kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • וזהו סוד ענין קבלה מעסית, ולכן אסור להשתמש בה, כי בהחרח יתדבק גם ברע המתדבק בטוב. רח''ו שערי קדושה Yra griežtas draudimas užsiiminėti praktine kabala, nes būtinai prie gėrio „prilips“ ir „blogis“, susimaišęs su „gėriu“. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

שלבי הסולם מועדים נעשה נס לשושנים  

Šlavei haSulam „Padarė stebuklą“

ravas Baruchas Ašlagas

 
 
 

Uždaryti užduotį

          


                        


                                                           (Ištraukos)


Žinoma, kad dvasinis darbas, kurį mes turime stengtis atlikti visais įmanomais būdais,
yra tam, kad ateiti prie formų sutapimo su Kūrėju,
tai yra vadinama „susiliejimas“ דבקות – dvekut.
Tik tada galima ateiti į kūrimo tikslą, kuris yra „padaryti gera kūrinijai“.


Tačiau prieš tai, kol kūriniai, t.y. žmonės, pasiekia formų (norų) su Kūrėju sutapimą, kūrinijos tikslas negali būti atvertas visiems.
Todėl kūrimo tikslas turi būti paslėptas, ir mes turime tuo tik tikėti.
Ir dar, tai kas yra atverta visų akims, prieštarauja šiam gerumui.
Tai reiškia, kad kiekvienas jaučia nepasitenkinimą ir visada pyksta ant aukštutinio valdymo,
jei tiki, kad viskas išeina tik iš Kūrėjo.


Paprastai sunku žmogui pasakyti, kad jis yra patenkintas gyvenimu,
ir kiekvieną dieną palaiminti Kūrėją bei ir pasakyti Kūrėjui didelį ačiū,
už tai, kad Jis elgiasi su žmogumi su ypatingu gerumu.
Iš tikro realiai žmogus visada gyvena gyvenimą pilną trūkumų ir kentėjimų,
be to jis nesupranta savo „gyvenimo prasmės“.
Todėl, kai žmogus pradeda galvoti apie gyvenimo tikslą,
jis klausia savęs, ką gi jis nusipelno, šioje „gyvenimo kovoje“?


Ir kai ateina į žmogaus gyvenimą truputis malonumo,
šis malonumas iškart „nugirdo“ žmogų.

Taip, kad žmogus „praranda“ protą ir nuovoką,
bei užmiršta net galvoti apie gyvenimo prasmę.
Tačiau, kai malonumas, kuriame buvo „nugrimzdęs“, vėl dingsta dėl įvairių priežasčių,
žmogus iš naujo ima galvoti apie „gyvenimo tikslą“.
Ir tik tada, kai žmogui nėra kuo aprūpinti savo „kūną“ (egoistinius norus),
t.y. kai žmogus vėl nebejaučia malonumo,
jis iškart pradeda galvoti apie „gyvenimo prasmę“.
Tada žmogus vėl klausia savęs,
koks jo „gyvenimo tikslas“?
Kam jis atėjo į šį pasaulį?
Argi kūrimo tikslas buvo, kad žmonės kentėtų skausmus?
Ši būsena, kai žmogus pradeda klausti savęs kas? ir dėl ko? reiškia,
kad žmogus pakelia galvą virš „gyvenimo tėkmės“.
Iš tikro šioje „tėkmėje“ randasi visi žmonės,
ir paprastai jiems nėra kada galvoti apie būties klausimus.
Tai reiškia, kad visi eina „pasroviui“, kur neša vanduo.
Ir nėra nei vieno, kuris galėtų pamatyti viso to „pabaigą“,
t.y. kur gi nuneš „gyvenimo srovė“.
Iš tikro tik malonumo nebuvimas (nemalonumai) leido žmogui pakelti galvą,
ir pažiūrėti į „gyvenimo tikslą“.
Būtent tada žmogus „mato ir girdi“ lyg kreipimąsi iš viršaus,
kuris sako jam, kad pasaulis vis tik sukurtas tam,
kad „padaryti gera kūriniams“.
Tačiau „knygos ir autoriai“ sako žmogui, kad yra sąlyga,
kaip galima pajusti šį „gerumo skonį“.
Ši salyga vadinasi „sąlygojimo indai (norai)“.
Todėl Kūrėjas reikalauja šios „sąlygos“,
nes kitaip Jis negali duoti viso šio „gerumo ir malonumo“.
Ir ši „sąlyga“ yra ne todėl, kad to reiktų Kūrėjui...,
juk pas Kūrėją nėra trūkumo.
Tai reiškia, kad Kūrėjui nereikia, jog žmonės įvykdytų Jo reikalavimus, kaip parašyta:
„Jei tu buvai teisus, ką tai Jam duos“( Jobas 35 - 7).
Tačiau sąlyga, kurią iškėlė Kūrėjas, yra pačio žmogaus naudai.
Ir ši sąlyga: formų (norų) su Kūrėju sutapimas.

Baal Sulamas, Baal Šem Tovo vardu, sakė:
kartais žmogus turi pasirinkti iš dviejų skirtingų dalykų,
ir negali nuspręsti kas teisingas.
Patarimas yra tas, kad žmogus turi žiūrėti į tai,
kuris dalykas reikalauja daugiau pastangų.


Iš tikro žmogus ir turi rinktis šį dalyką todėl,
nes toje vietoje kur yra pastangos,
t.y. „kūnas“ (egoizmas) nesutinka,
ten tikrai yra šventumas.
Ir šį dalyką žmogus turi skubėti įvykdyti.


