kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • תנא דבי אליהו: מעיד אני עלי שמים וארץ, בין איש בין אשה, בין גוי בין ישראל, בין עבד בין שפחה, הכל לפי מעשיו, רוח הקודש שורה עליו. רח''ו שערי קדושה Moko Tana de bei Elijahu (mokymo namai priskiriami pranašui Elijahu): „Liudiju aš prieš dangų ir žemę, kad šventą dvasią gali pasiekti kaip vyras, taip ir moteris, kaip gojus, taip ir Izraelio sūnus, kaip tarnas, taip ir tarnaitė. Viskas priklauso nuo žmogaus veiksmų. Ir pagal tai, gali ant žmogaus nusileisti „Šventa dvasia“. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

שלבי הסולם מועדים מסרת גבורים ביד חלשים  

Šlavei haSulam „Atidavei stiprius į silpnųjų rankas“

ravas Baruchas Ašlagas

 
 
 

Uždaryti užduotį





                                                              (Ištraukos)


Parašyta: „Kūrėjo akis ant bijančių Jo, laukiančių Jo gerumo, kad išgelbėti jų sielas nuo mirties, ir maitinti juos bado metu“ (Tehilim 33 – 18).


Reikia suprasti, kodėl „Kūrėjo akis (tik) ant bijančių Jo“, juk Kūrėjo akis apžvelgia visus?
Juk reikia tikėti, kad Kūrėjas valdo pasaulį asmeniniu valdymu,
t.y. aspektu „geras ir darantis gerumą“, ir tai liečia ne tik bijančius Jo?
Tačiau, jei mes kalbame apie Kūrėją tik aspektu:
„Iš Tavo veiksmų pažinsiu Tave“, tada tik „bijantys“ jaučia,
kad Kūrėjas valdo visą pasaulį.
Iš tikro tik „bijantys Kūrėjo“ supranta,
kad Kūrėjas valdo pasaulį asmeniniu valdymu, aspektu: „geras ir darantis gerumą“.
Tuo metu likusiam pasauliui „uždėtas“ Kūrėjo veido „paslėpimas“,
todėl jie negali suprasti,
kad Kūrėjo valdymas yra tik aspektu „geras ir darantis gerumą“.


Kaip rašo Baal Sulamas „Įvade į knygą Zohar“:
„Tol kol gaunantys (žmonės) neatėjo prie išsitaisymo,
kad galėtų priimti (suprasti) Kūrėjo tobulą gerumą,
kuris yra mums skirtas dar nuo kūrimo minties,
privalo valdymas būti jaučiamas kaip geras ir blogas“.
Tai reiškia, kol mūsų gavimo indai (norai) yra sutepti noru gauti sau (egoizmu),
neįmanoma pamatyti, kad Kūrėjo valdymas yra „geras ir, darantis gerumą“.
Iš tikro, kas gali pamatyti, „Kūrėjo akis“,
t.y., kad Kūrėjo valdymas yra „geras ir darantis gerumą“?
Tik tie, kurie „ laukia Jo gerumo“.


„Gerumas“ reiškia, kad jie tikisi iš Kūrėjo gauti מידת החסד (midat a hesed) gerumo savybę.
Ir jie laukia iš Kūrėjo gauti „sąlygojimo“ (malonios dvasios Kūrėjui) savybę,
vadinamą „formų sutapimu“ arba „susiliejimu“.
Todėl, kai žmonės nusipelno šios savybės, jų gavimo indai (norai) jau nėra „sutepti“.
Tada jie nusipelno pamatyti „Kūrėjo akis“,
t.y. pajusti Kūrėjo valdymą, kad jis „geras ir darantis gerumą“.
Iš tikro tie žmonės, kurie nelaukia gerumo חסד chesed savybės,
randasi Kūrėjo valdyme:
„Geras ir Blogas“.


