[1] [2] [3] [4] [5] [6] [7] [8] [9] [10] [11] [12] [13] [14] [15] ... ... ... [876] [877] [878] [879] [880] > Atgal
Ravas Baruchas domėjosi mokinių gyvenimu taip, kaip savo, ir netgi labiau. Jis džiaugėsi jų džiaugsmais taip, tarsi tai būtų jo paties džiaugsmas. Jis liūdėjo dėl jų liūdesio, pergyveno dėl jų rūpesčių, tarsi tai būtų jo paties rūpesčiai, ir netgi labiau.
Iš tikro kiekviename atskirame parcufe, t.y. induose ch – b – d ir ch – g – t iki „krūtinės“ šviesos yra paslėptos.
Parašyta: „Žodžiai, išeinantys iš širdies, įeina į širdį“ (Even Ezra „Širat Israel“, 156 psl.). Tačiau, kodėl mes matome, kad net kai žodžiai įėjo į širdį, žmogus vis tiek nukrenta iš savo dvasinės pakopos?
Ir jei pažiūrėsime į materialų pasaulį, atsiskleidžiantį mūsų pojūčiuose, taip pat surasime tokius „konkrečius” dalykus, apie kuriuos iš tikro mes neturime jokio apčiuopiamo supratimo ir įsivaizdavimo.
Persivalgymas yra didesnė blogybė už visas išvardintas aukščiau, nes, būdamas besotis, žmogus ateis prie gašlumo, melagingos priesaikos, neapykantos žmonėms ir pavydo.