama arkliais kinkomas vežimais. Ir tam, kad sekmadienį nuvežtų savo mokytoją į Meirono gyvenvietės apatinę dalį, jo mokiniai pasinaudojo būtent tokiais vežimais. Tik vietoje arklių vežimai buvo „pakinkyti“ mokiniais, o mokytojas sėdėjo vežime, ir taip jį vežė žemyn, į Meirono gyvenvietės papėdę.

Po to jie išvyko į Tel Avivą, kur Baal aSulamas ketino surengti septynių dienų linksmumo vaišes, kurios iš tiesų būtų panašios į „Septynių palaiminimų“ dienas (septynių dienų laikotarpyje po vestuvių jaunavedžiai kiekvieną dieną dalyvauja vaišėse, kurių metu yra skaitomi „Septyni [vestuvių] palaiminimai“).

Tačiau jų tarpe pasimaišė „nelabasis“ ir tarp dviejų mokinių įsiplieskė ginčas. Tai sugadino visą džiaugsmą. Kai tai pamatė Baal aSulamas, tuoj pat viską nutraukė.

„Šabat Šira“ metu („Šabat Šira“ – tai Toros dalies Bešalach Šabatas, kai yra skaitoma „Jūros daina“, kurią judėjai dainavo prasiskyrus Raudonajai jūrai), po to, kai buvo baigtas visas Zohar knygos komentaras „aSulam“, mūsų mokytojas paprašė „Alijos“ – privilegijos skaityti Torą (nors ne kiekvieną Šabatą „kildavo“ skaityti Toros).

Jis pakilo ant pakylos pas levitą ir paprašė, kad perskaitytų iki pat „Dainos“ pabaigos“. O po to padalino Toros skaitymą mažesnėmis dalimis, pagal tai, kas liko.

Mūsų mokytojas troško vėl ir vėl atverti dvasinius pasiekimus,  kad vis labiau priartintų pasaulį prie norimo tikslo.

Jo sūnus rabi Baruchas pasakojo, kad Baal aSulamas jam kartą pasakė, jog jei būtų galėjęs paaiškinti Zoharą pakankamai plačiai, būtų išėję mažų mažiausiai tūkstantis tomų!

Taip pat jis norėjo parašyti komentarą visoms „agadot“ (alegoriniams išminčių pasakojimams), kurios yra Mišnoje ir midrašuose, tačiau to padaryti nepavyko.

Bet mes galime džiaugtis didžiuliu turtu, kurį jis paliko, ir tai:

21 tomas „Zohar“ su komentarais „aSulam“,

6 tomai knygos „Mokymas apie dešimt sfirot“,

knyga „Ec Chaim“ su komentaru „Veidas šviečia ir veidas paaiškina“ (3 tomai),

knygos „Toros dovanojimas“, „Or aBahir“, „Beit Šaar aKavanot“,

taip pat 2 tomai „Pri Chacham“.

Dar Baal aSulamas mums paliko daug dainų, kurias sukūrė „šventumo dvasioje“. Visos jos pripildytos susiliejimo su Kūrėju ir Jo išaukštinimo, apgaubtos paslaptimis ir aukštutinių pakopų atvėrimais su visais nuostabiais jų atspalviais.

Taip pat sukūrė daug melodijų, kurios visos persmelktos troškimu bei ilgesiu Kūrėjui, kupinos džiaugsmo ir laimės, kylančių dėl Kūrėjo atsiskleidimo jam.

Kiekvienas, pažvelgęs į Baal aSulamo gyvenimo darbą, liks apstulbintas dėl jo milžiniško didumo.

Ir iš tiesų stebėtina – kaip jis nusipelnė šitokių pasiekimų ir pakopų dvasiniuose pasauliuose bei paties didžiausio susiliejimo su Kūrėju, koks tik įmanomas žmogui?!

Iš pirmo žvilgsnio, šį dalyką paaiškina Baal aSulamas, sakydamas, jog jame persikūnijo švento išminčiaus Ari siela.

