• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

Praktinė Halacha (Įstatymai)  

„Palaimintas teisėjas išties teisingas“

I. M. Lav

„Šiva“ arba septynios gedulo dienos

„Šiva“ („Septynios [gedulo dienos]“) prasideda nuo to momento, kai gedintieji išeina iš kapinių. Net jei jie spėjo prisėsti tik keletui minučių po laidotuvių ir iki saulės laidos, šios minutės jiems užsiskaito, kaip pirma „Šiva“ diena. Šiomis dienomis gedintiems negalima dirbti, jie turi būti laisvi nuo kasdienių rūpesčių – kad pilnai pasišvęsti mirusiojo atminimo pagerbimui. Visas septynias dienas (išskyrus Šabatą) jie neišeina iš namų. Pagrindinis principas, pagal kurį skaičiuojamos šios septynios dienos - tai „dalis dienos - kaip visa diena“. Tai yra, kaip keletas minučių gedulo pirmą dieną užskaitomos kaip pilna diena, taip keletas minučių gedulo po maldos „Šacharit“ septintą dieną taip pat skaitosi kaip pilna diena. Jeigu, pavyzdžiui, mirusysis buvo palaidotas pirmadienį ir gedintys prisėdo keletui minučių prieš saulės laidą, „Šiva“ baigiasi sekmadienio rytą.

Šabatas – tai diena, kai gedintysis neparodo savo sielvarto taip, kad jį matytų pašaliniai. Todėl jis apsirengia šventiškai, dalyvauja pasiruošime Šabatui (net tuo atveju, jei reikia dėl to važiuoti į savo namus). Per Šabatą jis gali valgyti mėsą, o „Kidušo“ metu - gerti vyną. „Avdalos“ metu jis taip pat gali gerti vyną – nežiūrint į tai, kad iš esmės, „Avdala“ atliekama jau pasibaigus Šabatui. Ir visgi, nežiūrint į tai, kad gedintieji išoriškai neparodo gedulo, Šabatas prisiskaito prie septynių gedulo dienų.

Iš karto po grįžimo iš kapinių į namus, gedintys nusiauna apavą ir atsisėda ant grindų arba žemo suolelio. Šio papročio pavyzdys yra Jobo draugai: apie juos pasakyta, kad kai jie atėjo jo paguosti, „atsisėdo su juo ant žemės“ (sėdėjimas ant žemo suolelio prilygsta sėdėjimui ant pačios žemės). Giminaičiai ir kaimynai atneša gedintiems jų pirmą po laidotuvių maistą, סעודת הבראה seudat avraa. Šis pavadinimas paimtas iš pasakojimo apie tai, kaip tauta atėjo paguosti karalių Davidą, gedintį mirusio sūnaus. Pagal tradiciją visi šios trapezos valgiai yra apvalios formos: riestainiai, lęšiai, kiaušiniai – užuomina į tai, kad visas mūsų gyvenimas - tai „besisukantis ratas“, kaip karuselė, kuri sukdamasi grįžta į rato pradžią. Taip ir šis liūdesys praeis, ir vėl ateis džiaugsmo laikas... Namuose, kuriuose gedima, uždengiami veidrodžiai ir paveikslai, kuriuose pavaizduoti žmonių veidai (televizoriaus ekranas, kuriame taip pat rodomi veidai, irgi uždengiamas). Šio papročio esmė yra tas faktas, kad žmogus yra sukurtas pagal Kūrėjo paveikslą ir pavidalą, o dėl Pirmojo žmogaus nuodėmės jam buvo paskelbtas nuosprendis: „Nes dulkė tu, ir į dulkę pavirsi“. Tai yra, dėl nuodėmės žmogus tarsi prarado Dievišką pavidalą. Ir dėl to, kad nepabrėžti to namuose, kur yra gedima, uždengiami veidrodžiai ir portretai.

Labai svarbi priedermė – guosti gedinčius, ir ji yra ne mažiau svarbi, nei dalyvavimas laidotuvėse. Judėjų išminčiai apie šias priedermes pasakė, kad „žmogus skina jų vaisius šiame pasaulyje, o svarbiausias užmokestis išlieka jam ateinančiame pasaulyje“. Dalyvavimas laidotuvėse vadinamas „teisingu gerumu“, kuris suteikiamas mirusiems. Mirdamas Jakovas prisako Josefui: „Ir padaryk man teisingą gerumą – nelaidok manęs Egipte! Ir atgulsiu aš su savo tėvais, ir išneši tu mane iš Egipto, ir palaidosi mane mano tėvų kape“. Žodį אמת emet („tiesa“) sudaro raidės א „alef“, מ „mem“, ת „tav“, ir judėjų išminčiai aiškina, kodėl dalyvavimas laidotuvėse vadinasi „teisingas gerumas“: žodis אמת emet – tai žodžių aron („karstas“), mita („laidotuvių neštuvai“), tachrichim („įkapės“) abreviatūra. Tai reiškia, kad žmogus, kuris rūpinasi visais šiais laidotuvėms būtinais daiktais, vykdo „teisingą gerumą“ mirusiajam. Ir dar: bet kokiame gerume, kurį žmogus daro kitam, slepiasi savanaudiškumo šešėlis - viltis kada nors gauti iš jo atsakomąjį gerumą. Bet šiuo atveju gerumas, rodomas mirusiajam, absoliučiai nesavanaudiškas, todėl rūpinimasis laidotuvėmis priskiriamas prie gerų darbų, atliekamų iš pačių tyriausių ir pačių kilniaširdiškiausių paskatų.