• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Tarp negandų

I. M. Lav

17 tamuzo – tai vienas iš keturių pasninkų, skirtų atminimui apie Šventyklos sugriovimą.

Kiti trys pasninkai tai:

Gedalijos pasninkas (3 tišrei mėnesio diena),

Dešimta teveto (apie juos kalbėta anksčiau)

ir Devinta avo.

10 teveto Babilono karalius Nevuchadnecaras pradėjo Jeruzalės apgultį, 17 tamuzo jo kareiviai pralaužė miesto sieną, o trimis savaitėmis vėliau, 9 avo dieną, ištiko tragiška įvykių atomazga – buvo padegta Šventykla.

Judėjų istorijoje 17 tamuzo – negandų diena. Talmude, Taanit traktate išvardinamos penkios nelaimės, įvykusios tą dieną:

1. Moše sudaužė Lenteles, kai pamatė aukso veršį, kurį pasidarė tauta dykumoje;

2. Jeruzalės apgulties metu (pagal Rambamą, prieš Pirmos Šventyklos sugriovimą) buvo nutrauktas kasdieninės aukos „tamid“ aukojimas dėl to, kad neįmanoma buvo užtikrinti aukojamų gyvulių pristatymo į Šventyklą ir tai buvo ateinančios katastrofos ženklas;

3. Kaip pasakojama pranašo Jermija knygoje (52 sk.), 9 tamuzo, Jeruzalės apgulties metu Pirmos Šventyklos laikais buvo pralaužta miesto siena, o Antros Šventyklos laikais tas pats atsitiko 17 tamuzo dieną.

4. Apostomosas, Antiocho vietininkas sudegino Torą, supratęs, kad patikimiausias būdas pavergti judėjus – tai sunaikinti jų didžiausią dvasinį turtą. Toros sudeginimas buvo judėjų persekiojimų pradžia ir viena svarbiausių priežasčių, dėl ko kilo Makabėjų sukilimas.

5. Tą dieną Šventykloje buvo pastatyta stabo statula. Pasak vienų šaltinių, tai įvyko Antros Šventyklos laikais ir taip pat buvo Antiocho darbas, pagal kitą versiją (taip sako Jeruzalės Talmudas), tai padarė Judėjos karalius Menaše, kuris valdė Pirmos Šventyklos laikais ir „pagarsėjo“ tuo, kad „užtvindė Jeruzalę nekaltu krauju“ ir buvo stabmeldžiu, tuo pranokdamas visus savo pirmtakus.

Tarp kitko, Menaše buvo karaliaus Chizkija, vieno šviesiausių asmenybių, kada nors valdžiusių Judėją, sūnus.

Babilono Talmudas traktate Brachot pasakoja, kad žinodamas, koks bus jo sūnus, Chizkija išvis nenorėjo vesti, kad liktų bevaikis, bet pranašas Jeremija priekaištavo už tai ir reikalavo, kad Chizkija įvykdytų priedermę „daugintis ir veistis“. 

Galiausiai Chizkija vedė ir leido ateiti į pasaulį Menaše, kuris pridaręs daugybę negerų dalykų, vis tik padarė „tšuva“ (atgailą, sugrįžimą) ir Kūrėjas, pasak Talmudo, atvėrė jam „slaptas duris“ į dangų...

Tačiau grįžkime prie 17 tamuzo.

Pasninkas prasideda nuo saulėtekio ir jis atliekamas taip pat, kaip ir kiti visuomeniniai pasninkai: skaitomi „slichot“, parašyti būtent šiai dienai, „Šacharito“ ir „Minchos“ metu skaitoma „Avinu malkeinu“ ir ištrauka iš Toros, kurioje pasakojama apie tai, kaip Moše maldavo pasigailėti Izraelio po aukso veršio nuodėmės. 

Po Toros skaitymo skaitoma „haftara“ iš Ješaja knygos (55 sk.).

„Šacharite“, „Šmone esre“ pakartojimo metu, chazanas pasako palaiminimą „Atsakyk mums“, o „Minchoje“ tą patį intarpą skaito visa bendruomenė.

Bein amecarim

Trys savaitės, prasidedančios 17 tamuzo ir pasibaigiančios 9 avo dieną vadinasi „bein amecarim“ („tarp negandų“).

