• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

זהר הקדמת ספר הזהר פקודי אורייתא פקודא שביעאה  

Zohar Akdamat Sefer aZohar Toros Įsakymai. Septintas

rabi Šimonas ben Jochajus

                                                                    (Ištraukos)

                                                                Zohar

Septinta priedermė – tai apsipjaustyti aštuntą dieną ir išmesti „orla“ (apyvarpės) nešvarumą.
Nes tas gyvis (malchut), tai – aštunta pakopa, iš visų pakopų (t.y. kai pradedame skaičiuoti nuo binos ir į apačią).
Ir ta dvasia (nefeš), kuri išskrenda, turi pasirodyti aštuntą dieną, nes ji yra aštunta pakopa...

Tada iš tikro matosi, kad tai gyva dvasia (נפש חיה – nefeš chaja), tai yra šio švento gyvio (malchut) dvasia, o ne iš „sitra achra“ (kitos, netyros pusės).
Apie tai parašyta: „Ir išves vanduo knibždančius“ (Berešit 1 – 20), kaip paaiškinta Chanocho knygoje: „Įrašys vanduo šventą sėklą nefeš chaja įrašu“.
Ir tai yra raidės י – „jud“ įrašas, įrašytas ant švento kūno, svarbiausias iš visų pasaulio įrašų...

Parašyta: „Ir paukščiai skraidys ant žemės“ (Berešit 1 – 20), tai Elijahu, apskrendantis pasaulį keturiais „suplasnojimais“, kad būtų kiekvienoje švento „brit – mila“ (apipjaustymo) ceremonijoje.
Todėl reikia paruošti jam krėslą ir pasakyti garsiai:
„Čia krėslas Elijahu“.
Jei nėra pasakoma, jis ten neatsiranda.

                                           Sulam                          Jehuda Ašlagas

Yra keturios klipot (netyros jėgos): רוח סערה „ruach seara“ (uraganinis vėjas), ענן גדול „anan gadol“ (didelis debesis), אש מתלקחת „eš mitlakachat“ (deginanti ugnis) ir נוגה לו סביב „noga lo saviv“ ( švytėjimas aplinkui).
Trys pirmos klipot visiškai netyros, bet „klipat noga“ pusė yra bloga, o pusė – gera.
Taigi, kai prie jos yra prisitvirtinusios kitos trys klipot, ji (noga) pasidaro visa bloga.
Tačiau, kai trys klipot yra pašalinamos, ir „noga“ susijungia su šventumu, ji pasidaro visa gera.
Šių trijų klipot vieta yra kūno (lytinio organo) gale, t.y. parcufo pabaigoje, ir tai jesod (susijungimo vietos) pabaiga.
Ten yra dvi odelės, viena ant kitos. Viena odelė vadinasi ערלה – „orla“ (apyvarpė), ir joje randasi trys netyros klipot: ruach seara, anan gadol ir eš mitlakachat.
Kita odelė vadinasi פריעה – „prija“, ir tai yra „klipat noga“, pusė gera ir pusė bloga.

Pirmasis Adamas gimė apipjaustytas, nes trys netyros klipot neturėjo kontakto su juo.
Adamas turėjo tik „klipat noga“, tai yra „prija“ odelę. Ir ji buvo visiškai gera, nes buvo visiškai atskirta nuo netyrų klipot, bei buvo susijungusi su šventumu.
Tačiau po „Pažinimo medžio“ nuodėmės, t.y. po gyvatės, kuri savyje turi tris netyras klipot, sugundymo, Adamas vėl „užtraukė“ ant savęs antrą odelę „orla“.
Kaip pasakė išminčiai: „Pirmasis Adamas buvo aptrauktas (po nuodėmės) orla“ (Talmudas, Sanhedrin)...
Todėl dabar žmogui reikia dviejų ištaisymų:
1. apipjaustymo „orla“;
2. „prija“ sujungimo su šventumu.

...Pagal dvasingumo prigimtį, visi objektai yra „įjungti“ vienas į kitą.
Ir todėl, kad „orla“ kartą jau buvo „prisilietusi“ prie jesod (šventumo), kai ją nupjauname, ji „pasiima“ su savimi iš jesod dalį šventumo.
Ir kai mes išmetame „orla“ lauk (kur visada yra klipot), jos čiulpia pasilikusią ten mažą šventumo kibirkštį.
Taigi, klipot jau nebenori „kaltinti“ Izraelio ir prarasti šią kibirkštį.
Juk jei klipot pradės „kaltinti“ Izraelį, jos praras savo dalį, kurią pasiima iš šventumo „likučių“.
Todėl klipot pasidaro Izraelio „advokatu“, kad būtų išsaugotas joms šis mažas švytėjimas.
Tačiau Elijahu nesutinka su šiuo ištaisymu, t.y. kad būtų šviesa perduodama ir paliekama „sitrai achrai“.
Taigi klipot jau „nebekaltina“ Izraelio, nes už tai gauna „dalį šventumo“.
Todėl, kad ištaisyti ir tai, Elijahu perima „kaltintojo“ pareigą sau, ir visai nenori sitrai achrai duoti net mažos „dalies šventumo“.
Taigi, nežiūrint į tai, kad „sitra achra“ jau nebekaltina ir pasidaro Izraelio „advokatu“, Elijahu „kaltina“ pats, kad visiškai išrauti „sitros achros“ jėgas ir atskirti ją nuo šventumo.
Todėl reikia prie Kūrėjo įsakymo („burnos“) pridėti ir Elijahu „burną“ (kaltinimą).
Kūrėjo „burna“ (įsakymas) atsiveria „mila“ (apipjaustymo) ir „prija“ dėka.
Tačiau tai dar palieka dalį „sitrai achrai“, o Elijahu „burna“ (kaltinimas) išrauna šviesą iš „sitros achros“ visiškai.
Apie tai parašyta:
„Burna liudijanti, kad Izraelis paliko „brit“ (sandorį), tuo pačiu paliudys, kad Izraelis vykdo „brit“ sandorį“.