kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ועתה לענין ג' המדות הנשארות, שהן: חסד, צדק, ושלום. שלכאורה, לא נבראו מתחילתם. בעה''ס, השלו בעולם Kitos, šalutinės savybės: gerumas, teisingumas ir taika atsirado pasaulyje tik „sustiprinti“ labai „silpną“ tiesos savybę. (Baal Sulamas „Taika Pasaulyje“)

החרות כג  

Laisvė

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį





                                                                      23.


Du sukūrimai: pirmas – „adam“ (žmogus), antras – „nefeš chaja“ (gyva dvasia)


Dabar galime gerai suprasti, tai kas parašyta:
„Ir sukūrė Kūrėjas (Elokim) žmogų iš žemės, ir įpūtė į jo veidą gyvybės sielą, ir tapo žmogus gyva dvasia“ (Berešit 2 – 7).
Taigi mes čia randame du sukūrimus: „žmogus“ atskirai, ir „gyva dvasia“, atskirai.
Pradžioje parašyta Toroje, kad pirmiausia žmogus buvo sukurtas kaip „žemės dulkės“ (Berešit 2 – 7).
Tai reiškia sukūrimą tam tikro kiekio „molekulių“ (atskirų dalių), kuriose yra „įjungta“ žmogaus esmė.
Todėl žmogaus „noras gauti“, t.y. šio „noro gauti“ potencialas, randasi visose molekulėse ir visose realybės sudėtinėse dalyse, iš kurių buvo sukurti ir išėjo keturi realybės lygiai:
domem (negyvas),
comeach (augalinis),
chai (gyvulinis)
ir medaber (kalbantis).
Ir šiuo aspektu žmogus neturi jokio privalumo prieš kitas kūrinijos dalis, nes apie tai parašyta: „Žemės dulkės“.


Tačiau, kaip jau paaiškinome, kad realybė, vadinama „noru gauti“ neegzistuoja potencialiai, be „apsirengimo“ į „veiksmą“, t.y. į dalykus , kuriuos norima gauti.
Taip pat sakėme, kad šis „veiksmas“ yra vadinamas „gyvenimu“.
Todėl išeina, kad kol pas žmogų neateina „žmogiškos“, t.y. kitokios nei kitų realybės dalių „noro gauti“ malonumą formos, žmogus dar skaitosi „miręs“, ir „negyvas“.
Tai reiškia, kad jo „norui gauti“ dar nebuvo galimybės „apsirengti“ ir „atverti“ savo „žmogiškus“ veiksmus – įsigijimus, kurie ir yra „gyvybės atvėrimas“.


Apie tai parašyta:
„Ir įpūtė į jo veidą gyvybės sielą“, ir tai „žmogaus“ rūšies „gavimo formų“ visuma.
Iš tikro žodis „siela“ (nišmat) reiškia, tam tikra rūšis, vertybė.
Ir žodžio „siela“ (nišmat) kilmę suprasime iš parašymo:
„Kūrėjo dvasia padarė mane, ir Visagalio kvėpavimas (nišmat) davė man gyvenimą“ (Jobas 33 – 4).
Taigi, jei žodį „siela“ (nišmat), vertinsime, kaip veiksmažodį (kvėpuoti, įpūsti), tada jis yra priskiriamas nifalio binjano (grupės) veiksmažodžiams, kaip „suskaičiuotas“ (nifkad), arba „apkaltintas“ (neešam).
Todėl parašymas: „Ir įpūtė į jo veidą“ reiškia, kad Kūrėjas „įvedė“ į žmogaus vidų „sielą“ nusako gyvybės rūšį ir vertybę, t.y. tinkamą „noro gauti“ formų visumą.
Taigi tada šis „noro gauti“ potencialas, kuris buvo „įjungtas“ į žmogaus „molekules“ (sudėtines dalis), rado vietą, kur jis gali „apsirengti“ ir pradėti veikti.
Tai reiškia tose „gavimo formose“ (tinkamose žmogaus rūšiai), kurias „pasiekė“ (gavo) iš Kūrėjo, o šis veiksmas yra vadinamas „gyvybe (gyvenimu)“.
Ir todėl parašyta: „Ir tapo žmogus gyva dvasia“, t.y. kai „noras gauti“ pradėjo veikti, pagal tas (žmogaus rūšies) gavimo formų savybes, iškart žmogui „atsivėrė“ gyvenimas ir jis tapo „gyva dvasia“.
Tačiau, kol dar „nepasiekė“ (žmogaus rūšies) gavimo formų, nors ir jau buvo jame įdiegtas tas „noro gauti“ potencialas, tai dar skaitėsi, kaip „miręs kūnas“ be gyvybės.
Tai reiškia, kad dar nebuvo jame galimybės „pasirodyti“ ir ateiti savyje prie (žmogiško) veiksmo atvėrimo.


