kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ותהר עוד ותלד בן ותאמר הפעם אודה את יהוה על כן קראה שמו יהודה ותעמד מלדת. בראשית כט' – לה Ir pastojo (Leja) vėl ir pagimdė sūnų, ir pasakė: „Dabar padėkosiu Kūrėjui“, todėl pavadino vardu „Jehuda“ (padėka) , ir nustojo gimdyti. (Berešit 29 – 35)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Sukot šventė

I. M. Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį



Palapinių šventę padaryk sau 7 dienas, kai surinksi tavo aruodo ir tavo girnų derlių . Ir džiaukis tavo šventės metu... ir būsi tik džiaugsme  (Dvarim, 16).

Viso tik keturios dienos skiria Jom-Kipurą nuo Sukot šventės, kuri yra vadinama „mūsų džiaugsmo laikas“.

Šio trumpo perėjimo turinį labai gerai išreiškia knyga Tehilim: „Šviesa, paskleista teisuoliams ir tiesiems – džiaugsmas“.

Po to, kai per Jom-Kipurą ištyrinome savo širdis, ateina Sukot šventės džiaugsmas ir ramybė. 

Iš tikrųjų, kalbant apie Sukot šventę, Tora tris kartus pamini džiaugsmo aspektą:

1. „Ir linksminkitės prieš Kūrėją 7 dienas“ (Vaikra 23:40);

2. „Ir linksminkis per tavo šventes“ (Dvarim 16:14);

3. „Ir būsi tik džiaugsme“ (Dvarim 16:15).  

Todėl šventose knygose visur, kur paprastai pasakyta „šventė“, turima omeny Sukot šventė. 

Ši šventė Toroje taip pat vadinama derliaus surinkimo šventė, kadangi ji vyksta būtent tuo laiku.

Ji prasideda 15 mėnesio tišrei dieną ir tęsiasi septynias dienas, o aštuntą dieną – savarankiška šventė, vadinama Šmini aceret, kai jau nebesėdima palapinėje, ties kuria sukoncentruota visa Sukot šventės esmė.

Šmini aceret vadinasi todėl, kad Toroje apie ją pasakyta taip: „Aštuntą (šmini) dieną šventė (aceret) bus pas jus – jokio darbo nedirbkite“ (Bemidbar, 29).

Pats žodis עצרת aceret reiškia sustojimą.

Kodėl ši šventė vadinasi būtent taip, aiškina midrašas: pasakė Kūrėjas judėjams pasibaigus septynioms Sukot šventės dienoms: „Prašau, pasilikite su Manimi dar vienai dienai, – sunku Man išsiskirti su jumis...“. 

Ši šventė sujungiama su švente Simchat Tora, o ne Izraelyje, kur visos šventės švenčiamos dvi dienas vietoje vienos, Šmini aceret – aštunta diena po Sukot šventės pradžios, o Simchat Tora – devinta, visos dienos, kurios tarp pirmos ir paskutinės, vadinasi chol amoed, tai yra „šventiniai šiokiadieniai“.


Sukot šventė yra pilna priedermių.

Išminčiai sako, kad išsireiškimas knygoje Tehilim „pilni džiaugsmo prieš Tavo veidą“ (16 skyrius), turi ryšį būtent su šia švente. 

Tuo pačiu čia yra ir žodžių žaismas: žodis שבע sova („pilni“) parašytas taip, kaip ir žodis שבע ševa („septyni“) ir išminčiai mato čia užuominą į septynias Toros priedermes, susijusias su Sukot švente:

1) סוכה „suka“ palapinė;

2-3-4-5) הרבע מינים „arba minim“ (keturios augalų rūšys: אתרוג etrog, לולב lulav, הדס hadas, ערבה arava);

6) šventiniai aukojimai;

7) aukojimai, išreiškiantys šventės linksmumą.  

Dvi paskutinės priedermės buvo atliekamos tik tais laikais, kai stovėjo Šventykla.

Sukot – viena iš trijų metų švenčių, kai Tora prisako visiems judėjams rinktis į Jeruzalę ir švęsti ten. 

Prie aukščiau išvardintų septynių priedermių reikia pridėti dar dvi, kurios buvo atliekamos Šventykloje, bet atsiminimas apie jas gyvas ir šiandien, ir jis suteikia Sukot šventei ypatingą charakterį – tai vandens užpylimas ant aukuro (נישוך המים  nisuch amaim) ir džiaugsmas ta proga (שמחת בית השאבה simchat beit ašoeiva).

Nors jos ir neminimos tarp 613 Toros priedermių, bet jos priklauso tiems įstatymams, kuriuos Moše gavo iš Kūrėjo ant Sinajaus kalno, kaip žodinius įstatymus.

Kitas senas paprotys, įvestas dar pranašų – tai mušimas į žemę gluosnio šakomis Hošana-raba dieną.


Kodėl reikia sėdėti palapinėje?


Iš visos priedermių ir papročių gausybės, sėdėjimas palapinėje (סוכה „suk‘oje“) yra išskiriamas labiausiai – taip, kad net visa šventė yra vadinama „Sukot“ („palapinės“).


Kas gi tai per priedermė ir kokia jos prasmė?

Į šį klausimą Tora atsako knygoje Vaikra (23 skyrius): „Septynias dienas gyvenkite palapinėse, kiekvienas vietinis gyventojas Izraelyje turi gyventi palapinėje – kad žinotumėte visose jūsų kartose, kad palapinėse apgyvendinau Aš Izraelio sūnus, išvesdamas juos iš Egipto“.  

Kokios buvo tos palapinės, kuriose gyveno Izraelio sūnūs, išėję iš Egipto?

