• ענין יצר מתחיל רק כאשר אדם רוצה להתקרב לבורא, ולבטל את האהבה עצמית ואת הדעת שלו. רב ברוך אשלג בענין יצר הרע וקליפות. „Blogio instinkto“ (klipot) aspektas prasideda (pradeda veikti) tik tada, kai žmogus nori priartėti prie Kūrėjo ir anuliuoti meilę sau, bei savo (gyvulišką) logiką. (Ravas Baruchas Ašlagas apie „blogio instinktą“ ir klipot).

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Roš aŠana

I. M. Lav

„Šofaro“ pūtimas

Roš aŠana, kaip Teismo dienos esmė yra išreiškiama ypatinga priederme, skirta tik šiai dienai - tai „šofaro“ pūtimas. „Šofaro garsų diena“ ir „atminties apie šofaro garsus diena“ - taip Tora vadina Roš aŠana dieną.

Išminčiai aiškina, kad pirmasis pavadinimas priklauso tiems atvejams, kai Roš aŠana išpuola darbo dieną, tada tai „šofaro garsų diena“ - tada iš tikrųjų yra pučiamas „šofaras“, antrasis priklauso tam atvejui, kai Roš aŠana sutampa su Šabatu, tada „šofaras“ nepučiamas ir ši diena skaitoma „atminties apie šofaro garsus diena“.

Kokia yra „šofaro“ pūtimo per Roš aŠana prasmė?

Rambamas pateikia keletą atsakymų į šį klausimą:

1. „Šofaro“ pūtimas reiškia, kad tą dieną karūnuojame Kūrėją viešpatavimui virš visos žemės - nes toks yra priimtas paprotys: apie monarcho karūnavimą ir jo atėjimą į sostą yra pranešama „šofaro“ pūtimu. Iš tiesų Tanache yra nemažai apie tai kalbančių vietų - pvz.: dalyje iš Tehilim, kuri kaip tik skaitoma prieš „šofaro“ pūtimą: „Nes Kūrėjas, Viešpats Dievas - galingas, Jis didingas visos žemės Karalius“.

2. „Šofaro“ pūtimo tikslas - priminti apie protėvių nuopelnus ir ypatingai - apie Icchako, Kūrėjo pakeisto į ėriuką, aukojimą. Sako padavimas, kad tada Kūrėjas pasakė Abrahamui: „Tavo palikuonys pūs avino ragą prieš Mane ir Aš priminsiu tada Icchako, Abrahamo sūnaus aukojimo nuopelną į gerą“.

3. „Šofaro“ pūtimas primena Toros dovanojimą, kai visa tauta vienbalsiai sušuko: „Padarysime ir suprasime!“. Tora sako, kad jos dovanojimo metu buvo girdimas ypatingai stiprus „šofaro“ garsas ir tada jis reiškė naujos sąjungos tarp Kūrėjo ir Izraelio tautos sudarymą.

Kaip jau buvo minėta, „šofaras“ daromas iš avino rago. Ir daromas jis ne tiesus, o lenktas, kaip užuomina į tai, kad turime nulenkti save prieš didžio Teisėjo, prieš Kurį stojame šią dieną, valią.

בעל התוקע baal hatokea - taip vadinamas žmogus, bendruomenės išrinktas pagrindinės šios dienos priedermės įvykdymui. Jis - tarsi įgaliotas atstovas prieš Kūrėją - ir bendruomenė įvykdo „šofaro“ pūtimo priedermę atsakydama „amen“ į jo palaiminimus ir įdėmiai klausydama jo „šofaro“ pūtimo.

Prieš pradedant pūsti „šofarą“, bendruomenė septynis kartus pakartoja 47 knygos Tehilim skyrių: „Šlovinanti Koracho sūnų daina“.

Tradicija, perduodama iš kartos į kartą, prideda dar septynias eilutes, kurias garsiai ištaria baal hatokea, o visa bendruomenė jas pakartoja. Pirmoji jų - „Iš savo sielvarto pašaukiau aš Kūrėją - ir atsakė man Kūrėjas ir išvedė mane į platumas“.

Šešios likusios savo pirmomis raidėmis sudaro žodžius קרע שטן kra satan „perplėšk kaltintoją“ - užuominą į neįtikėtiną „šofaro“, priverčiančio nutilti bet kokį kaltintoją, galią.

