kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ע''י שעושים את מעשי המצוות למעלה מהדעת, הגוף איננו מבין מדוע עושים כך, ע''יז זוכים לדעת דקדושה. רב ברוך אשלג בענין אמונה ויראת שמים. Kai darome veiksmo priedermės virš (dabartinio) supratimo, kūnas nesupranta, kodėl taip darome, tada to dėka nusipelnome „šventumo“ supratimo. (Ravas Baruchas Ašlagas apie tikėjimą ir Dangaus baimę).

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Priedermės, priklausančios nuo žemės darbų

I. M. Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį



Izraelio šalies micvot


Izraelio šalies micvot – tai tos priedermės, kurios yra susijusios su Izraelio šalies žemės ūkio produkcija ir todėl jos yra vykdomos tik jos teritorijoje, kurios ribos yra apibrėžtos Toroje.

Daug Toros priedermių gali būti vykdomos tik Izraelio šalyje todėl, kad Kūrėjas davė jai papildomo šventumo.

Vienok, kai kurios tų priedermių yra vykdomos ir už jos ribų – jei toks yra Kūrėjo paliepimas, duotas Moše ant Sinajaus kalno („įstatymai, duoti Moše ant Sinajaus“) arba išminčių nustatymas.

Tuo metu, kai didelė judėjų tautos dalis gyvena už Izraelio šalies ribų, kai nėra Šventyklos (su tarnyste Šventykloje yra susiję daugelis tų priedermių), iškyla pavojus, kad bėgant laikui užsimirš būtinybė jas vykdyti.

Kad to išvengti, išminčiai įpareigojo vykdyti jas ir už šalies ribų.


Izraelio šalies šventumas


„Priedermė gyventi Izraelio šalyje lygi visoms Toros priedermėms kartu paėmus“ – taip moko Toros išminčiai.

„Kiekvienas, kuris žengs 4 žingsnius Izraelio žeme, turi dalį pasaulyje, kuris ateis“.

Midrašas sako, kad kai Moše meldė Kūrėjo atšaukti nuosprendį (kad Moše pamatys šalį tik iš toli, bet į ją neįeis) ir leisti jam įeiti į Izraelio žemę – jis veržėsi į tų priedermių, kurias galima įvykdyti tik šventoje žemėje, įvykdymą.

Ne dėl to, kad paragauti „jos vaisių“, kurie garsėja visame pasaulyje, bet tam, kad gauti galimybę įvykdyti micvot, kurių negalima įvykdyti daugiau niekur pasaulyje.


Kokios priedermės priklauso „Izraelio šalies priedermėms?“  


Leket, šichecha ir pea – ta derliaus dalis, kuri atiduodama vargšams laukuose;

Peret ir olelot – derliaus dalis, atiduodama vargšams vynuogyne;

Poara – tai, kas atiduodama vargšams nuo alyvuogių medžių;

Orla, neta-revai, bikurim, chadaš, chala, trumot ir maasrot, kilaim, šviit.

Šiais laikais iš visų jų vykdomos tik šios: orla, neta-revai, chadaš, chala, trumot ir maasrot, kilaim, šviit.


„Dovanos vargšams“


Vajikra knygos 19 skyriuje pasakyta: „Kai tu pjausi savo javus, nepjauk iki savo lauko krašto, ir varpų, nukritusių pjūties metu, nerink, ir savo vynuogyno nenurink pilnai, ir nukritusių vynuogių jų rinkimo metu nerink - vargšui ir gerui palik juos. Aš – Kūrėjas, tavo Dievas!“

O knygos Dvarim 24 skyriuje pasakyta: „Kai pjausi derlių savo lauke ir užmirši lauke javų pėdą – nebegrįžk jo paimti: gerui, našlaičiui ir našlei bus jis – kad palaimintų Kūrėjas, tavo Dievas, visus tavo rankų darbus“.

Ir ten pat pasakyta: „Kai nuo medžio nurinkinėsi alyvuoges, nerink visų pasilikusių: gerui, našlaičiui ir našlei tegul bus tai“.