Tačiau jo sūnus ravas Baruchas ne kartą sakė, kad pats Baal aSulamas yra pasakęs, kad visų šių atvėrimų priežastis buvo viena vienintelė:

  Jis dieną ir naktį dirbo ir stengėsi, ir kiekvieną kartą matė, kad sulig kiekviena diena jo nesupratimas tik didėja.

Tačiau, nežiūrint į tai, jis tęsė mokymąsi, dėdamas žmogaus jėgas viršijančias pastangas.

Ir taip penkiolika metų.

Dėl to galiausiai jo „pasigailėjo iš dangaus“ ir atvėrė išminties vartus... 

Iš to išeina, kad raktas, atidarantis duris į „Karaliaus rūmus“ yra žmogaus darbas ir pastangos.

Ir nereikia galvoti, kad tokie atsivėrimai ateina „netyčia“, atsitiktinai ir kad tų atsivėrimų dėka žmogus pakyla į tokias dvasines aukštumas.

Iš tiesų, žmogus pirmiausiai privalo dėti žmogaus jėgas viršijančias pastangas ir atsiduoti šiam darbui visa siela ir širdimi, ir tik tada Kūrėjas įeis į jo vidų. Ir būtent tik po tokių pastangų mūsų mokytojas nusipelnė Ari sielos ir visų šių atvėrimų.

Baal aSulamas taip paaiškino Toros sakinį:

„Kūrėjas Karalius išdidumu apsirengęs“.

Tai reiškia, kad Kūrėjas turi tarsi „išdidumo“ drabužį, kuriuo Jis yra apsisiautęs ir  nepriartina prie savęs kiekvieno.

Ir Jis priartina tik tą, kuris yra pasirengęs paskirti tam visą savo gyvenimą, ir jo noras susilieti su Kūrėju yra toks didelis ir stiprus, kad niekas negali jo nugalėti.

Toks žmogus nesidairo nei į kairę, nei į dešinę, o prieš jo akis yra vienintelis tikslas – susiliejimas su Kūrėju.

Tik tokį žmogų Kūrėjas priartina prie savęs.

Devyniolikta dalis

Saulės spinduliai

Po to, kai Baal aSulamas baigė rašyti komentarą „aSulam“, ir jo sveikata ėmė vis labiau silpnėti ir blogėti, chasidai nusprendė parašyti jam prašymo laišką.

Tame laiške jie prašo, kad Baal aSulamas pradėtų su jais darbą iš naujo ir kad jie pasiruošę padaryti viską, ką tik jis pasakys, taip lyg iš tikrųjų būtų nauji mokiniai. Visi pasirašė ir perdavė jam šį laišką.

Tačiau mokytojas atsakė, jog jie jau pavėlavo.

Ravas Azrielis Chaimas Lembergeris pasakojo (tai, ką girdėjo iš rabi Davido Meincbergo):

„Paskutinę Baal aSulamo gyvenimo Sukot šventę, jo mokiniai stebėjosi ir buvo susirūpinę dėl to, jog jo veidas šviečia didele šviesa ir jis neįprastai daug kalba apie praėjusias savo gyvenimo dienas.

Taip pat mūsų mokytojas pasakė rabi Davidui Meincbergui:

„Matai, aš turiu labai gražią palapinę, kitais metais turėsiu dar gražesnę“  (per Sukot šventę yra priedermė gyventi palapinėje).

Rabi Davidas paklausė: „Argi mano mokytojo palapinė nėra kiekvienais metais vis gražesnė, nei prieš tai buvusiais?!

Ir atsakė jam mūsų mokytojas: „Tai tiesa, tačiau kitais metais ji bus neprilygstama“.

Rabi Binjaminui Simkovski pasakė: „Kitais metais palapinė bus tokia graži, kokios „nematė jokia akis“.

Po Sukot šventės Baal aSulamas pasakė savo žmonai: „Mano mokiniai jau ilgai nesidžiaugs su manimi, tik dar metus“.

Mano tėvas rabi Moše Baruchas išgirdo tai ir labai dėl to susijaudino, tačiau vėliau užmiršo“ (čia baigiasi rabi Azrielio pasakojimas).

Rabi Zalmanas Lembergeris pasakojo:

„Paskutiniais metais mūsų mokytojas paprastai nebeišeidavo iš savo namų.

