kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Ir išėjo Jakovas iš Beer Ševos, ir nuėjo į Charaną. Ir priėjo vietą, ir apsinakvojo ten, nes nusileido saulė, ir paėmė iš vietos akmenų, ir pasidėjo sau po galva, ir atsigulė toje vietoje. (Berešit 28 – 10, 11)
  • !שבת שלום
  • Šabat Šalom!

שלבי הסולם מאמרים שונות גילוי טפח וכיסוי טפחיים  

Šlavei haSulam „Atverti sprindį ir užverti du“

ravas Baruchas Ašlagas

 
 
 

Uždaryti užduotį





                                                      (Ištraukos)


Reikia suprasti aspektą: „atverti sprindį“ dvasiniame darbe.
Taigi iš pradžių buvo „užvertas sprindis“, o paskui atėjo žmogus ir „atvėrė sprindį“, bet „užvėrė du sprindžius“.
Išeina, kad dabar yra daugiau uždaryta, nei buvo prieš tai, kai atėjo ir atvėrė, t.y. ateina ir padaro dar didesnį uždengimą, negu buvo.
Juk būtų geriau, jei iš vis nebūtų atėjęs ir „atvėręs sprindžio“?


Tačiau reikia paaiškinti, kad „atvėrė spindį, ir užvėrė du“, yra dėl to, kad būtų vieta gilinimuisi (pastangoms).
Tai reiškia, kad dalykas (kalbama apie Toros paslaptis ir skonius) neturi būti atvertas visiems.
Tai turi būti atverta tik tiems, kuriems to reikia iš tikrųjų, todėl ir privalėjo „uždengti du sprindžius“.
Taigi žmonės, pas kuriuos nėra reikmės, neturi suprasti tuos dalykus, kuriems jie dar nepasiruošę.

Tačiau, norintys tikrai įeiti į dvasingumą, bet neturintys pakankamai žinių, gali duoti pastangas, kad suprasti, ką uždengė išminčius.
Reikia paaiškinti, kad kalba eina apie trūkstamą Toros ir priedermių supratimą, kad galėtų žmogus ateiti prie tobulumo.
Sako mums išminčiai, kad žmogus sukurtas tik tam, kad vykdytų Torą ir priedermes (su teisinga intencija, vidiniu, giliu supratimu).
Taigi, kai sakoma „atvėriau sprindį ir užvėriau du“, jei nėra žmogui tikros traukos prie Toros, jis neduotų bereikalingų pastangų. T.y. jam nėra jam duota iš viršaus, todėl vis tiek galiausiai jis paliks šventumą.
Tačiau, jei žmogus jaučia tikrą poreikį, t.y. jei yra viršuje nuspręsta jį pakelti į dvasingumą, jis duos bet kokias pastangas, kad pasiektų tą „sprindį“.


Taigi Kūrėjas visada padeda tokiam žmogui, reikia tik „sužadinimo iš apačios“.
Šis aspektas galioja ir dvasinio darbo pradžioje, todėl jei žmonėms yra duota „dovana iš dangaus“, jiems yra atveriama iš viršaus truputis švytėjimo. T.y. jie pradeda įeiti į dvasinį darbą su dideliu užsidegimu.
Tai reiškia, kad žmogus gauna iš viršaus tikrą švytėjimą ir mato akivaizdžiai, kad svarbiausia šiame pasaulyje yra dvasingumas, o ne materialumas.
Ir tada žmogus jaučia užtikrintumą ir garantiją iš viršaus, kad jau greit jis įeis į „Karaliaus rūmus“, ir nusipelnys susiliejimo su Kūrėju, bei pajus Toros skonius ir supras Toros paslaptis.
Visą tai žmogus jaučia todėl, kad jam „atvėrė sprindį“ iš viršaus.


Tačiau paskui, kai praeina truputis laiko, viršuje viršuje, kad žmogus jau pradėjo įeiti į dvasinį darbą, todėl duoda žmogui galimybę, pasiekti viską savo jėgomis.
Taigi duodama žmogui pajusti, kas yra nutolimas nuo Kūrėjo, t.y. pas žmogų turi ateiti supratimas ką reiškia „šviesos privalumas tamsai“.
Ir tada žmogus ateina į būseną: „užveriami du sprindžiai“.


Iš tikro nėra žmogui galimybės suprasti, kodėl jam iš pradžių, dar neturint supratimo apie dvasingumą, buvo truputis atvėrimo.
Natūraliai žmogus galvoja, kad po šito atvėrimo reikėjo įeiti į dar didesnį dvasingumo pajautimą.

Tačiau realiai žmogus pamato, kad jis yra žymiai blogesnis, negu buvo dvasinio darbo pradžioje, ir jam atrodo, kad dvasingumas nutolo nuo jo.


Taigi, dvasinio darbo pradžioje žmogui yra „atveriamas sprindis“, todėl šis švytėjimas duoda jam jėgų pajausti, kad tai ir yra gyvenimo tikslas, kad dėl šito tikslo jis ir yra sukurtas.
Šis švytėjimas ateina iš viršaus tam, kad suteikti žmogui postūmį šventam darbui, jo egzistencijos įprasminimui.
Tačiau po to žmogus mato, kad jis ne tik neina į priekį, bet netgi „ridenasi“ atgal.
Tai reiškia, kad dabar jis jaučiasi labiau nutolęs, blogesnis negu buvo prieš „sprindžio atvėrimą“, ir žmogus galvoja, kad jį visai „išmetė“ iš švento darbo.


Ir čia reikia žinoti, kad tokia yra dvasinio darbo tvarka.
Tai yra, norint įeiti į tikrą dvasinį darbą, yra ištaisymas, vadinamas „susižadinimas iš apačios“, t.y. šį darbą žmogus privalo padaryti pats.
Tai reiškia, kad šis ištaisymas, t.y. galimybė yra duodama tik tokiam žmogui, kuris yra vertas įeiti į tikrą dvasinį darbą.
Todėl žmogus turi pats padaryti „sužadinimą iš apačios“, nes tikri indai gali būti pasiekiami tik „sužadinimo iš apačios“ būdu.
Taigi, žmogui dingsta tas švytėjimas ir užtikrintumas, kuris buvo dvasinio darbo pradžioje.
Tačiau, jei žmogus išsilaiko ir toliau eina dvasingumo keliu, jis pasiekia švytėjimą, kuris jau nebedingsta niekada.