Pagal knygos „Megilat Eicha" žodžius: „Visi persekiotojai užklupo ją negandose“.

Šiomis dienomis priimta laikytis gedulo ir kuo arčiau devinta avo, tuo gedulo požymiai griežtesni. 

Čia yra trys pakopos:

1. Nuo 17 tamuzo dienos iki avo mėnesio roš-chodeš, kai nesikerpama, nesiskutama ir nesilankoma jokiose pasilinksminimo įstaigose.

Aškenazių judėjai nekelia vestuvių iki antros 10 avo dienos pusės (kai Šventykla galutinai sudegė); 

2. Nuo avo mėnesio roš-chodeš iki 10 avo dienos, kai be visų kitų apribojimų dar nevalgoma mėsa ir negeriamas vynas – atminimui apie Šventyklos sugriovimą, kai buvo nutraukti aukojimai ir vyno užpylimai ant aukuro;

3. Savaitę, kurią išpuola 9 avo, negalima maudytis (dėl malonumo).

Ši savaitė prasideda nuo Šabat-chazon ir šių kelių dienų laikotarpyje nesikeliama į naujus namus ir neperkami nauji rūbai, kadangi šie dalykai suteikia džiaugsmą.

Šis Šabatas taip vadinasi pagal pirmą „haftaros“ žodį (Ješaja 1): „Ješaja, Amoco sūnaus regėjimas (chazon)“.

Pranašas kreipiasi į savo amžininkus su raginimu grįžti į tiesos kelią, kol nevėlu.

Priimta skaityti šią „haftarą“ su tomis intonacijomis, su kokiomis skaitoma ir Megilat Eicha, išskyrus tik įpintus joje paguodos žodžius.

Šį Šabatą visada skaitoma savaitinė Toros dalis (knygos Dvarim pradžia), kur minimi nusikaltimai, kuriais judėjai dykumoje bandė Kūrėjo kantrybę, pykdydami Jį.

Šio Šabato metu, tiesa, yra valgoma mėsa ir geriamas vynas, bet dėl gedulo nesivelkami nauji drabužiai.

Baigiantis Šabatui-chazon, atliekant avdala, vyno duodama gurkštelėti vaikui, nes suaugę tuo metu negali gerti vyno (išimtis yra per Šabatą, o jis jau pasibaigė...).

9 avo

Tai nacionalinio gedulo diena, skausmo dėl abiejų Šventyklų sugriovimo, dėl tremties pradžios ir dėl to atsiradusių bėdų kulminacijos taškas.

Su šia diena susiję penki tragiški įvykiai, kurie taip pat yra išvardinti Taanit traktate.

1. Šią dieną Kūrėjas paskelbė nuosprendį, kuris pasmerkė visus išėjusius iš Egipto mirti dykumoje ir jiems neleista buvo įeiti į Izraelio žemę.

Jų nuodėmė buvo ta, kad kai Moše pasiuntė žvalgus išžvalgyti šalį, jie grįžę ėmė peikti ją, o tauta jais patikėję ėmė burnoti prieš Kūrėją ir netgi abejoti Jo galimybėmis – Jo, Kuris 40 metų rūpinosi visais jų poreikiais dykumoje tam, kad atvesti juos į Izraelio žemę ir nugalėti visas ją apgyvendinusias tautas. 

Tauta aprauda savo skaudžią dalią, kaip pasakojama Toroje: „Ir suriko tauta garsiu riksmu – ir pravirko visa tauta tą naktį“.

O tai buvo naktis į 9 avo ir Kūrėjas, supykęs dėl jų mažo tikėjimo ir betikslės raudos, paskelbė nuosprendį: "Tuščiai verkėte šią naktį, bet verksite šią naktį visose jūsų kartose“.

2-3. Šią dieną buvo sugriautos abi Šventyklos – Pirma ir Antra. Kaip pasakojama Malachim II ir Jeremija knygose, Babilono būriai įsiveržė į Pirmą Šventyklą dar 7 avo, o antroje 9 avo dienos pusėje padegė ją ir ji degė visą naktį iki 10 avo dienos vidurio.

