Gilūs jausmai savo tėvui
Kartą ravas Baruchas pasakė štai ką:
„Nors rabi Šimonas nebuvo pats didžiausias kartos tana – nes juk buvo ir rabi Akiva ir kiti išminčiai – tačiau Kūrėjas jį pasirinko būti „kanalu“ dieviškumo atvėrimui. Taip pat kaip ir šventą Ari savo kartoje, taip pat ir mano tėvą bei mokytoją savo kartoje“.
Ir iš tikrųjų apie tai rašė Baal aSulamas savo
knygoje „Toros dovanojimas“ straipsnyje „Atverti sprindį, užverti du“, skyriuje
„Leidimas iš Dangaus“:
„Išminties apie tiesą“ (kabalos išminties)
paaiškinimas visai nepriklauso nuo išminčiaus kabalisto „didumo“ ar „mažumo“,
tačiau viskas priklauso nuo ypatingo sielos švytėjimo, skirto šiam tikslui –
atvėrimui.
Ir šis sielos švytėjimas yra „leidimas ir Dangaus“, kad atverti šią aukštutinę išmintį”.
1956 metais ravas Baruchas savo laiške rašė:
„Iš
tikrųjų reikia suprasti sudėtingą ir rimtą klausimą.
Mes nusipelnėme išgirsti gyvo
Kūrėjo žodžius iš Ari (Baal aSulamo) lūpų ir pamatėme, jog nėra to, kas būtų
nuo jo paslėpta.
Ir kiekvieną kartą, kai nusipelnydavome anuliavimosi prieš jį
visa širdimi ir siela, pajausdavome, kad esame dvasinėje erdvėje, aukštesnėje
už visas šio pasaulio tuštybes.
Ir kaip galėjo atsitikti, kad likome dabartinėje būsenoje, kiekvienas pagal savo lygį? Juk kiekvienas iš mūsų turėjo būti daug aukštesnėje pakopoje, negu yra dabar?!“
Ir tęsdamas ravas pateikė atsakymą, iš kurio mes
pateiksime tik reziume:
„Taigi, net jeigu mes nusipelnėme išgirsti gyvo
Kūrėjo žodžius iš pačios Šchinos, kalbančios mano tėvo ir mokytojo lūpomis,
tačiau vis tiek pasirinkimas liko mūsų rankose.
Todėl tai, kad Baal
aSulamas atvėrė mums daugybę atvėrimų, buvo tik tam, kad paskiau galėtume eiti
be pagalbos.
Tad su kiekvienu Toros atnaujinimu, kurį mums atvėrė, su dvasiniu
pakilimu ir tvirtu įsitikinimu, jog savo gyvenimą reikia paskirti tik tam, kad sąlygoti
malonumą Kūrėjui – kartu su visu tuo iškart ateina „širdies sukietinimas“.
Kaip
parašyta Toroje: „Nes Aš sukietinau jo širdį“.
Ir tai dėl to, kad po to būtų pasirinkimo
galimybė iš mūsų pačių pusės.
Ir tai vadinasi pastangos be pagalbos iš šalies. Nes
jo noras – atvesti mus prie
tobulumo.
Todėl kiekvienas pasiliko tokioje padėtyje, kuri netinka jo mokiniui“.
1956 metais kitame laiške žentui rabi Icchakui
Agasi rašė:
„Žinok, broli, šiuo metu nėra daug žmonių, kurie galėtų priimti mano
tėvo ir mokytojo tiesos kelią ir būtų pasirengę išgirsti tiesą.
Nes dabar matai
tik daug vaikų. Ir ką aš galiu tau pasakyti, kai tu esi kūdikių namuose?
Rašai man,
kad jie yra linksmi ir kupini džiaugsmo ir tai daro tau įspūdį.
Bet juk tokie ir yra
kūdikiai – laimingi ir linksmi.
Tačiau yra žinoma, kad mes nekreipiame dėmesio
į tai, ar kūdikis verkia, ar džiaugiasi, nes visas jo susijaudinimas, jausmai ir
trūkumai apsiriboja nereikšmingais dalykais.
O tu susijaudini, kai matai, kad
kūdikis verkia maldos metu. Ir taip pat tave jaudina, kai jis džiaugiasi ar
šoka.
Tu rašai, kad pavydi vaikams, kaip jie džiaugiasi ir šoka. Ir ko tu nori
– vėl grįžti į kūdikio lygį?
Tačiau žinok, mano broli, kad tau jau praėjo vaikystės laikotarpis, nes iki atėjimo į mano tėvo ir mokytojo mokymo namus, šokai taip pat, kaip ir jie“.