kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • אולם עדיין נשאר לנו מקום לשאלה, אם כל תכלית התורה וכל הבריאה, אינה אלא להרים את האנושות השפלה, עד שיהיו ראויים לאותו רוממות הנפלאה – "ולדבקה בו יתברך ויתעלה". היה לו לברא אותנו ברוממות זו, ולא להטריח אותנו ביגיעת הבריאה, התורה והמצוות? בעה''ס, אהבת ה' ואהבת הבריות Tačiau dar lieka klausimas, jei visos Toros ir visos kūrinijos tikslas – „pakelti“ žmoniją į šias nuostabias „susiliejimo su Kūrėju“ aukštumas, kodėl nebuvo galima iškart žmonijos sukurti tokiame lygyje? Ir kodėl dar reikėjo kūriniją apsunkinti didelėmis pastangomis Toroje ir priedermėse? (Baal Sulamas „Meilė Kūrėjui ir meilė žmonėms“)

שמעתי ד 

„Šamati” 4

tai, ką girdėjo ravas Baruchas iš savo tėvo Baal Sulamo

 
 
 

Uždaryti užduotį

 




                          „Kokia anuliavimosi prieš Kūrėją sunkumo priežastis”?



Turime žinoti, kokia sunkumo, kuris jaučiamas, kai žmogus nori dirbti anuliavęs savo esybę prieš Kūrėją ir nesirūpinti savo nauda, priežastis?
Iš tikro žmogus ateina prie būsenos, jog jam atrodo, kad visas pasaulis pasilieka savo vietoje, o tik jis lygtai dingsta iš šio pasaulio.


Žmogui atrodo, kad jis, dėl anuliavimosi prieš Kūrėją, palieka savo šeimą ir draugus.
Ir ši priežastis vadinasi – „tikėjimo stoka“.
Tai reiškia, kad žmogus nemato, prieš ką jis anuliuojasi, t.y. jis visai nejaučia Kūrėjo realybės, ir tai jam sąlygoja sunkumą.


Tačiau, kai žmogus pradeda jausti Kūrėjo realybę, jo siela iš karto ima trokšti anuliuotis ir susijungti su „Šaknimi“, bei įsijungti į ją kaip „žvakė prieš fakelą“, be jokio žinojimo ir proto.
Ir tai žmogui ateina natūraliai, kaip ir žvakė, kuri „natūraliai“ anuliuojasi prieš fakelą.


Todėl svarbiausias žmogaus darbas – ateiti prie Kūrėjo pajautimo, t.y. pajausti Kūrėjo realybę, kad „pilna žemė Jo garbės“.
Tai ir yra visas žmogaus darbas, kuriam jis turi atiduoti visą savo energiją.


Taip pat žmogus neturi „apsigauti“, kad jam reikia pasiekti kitą tikslą gyvenime.
Tai reiškia, kad žmogui trūksta tik vieno dalyko – tikėjimo Kūrėju nusipelnymo.
Tai yra visas žmogaus užmokestis.


Taip pat turime žinoti, kad nėra skirtumo tarp mažo ir didelio „švytėjimo“, kurį žmogus pasiekia.
Iš tikro šviesoje nėra jokio pasikeitimo, bet visi pasikeitimai yra tik induose (noruose), gaunančiuose šią gausybę, kaip parašyta: „Aš Havaja (vardo) nepakeičiau“.
Todėl tiek, kiek žmogus sugeba padidinti „indus“, tiek jis padidina „šviesą“.


Tačiau iškyla klausimas, kaip žmogus gali padidinti „indus“?
Atsakymas.
Tuo dydžiu, kuriuo žmogus garbina Kūrėją ir dėkoja Jam už tai, kad Kūrėjas jį priartino prie savęs, kad jaustų Jį truputį, taigi tuo dydžiu žmogus padidina „indus“.
Žmogus turi galvotų apie šio dalyko svarbumą, t.y. apie tai, kad jis nusipelnė trupučio ryšio su Kūrėju.
Ir pagal šio svarbumo dydį, kurį žmogus sau įsivaizduoja, tuo dydžiu jam didėja jam „šviesa“.


Dar žmogus turi žinoti, kad jis niekada nesužinos tikro ryšio tarp žmogaus ir Kūrėjo svarbumo dydžio, t.y. žmogaus negali įvertinti tikros tos savybės vertės.
Tačiau pagal tą dydį, kiek žmogus vertina Kūrėjo svarbumą, tuo dydžiu jis pasiekia Jo didumą.
Ir taip žmogus gali nusipelnyti, kad ši Kūrėjo „šviesa“ pasiliktų pas žmogų pastoviai.