Nežiūrint į tai, kad ugnis rimtai įsiliepsnojo 10 avo, ši nelaimė yra pažymima 9 avo, todėl, kad nelaimės pradžia – sunkiausias dalykas.

Todėl iki pat 10 avo vidurdienio negeriamas vynas ir nevalgoma mėsa, nesikerpama ir nekeliamos vestuvės.

Antrąją Šventyklą sugriovė Titas, romėnų karvedys 9 avo dieną.

4. Šią dieną krito Beitaras. Bar-Kochbos sukilimo metu šioje labai gerai įrengtoje tvirtovėje pasislėpė tūkstančiai vyrų, moterų ir vaikų.

Beitaro tvirtovės kritimas buvo Izraelio šalies sugriovimo finalas: šimtai tūkstančiai judėjų žuvo, šimtai tūkstančių buvo paimti į nelaisvę, šalis ištuštėjo...

Prie to dar prisidėjo dvasinė katastrofa: Beitaras buvo vienas iš Toros mokymo centrų, ir su jo žlugimu buvo sugriautas vienas svarbiausių dvasingumo šaltinių.

5. Po Bar-Kochbos sukilimo numalšinimo romėnų valdžia dėjo didžiausias pastangas tam, kad sunaikintų bet kokius judėjų buvimo Izraelio šalyje pėdsakus: pačią šalį romėnai ėmė vadinti Palestina (pagal vienos nedidelės tautos pavadinimą, kuri kadaise gyveno pakrantės ruože šalies pietuose ir tuo metu jau buvo visai išnykusi).

Romiečių taikiniu tapo pati Jeruzalės širdis: jie išarė visą miesto teritoriją, beveik nepalikdami jokių jo pėdsakų.

Jeruzalės teritorijoje jie pastatė naują miestą, kurį pavadino „Elija Kapitolina“. Patys to nežinodami, romėnai įgyvendino pranašo Michos pranašystę, kuri aprašoma pranašo Jeremija knygoje (26:18): „Cionas tarsi laukas bus suartas“. Šie įvykiai, kaip ir keturi buvę prieš tai, įvyko 9 avo dieną.

Aukso veršio nuodėmė, padaryta 17 tamuzo, ir žvalgų nuodėmė, padaryta 9 avo – šie įvykiai apsprendė po daugelio amžių įvykusį dvasinės ir politinės Izraelio tautos laisvės praradimą.

9 avo pasninkas prasideda su saulėlydžiu ir tuo atžvilgiu jis prilygsta tik Jom-Kipuro pasninkui, kai pasninkaujama taip pat visą parą.

Taip pat ir savo apribojimais šis pasninkas panašus į Jom-Kipuro pasninką: tą dieną negalima valgyti, gerti, praustis, avėti odinės avalynės, ir turėti intymius santykius. 

Paskutinės trapezos metu prieš prasidedant pasninkui (seuda mafseket) priimta valgyti virtą kiaušinį – kaip gedulo simbolį.

Kiaušinis pavilgomas į pelenus – Šventyklos sudeginimo atminimui.

Šios trapezos negali valgyti trys vyrai prie vieno stalo, kad jiems nereikėtų atlikti „zimun“.

9 avo vakare į sinagogą einama apsiavus medžiaginiais arba guminiais batais.

Po „Maarivo“ visi sėdasi ant grindų arba ant žemų suoliukų ir prie neryškaus apšvietimo skaito Megilat Eicha, kurios autoriumi pagal tradiciją laikomas pranašas Jeremija.

Su ypatinga melodija, tyliu balsu skaitomi šios knygos žodžiai, pripildyti skausmo ir liūdesio.

Keturios jos dalys yra sudarytos achrostiko principu pagal hebrajų abėcėlės raidžių tvarką.

Paskutinį posmelį skaito visa bendruomenė kartu ir garsiai: „Sugrąžink mus, Kūrėjau, pas Save – ir mes sugrįšime, atnaujink mūsų dienas, kaip anksčiau!“

Tuo būdu skaitymas yra užbaigiamas optimistine gaida – paguodos viltimi.

Po to yra skaitomi „kinot“ – gedulingos elegijos, ir visi išsivaikšto po namus, nepasveikinę vieni kitų – kas yra būdinga gedintiems.

