• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

החרות כ  

Laisvė

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                 20.

Kritika – progreso ir pasisekimo veiksnys, kritikos nebuvimas – degradacijos veiksnys

Iš tikro reikia pastebėti, kad realybė pateikia mums visišką prieštaravimą šiam teiginiui.
Yra žinoma, kad materiali visuomenės narių vienybė – tai visos laimės ir pasisekimo esmė, o susipriešinimas – tai visų katastrofų ir blogio šaltinis.

Tačiau tai, kas liečia nuomones ir intelektualinę veiklą, viskas yra atvirkščiai: nuo vieno krašto iki kito.
Tai reiškia, kad „pseudo – vienybė“ ir kritikos nebuvimas skaitosi, kaip visų kliūčių šaltinis, stabdantis progresą ir intelektualinį produktyvumą.
Juk pačios pažangiausios išvados „gimsta“ iš daugelio ginčų, polemikos ir nuomonių išsiskyrimo.
Ir kuo yra didesnis nuomonių priešingumas, t.y. kuo yra didesnė kritika, tuo pačiu dydžiu didėja suvokimas ir protas.
Iš tikro tada visi dalykai tampa aiškesni, išanalizuoti ir tinkami.
Tai reiškia, kad visas suvokimo „sustingimas“ ir regresas, tai tik kritikos ir polemikos nebuvimo, rezultatas.

Iš tikro visiškai aišku, kad pasisekimo pagrindas yra materiali visuomenės narių vienybė. Tačiau progreso ir sėkmingo intelektualinio vystymosi, bei pažinimo pagrindas yra nuomonių išsiskyrimas ir polemika.

Jau sakėme, kad visuomenė turi ateiti prie savo tikslo – materialios vienybės, t.y. prie tobulos „meilės artimui“ pakopos.
Ir tada viso pasaulio žmonių „kūnai“ susijungs į vieną „kūną“, kaip paaiškinta straipsnyje „Taika“, nes tik taip visu dydžiu atsivers taip laukta visos žmonijos laimė.
Tačiau būtent tada reikia labai saugotis, kad visuomenės narių nuomonės „netaptų vienodos“, ir nedingtų tarp išminčių ir intelektualų visa polemika, diskusijos, bei kritika.
Juk „artimo meilė“ „suvienodina“ ir nuomones.
Ir jei išnyks produktyvi polemika, diskusijos ir kritika, dings visas intelektualinis progresas, o pasaulyje „išdžius“ proto ir pažinimo „šaltinis“.

Taigi visiškai aiškiai matosi, kad individo laisvė remiasi kiekvieno žmogaus savita nuomone ir intelektu, nes visas išminties ir pažinimo vystymasis yra pagrįstas šia individo laisve.
Todėl mes turime labai „saugoti“ kiekvieną šios savo „laisvės“ aspektą, t.y. kiekvieną savo asmeninį polinkį, kurį mes vadiname vardu: „individas“, ir kuris bendrai vadinasi „noras gauti“.