Pirmos gėrybės, kurias atiduoda vargšams – pirmos pagal chronologiją – tai פאה pea („lauko kraštas“): negalima nupjauti viso lauko pilnai, bet reikia palikti nenupjautus lauko kraštus tam, kad likusias varpas pasiimtų sau vargšai.

Tora nesako, kiek būtent tiksliai reikia palikti, bet išminčiai pagal jiems turimus šaltinius nustatė, kad minimalus pea – tai 1/60 lauko dalis.

Be to, Tora įpareigoja palikti olelot vynuogyne ir poara ant alyvuogės medžio. Žodis olelot yra vienos šaknies su žodžiu עולל olel „kūdikis“.

Turima galvoje menkai išsivysčiusios vynuogių kekės, neturinčios įprastos formos: platesnės viršuje, palaipsniui siaurėjančios į apačią.

פארה poara (paž. „grožis“) – alyvuogės medžio „grožis“, tai yra jo vaisiai.

Renkant alyvuoges, reikia dalį jų palikti nenurinktų.

Skirtingai nuo pea, poara gali būti mažiau nei 1/60 derliaus. Po pea, olelot ir poara seka dvi priedermės, taip pat turinčios socialinių ir humaniškų tikslų: leket lauke ir peret vynuogyne.

לקט leket („surinkimas“) – tai varpos, pjūties metu iškritusios pjovėjui iš rankų arba nuslydusios nuo jo pjautuvo.

Savaime suprantama, kad pabaigus darbą, pjovėjas surenka pasilikusias varpas.

Tačiau Tora sako: Palauk! Jei nukrito iš karto dvi-trys varpos, negalima jų rinkti – reikia palikti vargšams, kurie ateis iš paskos į lauką.

Bet jei iš karto iškrito daugiau nei trys varpos – jas surinkti galima.

Analogiškus nurodymus Tora duoda vynuogių rinkėjui. פרט peret („smulkmena“), tai yra negalima surinkti atskirų vynuogių, nukritusių ant žemės rinkimo metu.

Pasibaigus pjūčiai ir pėdų rišimui, žemdirbiai surenka iš laukų pėdus.

Jei atsitiko, kad kažkokį pėdą paliko ir pamiršo, Tora draudžia grįžti ir jį paimti.

Tai vienintelė iš 613 Toros priedermių, kurią galima įvykdyti tik netyčia, juk žmogus negali užmiršti ką nors tyčia...

Priedermė kurti socialinį teisingumą turi daug išsišakojimų, kai kurie jų ragina rūpintis vargšais kur kas labiau, nei tai skatina daryti aukščiau išvardintos „dovanos vargšams“.

Jų esmė – atkreipti dėmesį į nepasiturinčius visuomenės narius – į kaimyną, patekusį į sunkią finansinę padėtį, į giminaitį ar pažįstamą, kuris neišgali pramaitinti savo šeimos arba išleisti dukros už vyro.

Tora moko, kad nereikėtų apsiriboti vienkartine pagalba, po kurios nusiramina sąžinė, Tora moko diena iš dienos rūpintis nepasiturinčiųjų poreikių patenkinimu – netgi tais atvejais, kai jie patys nesiskundžia savo padėtimi.

צדקה cdaka (socialinio teisingumo vykdymas), draudimas skolinti pinigus už procentus ir pririšti skolos sumą prie kokio tai kurso, עני מעשר maaser ani (tai yra 1/10 derliaus, kurį kartą per tris metus atiduoda vargšams), שמטה šmita (skolų atleidimas septintais metais) – visos šios priedermės palengvina gyvenimą tiems, kurie atsidūrė skurde, tačiau tik kartas nuo karto.

Priešingai tam – „dovanos vargšams“, apie kurias pasakyta aukščiau - tai ta socialinė parama, kuri suteikiama vargšams kiekvieną žemės ūkio sezono dieną.

23 Vaikra knygos skyriuje skaitome: „Kai ateisite į šalį, kurią Aš jums duodu, ir pjausite javus, atneškite pirmą pjūties pėdą kohenui... Ir nei duonos, nei džiovintų grūdų, nei šviežių grūdų nevalgykite iki tos dienos, kol atnešite auką savo Kūrėjui. Įstatymas amžinas visoms jūsų kartoms visose jūsų gyvenamose vietose“.