Juk žodis šalom yra vienos šaknies su žodžiu šlimut („tobulumas“), o ši diena yra toli nuo tobulumo.

Ryte, po „Šacharito“ keletas valandų yra paskiriama „kinot“, surinktų į specialų rinkinį, skaitymui.

Kaip priimta gedulo metu, tą dieną nesirišamas „tfilinas“, ir nesigaubiama „talitu“.

Rytinės maldos metu Toros skaitymui kviečiami trys žmonės – skaitomas ketvirtas Toros knygos Dvarim skyrius, kurioje Moše perspėja tautą apie nelaimes, kurios jų laukia, jei jie nusigręš nuo savo Kūrėjo: „Kai susilauksi vaikų ir anūkų ir galutinai įsitvirtinsi savo žemėje...“ Šios dienos „haftara“ – 8 ir 9-tas pranašo Jeremija knygos skyriai, išreiškiantys skausmą dėl sugriautos Šventyklos ir aprašantys prasidėjusią tremtį.

„Kinot“ skaitomi po Toros skaitymo.

Čia atsiskleidžia nelaimių ir pasiaukojimo dėl Toros paveikslas nuo Pirmos Šventyklos sugriovimo ir iki Beitaro užėmimo.

„Kinot“ pasakoja apie dešimties didžiausių Toros išminčių mirtį nuo romėnų rankos, apie trijų judėjų bendruomenių žūtį kryžiaus žygių epochoje.

Paskutinė „kinot“ rinkinio dalis – tai rabi Jehuda Halevi [1] poemos apie Šventyklos sugriovimą, persunktos meile Cionui ir Izraelio žemei.

Po „kinot“ vėl skaitoma Megilat Eicha.

Iki pat vidurdienio sėdi ant žemės ar ant mažų suoliukų, o po vidurdienio susirenka maldai „Mincha“, prieš kurią jau užsiriša „tfiliną“ ir apsigaubia „talitu“.

„Minchos“ metu skaitomos ir tos ištraukos, kurios buvo praleistos „Šacharito“ metu.

Po „Ašrei“ skaitoma Tora ir „haftara“ – tos ištraukos, kurias priimta skaityti pasninkų metu.

„Šmone esre“ maldoje į tą palaiminimą, kuriame prašoma atstatyti Jeruzalę, įtraukiama malda: „Paguosk, Kūrėjau, tuos, kurie gedi dėl Ciono ir Jeruzalės“.

O užbaigiama ji taip: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, paguodžiantis Cioną ir atstatantis Jeruzalę“.

Po to, kaip ir bet kurio kito visuomeninio pasninko metu, yra skaitoma „Atsakyk mums“.

„Minchoje“, skirtingai nei „Šacharit“, kohenai išeina palaiminti tautą.

Dienai baigiantis yra meldžiamasi įprastas, kasdieniškas „Maarivas“, tada laiminamas mėnulis ir pasninkas užbaigiamas vakariene iš pieno produktų (kadangi, kaip buvo minėta, iki sekančios dienos – 10 avo – vidurdienio negalima valgyti mėsos).

Jei 9 avo sutampa su Šabatu, pasninkas perkeliamas į sekmadienį, ir jis prasideda iš karto pasibaigus Šabatui.

Tokiu atveju galima valgyti mėsą ir gerti vyną jau sekmadienį vakare, pasibaigus pasninkui ir nuo tada jau galima taip pat kelti vestuves.

7 paguodos Šabatai

Šabatas, sekantis po 9 avo, vadinasi Šabat nachamu, pagal pirmą „haftaros“ (Ješajahu 40), kuri skaitoma tą Šabatą, žodį: nachamu, nachamu, ami („Guoskite, guoskite Mano tautą“).

Trys Šabatai, einantys prieš 9 avo, vadinasi „Trys nelaimių Šabatai“, todėl, kad jų „haftarot“ pranašauja nelaimes, gręsiančias Izraelio tautai. „Jeremija žodžiai“ (pirmas Jeremija knygos skyrius), „Klausykite Kūrėjo žodžio, Jakovo namai“ (iš antro Jeremija knygos skyriaus) ir „Ješaja, Amoco sūnaus, regėjimai“ (Ješaja 1). 

