kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Ir išėjo Jakovas iš Beer Ševos, ir nuėjo į Charaną. Ir priėjo vietą, ir apsinakvojo ten, nes nusileido saulė, ir paėmė iš vietos akmenų, ir pasidėjo sau po galva, ir atsigulė toje vietoje. (Berešit 28 – 10, 11)
  • !שבת שלום
  • Šabat Šalom!

שלבי הסולם דברים כי אתם המעט מכל העמים 

Šlavei haSulam „Juk jūs mažiausi iš tautų“

ravas Baruchas Ašlagas

 
 
 

Uždaryti užduotį

 


                                       


                                                           (Ištraukos)


Dvasiniame darbe žmogus neturi prašyti Kūrėjo, kad Kūrėjas atskleistų savo didumą ir žmogus pajaustų tame „skonį“.
Iš tikro žmogui reikia prašyti Kūrėjo, kad Jis duotų jėgų „pergalėti“ savo „kūną“,
ir dirbti (dvasinį darbą) su džiaugsmu.

Todėl tokioje būsenoje darbas yra tik Kūrėjui, nes žmogaus egoizmas negauna jokio malonumo,
ir jaučia jame „žemės“ skonį.
Tada žmogaus darbas iš tikrųjų yra „Dangaus vardu“, ir čia nėra vietos „sveikam protui“,
nes žmogus mato, kad jo prigimtis nesutinka su juo visiškai.


Todėl toks darbas gali būti vykdomas tik dėka stebuklo iš Dangaus,
ir tai yra vadinama „išėjimas iš Egipto“.
Iš tikro žmogus turi visai „išeiti“ iš savo dabartinės logikos,
t. y. iš savo prigimties, kuri sako,
kad negalima padaryti nieko, jei tai neteikia malonumo sau.


Ir čia žmogus prašo Kūrėjo, kad Jis duotų, jėgų eiti šiuo keliu.
Todėl ši malda yra tikra, nes žmogus mato,
kad kitaip – jis žuvęs.
Taip pat dabar žmogus turi artimą kontaktą su Kūrėju,
nes niekas kitas pasaulyje žmogui negali padėti.


Iš tikro kiekvienas kritimas – tai „išbandymas“.
Ir jei žmogus gali išstovėti „išbandyme“,
t. y. mintyse, kurios ateina pas žmogų,
tai leidžia jam pamatyti,
ar žmogus yra šventumo valdžioje, ar ne.


Todėl „kritimo“ metu žmogus gali pamatyti,
kad visas jo dvasinis pastatas, kurį jis pastatė „pakilimo“ metu,
viskas buvo pastatyta ant jo egoizmo.
Tačiau „kritimo“ būsenoje žmogus negali objektyviai vertinti ir priimti sprendimus.
Ir tik po to, kai žmogus vėl gauna vėl „priartinimą“ iš viršaus,
jis gali objektyviai matyti viską.
Apie tai parašyta: „Aš, Kūrėjas, esu su jumis jūsų nešvarumuose“.


Ir nors dar žmogus randasi savo savimeilėje,
vis tiek ateina pas jį „švytėjimas“ iš viršaus,
vadinamas אתערותא דלעילא (itoruta deleeila) „sužadinimas iš viršaus“.
Todėl „pakilimo“ metu žmogus turi pats „sužadinti“ savyje „kritimo“ būseną,
kuri buvo pas jį anksčiau.
Ir pagalvoti dėl kokios priežasties tada gavo „kritimą“,
ir ką turi ištaisyti, kad vėl taip neatsitiktų.


Taip pat reikia tikėti, kad žmogus įėjo į „kritimą“ todėl,
kad jį „išmetė“ jį iš viršaus ir jis „nukrito“ taip žemai.
Tada galima „dirbti“ su savimi ir padaryti „ištaisymus“,
kad suprasti „kritimą“ ir vėl nesugrįžti.
Ir svarbiausia suvokti, kad „kritimas“ tai tik ištaisymas.


Baal Sulamas sakė, jei žmogus brangina ir dėkoja už kiekvieną dalyką,
kurį gavo iš viršaus, tai sąlygoja,
kad žmogui būtų duodamas truputis tikro švytėjimo.
Iš tikro „viršuje“ mato, kad žmogus mokės tai išsaugoti.
Apie tai pasakė išminčiai Talmude (Chagiga 4 – 1):
„Mokėmės: kas yra kvailys? Tas, kas praranda viską, kas jam yra duodama“.


Yra taisyklė – tai kas žmogui nesvarbu,
nėra saugoma akylai, todėl prarandama.
Todėl iš viršaus neduodamas švytėjimas,
jei žmogus nesugeba jo išsaugoti.
Tačiau jei „viršuje“mato,
kad žmogus vertina net ir mažiausią dalyką šventume,
tada jis iš tikro mokės išsaugoti, tai ką jam duos.
Vadinasi, jei žmogus stengiasi šlovinti ir dėkoti Kūrėjui už tai,
kad davė jam protą ir norą priartėti prie šventumo,
tai sąlygoja, kad iš viršaus duotų jam ir tikrą „švytėjimą“.