Tik labai retais atvejais išsiruošdavo iš namų, kai vykdavo aplankyti šventas vietas.

Ir kiek pamenu, tai buvo šie du kartai: vienas buvo komentaro „aSulam“ užbaigimo proga (apie kurį jau kalbėjome anksčiau), o kitas kartas – paskutinį adaro mėnesį – kai mūsų mokytojas vyko į Cfatą.

Ten jo mokiniai išnuomavo viešbutį ir surengė didžiules šventines vaišes.

Baal aSulamas tada nesakė, kokia proga keliamos šios vaišes, ir tik vienas ar du mokiniai aiškiai žinojo, jog tai iš tikrųjų jo išsiskyrimo su mokiniais proga.

Šių vaišių metu džiaugsmas buvo toks didelis, kokio mokiniams savo gyvenime nėra tekę patirti – tai buvo džiaugsmas, kurio neįmanoma nupasakoti žodžiais.

Ir būtent mūsų mokytojas buvo tas, kuris įnešė šį didžiulį ir nuostabų džiaugsmą į kiekvieno mokinio širdį.

Pačiame šokių ir linksmumo įkarštyje mokiniai nusprendė padaryti vaidinimą, kuriame surengė teismą Stalinui (tuo metu Stalinas Rusijoje vedė teroro politiką ir jau buvo nužudyti milijonai žmonių. Tuo laikotarpiu norėjo įkurti didžiules karo belaisvių stovyklas Birobidžane (tai Rusijos miestas netoli Kinijos sienos, ten temperatūra buvo 50 laipsnių žemiau nulio) ir norėjo išsiųsti ten visus Rusijos judėjus, kad jie ten mirtinai sušaltų).

Vaidinimas tęsėsi apie pusę valandos, jame vaidino Baal aSulamo mokiniai.

Vaidinimo pabaigoje Stalinas buvo „nužudytas“.

Tuo metu mūsų mokytojas sėdėjo savo greta esančiame kambaryje ir aiškiai žinojo visas šio spektaklio detales.

Po dviejų dienų pasiekė žinia, jog Stalinas labai sunkios būklės, ir netrukus jis mirė.

Iš Cfato mūsų mokytojas Baal aSulamas išvyko į Meironą, prie rabi Šimono (Zoharo knygos autoriaus) kapo.

Jis praleido ten tris minutes, dideliame susiliejime su Kūrėju šnabždėdamas kokias tai Toros eilutes.

Visa tai įvyko maždaug pusę metų iki jo mirties, tai yra adaro mėnesį.

Po šio linksmumo Cfate bei Meirone, mūsų mokytojas vėl pasakė savo žmonai, kad jau greitai jo mokiniai taip nebesilinksmins.

Paskutiniąją savo gyvenimo vasarą, Baal aSulamas pasikvietė savo ištikimąjį patarnautoją rabi Moše Baruchą Lembergerį ir jam pasakė:

„Paskubėk kiek galima greičiau paklausti visko, ko turi manęs paklausti“.

Ir iš tikrųjų, rabi Moše Baruchas Lembergeris tada ėmė kiek įmanoma daugiau klausinėti Baal aSulamą.

Ravas Azrielis Chaimas Lembergeris pasakojo:

„Tą paskutiniąją vasarą Baal aSulamo mokiniai prašė, jog jis parašytų komentaro „aSulam“ tęsinį Zoharo daliai „Tikunei Zohar“.

Tačiau mūsų mokytojas atsisakė, sakydamas: „Nenoriu palikti neužbaigto darbo“.

Kiekvienais metais Baal aSulamo mokiniai jau nuo eliulio mėnesio pradžios ieškodavo ypatingo, nuostabaus etrogo  (per Sukot šventę Tora liepia paimti keturių rūšių augalus, atstovaujančius visą augalų pasaulį, vienas jų – etrogas – pasižymi ypatingu kvapu ir skoniu).

Tačiau paskutiniais metais Baal aSulamas pasakė mokiniams: „Šiais metais neieškokite etrogo dėl manęs, geriau ieškokite dėl savęs“.