Šiuose Toros žodžiuose slypi dar viena priedermė: draudimas chadaš, draudimas valgyti duoną iš naujo derliaus grūdų iki tol, kol į Jeruzalės Šventyklą buvo pristatomas omeras – nustatytas naujo derliaus miežių kiekis.

Iš čia taip pat seka, kad ir tuo laiku, kai Šventyklos nėra, negalima valgyti naujo derliaus duonos iki tos dienos, kurią į Šventyklą atnešdavo omerą.

Ta diena – 16 nisano, pirma Pesacho šventės chol amoed diena.

Dauguma kodifikatorių mano, kad šito draudimo reikia laikytis ir už Izraelio žemės ribų (kaip pasakyta Toroje: „visose jūsų gyvenamose vietose“), o kadangi ten švenčiama ne vieną, o dvi pirmas šventines Pesacho dienas (15 ir 16 nisano), tai diena, kai jiems nebegalioja chadaš, yra 17 nisano diena.

Todėl dabar chadaš draudimas Izraelyje galioja iki 17 nisano, o už jo ribų – iki 18 nisano.

Visų rūšių varpiniai augalai, kurie išleido šaknis iki 16 nisano, tampa leistini maistui pirmą Pesacho chol amoed dieną.

Tie varpiniai augalai, kurie išleido šaknis po 16 nisano (tai yra, jei jie buvo pasėti prieš pat Pesachą), yra neleistini maistui iki kitų metų 17 nisano dienos.

Bikurim Priedermė bikurim – naujo derliaus atnešimas į Šventyklą – mūsų dienomis negali būti įvykdyta taip, kaip yra aprašyta Dvarim knygoje 26 skyriuje.

Šios priedermės paskirtis – „dėkingumo Kūrėjui išreiškimas „už tos žemės, kurią Tu davei man, derliaus pirmuonis“.

Tais laikais, kai egzistavo Šventykla, tuo metu skaitydavo ištrauką iš Toros, kurioje kalbama apie bikurim, ir yra minimi judėjų istorijos įvykiai nuo protėvio Jaakovo iki pat Kenaano žemės užkariavimo.

„O dabar štai, atnešiau aš derliaus pirmuonis tos žemės, kurią Tu davei man, Kūrėjau“ – taip baigdavosi skaitymas.

Derlių atiduodavo kohenams, kaip vieną iš 24 „dovanų kohenams“.

Bikurim pradėdavo nešti Šventyklą pradedant nuo Šavuot šventės – „bikurim šventės“ – iki pat Sukot šventės pradžios, kadangi tuo metu Izraelyje vyksta derliaus nuėmimas.

Tas, kas neatnešė bikurim iki Sukot šventės pradžios, galėjo padaryti tai iki Chanukos, tačiau tuo atveju, atnešant bikurim į Šventyklą nebuvo skaitomas atitinkamas Toros tekstas (nes pagal Torą, bikurim atnešimas turi būti lydimas džiaugsmo, o po Sukot šventės, kai derlius jau surinktas, žemdirbio džiaugsmo laikas jau praėjęs).

Kaip bikurim atnešdavo tik septynias derliaus rūšis, kuriomis garsi Izraelio šalis: tai kviečiai, miežiai, vynuogės, figos, granatos, alyvuogės ir datulės.


Chalos atskyrimas


15-me Bemidbar skyriuje sakoma: „Kalbėk Izraelio sūnums ir pasakyk jiems, kai ateisite į šalį, į kurią Aš jus vedu, visada, kai valgysite tos žemės duoną, aukokite auką Kūrėjui.

Nuo pirmos jūsų tešlos, chala paaukokite, kaip aruodo auką, taip aukokite ją. Nuo pirmos tešlos duokite Kūrėjui auką visose jūsų kartose“.

Iš čia matyti, kad ši priedermė turėjo būti vykdoma iš karto po to, kai tauta įėjo į Izraelio žemę Jehošua bin Nuno laikais – dar iki jos užkariavimo ir padalinimo tarp Izraelio giminių.

