kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Šabat Šalom!
  • !שבת שלום
  • Ir išsiuntė Jakovas prieš save pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seiro žemę, Edomo laukus. Ir įsakė jiems sakydamas, šitaip kalbėkite mano ponui Ezavui, taip sako tavo tarnas Jakovas: Su Lavanu gyvenau nuo seniau iki dabar. (Berešit 32 – 4, 5)

שלבי הסולם דברים כי אתם המעט מכל העמים  

Šlavei haSulam „Juk jūs mažiausi iš visų tautų“

ravas Baruchas Ašlagas

 
 
 

Uždaryti užduotį





                                                                  (Ištraukos)


Dvasiniame darbe žmogus neturi prašyti Kūrėjo, kad Kūrėjas atskleistų savo didumą, kad žmogus pajaustų tame „skonį“.
Iš tikro žmogui reikia prašyti Kūrėjo, kad Jis duotų jėgų „pergalėti“ savo „kūną“, ir dirbti (dvasinį darbą) su džiaugsmu.
Todėl tokioje būsenoje darbas yra tik Kūrėjui, nes žmogaus egoizmas negauna jokio malonumo, ir jaučia tokiame darbe „žemės“ skonį.
Taigi tada žmogaus darbas iš tikrųjų yra „Dangaus vardu“, ir tokiame darbe nėra vietos „sveikam protui“, taip pat žmogus mato, kad jo prigimtis nesutinka su juo visiškai.


Todėl toks darbas gali būti vykdomas tik dėka stebuklo iš Dangaus, ir iš tikro tai yra vadinama „išėjimas iš Egipto“.
Tai reiškia, kad žmogus turi visai „išeiti“ iš savo dabartinės logikos, t.y. iš savo prigimties, kuri sako, kad negalima padaryti nieko, jei tai neteikia malonumo sau.
Ir čia žmogus prašo Kūrėjo, kad duotų, jėgų eiti šiuo keliu.
Todėl ši malda yra tikra, nes žmogus mato, kad kitaip – jis žuvęs.
Išeina, kad dabar žmogus turi artimą kontaktą su Kūrėju, nes niekas kitas pasaulyje žmogui negali padėti.


Taigi kiekvienas kritimas – tai „išbandymas“.
Tai reiškia, jei žmogus gali išstovėti „išbandyme“, t.y. mintyse, kurios ateina pas žmogų, ir leidžia jam pamatyti, ar žmogus yra šventumo valdžioje, ar ne.
Todėl „kritimo“ metu žmogus gali pamatyti, kad visas jo dvasinis pastatas, kurį jis pastatė „pakilimo“ metu, visas buvo pastatytas ant jo egoizmo.
Tačiau „kritimo“ būsenoje žmogus negali objektyviai vertinti ir priimti sprendimus.
Ir tik po to, kai žmogus vėl gauna vėl „priartinimą“ iš viršaus, jis gali objektyviai matyti viską.
Apie tai parašyta: „Aš, Kūrėjas, esu su jumis jūsų nešvarumuose“.
Taigi, nors dar žmogus randasi savo savimeilėje, vis tiek ateina pas jį „švytėjimas“ iš viršaus, vadinamas אתערותא דלעילא (itoruta deleeila) „sužadinimas iš viršaus“.
Todėl „pakilimo“ metu žmogus turi pats „sužadinti“ savyje „kritimo“ būseną, kuri buvo pas jį.
Ir pagalvoti dėl kokios priežasties tada gavo „kritimą“, ir ką turi ištaisyti, kad vėl neateitų tikras „kritimas“.
Žmogus turi tikėti, kad įėjo į „kritimą“, nes jį „išmetė“ jį iš viršaus, todėl jis „nukrito“ taip žemai. Tada žmogus gali „dirbti“ su savimi ir padaryti „ištaisymus“, kad suprasti „kritimą“ ir vėl nesugrįžti.
Ir svarbiausia suvokti, kad „kritimas“ tai tik ištaisymas.


Baal Sulamas sakė, jei žmogus brangina ir dėkoja už kiekvieną dalyką, kurį gavo iš viršaus, tai sąlygoja, kad žmogui būtų duodamas truputis tikro švytėjimo.
Taigi „viršuje“ mato, kad žmogus mokės tai išsaugoti.
Apie tai pasakė išminčiai Talmude (Chagiga 4 – 1):
„Mokėmės: kas yra kvailys? Tas, kas praranda viską, kas jam yra duodama“.
Yra taisyklė – tai, kas žmogui nesvarbu, nėra saugoma akylai, todėl prarandama.
Todėl iš viršaus neduodamas švytėjimas, jei žmogus nesugeba jo išsaugoti.
Tačiau jei mato „viršuje“, kad žmogus vertina net ir mažiausią dalyką šventume, tada iš tikro mokės išsaugoti, tai ką jam duos.
Vadinasi, jei žmogus stengiasi šlovinti ir dėkoti Kūrėjui už tai, kad davė jam protą ir norą priartėti prie šventumo, tai sąlygoja, kad iš viršaus duotų jam ir tikrą „švytėjimą“.