Ravas Abrahamas Brandvainas pasakojo: „Mano tėvas ravas Jehuda Brandvainas per „Teismo dienas“ (laikotarpis nuo Roš-aŠana iki Jom-Kipuro) tarnavo pas Baal aSulamą kaip maldos vedantysis.

Jis pasakojo, kad Roš-Ašana šventės metu pasakė jam Baal aSulamas aiškiai ir nedviprasmiškai: „Žinok, po dešimties dienų paliksiu šį pasaulį“.

Ravas Azrielis Chaimas Lembergeris pasakojo: „Judėjas, vardu rabi Perec gyveno priešais mūsų mokytoją ir kartais užeidavo pas jį.

Prieš Jom-Kipurą, kai mūsų mokytojas gulėjo mirties patale, ir kai jau visiems buvo aišku, kad jis ruošiasi mus palikti, įėjo pas Baal aSulamą rabi Perec ir paklausė: „Ką darysime be savo mokytojo?“

Atsakė Baal aSulamas: „Tas, kas norės, bus pas jį  po to daugiau, negu yra dabar“.

Rabi Zalmanas, Baal aSulamo patarnautojas, pasakojo: „Mūsų mokytojas visą laiką buvo susijungęs su aukštutiniais pasauliais, nežiūrint į tai, kad darė visus įprastus išorinius  veiksmus.

Visos jo kalbos buvo nukreiptos tik į aukštutinius pasaulius.

Tris dienas prieš mirtį jis man pasakė: „Duok man Aba ve Ima šlepetes („Aba ve Ima“ - tai Acilut pasaulio pakopos, taip pat vadinamos „chochma ir bina“).

Nors visada sakydavo paprastai: „Paduok man šlepetes“.

Tačiau kuo arčiau buvo prie mirties, tuo turėjo mažiau jėgų slėpti tikrąją dalykų esmę“.

„Diena pasisuko saulėlydžiui, saulė pakilo ir ėmė leistis, pranašystės vartai užsidarė“

Savo mirties dieną, 1954 metais, per Jom-Kipurą, kuris išpuolė ketvirtadienį, Baal aSulamas liepė dviem valandomis paankstinti maldą: vietoj to, kad pradėti maldą pusė devynių ryte, liepė pradėti pusė septynių.

Dangaus neįprastai aptemo nuo debesų, ėmė lyti.

Mokinių nuotaika buvo niūri ir skausminga. Atėjo lemtingoji diena, kurios jie meldė, jog neateitų – ši karčiausia iš  karčiausių diena, tokia pati, kaip Šventyklos sudeginimo diena.

Maldą vedė rabi Baruchas Moše Lembergeris.

Ir kai atėjo iki žodžių:

„Duosiu jam mėgautis dienų ilgumu, ir suteiksiu jam savo išgelbėjimą“, rabi Baruchas negalėjo ištarti nei žodžio.

Jis vis grįždavo ir grįždavo prie šių žodžių, ir taip keletą kartų, kol jį pašaukė į mokytojo kambarį. Pasirodo, sulig žodžiais: „Duosiu jam mėgautis dienų ilgumu“ mūsų mokytoją paliko šventa ir tyra jo siela ir susiliejo su savo Šaknimi.

Mūsų mokytojas buvo 69 metų, kai nutrūko jo gyvenimo styga, gyvenimo, kuris buvo visiškai pašvęstas vien tik tam, kad padaryti malonumą Kūrėjui.  

Verksmas ir gili rauda išsiveržė iš mokinių sielų gelmių – tai buvo pačios Šchinos dingimas ir išnykimas.

Akimirksniu nutrūko galingas šventumo šviesos ir dieviškumo atvėrimo stulpas.

Nutrūko nuostabaus, pasiaukojančio, žmogaus jėgas viršijančio darbo Kūrėjui gija.

Skausmas buvo nepakeliamas. Visi buvo įsitikinę, jog po šio Kūrėjo žmogaus išėjimo pasauliui nebebus pagrindo egzistuoti.