Prieš „šofaro“ pūtimą baal hatokea pasako du palaiminimus. Tuo metu negalima ištarti nei garso, netgi įprasto atsakymo į Kūrėjo vardo paminėjimą „Palaimintas Jis ir Palaimintas Jo vardas“. Reikia tik tylomis įdėmiai klausytis palaiminimo žodžių ir po jų atsakyti „amen“.

„Šofaro“ pūtimas Toroje vadinamas žodžiu trua. Nėra žinoma, koks būtent pūtimas Toroje turimas omeny.

Tam, kad išvengti abejonių, išminčiai nurodė pūsti „šofarą“ visais įmanomais būdais, žinomais Toroje. Todėl „šofaro“ pūtimo tvarka tokia: tašrat, tašat, tarat.

Šios santrumpos reiškia trijų skirtingų pūtimų derinius: tkija - ilgas, pratisas garsas, švarim - triskart pakartojamas garsas, primenantis šaukiamąjį signalą, trua - devynis kartus pakartojamas trumpas nutrūkstantis garsas. Kiekviena serija prasideda ir baigiasi ilgu tkija garsu ir viso šių serijų yra devynios: tris kartus pakartojama seka tkija-švarim-trua-tkija (tai išreiškiama trumpiniu tašrat), triskart pakartojama seka tašat (tkija-švarim-tkija) ir triskart pakartojama seka tarat (tkija-trua-tkija).

Iš esmės užtektų išklausyti tik 10 garsų, po vieną iš kiekvienos garsų sekos: tašrat, tašat, tarat. Tačiau remdamiesi tuo, kad Toroje nurodymai apie „šofaro“ pūtimą naujų metų pradžioje yra minimi tris kartus, išminčiai nurodė kiekvieną seką kartoti po tris kartus.

Po to, „Musaf“ maldos skaitymo metu (ją kiekvienas skaito pats), triskart yra pakartojamos 10 pagrindinių „šofaro“ pūtimo rūšių tašrat, tašat, tarat, tad „Musafo“ metu vėl yra išgirstami tie trisdešimt garsų. Tas pats vyksta ir tuo metu, kai chazanas kartoja šią maldą, kas sudaro jau devyniasdešimt „šofaro“ garsų ir tam, kad tą skaičių padidinti iki 100, „Pilname kadiše“, kurį chazanas skaito po „Musafo“, vėl skamba dešimt pagrindinių garsų. 

Šabat šuva

Šabatas tarp Roš aŠana ir Jom-Kipur vadinasi Šabat šuva – pagal pirmąjį „haftaros“, kuri skaitoma šią dieną, žodį: „Sugrįžk, Izraeli, [Šuva, Israel...] pas Kūrėją, tavo Dievą – nes suklupai tu savo nuodėmėse“. 

Šis Šabatas taip pat vadinamas Šabat Tšuva - „Atgailos Šabatas“ – todėl, kad jis išpuola per Dešimt atgailos dienų.

Priimta, kad bendruomenės rabinas šį Šabatą pasisako sinagogoje, kviesdamas žmones atgailai.

Tšuva, „sugrįžimas-atgaila“, apjungia tris momentus: nuodėmės pripažinimą, atgailą ir atsižadėjimą nuo jos; išpažintį ir sprendimo priėmimą ateičiai.

Pirmiausiai reikia pripažinti, kad esi nuodėmingas. Jokiu būdu negalima savęs apgaudinėti – kaip pasakyta pranašo Jeremijo knygoje (2:35), Kūrėjo, besikreipiančio į Izraelio bendruomenę, vardu: „Tu sakai: aš – švari, nes nusisuko Jo pyktis nuo manęs! Tai štai aš teisiuosi su tavimi už tai, kad tu sakai: aš nenusidėjau!“

Mes turime gailėtis dėl to, ką padarėme ir atsižadėti nuo šito. Ir taip pat būtina dar išpažinti padarytas nuodėmes prieš Kūrėją, nes išpažintis – tai vienas iš Toros priesakų.

Tam, kad padaryti atgailą pilnai, reikia dar prisiimti įsipareigojimus ateičiai: niekada daugiau nekartoti blogų poelgių. Jėgą, būtiną atgailai ir padarytų nuodėmių ištaisymui, davė mums, Savo didžia malone, Pats Kūrėjas, „mokantis nusidėjėlius teisingo kelio“ – leidžiantis jiems atversti naują, švarų savo gyvenimo puslapį.