Ir kaip jau paaiškinta, kad nors visa žmogaus esmė yra tik „noras gauti“, tačiau tai yra tik „pusė dalyko“, nes šis noras privalo „apsirengti“ į konkrečią realybę.
Todėl „noras gauti“ ir jo atvaizduojamas įsigyto daikto „paveikslas“, kartu sudaro viena dalyką, nes kitaip šis noras negali egzistuoti.


Iš tikro, kai „kūno mechanizmas“ yra pačiame savo „jėgų žydėjime“, t.y. savo metų viduryje, tada žmogaus „ego“ stovi „išsitiesęs visu ūgiu“, ir jaučia „norą gauti“ visu didumu ir stiprumu.
Tai reiškia, kad žmogus nori pasiekti didelius turtus, didelę garbę, t.y. viską ką mato prieš save.
Ir tai dėl žmogaus „ego“ pilnumo, kuris „traukia“ į save visas galimų įsigijimų formas, visomis kuriomis jis tik gali „apsirengti“, t.y. realizuoti save tomis formomis.
Tačiau, kai praeina pusė žmogaus amžiaus, prasideda šio noro „nuosmukio“ dienos.
Ir tai yra „mirties dienos“, nes žmogus nemiršta akimirksniu, taip kaip jis negauna akimirksniu sao „gyvybės formą“.
Tai reiškia, kad žmogaus „ego žvakė“, gęsta pamažu, pamažu.


Ir kartu su tuo išsigimsta ir degraduoja visos įsigijimų, kuriuos norėjo pasiekti, formos.
Tai reiškia, kad žmogus pradeda atsisakyti daugelio dalykų, apie kuriuos svajojo jaunystėje.
Ir su „gyvenimo saulėlydžiu“, žmogus pamažu atsisako daugelio įsigijimų.
Todėl senatvės dienomis, kai virš žmogaus jau „sklando mirties šešėlis“, iš tikro tomis dienomis jau žmogui visiškai nėra noro gyventi.
Juk jo „noro gauti“ forma, t.y. jo „ego“ jau visiškai „užgęso“, ir iš jo liko tik maža „kibirkštėlė“, kurios visai nesimato, nes šis „ego“ jau „nebeapsirengia“ į jokias „įsigijimo“ formas.
Ir tomis dienomis žmogui jau nėra jokio noro ir jokios vilties, bet kokiam „įsigijimui“, t.y. gyvenimui...
Taigi parodėme, kad „noras gauti“ yra tas pats dalykas su įsivaizduojamais norimais gauti daiktais, ir jų „atsivėrimas“ yra ta pati „pakopa“, ir tas pats „gyvenimo dydis“.
Tačiau čia yra labai svarbus aspektas, kaip jau kalbėjome, liečiantis atsisakymo priežastį, „gyvenimo saulėlydžio“ dienomis.
Taigi šis atsisakymas yra ne dėl „sotumo“, kaip žmogus atsisako valgyti, tuo laiku, kai jis jau yra visiškai sotus, tačiau šis atsisakymas kyla iš nevilties.
Tai reiškia, kad kai „ego“ pradeda „mirti“, gyvenimo „saulėlydžio“ dienomis, jis pats jaučia savo silpnumą ir „mirtį“, ir todėl vis labiau „nusivilia“ ir „atsisako“ savo jaunystės svajonių ir vilčių.
Ir gerai įsižiūrėk į atsisakymą dėl „sotumo“, t.y. šis atsisakymas nesukelia jokio skausmo, todėl jo negalima pavadinti „daline mirtimi“, bet galima sulyginti su užbaigusiu darbą darbininku.
Tačiau atsisakymas dėl nevilties yra pilnas skausmo ir kentėjimo, todėl jį galima pavadinti „daline mirtimi“.
Ir suprask gerai.