Išminčių nuomone, kalba eina apie palapines tikra ta žodžio prasme: apie laikinus statinius, kuriuose paprastai gyvena klajokliai dykumoje.

Bet yra ir kitas požiūris, kuris sako, kad žodį „palapinė“ reikia suprasti perkeltine prasme – čia turimi omeny taip vadinami „šlovės debesys“ – stebuklingi debesys, kuriais Kūrėjas iš visų pusių supo Izraelio tautą visus keturiasdešimt metų, kai jie buvo dykumoje.

Yra išminčių, kurie bando sutaikyti šiuos du požiūrius: jie sako, kad iš karto po išėjimo iš Egipto judėjai iš tiesų gyveno palapinėse, o po to Kūrėjas apsupo juos „šlovės debesimis“.

Ši priedermė skirta priminti apie išėjimą iš Egipto, taip pat apie tą pasitikėjimą, kuris buvo parodytas išeinant į dykumą: visiškas pasitikėjimas Kūrėju, pažadėjusiu atvesti į pažadėtą žemę, atiduoti ją ir užtikrinti ten laimingą ir gerą gyvenimą.

Tačiau, jei ši priedermė skirta priminti apie išėjimą iš Egipto, argi ne geriau būtų ją atlikti nisano mėnesį, kai iš tikrųjų ir įvyko šis išėjimas?

Išminčiai atsako: jei būtų taip daroma, tai apsigyvenime palapinėse nebūtų nieko neįprasto: juk nisano mėnesį, pavasarį, kai šilta, daug kas taip ir daro, ir nebūtų pastebima tai, kad tai daroma siekiant įamžinti tam tikrą istorinį įvykį.

Tačiau rudenį, atėjus šalčiams, žmonės paprastai palieka vasaros būstus ir grįžta į savo šiltus, tvirtus namus – tad šiuo atveju yra elgiamasi atvirkščiai, kai išeinama iš namų ir septynias dienas gyvenama palapinėse, todėl taip yra matyti, kad šitokiuose veiksmuose yra kažkokia ypatinga prasmė. 

Sukot šventė švenčiama gausos ir materialios gerovės rezultatų susumavimo metu („derlių tavo aruodo ir tavo girnų“).

Natūralu, kad tuo laiku žemdirbio širdis prisipildo pasididžiavimu savais pasiekimais.

Bet yra pavojus, kad šis jausmas atves jį prie minties, kad tai „mano ranka, mano rankos tvirtumas suteikė man visą šią gausą“.

Tad tam, kad pabrėžti tai, jog materialios gėrybės yra laikinos ir jų siekimas negali būti visas žmogaus tikslas, Tora sako žmogui, su pasimėgavimu žvelgiančiam į viską, ką jis užgyveno: būtent dabar išeik iš savo namų – iš savo šiltos, patikimos ir patogios tvirtovės ir pakeisk ją į laikiną pastogę, atvirą visiems vėjams ir oro sąlygų pokyčiams.

Žinok, kad visas mūsų gyvenimas šiame pasaulyje – tai gyvenimas palapinėje, uždengtoje lapais, kurie šiandien žali, o rytoj – nuvytę.

Vienintelė tavo vertybė – tai Kūrėjo priedermių vykdymas ir tavo dvasinis turtėjimas. 


Kokia turi būti palapinė?


Tam, kad palapinė būtų tinkama, t.y. atitiktų Toros pateiktus reikalavimus, reikia išpildyti tam tikras sąlygas. 

Palapinė neturi būti po jokiu pastatu, po jokiu stogu – ji turi būti po atviru dangumi.

Pirmiausiai yra statomos sienos, kraštutiniu atveju užtenka, kad tikrų sienų būtų dvi, o trečia būtų simbolinė – iš lentos, kuri turi būti ne siauresnė nei 10 cm (tefach).

Palapinės ilgis ir plotis – ne mažiau 70 cm (7 tefach), o jos aukštis nuo žemės iki סכך „schach“ (stogo iš šakų) – ne mažiau 80 cm ir ne daugiau 10 metrų.

„Schach“ turi būti iš augalų - bet būtinai iš nuskintų, nupjautų ar nukirstų. Negalima naudoti kaip „schach“ medžio ar krūmo, augančio žemėje, šakų.

Priimta kaip „schach“ naudoti demblius, bet jie turi būti padaryti specialiai tam ir jų negalima naudoti kitam tikslui. 

Reikia pasirūpinti, kad „schach“ būtų tankus, kad viduje šešėlio būtų daugiau, nei saulės.

Tai yra, kad vidurdienį, kai saulės spinduliai krenta beveik vertikaliai, šešėlio viduje būtų daugiau, nei saulės zuikučių.

Negalima daryti „schacho“ ir pernelyg tankaus: būtina, kad naktį pro tarpus matytųsi žvaigždės.

Reikia atsiminti taisyklę: jei palapinėje saulės daugiau nei šešėlio – ji netinkama, bet jei pro „schach“ nesimato žvaigždžių – ji tinkama. 

Priimta šį laikiną būstą pagal galimybes papuošti.

Toros žodžius: „Tai – mano Kūrėjas ir aš šlovinu Jį“ išminčiai paaiškino taip: šlovink Kūrėją, stengdamasis vykdyti Jo priedermes kuo gražiau.

Tai yra, pasistenk, kad tavo palapinė būtų graži, kad tavo „talitas“ būtų gražus ir t.t. 

Yra paprotys puošti palapinę tomis septyniomis derliaus rūšimis, kuriomis garsėja Izraelis, gražiais paveikslėliais, kuriuose užrašytos su Sukot švente susijusios citatos iš Tanacho ir išvardinti „ušpizin“ (apie juos bus kalbama toliau), užuolaidomis ir t.t.

