• וְיָדַעְתָּ הַיּוֹם, וַהֲשֵׁבֹתָ אֶל לְבָבֶךָ, כִּי יְהוָה הוּא הָאֱלֹהִים, בַּשָּׁמַיִם מִמַּעַל וְעַל הָאָרֶץ מִתָּחַת: אֵין, עוֹד. דברים ד' – לט Ir sužinosi šiandien ir priimsi į širdį, kad Kūrėjas yra Dievas danguje viršuje ir ant žemės apčioje, nėra (nieko) daugiau. (Dvarim 4 – 39)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Palaiminimai už džiaugsmą ir už skausmą

I. M. Lav

 Kaip laiminama, įkvepiant aromatus?

Palaiminimų kategorijai נהנין „nehenin“ priklauso taip pat ir palaiminimai, kurie sakomi, įkvepiant malonų kvapą.

Pasakyta knygoje „Tehilim“ (150 sk.): „Kiekviena siela tegarbina Kūrėją!”

Klausia išminčiai: „Nuo ko malonumą gauna tik siela, bet ne kūnas?“

Ir atsako: „Tai – kvapas“. Žodžiai ריח („kvapas“) ir רוח („siela“) yra tos pačios šaknies.

Iš to išminčiai nurodo, kad ir už malonų kvapą taip pat reikia dėkoti Kūrėjui.

Koks būtent palaiminimas turi būti sakomas, priklauso nuo to, kas yra aromato šaltinis.

Jei yra įkvepiamas vaisiaus aromatas (pvz. citrinos arba etrogo), tačiau neketinama jo valgyti, tokiu atveju sakoma: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, pasaulio Valdove, duodantis aromatą vaisiams!“.

Jeigu įkvepiamas medžio ar krūmo šakos aromatas, tai sakoma: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, pasaulio Valdove, sukūręs aromatingus medžius“.

Jei yra įkvepiamas malonus žolių kvapas, tada pasakoma: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, pasaulio Valdove, sukūręs aromatingas žoles“.

Jei aromato šaltinis yra ne vaisius, ne medis ir ne žolė, tuomet sakomas sekantis palaiminimas: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, pasaulio Valdove, sukūręs įvairius aromatus!“.

Tas pats palaiminimas yra sakomas, jei aromato šaltinis tiksliai nėra žinomas, arba tiesiog užeinama į parfumerijos parduotuvę pasimėgauti kvapais.

Nereikia net sakyti apie tai, kad palaiminimai nesakomi kvepiančioms priemonėms, kurios skirtos panaikinti tualeto kvapą: visų pirma, tokiose vietose iš viso negalima minėti Kūrėjo vardo, o antra, tie kvapai iš principo neskirti tam, kad jais mėgautis, nes jų funkcija – grynai higieniška.

Kaip laiminama, išgirdus gerą žinią? Kaip laiminama, užsivilkus naują kostiumą?

Yra grupė palaiminimų, kurie sakomi tada, kai atsitinka dalykai, išeinantys už įprastos kasdienybės ribų – džiaugsmingi arba, neduok dieve, liūdni.

Išgirdus džiugią žinią, kuri liečia žmogų asmeniškai, sakoma: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, pasaulio Valdove, davęs mums gyvybę, palaikantis mus ir leidęs mums išgyventi iki šio laiko!“.

Jei žinia liečia ne tik asmeniškai, sakoma: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, pasaulio Valdove, geras ir kuriantis gėrį“.

„Geras“ – asmeniškai, „kuriantis gėrį“ – kitiems žmonėms. Pavyzdžiui, sužinojus apie didelį palikimą arba laimėjimą loterijoje, sakomas palaiminimas: „Palaimintas... davęs mums gyvybę“ ir t.t., tačiau jei šitomis gėrybėmis kartu naudojasi ir kiti žmonės, pavyzdžiui, šeimos nariai, tada sakoma: „Palaimintas... geras ir kuriantis gėrį“.

Palaiminimas „davęs mums gyvybę“ sakomas taip pat prieš kiekvieną metų šventę – šventę, kurios data nustatyta iš anksto.

Be to, žmogui asmeniškai džiugiomis dienomis – pavyzdžiui, kai pirmą kartą apsivelkamas naujas, gražus ir brangus kostiumas taip pat sakomas šis palaiminimas.