Tačiau ar visiems Kūrėjas duoda gerumą, vadinamą „sąlygojimo indus (norus)“, vadinamus antra prigimtimi?
Ne visiems.
Yra daug žmonių, laukiančių Jo gerumo, t.y. laukiančių iš Kūrėjo gerumo savybės.
Tačiau daugelis ir taip laiko save tobulais,
todėl gerumo savybė jiems tik „priedas“ prie jų „tobulumo“.
Tokiems žmonėms Kūrėjas neduoda מידת חסד(midat a chesed) gerumo.
Ir tik žmonėms, kurie jaučia, kad gerumo savybė yra jiems,
„kad išgelbėti jų sielas nuo mirties“,
Kūrėjas duoda šią dovaną – „midat a chesed“.


Ir tai žmonės, kurie nori susijungti su Kūrėju, su „Gyvybių gyvybe“,
nes kitaip, kaip pasakė išminčiai:
„Nusidėjėliai dar gyvendami yra mirę“.
Tokie žmonės prašo Kūrėjo, kad jis išgelbėtų juos iš mirties,
ir tik tokie žmonės gauna antrą prigimtį – gerumo, sąlygojimo indus (norus).
Tačiau kas gi gali pakeisti žmogaus prigimtį?
Aišku tik tas, kuris ir davė šią prigimtį, tik pradžioje egoistinę.
Kaip parašyta, kad tik Kūrėjas pats išveda Izraelį (žmogų, einatį pas Kūrėją) iš Egipto,
ne pasiutunys, ne angelas, ne serafimas, tik pats Kūrėjas.


Bendru atveju galima Kūrėjo savybėse galime išskirti tris aspektus:
אחד (Echad) Vienas,
יחיד (Jachid) Vienintelis (Vieningas),
ir מיוחד (Mejuchad) Ypatingas(Vienintelis).


„Vienas“ rodo, kad Jis viename vienodume.


„Vienintelis“ rodo, kad viskas išplaukia iš Jo.
Visas daugialypiškumas yra pas Kūrėją vieningoje formoje kaip ir Jo esmė.


„Ypatingas“ rodo, kad nors Jis veikia daugeliu veiksmų,
viską veikia viena jėga,
ir viskas sugrįžta ir susijungia į vieną formą“ (Talmud Eser aSfirot 1d.).


„Vienas“ – kai Jis veikia vienu vienodumu,
t.y. sukūrė kūriniją vienam tikslui, kad padaryti jai gera.


„Vienintelis (Vieningas)“ – nors mes matome daug veiksmų,
t.y. gera ir bloga, t.y. kartas atrodo darantis gera ir ''וח (neduok dieve) bloga,
tada vadinasi Vienintelis (Vieningas).
Ir nors visi Jo veiksmai yra skirtingi,
jie turi vieningą tikslą ir rezultatą – padaryti gera.
Tada Jis yra Vieningas visuose veiksmuose ir nesikeičia,
nors yra daug skirtingų veiksmų, t.y. visus veiksmus vienija viena Vieninga forma,
tik padaryti gera.
Žmogus turi tuo tikėti, nors jis jaučia, kad veiksmas, kuris ateina iš Kūrėjo, nėra geras.
Žmogus turi tikėti, kad šiuo veiksmu bus galiausiai, ateityje sąlygojamas gerumas.
Tai ir yra visas žmogaus darbas,
t.y. patikėti tuo, nors akivaizdžiai to nesimato,
ir paparastu protu negalima suvokti.
Ir už tai dėkoti Kūrėjui.
Apie tai pasakė išminčiai:
„Žmogus turi dėkoti už blogumą, taip kaip dėkoja už gerumą“ (Talmudas).
Iš tikro. žmogus turi tikėti, kad visa tai yra jo naudai,
kitaip Kūrėjas nebūtų davęs žmogui pajausti šias būsenas,
juk Kūrėjo noras padaryti gera kūriniams, ir tai yra kūrimo tikslas.


„Ypatingas (Vieningas)“ vadinasi tada, kai žmogus nusipelno pamatyti,
kaip daugelis skirtingų savybių įgavo vieningą formą.
Tada žmogus nusipelno pamatyti,
kaip visas blogis įgavo gėrio, kas ir būdinga Kūrėjui, formą.
Iš tikro suvokti ir pamatyti aspektą Ypatingas žmogus nusipelno tik,
kai ištaiso savo indus (norus) sąlygojimui.
Tada žmogus nusipelno kūrimo tikslo ir tai: viskas tik į Gera.