Pagrindinė priedermės dalis – tai nakvoti palapinėje.

Tora liepia: „Palapinėse gyvenkite septynias dienas“.

O ryškiausias požymis to, kad žmogus čia gyvena yra tai, kad žmogus čia ir nakvoja. 

Čia reikia ir valgyti – negalima to daryti kitur visas septynias dienas.

Kiekvienos trapezos metu yra sakomas specialus palaiminimas: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, Visatos valdove, pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs gyventi palapinėje!“.  

Moterys iš esmės yra atleistos nuo priedermės gyventi palapinėje, nes ši priedermė priklauso toms priedermėms, kurių vykdymas yra apibrėžtas konkrečiu laiku.

Taip pat ir vyras, kurio sveikatai gyvenimas palapinėje gali pakenkti, yra laisvas nuo šios priedermės.

Todėl, pavyzdžiui ligonis, kuriam pavojinga miegoti po atviru dangumi, neturi miegoti palapinėje.

Taip pat jei prasideda toks stiprus lietus, kad net gadina maistą, stovintį ant stalo, galima išeiti iš palapinės. 


„Ušpizin“


Septyni „ušpizin“ (svečiai) turi aplankyti palapinėje šventės metu tą, kuris laikosi Toros ir priedermių.

Tai Abrahamo, Icchako, Jakovo, Josefo, Moše, Arono ir Davido sielos, ir kiekvienas „ušpizinas“ iš eilės atstovauja juos visus.

Kiekvienas iš šių svečių, kiekvienas iš šių protėvių savo laiku paragavo klajonių skonio: Abrahamas išėjo iš Charano į Knaaną, iš ten – į Egiptą; Icchakas keliavo po filistiečių žemes; Jakovas bėgo į Charaną, o savo gyvenimo pabaigoje patraukė į Egiptą; Josefas buvo parduotas į Egiptą; Moše bėgo nuo faraono į Midjaną; o po to su Aronu 40 metų klajojo po dykumą; Davidas, persekiojamas Šaulio, nukeliavo į filistiečių žemes, pas Achišą, Gato karalių. 

Skaitant kvietimą „ušpizinams“ įeiti į palapinę – klajokliško gyvenimo simbolį, yra išreiškiama viltis, kad nebereikės daugiau klajoti, kad nebus daugiau tremčių. 

Kad nusipelnyti šių septynių svečių apsilankymo ir kad šventinis linksmumas taptų tikru linksmumu, reikia pakviesti realius svečius: reikėtų pagalvoti apie vienišus, benamius, vargšus, kurie neturi galimybės įvykdyti šios gyvenimo palapinėje priedermės ir pakviesti juos pas save, kaip pasakyta Toroje: „Ir linksminsiesi per tavo šventes ir tu, ir tavo sūnus, ir tavo dukra, ir tavo tarnas, ir tavo tarnaitė, ir levitas, ir geras, ir našlaitis, ir našlė, kurie tavo vartuose“. 


„Arba minim“


Kita labai svarbi priedermė, susijusi su Sukot švente – tai „arba minim“ (keturios augalų rūšys).

Keturios augalų rūšys – etrog, lulav, hadas, arava – kuriems yra sakomi specialūs palaiminimai šios šventės dienomis, simbolizuoja vieningumą ir atsakomybę vienas už kitą.  


Kas tai per priedermė „arba minim“?


Pasakyta Toroje: „Ir paimkite sau pirmą šventės dieną nuostabaus citrusinio medžio vaisiaus, palmės lapą, tankialapio medžio šaką, upės gluosnius, ir linksminkitės prieš Kūrėją, jūsų Dievą, septynias dienas“ (Vaikra, 23:40).

Taigi, Tora prisako paimti keturių rūšių augalus, atstovaujančius visą augalų pasaulį. Sujungiant juos į vieną, jie tuo pašvenčiami Kūrėjui.

O nukreipiant juos į keturias pasaulio šalis, pakeliant į viršų, nuleidžiant į apačią, mes iškeliame Kūrėją viso pasaulio – keturių pasaulio šalių, dangaus ir žemės Karaliumi.

Kūrėjas yra kiekviename Jo sukurto pasaulio taške, ir Jis karaliauja jame: „Jo karališka valdžia – viskam“.

Kodėl iš viso augalų pasaulio išrinkti būtent šie keturi augalai? 

Todėl, kad kiekvienas jų nepanašus į visus likusius:  „nuostabaus citrusinio medžio vaisius”, tai yra אתרוג etrogas, pasižymi ypatingu kvapu ir skoniu; „palmės lapas“, לולב lulav, imamas nuo medžio, kurio vaisiai saldūs, bet neturi kvapo; „tankialapio medžio šaka“, הדס hadas (mirta) puikiai kvepia, bet yra nevalgoma; „upės gluosnis“ ערבה arava - neturi kvapo ir skonio.

Kiekvienas šių augalų simbolizuoja atitinkamą žmogaus tipą: yra tokių, kurie pasižymi iš karto dvejomis savybėmis – ir Toros aromatu, ir priedermių skoniu, jie panašūs į etrogus; yra tokių, kurie truputį mokėsi Toros ir jų pasiekimai Toroje labai menki, bet pasižymi uoliu priedermių vykdymu, jie panašūs į lulavą; kiti – atvirkščiai – puikiai moko Toros kitus, bet patys nevykdo jos priedermių – juos simbolizuoja hadas; ir paskutiniai – panašūs į upės gluosnį – ir Toros jie nesimoko, ir priedermių nevykdo...