Išeina, kad ši priedermė vykdoma tik Izraelio šalies teritorijoje ir tik tuo laiku, kai visa tauta gyvena tėvynėje.

Vadinasi, mūsų laikais chala priedermė yra vykdoma tiktai pagal išminčių, kurie pergyveno, kad ši priedermė nebūtų užmiršta, nustatymą.

Chala atskiriama nuo tešlos tada, kai ji jau paruošta. Jei pamiršome tai padaryti, galima atskirti ją jau nuo iškepto gaminio.

Bet visa tai tik tada, kai tešla paruošta naudojant miltus iš penkių rūšių javų.

Minimalus tešlos, nuo kurios atskiriama chala, kiekis – jei joje esančių miltų tūris atitinka 43 ir 1/5 kiaušinių (užuomina į tai randama pačiame žodyje החלה achala, skaitinė žodžio חלה chala reikšmė – 43, o raidės ה – žodžio artikelio reikšmė 5, kas duoda užuominą į penktąją kiaušinio dalį).

Šiuolaikinėje kalboje tai reiškia, kad chala atskiriama nuo tešlos, kurioje yra 1700 g miltų ir tuo metu yra pasakomas palaiminimas: .הָעִסָה מִן חַלָה לְהַפְרִיש בָּרוּךְ אַתָּה ה', אֱלהֵינוּ מֶלֶךְ הָעולָם, אֲשֶׁר קִדְּשָׁנוּ בְּמִצְותָיו וְצִוָּנוּ „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, apšvietęs mus savo priedermėmis ir liepęs mums atskirti chala“.

Jei tešloje miltų yra mažiau nei 1700 g, bet ne mažiau nei 1200 g, tai chala atskiriama be palaiminimo.

Jei tešla daroma ne tam, kad ją kepti (krosnyje), o virimui ar kepinimui, tai chala taip pat atskiriama be palaiminimo.

Priimta, kad chala būtų chazait dydžio, t.y. 27 g.

Pagal Toros įstatymą chala priklauso kohenui, kaip viena iš „dovanų kohenui“.

Bet tam, kad valgyti chala, kohenas turi būti rituališkai švarus, o mūsų laikais visi esame ritualiniame nešvarume, tad chala neatiduodama kohenams, o deginama ugnyje.

Chalos negalima atskirti Šabatų ir švenčių metu, nes šitas veiksmas daro tešlą tinkamą vartojimui, t.y. tai ištaiso ją, o tai draudžiama daryti per Šabatą ar per šventę.

Chalos atskyrimo priedermę visada atlieka namų šeimininkė.

Vienok ten, kur nėra moters-šeimininkės – kepyklose, konditerijose ir restoranuose – tai atlieka vyras.


„Apgaulingas žavesys ir melagingas grožis“


Chalos atskyrimas – viena iš specifinių moteriškų priedermių.

Kitos dvi – tai nida (žr.skyrių „Šeimyninio gyvenimo tyrumas“) ir šabatinių žvakių uždegimas.

Pasakyta Mišlei knygoje 31 skyriuje: „Apgaulingas žavesys ir tuščias grožis“ – žmona, bijanti Kūrėjo, verta pagarbos“.

Žodis החן hachen („žavesys“) – tai užuomina į tris moteriškas priedermes: iš jį sudarančių trijų raidžių pirmoji - ה reiškia הדלקה - šabatinių žvakių uždegimą, ח - חלה chala, נ - נדה nida.

Ir dar išminčiai sako, kad jei „apgaulingas žavesys“, t.y. šios trys priedermės nėra vykdomos kaip reikiant, tai „tuščias grožis“ – tokios moters išorinis patrauklumas nieko nereiškia.

Tik moteris, „bijanti Kūrėjo, verta pagarbos!”


Kohenas ir levitas


18-me Dvarim skyriuje parašyta: „Nebus šventikams, levitams, visai Levi giminei dalies ir nuosavybės kartu su Izraeliu“.

