• והיינו שאמרו ז"ל (ב"ב י"ז), הוא היצה"ר הוא השטן הוא מלאך המוות, שיורד ומסית, ועולה ומקטרג, ובא ונוטל נשמתו. בעה''ס, הקדמה לספר פנים מאירות Išminčiai pasakė: „Jis – blogio instinktas, jis – Satan, jis – mirties angelas, jis nusileidžia ir sugundo, ir paskui pats pakyla (į Dangų) ir kaltina, kol galiausiai paima žmogaus sielą“ (Talmudas, Bava Batra 17). (Baal Sulamas „Įvadas į knygą „Veidas šviečia ir paaiškina“)

הקדמה לספר הזהר יז, יח  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                  17.

Dabar gerai išaiškėja Trečias klausimas, kurį klausėme pradžioje:
kai mes žiūrime į save, mes matome save sugadintais ir niekingais, taip kad nėra labiau žemesnių už mus, o kai mes žiūrime į Meistrą, kuris mus padarė, mes turime būti tobulumo viršūnėje.
Taigi negali būti šlovingesnių už mus, nes mes turime atitikti mus padariusį Meistrą, juk tobulo Meistro visi kūriniai turi būti tobuli.
Iš čia aišku, kad mūsų dabartinis kūnas su visais menkaverčiais polinkiais ir siekiais, nėra mūsų tikrasis kūnas.
Tai reiškia, kad tikrasis mūsų kūnas, amžinas ir visiškai tobulas, randasi ir egzistuoja Ein Sofe Palaimintam, t.y. Pirmoje būsenoje.
Taigi, ten mūsų kūnas gauna tobulą formą iš ateityje būsiančios Trečios būsenos, kurioje gavimas turi sąlygojimo formą, kuri sutampa su Ein Sofo Palaiminto forma.
Todėl Pirmoji būsena pati įpareigoja, kad Antroje būsenoje mūsų kūnas būtų tokioje „niekingoje“ ir „sugadintoje“ formoje.
Ir tai yra „noras gauti“ tik sau, kuris yra atskirtas nuo Ein Sofo Palaiminto, kad jį būtų galima ištaisyti.
Tuo suteikiant mums galimybę faktiškai ir realiai gauti mūsų amžiną kūną iš Trečios būsenos.
Todėl dėl savo „netobulumo“ mes visai negalime piktintis, nes mūsų darbas galimas tik šiame laikiname ir baigtiniame kūne, juk žmogus negali ištaisyti to, ko pats neturi.
Tačiau iš tikro netgi Antroje būsenoje mes esame visiškame tobulume, atitinkančiame mūsų tobulą Meistrą.
Juk šis kūnas visai nežemina mūsų, juk visiems aišku, kad jis yra paruoštas mirti ir išnykti.
Tai reiškia, kad šis kūnas yra duotas mums tik laikinai, t.y. tol kol gaus savo „amžiną formą“.

                                                           18.

Kartu tampa aiškus ir penktas klausimas.
Taigi klausėme, kaip galima, kad iš amžino išeitų veiksmai neamžini, laikini ir baigtiniai?
Tačiau jau paaiškinta, kad mes išėjome iš Kūrėjo, kaip ir pridera amžinam ir tobulam Meistrui, t.y. amžini ir tobuli kūriniai.
Tačiau mūsų amžinumas būtinai reikalauja to, kad mūsų kūno apvalkalas, duotas mums tik darbui, būtų laikinas ir baigtinis.
Ir, jei šis apvalkalas liktų amžinai (neduok dieve), tada būtume atskirti amžiams ח''ו (chas ve šalom, neduok dieve) nuo Gyvybių gyvybės.
Kaip jau sakėme, kad ši mūsų kūno forma, t.y. noras gauti tik sau, visai nesiranda kūrimo minties amžinybėje, t.y. ten mes esame savo Trečios būsenos formoje.
Tačiau ši būsena reikalauja iš mūsų būti Antroje būsenoje, kad galėtume ją ištaisyti.

Taip pat nėra prasmės klausti apie kitų pasaulio kūrinių (gyvūnų) reikšmę ir vaidmenį, nes žmogus yra visos kūrinijos ir visatos centras.
Taigi, visi kiti pasaulio kūriniai neneša atsakomybės ir visai neturi savarankiškumo, bet jų vertė matuojama tik tokiu dydžiu, kiek jie padeda žmogui ateiti pačiam, ir atvesti juos prie tobulumo.
Taigi, visa kita kūrinija kyla ir leidžiasi kartu su žmogumi, be jokios įtakos iš jos pačios pusės.