Bet ką daro Kūrėjas? „Negalima gi jų atmesti! Tegul jie bus surišti į vieną visumą ir papildys vienas kitą, išpirkdami savo kaltes“.

Todėl reikia rišti šiuos keturis skirtingus augalus į vieną krūvą, tuo simboliškai išreiškiant norą, kad šie keturi žmonių tipai būtų auklėjami Toros ir priedermių pagrindu ir kad suteikti jiems vienybės ir savitarpiškumo jausmą asmenybės santykyje su visuomene. 

Teismo dienomis taip meldžiamasi: „...ir taps viena visuma, kad įvykdytų Tavo valią iš visos širdies“.

O Talmude, traktate Sanhedrin sakoma: „kiekvienas judėjas yra atsakingas vienas už kitą“.„Arba minim“ turi būti visiška šeimininko nuosavybė.

Tai išplaukia iš pasakymo Toroje: „Ir paimkite sau“ – tai yra įsigykite savo nuosavybėn.

Jei kas nors neturi galimybės įsigyti visas keturias rūšis, jam galima padėti įvykdyti šią priedermę padovanojant „arba minim“ „su grąžinimo sąlyga“. 

Pagal Torą ši priedermė vykdoma tik pirmą šventės dieną, – Toroje pasakyta: „...pirmą šventės dieną“.

Tik Šventykloje ji buvo vykdoma septynias dienas, kaip pasakyta: 
„Prieš Kūrėją, jūsų Dievą [t.y. Šventykloje] – 7 dienas“.

Bet nuo to laiko, kai Šventykla sugriauta, pagal išminčių nustatymą priedermė „arba minim“ yra vykdoma visas 7 dienas, tam, kad nebūtų užmiršti Šventyklos laikai. 

Šios priedermės vykdymas yra sąlygojamas tam tikru pažinimu, liečiančiu šias keturias augalų rūšis.

Etrogas ne veltui vadinamas „nuostabaus medžio vaisiumi“.

Pati jo forma yra graži, jis primena bokštelį, viršutinė jo dalis baigiasi smailu galu (vadinamu pitam), o apatinė dalis (kur yra okec, „kotas“) į apačią platėja.

Kai kuriose bendruomenėse leidžiama naudoti etrogus nuo įskiepytų medžių (etrog murkav), kitose bendruomenėse tai griežtai draudžiama.

Tačiau ir vieni, ir kiti turi būti labai atidūs, kad etrogo nesupainiotų su citrina.

Skirtumas tarp šių giminingų vaisių yra jų išoriniame vaizde: citrina lygesnė, o etrogo paviršius pilnas išsikišimų ir įdubimų.

Lulavas pasižymi savo tiesumu ir tankumu: visi jo lapai turi glaudžiai prisispausti vienas prie kito.

Reikia tik sekti, kad lulavo stiebas neišsišakotų.

Lulavas nusipelnė to, kad visas ryšulys „arba minim“ vadintųsi jo pavadinimu „lulav“.

O priežastis tame, kad iš visų keturių rūšių jis labiausiai pastebimas, o likę augalai yra rišami būtent prie jo. 

Priedermės įvykdymui imamos trys hadaso šakelės.

Jis yra puikus tuo, kad yra „trigubas“ (mešulaš): kiekviename „aukšte“ iš stiebo išeina trys lapeliai, siekiantys sekantį „aukštą“.

Taip yra pateikiamas hadaso vardas ir Toroje: „tankialapis medis“.

Hadasas rišamas prie lulavo iš dešinės – jei laikyti jį atsukus į save ta jo puse, kurioje matomas centrinis stiebas.

Arava priedermės įvykdymui reikia viso labo dviejų gluosnio šakelių: Toroje šis pavadinimas pateikiamas daugiskaitoje, o daugiskaitos minimalus skaičius – 2. Pati šakelė turi būti rausvoka, lapai – ilgi ir siauri, o viršūnė – sveika ir nepažeista.

Reikia stengtis, kad arava nenuvystų, tad priimta šventės metu (per chol-amoed) keisti šias šakeles į šviežias.

Visų geriausia, jei tos šakelės būtų nupjautos nuo medžio, augančio šalia vandens (nors tai ir nėra būtina sąlyga).

Taip pat reikia saugotis, kad vietoje gluosnio nepaimti šakelių, panašių į jas savo išvaizda – pvz.: eukalipto. 

Mirtos šakelės, pririštos prie arava iš dešinės, turi būti šiek tiek aukščiau gluosnio šakelių, pririštų iš kairės.

Pats lulavas turi būti aukščiau už mirtas mažiausiai 10 cm (1 tefach).

Ryte, dar prieš maldą, imamas lulavas į dešinę ranką, etrogas – į kairę, ir sujungiami kartu, tuo tarpu etrogas apverstas aukštyn kojomis – taip, kad jo pitam atsidurtų apačioje.

Ir yra pasakomas palaiminimas: „Palaimintas, Tu Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs paimti į rankas lulavą“.

Pirmą šventės dieną priduriama: „Palaimintas... davęs mums gyvenimą, ir palaikantis mus, ir leidęs mums sulaukti šio laiko!” 

Etrogas apverčiamas – kad jo kotelis būtų nukreiptas į apačią, o pitam – į viršų ir daromi judesiai visu ryšuliu aukščiau nurodytomis šešiomis kryptimis.

Yra du papročiai, liečiantys judesių tvarką:

1) į rytus, į pietus, į vakarus ir į šiaurę, o po to į viršų ir į apačią;

2) į pietus, į šiaurę, į rytus, į apačią, į viršų ir į vakarus. 