Dėl ko egzistuoti pasauliui be Kūrėjo pranašo, vedančio ir mokinančio tuos, kurie nori eiti į susiliejimą su Kūrėju? Po šio didžiojo kartos išminčiaus išėjimo „nebeliko užtarėjo darantiems nuodėmes“. Ir kas dar galėjo pakelti Izraelį?

Rabi Baruchas Šalomas pasakojo:

„Nuotaika buvo tokia sunki ir skausminga, kad neįmanoma jos įsivaizduoti ir nėra žodžių jai apsakyti.

Tikras Šventyklos sugriovimas, begalinis praradimo jausmas.

Nuo šios akimirkos ir iki savo dienų pabaigos rabi Moše Baruchas Lembergeris vaikščiojo baisiame skausme ir kančioje.

Jis negalėjo susitaikyti su tuo. Kiti mokiniai taip pat pasikeitė.

Reikėjo ilgo laiko, kad jie sustiprėtų, vėl pakeltų galvas ir atverstų naują puslapį Kūrėjo darbe“.

Laidotuvių palydos vyko sekančią dieną po Jom Kipuro, penktadienį.

Šį Kūrėjo žmogų iki „Har amenuchot“ (kapinės centrinėje Jeruzalėje) išlydėjo minios gedinčių ir liūdinčių žmonių.

Mokiniai atsiminė, kaip vieną kartą, kai Baal aSulamas buvo Givat-Šaulio ravas, atėjo lydimas savo mokinių prie vienos iš netoli Givat-Šaul esančios kalvos ir pasakė: „Norėčiau, kad čia būtų mano poilsio vieta“.

Todėl mokiniai skubėjo įvykdyti šį paskutinį savo mokytojo prašymą.

Pasakojo rabi Šmuel Meincberg:

„Mano tėvas rabi Davidas Meincbergas, ištikimas Baal aSulamo mokinys, buvo tas, kuris tvarkė visus laidotuvių reikalus ir savo paties rankomis palaidojo šį tyrą ir šventą kūną.

Paskui įvyko ginčas su laidojimo organizacija: mokiniai norėjo pastatyti virš kapo namuką, panašiai, kaip rabi Šimonui Meirone.

Bet laidojimo organizacija tam prieštaravo, nes Jeruzalėje tokio atvejo dar nebuvo.

Tada rabi Baruchas Šalomas ir kiti ištikimiausieji mokiniai nusprendė, jog virš Baal aSulamo kapo turi būti namukas. Jie atėjo vidury nakties su plytomis ir statybinėmis medžiagomis ir patys pastatė antkapį virš savo mokytojo kapo.

Rabi Moše Baruchas Lembergeris pasakojo:

„Praėjus keletui metų po mūsų mokytojo mirties, rabi Moše Jair Vainštokui (vienam iš pirmųjų mokinių) Jungtinėse Valstijose buvo atlikta gerklės operacija.

Po operacijos parašė man:

„Kai buvau paimtas į operaciją, mačiau mūsų mokytoją Baal aSulamą, kuris man pasakė:

„Žinok, aš esu nutolęs nuo jūsų per milijonus metų, tačiau kai jums manęs reikia, aš visada šalia“.

Dvidešimt pirma dalis

Baal aSulamo gyvenimo datos

1885 m. (5646 metais 5-tą tišrei mėnesio dieną pagal judėjų kalendorių) – rabi Jehuda Leib aLevi Ašlago gimimo diena, gimė Varšuvoje.

1898 metai – tapo Mišnos ir Toseftos žinovas, dar prieš sukankant 14 metų.

1903 metai – pirmą kartą su admor iš Prusovo nuvyko pas admor Isacharą Dov iš Belzo.

1904 metai – didieji Varšuvos rabinai suteikė jam rabino įšventinimą.

1905 metai – sukūrė šeimą su Rivka Ruiz Abramovič.

1907 metai (5667 metais 7 švato mėnesio dieną) – gimė pirmagimis sūnus rabi Baruch Šalom, jis užėmė savo tėvo vietą po jo mirties ir tęsė jo kelią.

1921 metai eliulio mėnesio roš-chodeš – išvyko iš Varšuvos į Izraelį.