Todėl išeina, kad čia yra du keliai:
1. Tikėjimo kelias.
2. Žinojimo kelias.
Ir žmogus turi rinktis „tikėjimo kelią“,
nes kūnas nesutinka su šiuo keliu,
ir tai – šventumo kelias, sąlygojimo kelias.
Tačiau „kūnas“ nori elgtis būtent atvirkščiai,
jam tai atrodo nereikalingi, „nelogiški“ dalykai.
„Kūnas“ (egoistinė logika) nesupranta kam iš vis to reikia,
todėl kūnas visada nori „pabėgti“ nuo tikėjimo aspekto.
Iš to kas pasakyta aišku, kad „stebuklas“, kuris įvyksta žmogui,
jei jis persveria save į „šventumą“, ateina ne iš „blaivaus proto“ pusės.
Iš tikro tai ateina iš „nereikalingo (svetimo)“ kūnui dalyko pusės,
ir tai yra „pastangos“, kuriomis kūnas bodisi.
Todėl „kūnas“ laiko pastangas nereikalingu dalyku,
ir būtent iš šito „priedo“, t.y. kuo žmogaus „kūnas“ bodisi,
atsitinka „stebuklas“ ir žmogus įeina į „šventumą“.


Todėl, kai ateina pas žmogų „iš viršaus“ truputis šviesos,
ir jis pradeda jausti skonį Toroje ir priedermėse,
tada skaitosi, kad žmogus yra „pakilime“.
Ir jei žmogus sako:
„Palaimintas Kūrėjas, dabar aš jau neturiu eiti „tikėjimo keliu“,
bet žinojimas ir malonumas įpareigoja mane vykdyti Torą ir priedermes“,
tuo žmogus pažeidžia „tikėjimo aspektą“.
Todėl, jei žmogus sako:
„Dabar aš jau laisvas nuo „tikėjimo jungo“,
tada jis iškart „krenta“ iš savo pakopos,
nes pažeidė „tikėjimo aspektą“.


Ir kad to neatsitiktų Baal Sulamas perspėjo:
„Žmogus turi priimti malonią (šviesos poveikio) būseną ne kaip pagrindą,
bet kaip liudijimą“.

Tai reiškia, kad žmogus turi galvoti:
„Dabar aš matau, kad tikėjimo kelias, tai tiesos kelias,
ir Kūrėjas nori, kad aš eičiau šiuo keliu.
Todėl aš dabar matau, kad Kūrėjas priartino mane ir truputį „atsidengė“ Save,
ir to pasekoje aš nusipelniau pajusti užtikrintumą, gerumą ir malonumą,
kurį Kūrėjas nori duoti kūriniams, nes tai ir yra kūrimo tikslas.

Iš tikro pas Kūrėją חס ושלום (chas ve šalom, neduok dieve), nėra jokio trūkumo,
kad Jam reiktų, jog apatiniai (žmonės) įvykdytų Jo reikalavimus, kuriuos Jis kelia.
Apie tai parašyta:
„Jei pasiteisinsi, ką tai duos tau“.
Tačiau visi reikalavimai, kuriuos Kūrėjas iškelia,
visi yra žmogaus naudai.
Tai galime suprasti iš pavyzdžio.
Turtingas draugas sako savo geram bičiuliui:
„Aš noriu duoti tau daug aukso ir sidabro,
tik turiu tau vieną sąlygą, kitaip negalėsiu tau nieko duoti“.
Tada neturtingas bičiulis klausia:
„Kas tai per sąlyga?“


Tada turtingas draugas atsako:
„Ateik pas mane su dideliais ir mažais maišais,
tada galėsiu juos pripildyti auksu ir sidabru.
Ir žinok, iš mano pusės nėra jokių apribojimų,
kiek norėsi, tiek galėsi paimti.
Visas aukso ir sidabro kiekis priklauso tik nuo tavęs.
Todėl, kiek galėsi atnešti man maišų,
tiek aš ir pripildysiu.
Tai ir yra mano sąlyga“.


Be jokios abejonės išeina, kad sąlyga,
kurios reikalauja draugas, yra tik gaunančio naudai.
Taip pat ir Kūrėjo darbe.
Iš tikro žmogus turi įvykdyti visus Kūrėjo reikalavimus,
nes viskas yra žmogaus naudai.


Tačiau iš tikro žmogus galvoja atvirkščiai,
t.y. žmogus mano,
kad Kūrėjui kažko reikia iš jo.
Tai yra todėl, kad žmogus sukurtas su noru gauti sau,
ir negali netgi suprasti, kad galima ką nors daryti be naudos sau.
Todėl, kai sakoma žmogui, kad Kūrėjas nori, kad žmogus dirbtų Jam,
kūnas supranta tai, tik kaip „Kūrėjo naudą“,
ir aišku, kad kūnas priešinasi šiam darbui.
Tai ir yra visas, norinčių įeiti į dvasingumą, „darbas“,
nes reikia dirbti prieš savo egoistinę prigimtį,
todėl tai ir vadinama „darbu“.


Iš to kas pasakyta aišku,
ko trūksta mums, norint įeiti į dvasingumą?
Ir tai tik, kad galėtumėme dirbti dėl „malonios dvasios Kūrėjui suteikimo“.
Todėl, mes turime tuo patikėti,
nors akivaizdžiai (kol kas) to dar nematome.
Tai reiškia, kad „kūnas“ mums rodo kitą, „iškreiptą“ tiesą.
Ir, jei mes stengsimės patikėti,
kad mūsų darbas „suteiti malonią dvasią Kūrėjui“ yra mūsų naudai,
mes galėsime pateikti Kūrėjui šiuos trūkstamus „maišus“(iš pavyzdžio).
Ir tada šiuos maišus, kuriuos mes paruošime,
Kūrėjas galės pripildyti gerumu ir malonumu.