Jei pirma Sukot diena išpuola per Šabatą, „arba minim“ nėra imami (kaip per Šabatą, sutampantį su Roš-ašana, nepučiamas „šofaras“).

Tada antrąją dieną – tai yra pirmąją chol-amoed dieną ši priedermė yra įvykdoma pirmą kartą ir yra ištariami du palaiminimai, o likusiomis dienomis – tik vienas: „...prisakęs mums paimti lulavą“.

Kaip jau minėta, ši priedermė yra atliekama iki rytinės maldos, kraštutiniu atveju – iki „Halelio“ „Šacharit“ metu.

Kol bus atlikta „arba minim“ priedermė negalima valgyti.

Tačiau esant ypatingoms aplinkybėms, galima įvykdyti šią priedermę visos dienos bėgyje. 

Reikėtų pasirūpinti reikiamais augalais iš anksto, atkreipiant ypatingą dėmesį į jų tinkamumą. 


Sukot šventės maldų tvarka


Pirmos šventės dienos „Maariv“ – įprasta šventinė malda.

Po „Šma“ skaitymo, prieš „Amida“ visa bendruomenė kartu su chazanu sako: „Ir pasakė Moše apie Kūrėjo šventes Izraelio sūnums“.

Yra pasakoma šventinė „Amida“, kurios centrinis palaiminimas prasideda „Tu išrinkai mus“ ir baigiasi „Palaimintas Tu, Kūrėjau, pašventinęs Izraelį ir švenčių laiką!“

Po „Aleinu“ ir po „Kadišo“ visi sveikina vienas kitą su švente.

Yra priimta sakyti: מועדים לשימחה Moadim le simcha! („Šventės linksmumui!”) ir atsakyti: חגים וזמנים לששון  „Chagim uzmanim lesason!“ („Šventės ir švenčių laikas džiaugsmui!”) ir tada visi išsiskirsto namo tam, kad įvykdytų palapinės priedermę. 

Namų šeimininkė uždega žvakes (nuo ugnies, uždegtos dar dieną), ir pasako du palaiminimus: „...uždegti šventines žvakes“ ir „šeechejanu“. 

Pageidautina, kad žvakės būtų uždegtos palapinėje, o žvakidės pasiliktų ten iki pirmos šventinės dienos pabaigos.

Jeigu tai neįmanoma, šeimininkė uždega žvakes namie, nes ji pati yra laisva nuo priedermės sėdėti palapinėje. 

Įeinant į palapinę trapezai, yra pasakomas palaiminimas: „Štai aš esu pasirengęs įvykdyti palapinės priedermę, kurią prisakė mums Kūrėjas, tebus palaimintas Jo vardas... Suteik man galimybę sėdėti, pasislėpus po Tavo šešėliu... atsiųsk mums gerovę šiais metais, ir leisk mums ilgus metus gyventi šioje žemėje, šventoje žemėje, tarnaujant Tau ir bijant Tavęs“.

Tada pakviečiami „ušpizin“: pirmą kartą – Abrahamas, pirmasis iš jų, po ko šeimos galva atlieka „Kidušą. 

„Kidušas“, kuris atliekamas vakare, šventės išvakarėse, yra sudarytas iš keturių palaiminimų: „Kuriantis vynuogės vaisių“, „Pašventinantis Izraelį ir teisuolių laikus“, „...pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs gyventi palapinėje“ ir „Šeechejanu“.

Į „Birkat amazon“ po trapezos yra įtraukiamas „Jaale vejavo“, ir taip daroma taip pat chol-amoed metu), o taip pat prieš pat pabaigą: „Gailestingas - Jis atstatys mums krentančią Davido palapinę“.

Sekantį rytą rytinėje „Amidoje“ vidurinysis palaiminimas pasibaigia žodžiais: „Pašventinantis Izraelį ir švenčių dienas“.

Jei pirma Sukot diena sutampa su Šabatu, tada sakoma: „Pašventinantis Šabatą, Izraelį ir švenčių dienas“. 

Kiekvieną iš septynių šventės dienų, po „Šacharito“ „Amidos“ yra skaitomas pilnas Halelis.

Kiekvieną iš tų dienų, išskyrus Šabatą, tuo metu, kai yra skaitomas Halelis, rankose yra laikoma „arba minim“ ir atliekami nustatyti judesiai šešiose vietose:

1. kai yra ištariama frazė: „Dėkokite Kūrėjui, nes Jis geras, nes Jo malonė amžina!“;

2. kai ištariama: „Tegul pasakys tai Izraelis – nes amžina Jo malonė“;

3. ir 4. ties žodžiais „O, Kūrėjau, išgelbėk mus“ (du kartus);

5. ir 6. ties žodžiais „Dėkokite Kūrėjui, nes Jis geras, nes Jo malonė amžina“ (dukart).

Halelis sakomas būtinai stovint, prieš skaitymą ir po jo, yra pasakomi palaiminimai: „...skaityti Halelį“ ir „Karalius garbinamas šlovinimo maldose“. 

Tam, kad suteikti Halelio skaitymui didesnį šventiškumą, priimta atskiras jo ištraukas dainuoti choru pagal melodijas, kurios yra priimtos skirtingose bendruomenėse.


„Hošana“


Ypatinga malda, skaitoma tik Sukot metu – tai „Hošana“.

Vienose bendruomenėse ji skaitoma po „Halelio“, kitose – pačioje rytinės maldos pabaigoje, po „Musafo“. 

Atidaromas „aron kodeš“ ir išimamas Toros ritinys.