Levi giminė skirta aukštesniems, dvasiniams tikslams ir jie turi dirbti darbą dėl viso Izraelio. Levitai buvo pasklidę po 48 miestus, kurie buvo skirtingose šalies vietose ir pagrindinis jų uždavinys buvo mokinti tautą Toros įstatymų, parodyti jiems teisingą kelią gyvenime.

Be to, jie kartu su kohenais atliko Šventyklos tarnystę Kūrėjui.

Moše, atsisveikindamas su Izraeliu prieš mirtį, taip apibūdina levitų paskirtį (Dvarim, 33): „Mokina Tavo įstatymų Jakovą ir Tavo Toros – Izraelį; aukoja smilkalus prieš Tave ir deginamąją auką ant Tavo aukuro“.

Ir taip pasakė pranašas Malachi (2 sk.): „Nes koheno lūpos saugo žinias ir Toros prašo iš jo lūpų“.

Be tautos mokymo ir auklėjimo Šventyklos tarnavime, kohenai taip pat buvo gerai išmanantys ritualinio švarumo, nekilnojamo ir kilnojamo turto įkainojimo klausimus, o taip pat kitas socialines problemas.

Kitose šalyse šventikai ir valdžia neretai veikdavo išvien, pavergdami tautą.

Kai bado metu Josefas už duoną supirko visas žemes Egipte faraonui, Egipto žynių valdos liko jų nuosavybėje: „Nes žyniai gaudavo iš faraono maistą, ir jie buvo aprūpinti tuo, ką duodavo jiems faraonas – todėl nepardavė jie savo žemės (Berešit, 47)“.

O kaip pas judėjus? „O tai bus nustatymas kohenams iš tautos, nuo atnešančių aukai jautį arba ėriuką: turi atiduoti kohenui blauzdą, žandikaulį ir skilvį; pirmą derlių javų, vyno ir aliejaus, taip pat tavo avių vilnos atiduok jam – nes jį išrinko Kūrėjas, tavo Dievas, iš visų tavo giminių, kad tarnautų Kūrėjui, jis ir jo sūnūs visas dienas“ (Dvarim, 18:3).

Iš čia išeina, kad viskas, ką gaudavo kohenai, priklausė tik nuo geros žmonių valios, kurie patys spręsdavo, ar duoti kohenui tai, kas geriausia, naudingiausia ir vertingiausia.

Šiais laikais, kai nėra Šventyklos, kohenų ir levitų funkcija greičiau simbolinė.

Kohenas atlieka pirmagimio išpirkimą, laimina tautą maldos metu, pirmas ateina Toros skaitymui sinagogoje. 

Tora įsako: „Pašventink jį“ – tai yra parodyk jam ypatingą pagarbą ir jam pirmam iš visų rodyk garbę.

Kohenas ne tik turi teisių, bet ir nemažai pareigų: jis negali turėti jokio kontakto su mirusiais: nei užeiti į kapines, nei nešti karstą ir iš viso dalyvauti laidotuvėse.

Išimtis yra tada, kai miršta koks nors vienišas, nežinomas žmogus, kurio nėra kam palaidoti.

Jo laidotuvių organizavimas didelė priedermė ir dėl jos kohenas turi paaukoti savo aukštą padėtį.

Tik jeigu miršta patys artimiausi giminės, kohenas turi teisę dalyvauti laidotuvėse.

Kohenas negali vesti nei išsiskyrusios, nei taip vadinamos chaluca (jei miršta vyras ir žmona neturi vaikų, ją turi vesti vyro brolis, arba duoti jai chaluca išlaisvinimą, tada ji gali ištekėti už bet ko kito, kohenui tokios moters vesti negalima), nei perėjusios į judaizmą (gijoret).

Levitai atlieka kohenų pagalbininkų funkciją, pavyzdžiui, kai kohenai ruošiasi palaiminti tautą, levitai pila jiems vandenį rankų apsiplovimui.

Levitai ateina Toros skaitymui antri, po kohenų.

Kohenų ir levitų statusas išlieka tautoje, su viltimi, jog ateis diena, kai išsipildys tūkstantmetė svajonė ir vėl bus atstatyta Šventykla Jeruzalėje.