כִּי תָצוּר אֶל עִיר יָמִים רַבִּים לְהִלָּחֵם עָלֶיהָ לְתָפְשָׂהּ, לֹא תַשְׁחִית אֶת עֵצָהּ לִנְדֹּחַ עָלָיו גַּרְזֶ כִּי מִמֶּנּוּ תֹאכֵל, וְאֹתוֹ לֹא תִכְרֹת: כִּי הָאָדָם עֵץ הַשָּׂדֶה, לָבֹא מִפָּנֶיךָ בַּמָּצוֹר. דברים כ' – יט Jei „apgulsi“ miestą daugelį dienų, kad užkariautum jį, neišnaikink medžių, pakeldamas prieš juos kirvį, nes iš jų (medžių) valgysi, todėl neiškirsk jų. Juk žmogus (ne) lauko medis, kad įeitų nuo tavęs į slėptuvę. (Dvarim 20 – 19)

פרי חכם אגרות קודש יד

„Šventi laiškai“ psl. 14

Parašyta: „Pražus kalbantys netiesą, melagiais ir apgavikais šlykštisi Kūrėjas“ (Tehilim 5 – 7).

Pradėjo tas senis ir pasakė: „Ir dykumoje, kurią matei, kur nešė tave Kūrėjas, kaip nešioja žmogus savo sūnų“ (Dvarim 1 – 31).

Pradėjo (atidarė) rabi Šimonas ir tarė, apie ką parašyta: „Ir atsuko Chizkijahu veidą į sieną ir meldėsi Kūrėjui“( Ješajahu 38 –2).

„Kiekvienas, išleidžiantis savo dukterį už prasčioko, lyg suriša ją ir padeda prieš liūtą” (Talmudas, Psachim).

Visos sielos, ateityje ateisiančios į pasaulį, visos yra susijungusios viršuje, t.y. visos padalintos į vyrą ir moterį.