Tas, kam suteikta garbė jį išimti, atsistoja ant „bimos“ sinagogos viduryje, rankose laikydamas ritinį. 

Chazanas pradeda dainuoti keturis kreipimusis į Kūrėją, prasidedančius žodžiais הושענה hoša na, kurie tapo maldos pavadinimu.

Visi besimeldžiantieji kartoja iš paskos:
Hoša na – „Mes meldžiame: išgelbėk mus dėl Savęs paties, Kūrėjau, išgelbėk mus!“
„...Išgelbėk mus dėl Savęs paties, Išgelbėtojau mūsų!“
„...Išgelbėk mus dėl Savęs paties, Linkintis mums gero!“

Chazanas nulipa nuo „bimos“, laikydamas rankose „arba minim“, ir pradeda eiseną. Prie jo prisijungia visa bendruomenė, kiekvienas laikydamas savo „arba minim“.

Besimeldžiantieji padaro ratą ir eina aplink „bimą“, dainuodami maldas – kiekvieną dieną vis kitą (pagal „machzorą).

Tose maldose išsakomi prašymai Kūrėjui, kurie yra svarbūs tiek asmeniškai, tiek ir liečiantys visos tautos gerovę.

Kai baigiamas ėjimas aplink „bimą“, Toros ritinys grąžinamas atgal į „aron kodeš“. 


Toros skaitymas


Pirmąją šventės dieną Toros skaitymo ceremonijai išimami du ritiniai.

Iš pirmojo skaitoma ištrauka iš knygos Vaikra, 22 dalies, ir skaitymui yra pakviečiami penki žmonės (o jei tą dieną Šabatas, tada – septyni žmonės).

Šioje ištraukoje minimos visos Izraelio šventės - tame tarpe ir Sukot su visomis jos priedermėmis. 

Tada antras ritinys dedamas šalia pirmojo ir sakomas „Chaci-kadiš“, pakeliamas pirmas ritinys ir parodomas visiems susirinkusiems, o tada iš antrojo ritinio skaitoma ištrauka apie aukojimus, kurie buvo atliekami tą dieną Šventykloje (Bemidbar 29). Tai ištrauka „maftir“.

„Haftara“ paimta iš pranašo Zacharijo knygos (14 skyrius), kuri pasakoja apie Sukot šventę „dienų pabaigoje“, o tada maftiras pasako tam tikrus palaiminimus, paskutinis kurių turi jau minėtą pabaigą: „Pašventinantis Izraelį ir švenčių dienas“. 

Chol-amoed dienomis išimamas tik vienas Toros ritinys ir Toros skaitymui kviečiami tik keturi žmonės (kaip per roš-chodeš).

Visiems keturiems yra skaitoma ta pati ištrauka, kurioje vardinami aukojimai, kurie tą dieną buvo atliekami Šventykloje (kiekvienas jų prasideda dienos įvardijimu: „antrą dieną...“, „trečią dieną...“ ir t.t.

Sukot šventės „Musaf“ – įprastas šventinis „Musaf“, kuriame minima „Sukot šventė“, „mūsų linksmybės laikas“ ir aukojimai, skirti konkrečiai dienai.

Kaip ir „Šacharit“, „Musafas“ sudarytas iš septynių palaiminimų, iš kurių vidurinis baigiasi žodžiais: „Pašventinantis Izraelį ir švenčių dienas“.  

Po rytinės maldos, pirmąją Sukot dieną, savo palapinėje yra atliekamas labai trumpas „Kidušas“: „Ir pranešė Moše apie Kūrėjo šventes Izraelio tautai. Palaimintas Tu, mūsų Kūrėjau, Visatos Valdove, kuriantis vynuogės vaisių [arba „pagal Kurio žodį viskas atsirado“]. Palaimintas Tu, mūsų Kūrėjau, Visatos Valdove, pašventinęs mus savo priedermėmis ir prisakęs mums sėdėti palapinėje!“. 

Šios dienos „Mincha“ panaši į Šabato „Minchą“, o jei tą dieną – Šabatas, tai „Minchos“ metu taip pat skaitoma Tora. 

„Maariv“ baigiantis pirmajai šventės dienai – kaip „Maariv“ baigiantis Šabatui: „Šmone esre“ maldoje pridedama „avdala“.

Reikia tik nepamiršti perskaityti intarpą „Jaale vejavo“!.

„Avdala“, atliekama palapinėje – trumpesnė, už tą, kuri atliekama pasibaigus Šabatui: joje nėra palaiminimų maloniam kvapui ir ugniai.

Tačiau jei pirma Sukot diena sutapo su Šabatu, tada yra atliekama įprasta pilna „avdala“. 


Chol-amoed


„Avdala“ baigiantis pirmajai šventės dienai įveda į šventinius šiokiadienius - chol-amoed.

Pačiame Izraelyje chol-amoed trunka penkias dienas, už Izraelio ribų – šešias.

Mišnos traktate Avot rabi Eliazaras Hamodai [1] sako, kad tas, kuris nepaiso šventinių šiokiadienių (chol-amoed), praranda savo dalį ateinančiame pasaulyje, ir jam nepadės netgi įvykdytos priedermės ir atlikti geri darbai.

Rabi Eliazaras Hamodai turi omeny tą, kuris tomis dienomis elgiasi taip pat, kaip ir kasdien.

Tiesa, šiomis dienomis nėra uždrausta dirbti, tačiau leidžiami tik tie darbai, kurie skirti šventėms reikmėms, arba darbai, kurių neatlikimas gali sukelti didelius nuostolius.

Be to, chol-amoed reikia pagerbti šventiškai apsirengiant, ruošiant šventines trapezas ir stengiantis, kad visi šeimos nariai jaustų tikrą šventinę nuotaiką. 