O „haftarot“, kurias skaito septynis Šabatus po 9 avo, paskirti vienai ir tai pačiai temai: Izraelio tautos raminimui.

Visos jos paimtos iš pranašo Ješaja knygos ir pranašauja apie laukiantį Izraelio tautos išlaisvinimą, ryškiai kontrastuodamos su Bein amecarim laikotarpio „Nelaimių Šabatais“.

Po 9 avo dienos šis mėnuo įgauna kitą pavadinimą: menachem-av, tai yra „av-paguodžiantis“.

Tuo išreiškiama nepajudinama viltis, kad išsipildys pranašų žodžiai apie tą gerumą, kuriuo Kūrėjas guodžia Izraelį.

15 avo

Mišna traktate Taanit sako: „Nebuvo tokių švenčių Izraeliui, kaip Jom-Kipuras ir 15 avo“.

Kas tai per diena 15 avo ir kodėl ji lyginama su Jom-Kipuru?

Išminčiai sako: Jom-Kipuras simbolizuoja aukso veršio nuodėmės atleidimą.

Šis atleidimas Kūrėjo buvo dovanotas būtent tą dieną ir būtent tada Moše nusileido nuo Sinajaus kalno su naujomis Lentelėmis.

15 avo taip pat simbolizuoja nuodėmės atleidimą – šį kartą tai žvalgų, nusiųstų išžvalgyti Izraelio šalies ir apšmeižusių ją nuodėmė.

15 avo baigėsi maras, kuris sunaikino išėjusiuosius iš Egipto ir kuris buvo Kūrėjo paskelbto mirties nuosprendžio išsipildymas visai kartai, padariusiai dvi sunkias nuodėmes: tai aukso veršio nuodėmė ir nenoras įeiti į Izraelio žemę. 

Šeši pozityvūs įvykiai įvyko 15 avo dieną:

1. Kaip jau buvo kalbėta, išėjusieji iš Egipto nustojo mirti tą dieną.

Jų buvo 600000 – vyresnių nei 20 metų žmonių ir kiekvienais metais 9 avo numirdavo 15000 žmonių. 40-tais klajojimo po dykumą metais, kai Izraelio tauta stovėjo ant įėjimo į Izraelio žemę slenksčio, 9 avo dieną savo likimo laukė paskutinieji 15000 žmonių.

Tačiau Kūrėjas, prisimindamas daugybę išbandymų ir nelaimių, kurias patyrė judėjų tauta, keliaudama po dykumą, pasigailėjo jų ir nusprendė palikti juos gyvus.

Pasilikę gyvi, tie žmonės pagalvojo, kad apsiriko ir kad 9 avo dar neatėjo.

Tačiau atėjus 15 avo, pilnaties dienai, abejonių neliko – tapo aišku, kad dabar iš tikrųjų avo mėnuo, kad 9 avo praėjo ir kad niekas nemirė.

15 avo visiems laikams išliko džiaugsmo diena – nes Kūrėjas dovanojo jiems gyvybę ir atleido žvalgų nuodėmę.

Štai dabar aišku, kodėl Mišna sako: nebuvo Izraeliui didesnės šventės nei 15 avo ir Jom-Kipuras, nes nėra didesnio džiaugsmo už nuodėmės atleidimą – aukso veršio nuodėmės atleidimas per Jom-Kipurą, ir žvalgų nuodėmės – 15 avo. 

2-3. Šią dieną buvo atšaukti dveji santuokos apribojimai: draudimas tuoktis vyrui ir moteriai iš skirtingų Izraelio giminių, o taip pat draudimas kitų giminių merginoms tekėti už vyro iš Binjamino giminės.

Kaip žinoma, tai buvo Clofchado dukterų iniciatyvos pasekmė (apie tai pasakojama knygoje Bemidbar).

Kūrėjas uždraudė merginai, tėvo turto paveldėtojai, ištekėti už kitos giminės sūnaus – kad žemės valdos nepereitų iš vienos giminės į kitą. 

Praėjus daugeliui metui, įvyko tragiška „sugulovės istorija Givoje“ (Šoftim 19-21), ko pasekoje Izraelio giminės prisiekė: „Niekas iš mūsų neatiduos savo dukters už Binjamino sūnų“.

