kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ועתה לענין ג' המדות הנשארות, שהן: חסד, צדק, ושלום. שלכאורה, לא נבראו מתחילתם. בעה''ס, השלו בעולם Kitos, šalutinės savybės: gerumas, teisingumas ir taika atsirado pasaulyje tik „sustiprinti“ labai „silpną“ tiesos savybę. (Baal Sulamas „Taika Pasaulyje“)

שמעתי ח 

„Šamati“ 8

tai, ką girdėjo ravas Baruchas Ašlagas iš savo tėvo Baal Sulamo

 
 
 

Uždaryti užduotį

       



„Koks skirtumas tarp šventumo ir sitra achra šešėlio“


Parašyta: „Kol padvelks diena ir pabėgs šešėliai ” (Šir haŠirim 2).
Reikia suprasti, kas yra „šešėliai” dvasiniame darbe ir kodėl yra du „šešėliai“?
Iš tikro, kai žmogus nejaučia Kūrėjo valdymo, kad Jis valdo pasaulį aspektu:
„Geras ir darantis gerumą”, tai vadinasi „šešėlis“, paslepiantis saulę.
Kaip ir su materialiu šešėliu, kuris paslėpdamas saulę, nedaro jai jokio pakeitimo, tačiau saulė ir toliau šviečia visu stiprumu.
Taip ir čia, nors žmogus ir nejaučia Kūrėjo valdymo, tai nedaro jokio poveikio „viršuje“, t.y. viršuje nėra jokio pasikeitimo, kaip parašyta: „Aš savo vardo Havaja nepakeičiau“.
Ir visi pasikeitimai yra pas „gaunančius“.


Šiame „šešėlyje“ – „paslėpime“, reikia išskirti du aspektus:
1. Dar yra žmogui galimybė pergalėti „tamsą“ ir „paslėpimą“, kuriuos jis jaučia, pateisinti Kūrėją ir melstis Jis „apšviestų“ žmogų.
Ir žmogus gali pamatyti, kad visi „paslėpimai“, kuriuos jis jaučia, ateina iš Kūrėjo.
Tai reiškia, kad Kūrėjas sąlygoja žmogui visa tai, kad atsivertų jo malda ir jis trokštų susilieti su Kūrėju.
Tada žmogus nori išsivaduoti iš kentėjimų, kuriuos jis gauna iš Kūrėjo, todėl žmogus daro viską, kas yra jo jėgose.
Todėl, kai žmogus gauna paslėpimus ir kentėjimus, jis turi imtis jau žinomos priemonės – tai yra padidinti maldą, kad Kūrėjas padėtų jam ir išvestų iš būsenos, kurioje jis dabar randasi.
Ir šioje būsenoje žmogus dar tiki Kūrėjo valdymu.


2. Tačiau, kai žmogus ateina į būseną, kurioje jis jau negali „pergalėti“.
Tada žmogus jau negali sakyti, jog visi skausmai ir kentėjimai, kuriuos jis jaučia, yra siunčiami jam Kūrėjo, kad jų dėka jų jis galėtų pakilti į aukštesnę pakopą.
Tada žmogus įteina į netikėjimo (ח''ו neduok dieve) būseną, kurioje žmogus jau negali tikėti Kūrėjo valdymu.
Ir savaime suprantama, kad tada žmogus negali ir melstis.


Iš tikro yra dvi šešėlių rūšys, ir tai reiškia, kad „šešėliai pabėgs“, t.y. „šešėliai“ dings iš pasaulio.


„Klipos“ – „šešėlis“ vadinasi:
„Kitas, iškastruotas dievas, negalintis duoti vaisių“.


„Šventumas vadinasi:
„Jo šešėlyje mėgavausi ir sėdėjau, ir jo vaisiai saldūs mano gomuriui“.


Iš tikro šventume žmogus sako, kad visi „paslėpimai“ ir „kentėjimai,“ kuriuos jis jaučia, tai Kūrėjo siunčiamos „būsenos“.
Tai yra todėl, kad būtų žmogui galimybė dirbti dvasinį darbą „tikėjimu aukščiau logikos“.
Todėl, kai žmogus turi jėgų taip sakyti, kad Kūrėjas sąlygoja jam šias būsenas, tai žmogui tik į gera.
Ir žmogus to dėka gali dirbti „dvasinį darbą“, kad sąlygotų „malonią dvasią“ Kūrėjui, be jokios naudos sau.
Tada žmogus ateina prie suvokimo ir tikėjimo, kad Kūrėjas gauna malonumą iš šio žmogaus „dvasinio darbo“, kuris visas yra paremtas „tikėjimu aukščiau logikos“.

Ir tada žmogus nesimeldžia Kūrėjui, kad „šešėliai“ dingtų iš pasaulio, bet tik sako:
„Aš matau, kad Kūrėjas nori, kad aš dirbčiau Jam tokioje formoje – „tikėjime aukščiau logikos“.

Iš tikro žmogus sako:
„Jei Kūrėjas jaučia malonumą iš šio mano dvasinio darbo, koks man skirtumas, kad aš dirbu šį darbą „Veido paslėpimo“ būsenoje“.

Ir žmogui neatrodo šis dvasinis darbas menkas, nors žmogus randasi „Kūrėjo Veido“ paslėpimo būsenoje.
Tada žmogus sutinka su Kūrėjo valdymu visa savo širdimi bei siela.
Todėl šis „šešėlis“ duoda žmogui „gyvenimą“.
Tai ir vadinasi:
„Jo šešėlyje mėgavausi“.
Ir žmogus trokšta šios „būsenos“, kad galėtų pasiekti nors kokį pergalėjimą „tikėjimu aukščiau logikos“.


Tačiau jei žmogus nesistengia „paslėpimo“ būsenoje, kai dar gali melstis, kad Kūrėjas priartintų jį, ir jei žmogus apsileidžia, tada jam yra siunčiamas  antras „paslėpimas“.
Ir šiame „paslėpime“ žmogus jau negali net melstis.
Iš tikro tai yra dėl nuodėmės, kai žmogus nesistengė „paslėpime“ iš visų jėgų melstis Kūrėjui, todėl ir atėjo prie šio „kritimo“...


Tačiau, net jei žmogus ir atėjo į šią būseną, pasigaili jo „viršuje“, ir dar sykį duoda jam „sužadinimą iš viršaus“, ir viskas dar kartą prasideda ta pačia tvarka.
Kol galiausiai žmogus „sustiprėja“ maldoje, nes Kūrėjas girdi kiekvieną maldą, todėl vėl priartina žmogų ir grąžina prie gerumo.