• אתה יוצר אור ובורא חשך עושה שלום ובורא את הכל ואלו כרית לי אוזן לשמוע אתה באהבת נפש לנצחיות ולא הראיתני איך עיניך צופיות מסוף העולם עד סופו דייני. בעל הסולם דייני. Tu (Kūrėjau) sukuri šviesą ir sutveri tamsą, darai taiką ir sutveri viską, ir jeigu Tu būtum man tik davęs išgirsti Tave su amžina sielos meile, bet nebūtum atvėręs man akių ir parodęs, kaip Tavo akys apžvelgia visą pasaulį nuo vieno galo iki kito – man užtektų ir tiek. (Baal Sulamas „Man užtektų ir tiek“).

הקדמה לספר הזהר ד  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                     4.

Tam, kad suprasti šiuos klausimus ir tyrinėjimus, reikia įsižiūrėti į veiksmo pabaigą, t.y. į kūrimo galutinį tikslą.
Juk neįmanoma suprasti jokio dalyko iš jo vidurio, o tik iš dalyko pabaigos.
Todėl aišku, kad nėra veikėjo be galutinio tikslo, nes tik neturintis „blaivaus proto“, gali atlikti veiksmą be tikslo.
Tačiau yra „gudragalvių“, neigiančių Toros ir priedermių jungą (idėją) ir teigiančių, kad Kūrėjas sukūrė realybę ir paliko ją likimo valiai, be priežiūros.
Taigi jie teigia, kad dėl sukurtų kūrinių niekingumo, nepritinka Kūrėjui iš savo „aukštybės“ rūpintis menkavertėmis ir niekingomis kūrinių reikmėmis.
Tačiau tokie pasakymai neturi protingo pagrindo, juk negalima vertinti mūsų „niekingumo“ ir „žemumo“, prieš tai neįvertinant, ar mes patys padarėme save tokiais sugadintais.

Taigi, jei mes žinome, kad mus sukūręs Kūrėjas yra „tobulumo viršūnėje“, ir būtent jis padarė mūsų kūnus su visais dabar egzistuojančiais gerais ir blogais polinkiais.
Juk tobulam „Meistrui“ negali išeiti sugadintas ir niekingas „gaminys“.
Tačiau kiekvienas „gaminys“ liudija apie „Meistro“ sugebėjimus.
Taigi, kuo yra kaltas blogai pasiūtas rūbas, jei siuvėjui nepasisekė jo pasiūti?

Šią problemą gerai atspindi pasakojimas iš Talmudo (Taanit).
Keliavo kartą rabi Elazaras rabi Šimono (knygos Zohar autoriaus) sūnus ir sutiko žmogų, kuris buvo labai subjaurotas.
Pasakė rabi Elazaras: „koks subjaurotas šis žmogus“.
Atsakė jam tas žmogus: „eik ir pasakyk Meistrui, kuris mane padarė, koks subjaurotas indas, kurį Tu padarei“.

Lygiai taip ir tie „gudragalviai“, neigiantys Toros ir priedermių „jungą“ (idėją), sako, kad dėl mūsų „žemumo“ ir „niekingumo“ nepritinka Kūrėjui rūpintis mumis, todėl Jis mus paliko...
Tačiau tokiais pasakymais jie tik parodo savo proto ribotumą.
Įsivaizduok, jei tu sutiktum tokį žmogų, kuriam būtų pasisekę sukurti kūrinius, kurie visą gyvenimą vien tik vargtų ir kentėtų.
Ir ne tik, bet po sukūrimo šis „meistras“ būtų palikęs savo kūrinius likimo valiai, visai nesirūpindamas jais, kad nors truputį jiems padėti jų „varguose“.
Su kokia panieka tu žiūrėtum į tokį „meistrą“?
Ir Argi galima taip pagalvoti apie Įgalinantį mūsų realybės egzistenciją, kuris yra Palaimintas ir Išaukštintas?