• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הקדמה לתלמוד עשר הספירות צז, צח  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                        97.

Todėl daugelyje vietų perspėjo išminčiai apie būtiną sąlygą, mokantis Torą, kad būtų būtent „lišma“.
Tai reiškia, kad Jos dėka žmogus nusipelnytų gyvenimo, nes Ji yra „gyvenimo Tora“, ir tik tam tikslui buvo duota mums.
Todėl privalo kiekvienas žmogus Toros užsiėmimų metu pasistengti, ir nukreipti protą bei širdį, taip kad surastų „Gyvojo Karaliaus Veidą“, t.y. atviro Kūrėjo valdymo suvokimą, kuris vadinasi „Veido šviesa“.

Ir kiekvienas žmogus yra tinkamas šiam darbui, kaip pasakyta: „kiekvienas, ieškantis Manęs nuo ankstaus ryto, suras Mane“.
Ir taip pat pasakyta: „stengiausi ir neradau, netikėk“, t.y. šiam tikslui pasiekti žmogui nereikia nieko, vien tik pastangų.
Kaip parašyta: „kiekvienam, užsiimančiam Tora „lišma“, Ji pasidaro jam gyvybės lašu“ (Talmudas, Taanit 7 – 71 ).
Taigi, žmogui reikia tik nukreipti protą ir širdį, kad nusipelnytų „gyvenimo“, tai  ir reiškia – „lišma“.

                                                         98.

Dabar pažvelkime į tai, kuo abejojo komentatoriai apie „meilės“ priedermę.
Taigi, jie teigė, kad įvykdyti šią priedermę mes visai neturime galimybės, todėl kad meilei visai negalioja prievarta ir diktatas.
Ir dabar matome, kad čia visai nėra jokios problemos!
Tai reiškia, kad ši priedermė yra visiškai „pavaldi“ mums, juk kiekvienas iš mūsų gali pasistengti Toroje, kad nusipelnytų ir „surastų“ atvirą Kūrėjo valdymą.
Kaip pasakė išminčiai: „stengiausi ir radau – tikėk“.

Taigi, kai žmogus nusipelno „atviro Kūrėjo valdymo“ suvokimo, tada meilė Kūrėjui ateina pati savaime – „natūraliais kanalais“.
Tačiau tas, kas netiki, kad „meilės“ galima nusipelnyti pastangų dėka, tas netiki ir abejoja išminčių žodžiais (neduok dieve).
Tai reiškia, kad žmogus galvoja, kad vien tik pastangų neužtenka.
Tačiau apie tai parašyta: „stengiausi ir neradau – netikėk“.
Taip pat juk parašyta: „kiekvienas, ieškantis Manęs nuo ankstaus ryto, suras Mane“.
Taigi kiekvienas: ar „didelis“ (ypatingų gabumų), ar „mažas“ (vidutinių gabumų) gali „surasti“ Kūrėją, tačiau pastangos būtinos kiekvienam.