Kai susirenkama valgyti vaisių, kurie subręsta kokiu tai konkrečiu metų laiku, taip pat sakomas palaiminimas „davęs mums gyvybę“ (skirtingai nuo maisto, kuris valgomas visus metus).

Jei konkretus produktas šiais metais jau buvo valgytas, bet tada buvo užmiršta pasakyti palaiminimą, tai dabar, antrą kartą, palaiminimo „davęs mums gyvybę“ sakyti jau nebegalima – šiais metais ta galimybė yra praleista.

Palaimintas teisingas teisėjas

Mišnoje, traktate Brachot, pasakyta: „Privalo žmogus už blogį laiminti taip pat, kaip jis laimina už gėrį“.

Šis įstatymas išplaukia iš tos eilutės, kuri „Šma“ maldoje seka iš karto po „Klausyk, Izraeli“: „Ir mylėk Kūrėją, savo Dievą visa širdimi, visa siela ir visomis savo jėgomis“.

Pagal vieną aiškinimą: „visomis savo jėgomis“ reiškia „viskuo, ką turi“, t.y. turi būti pasiruošęs paaukoti viską, ką turi dėl meilės Kūrėjui.

Kitas aiškinimas sako, kad žodžiai „visomis savo jėgomis“ reiškia „už viską, ką Kūrėjas siunčia tau dėkok visomis savo sielos jėgomis“: ar džiaugsmą, ar liūdesį priimk su meile ir džiaugsmu, tad ištikus bėdai taip pat laiminame: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, visatos Valdove, teisėjas teisingas“ – ir tuo taip pat pripažįstamas nuosprendžio teisingumas.

Jei, neduok dieve, sužinoma apie artimo žmogaus mirtį arba apie Toros mokytojo mirtį, taip pat sakoma: „Palaimintas ... teisėjas teisingas“, pasakant: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, visatos Valdove“.

Tačiau jei mirusysis nebuvo asmeniškai svarbus ir jei jo mirtis nesukelia ypatingo susijaudinimo, sakomas tik „Palaimintas ... teisėjas teisingas“, neminint nei Kūrėjo vardo, nei Jo karališko titulo.

Ne tik išgirdus žinią apie mirtį, tačiau ir bet kokiu atveju, sukeliančiu širdyje susijaudinimą ir virpulį - išgirdus apie gaisrą, potvynį ir t.t. – sakomas šitas palaiminimas (ir teapsaugo mus Kūrėjas nuo nelaimių!).

Dėkingumas už išgelbėjimą

Jei per stebuklą žmogus išsigelbėjo nuo jam grėsusio mirtino pavojaus (pvz. kelių avarijoje), tai kiekvieną kartą, kai atsiduria toje pačioje įvykio vietoje, reikia pasakyti sekantį palaiminimą: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, visatos Valdove, padaręs man stebuklą šitoje vietoje“. Jei nuo pavojaus išsigelbėjo daugiau žmonių, sakoma: „...padaręs mums stebuklą šioje vietoje“.

Pasakojama apie vieną parašiutininkų pulko vadą, sužeistą Šešių dienų karo metu, mūšyje Šiauriniame Sinajuje, kuris, išvažiavęs iš ligoninės, dar visas sutvarstytas, pareikalavo pasukti į pietus, vietoje to, kad vyktų į šiaurę, į karininkų poilsio namus.

Jis pasakė: „Vos tik atsistojęs ant kojų, aš privalau atsidėkoti Kūrėjui, išgelbėjusiam man gyvybę, aplankyti tą vietą, kur aš buvau sužeistas ir pasakyti ten palaiminimą: „...padaręs man stebuklą šitoje vietoje!“

Kiti palaiminimai – הגומל „Agomel“ – dėkingumas už išgelbėjimą, sakomi tik „minjane“, kuriame yra mažiausiai du tikri Toros žinovai (nors kraštutiniu atveju, tai galima padaryti bet kuriame „minjane“).

Geriausia šį palaiminimą ištarti, kai žmogus pakviečiamas Toros skaitymui, užbaigus skaityti savo ištrauką ir po baigiamojo palaiminimo, ir padaryti tai reikia ne vėliau kaip trys dienos po įvykio.

Tačiau, jei palaiminimo „Agomel“ nepavyko pasakyti laiku, galima jį pasakyti ne pakvietimo Toros skaitymui metu ir praėjus trims dienoms po įvykio.