Kai Jeruzalėje stovėjo Šventykla, chol-amoed dienos buvo tas laikas, kai visas Izraelis keliaudavo į Šventyklą, kad praleisti šventę Jeruzalėje.

Šiais laikais priimta atminimui apie tai keliauti į Jeruzalę ir eiti melstis prie Raudų Sienos. 


„Akhel“


Šventyklos laikais Sukot šventės metu buvo vykdoma dar viena Toros priedermė: kartą per septynerius metus, pasibaigus šmita metams (tai yra pirmais septynių metų ciklo metais) visa tauta susirinkdavo Jeruzalėje Sukot šventei – ne tik vyrai, bet ir moterys, ir netgi maži vaikai (skirtingai nuo įprasto keliavimo į Šventyklą, kurį atlikdavo tik vyrai).

Ir Izraelio Karalius visai liaudžiai skaitydavo penktąją Toros knygą – Dvarim, dar vadinamą Mišne-Tora. Šis visaliaudinis susirinkimas vadinosi הקהל „Akhel“. 

Šiais laikais chol-amoed dienos skiriasi tuo, kad jų metu nededamas „tfilinas“ (kaip per Šabatą ir šventes), „Amidoje“ ir „Birkat amazon“ yra įterpiamas „Jaale vejavo“, o „Šacharito“ metu perskaitomas pilnas „Halelis“, „Hošana“ maldos ir šventinis „Musafas“.


„Vandens užpylimas“ ir simchat beit ašoeiva


Mišna traktate Roš-ašana pažymima, kad šventės Sukot metu Kūrėjas sprendžia, kiek vandens Jis pasiųs žemei ateinančiais metais: bus lietinga ar, neduok dieve, bus sausra.

Šventyklos laikais egzistavo paprotys atlikti vandens užpylimus ant aukuro – kaip prašymą atsiųsti palaimintus, gausius lietumi metus.

Vanduo iškilmingai buvo semiamas iš Šiloach šaltinio netoli Jeruzalės, atnešamas į Šventyklą ir pilamas ant aukuro.

Pasakė Kūrėjas: pilkite prieš Mane vandenį per šventę – kad Aš palaiminčiau jūsų laukus lietumi. 

Visa vandens užpylimo ant aukuro ceremonija su visomis smulkmenomis aprašyta Talmude, traktate Suka.

Vandens užpylimas buvo lydimas tokio džiaugsmo, kad kilo posakis: „Kas nematė vandens užpylimo ant aukuro linksmybės [שמחת בית השאבה simchat beit ašoeiva], tas nė karto gyvenime nematė linksmybės“.

Mūsų laikais šis linksmumas įgavo formą, primenančią Šventyklos linksmumą: chol-amoed naktimis yra rengiamos šventės, kuriose perskaitomi visi 15 Tehilim skyriai, vadinami „Šventyklos laiptų dainos“ (120-134 skyriai).

Posmas po posmo jie yra dainuojami ypatingais tradiciniais motyvais, o tarp skyrių yra paskelbiama: „Ir džiūgaudami jūs semsite vandenį iš išgelbėjimo šaltinio!“. 

Dainos, šokiai, orkestro garsai, linksmos trapezos – taip yra pažymima simchat beit ašoeiva šiandien.


Hošana raba


Hošana raba – tai paskutinė Sukot šventės chol-amoed diena.

Tą dieną baigiasi priedermių gyventi palapinėje bei „arba minim“ laikas.

Šventyklos laikais šią dieną baigdavosi vandens užpylimas ant aukuro.
Ši diena turi ypatingą prasmę – ji skaitosi paskutinė iš Teismo dienų – diena, kai danguje yra galutinai įtvirtinamas nuosprendis kiekvienam iš mūsų (todėl šią dieną linkima vienas kitam: „Gero sprendimo!“)

Kokį ryšį Hošana raba turi su Teismo dienomis?

Išminčiai aiškina, kad ta diena – dovana, kurią Kūrėjas padarė Abrahamui, pasakęs: „Aš vienintelis, ir tu – vienintelis. Aš dovanoju tau ypatingą dieną, kurią bus išperkamos tavo palikuonių nuodėmės. Jei jie nusipelnys jų išpirkimo per Roš-ašana – kas gali būti geriau! Jeigu ne – yra dar Jom-Kipuras. Jei ir per Jom-Kipurą jie neišpirks savo nuodėmių, Aš dovanoju jums dar vieną dieną – Hošana raba!“

Koks gi ryšys yra tarp šios dienos ir Abrahamo? Abrahamas priklausė 21-ajai kartai po Adamo: 10 kartų nuo Adamo iki Noacho (Nojaus), ir dar 10 nuo Noacho iki Abrahamo.

Tik Abrahamas, 21-oje kartoje nuo Adamo, pažino savo Kūrėją, ėmė kovoti su stabmeldyste ir skleisti tikėjimą į Vieną Dievą.

Abrahamo garbei, tišrei mėnesio 21-a diena, Hošana raba, dovanota jo palikuonims kaip paskutinė galimybė naujais metais išpirkti savo nuodėmes ir atverti naują gyvenimo puslapį.

Šią dieną į šventinę nuotaiką įsimaišo ir Teismo dienų nuotaika.

Hošana raba naktį yra priimta susirinkti ir skaityti specialias maldas, vadinamas „Tikun leil Hošana raba“.

Skaitoma visa knyga Dvarim ir visa knyga Tehilim. 

Ryte chazanas apsivelka baltus rūbus – קיטל „kitel“ – kaip per Roš-ašana ir Jom-Kipurą.

