3.
„Malonios dvasios“ Kūrėjui suteikimas nevalingai be supratimo
Iš tikro žmogus neturi laukti, kol jis suras būdą, kaip galima pradėti dirbti Kūrėjui „lišma“.
Tačiau, kaip ir ankstesniais laikais, taip ir dabar žmogus, norėdamas dirbti Kūrėjui, turi pradėti nuo „lo lišma“, nes taip galima ateiti prie „lišma“.
Ir nėra nustatyta, kiek tai gali užimti laiko, tačiau viskas priklauso nuo pačio žmogaus širdies polinkio, todėl čia iškyla pavojus „kristi mūšio lauke“.
Tai reiškia, kad daugelis žmonių nepasiekė šios pakopos, todėl taip ir „mirė ne išmintyje“.
Tačiau nežiūrint į tai, jų taip pat laukia didelis užmokestis, nes žmogaus protas negali įvertinti didelę „malonumo Kūrėjui suteikimo“ vertę.
Todėl, jei žmogus ir neišpildė visų „lišma“ sąlygų, jis taip pat „padarė malonumą Kūrėjui“.
Ir tai vadinasi nevalingas be supratimo „malonios dvasios“ Kūrėjui suteikimas.
Pranašystės teisingumas vertinamas pagal „materialias kategorijas“
Todėl visiškai aišku, kad pranašystės išraiška privalo būti priimta tokiais „raidžių junginiais“, kurie atitinka pradedančiųjų supratimą.
Tai reiškia, kad pranašystė turi atnešti naudą ir atverti, užmerktas „kartos akis“.
Tik tada yra garantija, kad ši karta priims šį „lo lišma“ kelią, kurį šiai kartai būtent tokiu būdu paruošė Kūrėjas.
Todėl turime tikro tiesos pranašo požymį – jo pranašystė labiausiai tinka ir garantuoja tos kartos „materialią sėkmę“.
Kaip parašyta: „Kokia didelė tauta, kurios įstatymai ir įsakai tokie teisingi, kaip ši Tora, kurią aš pateikiu šiandien jums“ (Dvarim 4 – 8).
Tai reiškia, kad materialus pasisekimas patvirtina pranašystės teisingumą, nes tai galiausiai yra teisingas kelias.
Būtinumas vykdyti 613 priedermių
613 priedermių, iš „šventų vardų“ aspekto, tai kiekvieno žmogaus, besiartinančio prie „dieviškos“ gausybės, „asmeninis Kūrėjo valdymas“.
Ir kiekvienas žmogus turi, nieko nepraleisdamas, praeiti šią priedermių vykdymo tvarką.
Todėl visi „tobulieji“ visa siela ir visomis jėgomis vykdo priedermes „materialių šakų“ aspektu.
Kaip parašyta:
„Kiekvienoje vietoje, kur tik bus primimtas Mano vardas, Aš ateisiu pas tave ir palaiminsiu“ (Šmot 20 – 24).