[1] [2] [3] [4] [5] [6] [7] [8] [9] [10] [11] [12] [13] [14] [15] ... ... ... [803] [804] [805] [806] [807] > Atgal
Judėjų pasaulėžiūra, pagrįsta tikėjimu sielos nemirtingumu ir gyvenimu ateinančiame pasaulyje, mato mirtyje tik perėjimą nuo gyvenimo materialiame pasaulyje, prie gyvenimo dvasiniame pasaulyje - absoliutaus gerumo pasaulyje.
Yra žinoma, kad materiali visuomenės narių vienybė – tai visos laimės ir pasisekimo esmė, o susipriešinimas – tai visų katastrofų ir blogio šaltinis.
Iš tikro dvasiniame gyvenime individas jau nėra įpareigotas sekti paskui visuomenės daugumą.
Nors yra žinoma, kokios gamtos jėgos iššaukia gamtos reiškinius, gluminančius savo grožiu ar neįprastumu, sakant palaiminimą reikia pabrėžti, kad visame tame pasireiškia Kūrėjo, sukūrusio ir įgalinančio veikti visas šias jėgas, didybė.
Ir dabar visiškai suprantamas individo laisvės aspektas. Tačiau iš tikro egzistuoja klausimas: iš kur dauguma paėmė sau teisę „apriboti“ individo laisves“? Tai reiškia atimti iš žmogaus tai, kas yra brangiausia jo gyvenime, t.y. „laisvę“?