„Psukei dezimra“ skaitomi „ilgi“, kaip per Šabatą ir šventes, praleidžiamas tik himnas „Viso, kas gyva, siela“.

Kai atidaromas „aron kodeš“, bendruomenė išvardija „13 Kūrėjo gailestingumo savybių“ ir perskaitoma malda „Pasaulio Valdovas“, kaip ir per Teismo dienas.

Teismo dienų atgarsis suskamba ir tada, kai chazanas ima į rankas Toros ritinį ir paskelbia: „Vienas mūsų Dievas, didis mūsų Valdovas, šventas ir galingas Jo vardas!“.

Ir „Musafas“ tą dieną turi ypatybę, skiriančią jį nuo likusių chol-amoed dienų: „Kdušoje“ sakoma: „Karūna vainikuos Tave, Kūrėjau...“ – kaip per Šabatą ir per šventes.

Tačiau pagrindinis skirtumas, skiriantis šią dieną nuo kitų metų dienų, tai כיבוט ערבה chibut aarava – mušimas į žemę gluosnio šakomis.

Tą dieną „bima“ apeinama ne vieną kartą, kaip visomis chol-amoed dienomis, bet septynis kartus, dainuojant „Hošana“ maldas.

Šventykloje šią dieną aukuras taip pat būdavo apeinamas septynis kartus – tame dalyvaudavo visa į Šventyklą atėjusi tauta, laikydami rankose „arba minim“.

Pirmiausiai pakartojamos visos „Hošana“ maldos, kurios jau buvo pasakytos praėjusiomis chol-amoed dienomis, paskiau dar prie jų pridedamos specialios maldos, skirtos Hošana raba.


Chibut aarava


Kai pabaigiami visi septyni הקפות „hakafot”, apėjimai aplink „bimą“, imamas į rankas iš penkių gluosnio šakelių (arava) sudarytas pluoštelis ir meldžiamasi paskutinė „Hošana“ malda: „Atsakyk ištikimiems, išliejantiems prieš Tave savo širdį...“

Chibut aarava  כיבוט ערבה  paprotį įvedė paskutinieji iš pranašų – Chagajus, Zacharja ir Malachi.

Kadangi apie jį neužsimenama Penkiaknygėje, jam nėra sakomas palaiminimas. 

Kabalistai, Toros paslapčių žinovai, paaiškino šio papročio prasmę – paskutinių ypatingos Kūrėjo malonės minučių panaudojimas tam, kad nusipelnyti palankaus dangiško Teismo sprendimo.

Bet kodėl tam yra naudojamos būtent gluosnio šakelės?

Išminčiai aiškina, kad visų pirma, arava simbolizuoja tuos žmones, kurie nepasižymi nei Toros žiniomis, nei priedermių vykdymu, ir antra – jo forma primena lūpų formą.

Tai reiškia, kad mes kreipiamės į Kūrėją su prašymu atsižvelgti į tai, kad netgi tie, kurie neturi nuopelnų nei Toroje, nei priedermių vykdyme, vis tik turi nenuginčijamą ypatybę: jie turi lūpas, kad galėtų melstis Kūrėjui.

Jie pasiruošę priimti bet kokius smūgius (chibut), kad tik Tu būtum jiems maloningas ir duotum jiems laimingą gyvenimą.

Jie pasiruošę elgtis taip, kaip padarė neišprusęs piemuo, kartą per Jom-Kipurą atsidūręs sinagogoje: jis pamatė, kad visi verkia, o pats melstis nemokėjo – netgi raidžių nepažinojo.

Ką gi jis padarė, kad išreikšti tai, kas širdyje prieš savo Kūrėją?

Jis šaižiai sušvilpė ir šis švilpimas daug sėkmingiau pažadino Kūrėjo gailestingumą, nei visos maldos. 

Pagal „ušpizin“ tvarką, šią dieną svečias yra Karalius Davidas.

Niekas labiau už Davidą nepabrėžė maldos vertės ir svarbos žmogaus gyvenime: „Ir aš meldžiuosi Tau Tavo palankumo valandą, Kūrėjau...“. Todėl Hošana raba naktį yra perskaitoma visa knyga Tehilim, parašyta Karaliaus Davido.

Chibut aarava atliekama taip: rankoje laikomos gluosnio šakelės iki tol, kol perskaitomos visos „Hošana“ maldos, o kai chazanas užbaigia „pilną Kadišą“, iš visų jėgų penkis kartus šakų ryšuliu yra trenkiama į grindis ir tada jos metamos į tokią vietą, kur niekas ant jų neužlips.

Ir iš karto po to kreipiamasi į Kūrėją: „Tebus Tavo valia, Kūrėjau, mūsų Dieve ir mūsų tėvų Dieve, kuris išrinkai gerus pranašus ir gerus papročius, kad mūsų maldos ir mūsų „hakapot“ būtų priimti gailestingai ir su palaiminimu. Atsimink dėl mūsų septynių Tavo teisuolių [t.y. „ušpizin“] nuopelnus ir pašalink geležinę pertvarą, skiriančią mus nuo Tavęs. Įsiklausyk į mūsų maldas ir priimk mums palankų sprendimą, Tu, Kuris palaikai žemę erdvėje ir įrašyk mus į gyvenimo knygą...“







[1] Rabi Eliazaras Hamodai - trečios kartos tanajus, kilęs iš Makabiečių gimtinės - Modiin gyvenvietės. Dauguma jo pasisakymų, kuriuos pateikia Talmudas, liečia Agada - savo laiku jis buvo laikomas nepralenkiamu Agados žinovu, neprilygstamu pamokslininku.