Bet iškilo grėsmė, kad Binjamino giminė išnyks.

Ir abi šios sankcijos buvo atšauktos 15 avo. 

Tauta suprato, kad Binjamino giminė neištvers šio išbandymo ir pasigailėjo dėl savo sprendimo. 

Tačiau iškilo klausimas – ką gi galima padaryti dabar, kai jie prisiekė Kūrėjo vardu, kad neatiduos savo dukterų Binjamino giminės sūnums?

Išeitis buvo rasta: priesaika, kuria jie prisiekė, nebuvo amžina ir nepriklauso sekančioms kartoms. 

Panašus sprendimas buvo priimtas ir dėl santuokų tarp skirtingų giminių: šis draudimas galiojo tik tai kartai, kuri užkariavo Izraelio žemę.

Ir 15 avo Binjamino giminės sūnums buvo leista vesti Šilo miesto gyventojas.

Taip buvo išsaugota visos Binjamino giminės egzistencija ir taip pat išnyko draudimas moterims-paveldėtojoms nutekėti iš vienos giminės į kitą. 

Tai buvo pirmas judėjų istorijoje atvejis, kai susivienijo giminės ir knyga Šoftim vadina jį „švente Kūrėjo garbei“.

O su laiku, kaip sako Mišna, tapo papročiu pradėti piršlybas būtent tą dieną.

4. Izraelio karalius Hošea ben Eila atšaukė kelių užtvarus, vedančius į Judėją.

Kai judėjų karalystė pasidalino į dvi dalis: Judėją ir Izraelį, pirmas Izraelio karalius Jeravamas ben Nevatas būgštavo, kad jei jo pavaldiniai tris kartus per metus švenčių metu vyks į Jeruzalę, jų širdys palaipsniui pradės linkti prie Davido Namų monarchijos.

Todėl jis uždraudė jiems eiti į Jeruzalę, o kad užtikrinti įsakymo laikymąsi, užtvėrė kelius, vedančius į Jeruzalę.

Vietoje Šventyklos jis dviejuose miestuose – Dane ir Beit-elyje pastatė veršių pavidalo stabus ir liepė juos garbinti.

Taip galutinai subyrėjo kažkada buvusi vieninga valstybė: Judėjoje toliau tarnavo Vienam Kūrėjui, o Jeravamo karalystėje įsivešėjo stabmeldystė. 

Tačiau paskutinis Izraelio karalius Hošea ben Eila panaikino kelių užkardas į Jeruzalę ir žmonės vėl galėjo laisvai keliauti į Šventyklą ir tuo jis pamėgino sumažinti tą prarają, kuri skyrė abi karalystes. 

5. 15 avo buvo baigtos ruošti malkos Šventyklos aukurui, apie kurį Toroje sakoma: „Pastovi ugnis, uždegta ant aukuro, neturi užgesti“. 

Antros Šventyklos epochos pradžioje didelė Izraelio šalies dalis buvo nuniokota ir malkų paruošimas aukurui buvo beveik neįgyvendinama užduotis.

Tačiau tauta su entuziazmu ėmėsi darbo, kas dažnai buvo pavojinga gyvybei.

Tie, kas pristatydavo malkas į Šventyklą, nusipelnydavo atnešti Kūrėjui padėkos auką, vadinami „karban ecim“ („malkų auka“).

Paskutinė malkų aukurui paruošimo diena buvo 15 avo, nes nuo tos dienos karštis imdavo slūgti.

Reikalas tame, kad aukojimui tinka tik tokios malkos, kuriose nėra kirminų, o nuo 15 avo tikimybė, kad jų ten atsiras labai padidėja, nes atsiranda drėgmė ir naktimis darosi vėsiau.

Vadinasi, 15 avo taip pat skaitosi Šventyklos švente.  

6. 15 avo buvo palaidoti Beitaro gynėjai, kurių garbei prie „Beitar amazon“ išminčiai pridėjo ketvirtą, paskutinė palaiminimą.

Esmė tame, kad romėnai uždraudė palaidoti Beitaro gynėjus, bet 15 avo, praėjus metams nuo šios tvirtovės kritimo, draudimas buvo atšauktas.