Jo vertimas: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, Visatos Valdove, atlyginantis (agomel) gerumu nusidėjėliams – už tai, kad atlyginai man gerumu!“  

Ir tuomet kiekvienas, kuris išgirsta šį palaiminimą, turi į jį atsakyti:  „Amen! Tas, Kuris atsilygino tau visokeriopu gerumu, tegul atsilygina tau visokeriopu gerumu amžinai!“

Kas turi sakyti palaiminimą „Agomel?“

Išminčiai aiškina, kad palaiminimą „Agomel“ turi sakyti:

1. tas, kuris grįžo iš kelionės po jūrą;

2. tas, kuris perėjo per dykumą ir kitas pavojingas vietas;

3. pasveikęs ligonis; 4. tas, kuris išėjo iš kalėjimo.

Užuomina į šias keturias žmonių grupes randama maldoje „Šmone esre“: „Ir visi, kas gyvas amžinai dėkos Tau“.

Ivrito raidės žodyje „חיים“ (gyvi) sudaro abreviatūrą: ח – חולה („ligonis“), י – ים („jūra), יסורים – antras י („kentėjimai), מ – מדבריות („dykumos“). Ir visi šitie žmonės „amžinai Tau dėkos“.

Prie „grįžusių iš keliavimo po jūrą“ mūsų dienomis galima priskirti taip pat ir tuos, kurie skrido lėktuvu, o „perėjusiems dykumą“ – tuos, kurie išsigelbėjo nuo griūties, gaisro, vos nenuskendo, vos nežuvo kare arba automobilių katastrofoje.

„Pasveikęs ligonis“ reiškia ligonį, kuriam dėl ligos grėsė koks tai pavojus jo gyvybei.

Šiai kategorijai reikia priskirti taip pat ir gimdyves – po sėkmingo gimdymo jos turi pasakyti palaiminimą „Agomel“, dalyvaujant „minjanui“.

„Kelionės malda“

Vykstant į kitą miestą ir išvažiavus iš gyvenamo rajono ribos, sakoma „Kelionės malda“.

Jei dienos bėgyje keletą kartų važiuojama iš miesto į miestą, užtenka pasakyti šią maldą vieną kartą.

Yra skirtingi „Kelionės maldos“ variantai, priklausomai nuo to, kokia transporto priemonė naudojama: ar tai laivas, ar lėktuvas.

Taip pat atskiri šios maldos variantai yra ir parašiutininkams bei plaukiojantiems po vandeniu.

Štai vertimas bendriausio varianto, kuris tinka tiems, kurie keliauja sausuma, nepriklausomai nuo keliavimo būdo: „Tebus norima Tau, Kūrėjau, mūsų Dieve ir mūsų tėvų Dieve, vesti mus taikiais keliais, nukreipti mūsų žingsnius nepavojingais takais ir palaikyti mus, dovanojant mums taiką ir atvesti į mūsų kelionės tikslą gyvenimui, džiaugsmui ir gerovei ir sėkmingai sugrąžinti mus atgal (pastaruosius žodžius sako tik tas, kas ketina grįžti namo tą pačią dieną) ir išgelbėti mus nuo avarijų ir nuo kliūčių, ir nuo visų priešų rankų ir nuo tų, kurie tyko mūsų pasaloje kelyje! Ir pasiųsk mums palaiminimą visuose mūsų darbuose, ir duok mums malonę, meilę ir gailestingumą Tavo akyse ir akyse visų, kurie mus mato, nes Tu išklausai kiekvieno maldą. Palaimintas Tu, Kūrėjau, išklausantis maldas“.

Priimta pridėti prie šios maldos sekančias ištraukas, kurios kartojamos tris kartus:

„O Jakovas patraukė savo keliu ir sutiko jį Kūrėjo angelai. Ir pasakė Jakovas, kai pamatė juos: „Tai – Kūrėjo kariauna, ir todėl pavadino tą vietą Machanaim“.

„Te palaimins tave Kūrėjas ir apsaugos tave! Tegul bus palankus tau Kūrėjas ir pasigailės tavęs! Tegul bus tau maloningas Kūrėjas ir atsiųs tau taiką!“

„Tavo pagalbos viliuosi, Kūrėjau! Viliuosi, Kūrėjau, Tavo pagalbos, Tavo pagalbos viliuosi!“