1921 metai 16 tišrei (Sukot šventės chol-amoed (tarpšventiniu laikotarpiu) – mūsų mokytojas, būdamas 36 metų, atvyko į Šventą žemę. Apsigyveno judėjų kvartale, Jeruzalės senamiestyje. Tuo laikotarpiu mokėsi „Chajei olam“ ješivoje.

1923 metais persikėlė į Givat Šaul rajoną, kur buvo paskirtas rabinu ir teisėju bei tarpininku teisminiuose ginčuose.

1924 metais mūsų mokytojas Baal aSulamas grįžo į Lenkiją, kad parsivežtų dalį ten  pasilikusių savo vaikų.

1926 metais vienas išvyko į Londoną ir gyveno ten beveik du metus. Čia būdamas sukūrė savo komentarą Ari knygai „Ec chaim“ „Veidas šviečia“ ir „Veidas paaiškina“.

1927 metai – Ari knygos „Ec chaim“ su Baal aSulamo komentarais „Veidas šviečia“ ir „Veidas paaiškina“ išspausdinimas.

1928 metai – grįžo į Izraelio žemę, į Givat-Šaul.

Po to iš Givat-Šaulio persikėlė į „Batei Varša“ rajoną, netoli „Mea šearim“ (ultraortodoksų kvartalo). Ten gyveno Meincbergų šeimos kaimynystėje.

Paskui vienas, be šeimos, išvyko į Tel Avivą, o rabanit (ravo žmona) su visais vaikais liko Jeruzalėje, nes šios Baal aSulamo gyvenamos vietos buvo laikinos.

1931 metai – persikėlė į Tel Avivo rajoną Neve Šalom, esantį netoli Jafos. Tada prie jo prisijungė visa šeima. Jie savo rankomis pastatė savo mokytojo Beit midrašą (Mokymo namus). Jo anūkė pasakojo, jog visi šeimos nariai ėmėsi šios šventos misijos, moterys ir vaikai nešiojo cemento kibirus bei lentas ir užsiėmė statybomis. Ten, kur apsigyvendavo mūsų mokytojas, ten būdavo Beit-kneset (Maldos namai), kur jie meldėsi ir mokėsi. Kas liečia paskutinį atvejį, tai iš visko sprendžiant, nebuvo galimybės įrengti Beit-knesetą Baal aSulamo bute, todėl reikėjo jį pastatyti atskirai.

1932 metai – parašė knygą „Matan Tora“ („Toros dovanojimas“) ir pradėjo rašyti milžinišką savo kūrinį, paaiškinantį visus Ari raštus, pavadinimu „Mokymas apie dešimt sfirot“. Iškart po to, kai Baal aSulamas baigė rašyti „Įvadą į mokymą apie dešimt sfirot“, pradėjo rašyti „Beit šaar akavanot“. Tai taip pat švento Ari raštų komentaras.

1935 metais mūsų mokytojas persikėlė į Bnei Braką (miestas Tel Avivo rajone) ir čia gyveno išminčiaus „Chazon iš“ (Abrahamas Ješaja Karelic, vadinamas „Chazon iš“ pagal savo parašytas knygas) kaimynystėje.

Po to Baal aSulamas grįžo į Jeruzalę ir apsigyveno Ben Davido gatvėje, po to – Jechezkelio gatvėje.

1939 metais mūsų mokytojas persikėlė į Šlomo Musajof gatvę, Bucharų rajone ir čia gyveno Antrojo pasaulinio karo metu.

1942 metais Baal aSulamas pradėjo rašyti Zohar knygos komentarą „aSulam“.

1945 metai – grįžo į Tel Avivą, apsistojo Javne gatvėje ir ten gyveno Išlaisvinimo karo metu.

1951 metai – persikėlė į paskutinę savo gyvenamą vietą, į Balforo gatvę Tel Avive.

1952 metai – užbaigiamas rašyti Zoharo komentaras „aSulam“.

1954 metų Jom-Kipuras – Baal aSulamo mirties diena.

1954 metų tišrei mėnesio 28 diena – mūsų mokytojas rabi Baruchas aLevi paskiriamas admor („admor“ – „mūsų mokytojas ir mūsų rabi“), vietoje savo tėvo.