Tai buvo dvigubas stebuklas: pirma – Kūrėjas suminkštino žiaurių romėnų širdis, o antra – nežiūrint į tai, kad ilgą laiką kūnai buvo po atviru dangumi, lengvai pasiekiami laukiniams žvėrims ir paukščiams, jie liko tokie kaip buvę!

Todėl į ketvirtą palaiminimą įdėti žodžiai (tapę jo pavadinimu) „Geras ir darantis gerumą“: „Geras“ – nes Kūrėjas apsaugojo kūnus nuo suirimo, o „Darantis gerumą“  – todėl, kad suteikė galimybę juos palaidoti. 

Ir iki šiol 15 avo yra pažymima kaip linksma šventė. Šią dieną neskaitomas Tachanunas ir negedima. 

Ratas užsidarė

Nuo 15 avo prasideda dvasinis pasiruošimas elulo mėnesiui ir „Teismo dienoms“. 

Dienos ilgumas trumpėja, o nakties – ilgėja.

Artėja rezultatų susumavimo metas. Ir pati gamta prie to prisideda: žemdirbystės veikla pasibaigia, ima vėsti, žmogus įeina į didesnį susikaupimą.

15 avo priimta linkėti vienas kitam gerų metų. Šio palinkėjimo – „Duok, Dieve, kad būtumėte įrašyti geriems metams į gyvenimo knygą ir kad šis įrašas būtų užtvirtintas antspaudu!“ – gematrija yra lygi žodžių „15 avo“ gematrijai, t.y. 928. 

Dar vieną ženklą apie besiartinančias Teismo dienas randame Dvarim knygoje 29 skyriuje: „Jūs stovite visi kartu prieš Kūrėją, jūsų Dievą – giminių vadai, vyresnieji ir atsakingieji už tvarką, visi Izraelio vyrai, jūsų vaikai ir jūsų žmonos, ir gerai, gyvenantys jūsų šalyje – nuo medkirčio iki vandens nešėjo, kad sudaryti sąjungą su Kūrėju, jūsų Dievu, priesaikos sąjungą, kurią Kūrėjas su jumis sudaro šiandien“.

Medkirčio paminėjimas - tai užuomina į 15 avo, kai yra baigiamas malkų surinkimas Šventyklos aukurui, o vandens nešėjo paminėjimas – tai užuomina į Hošana-raba, kai buvo pilamas vanduo ant aukuro. Ir viso to laiko metu – nuo 15 avo iki Hošana-raba „Jūs stovite visi kartu prieš Kūrėją, jūsų Dievą“. 

Grįžta „slichot“ skaitymo ir atleidimo prašymo dienų atmosfera – Teismo dienų atmosfera.

Vėl ateina nauji metai su visomis jų šventėmis ir pasninkais, sielos džiugesio ir gedulo dienos, vėl laukia metų rezultatų sumavimas...

Metų ciklas užsidarė ir prasideda naujas ciklas, nauji metai ir jo palaiminimai.

[1] Rabi Jehuda Alevi – žinomiausias judėjų viduramžių poetas, filosofas ir gydytojas. Gimė 1073 m. Toleda mieste Ispanijoje. Mokėsi kelių Ispanijos miestų ješivose. Gyveno Granadoje, bet didžiausią gyvenimo dalį praleido Kordovoje, kur vadovavo akademijai, kurioje buvo mokomasi Talmudo, Toros, filosofijos.

Tarp 1135 ir 1140 m. paliko Kordovą ir patraukė į Izraelį, į kurį veržėsi visą gyvenimą. Pasakojama, kad pasiekęs Jeruzalės vartus ir pamatęs jos griuvėsius, rabi Jehuda uždainavo savo įžymiąją elegiją „Cione, nejau tau nerūpi tavo kalinių likimas?“ Mus pasiekė daugiau nei 800 Rabi Jehuda Alevi eilėraščių, iš kurių didžioji dalis – maldos, skirtos Kūrėjui, elegijos apie Šventyklos sugriovimą ir t.t. Jų išskirtinis bruožas – turinio gilumu ir ypatingu emocionalumu. Jo knyga „Kuzari“, kurioje įrodinėjamas judėjų religijos pranašumas, tapo kertiniu judėjų filosofijos akmeniu.