kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • וכאשר חוטא חטא הראוי להכרת, נכרת אותו ענף מהגוף האילן ונשאר נפרד ממנו ועומד בעולם הזה כרוח הבהמה. רח''ו שערי קדושה Todėl, kai žmogus daro sunkią nuodėmę, ši „šaka“ yra „nukertama“ nuo „šaknies“, ir pasilieka mūsų pasaulyje kaip „gyvuliška dvasia“ (רוח בהמה – ruach behema). (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį




„Kūrėjo kariuomenės karys“

 


1975 metais ravas Baruchas persikėlė į Chazon-Iš gatvę. Ten įkūrė savo Mokymo namus.

Aplink jį susibūrė grupė žmonių, einančių Baal aSulamo keliu.

Kiekvieną naktį jie susirinkdavo klausytis ravo Barucho paskaitos iš knygos „Mokymas apie dešimt sfirot“ – nuo pirmos valandos nakties iki pat ryto.


Dažnai buvo galima sutikti jį tarsi kareivį žingsniuojantį tamsiomis miesto gatvėmis, kai jis eidavo pažadinti kai kurių mokinių.

Sau jis visiškai nepataikavo, ir pats asmeniškai eidavo budinti mokinius.

Jo noras buvo vienas – įvykdyti Kūrėjo norą, todėl visai nepaisė savo garbės.


Pamokos vykdavo kiekvieną naktį, ir taip – ne vieną dešimtį metų.

Ravas Baruchas mokė savo mokinius netgi Jom Kipuro naktį, ir netgi Devintą avo (tada jis paprastai kalbėdavo apie Šventyklos sugriovimo šaknis ir šaltinius dvasiniuose pasauliuose). 

Pamokos vidury išeidavo į aikštelę virš įėjimo laiptų, ir imdavo vaikščioti pirmyn atgal, tarsi liūtas narve: akys užmerktos, galva pakelta į viršų, visiškai atitrūkęs nuo šio pasaulio, nenutrūkstamame susiliejime su Kūrėju, jis mintimis grįždavo prie to, apie ką kalbėjo pamokoje ir tai detaliai analizuodavo.

Laimingas, nusipelnęs išvysti šį nepaprastą reginį – tikrą liudijimą to, jog kiekvienoje kartoje yra tokie teisuoliai, kaip Abrahamas, Icchakas ir Jakovas.

Visoje jo išaukštintoje povyzoje švytėjo tikrų tikriausia Kūrėjo didybė.

Žmogui užtektų vien pamatyti šį didingą vaizdą, kad jam ateitų mintys apie visišką savęs anuliavimą prieš Kūrėją.  

Kiekvieną vakarą, kai visi mokiniai baigdavo savo darbo dieną, pas ravą Baruchą į pamokas vėl susirinkdavo mokinių grupė, ir tada, be knygos „Mokymas apie dešimt sfirot“, mokindavosi ir knygą Zohar,  kalbančią apie savaitinės Toros dalies aspektus.  


Reikia pastebėti, jog pas ravą Baruchą neegzistavo tokia sąvoka kaip „rabi moko“, bet – „rabi mokosi“.

Nes iš tiesų ravas Baruchas ne tik mokė kitus, bet sėdėjo ir mokėsi pats.

Daugelį kartų mokiniai atvykdavo į pamoką, o jų mokytojas – jau pačiame mokymo vidury.

Iš tikrųjų jis tiesiog įjungdavo juos į savo mokymą: atvykus mokiniui, įvesdavo jį į nagrinėjamą Ari raštų temą.

Atėjus kitam mokiniui, įvesdavo ir jį į mokymosi medžiagą.

Ir taip elgdavosi su kiekvienu prie pamokos prisijungusiu mokiniu.

 


Ketvirtadienis

 

Kiekvieną savaitę, atėjus ketvirtadieniui, Beit-knesetą apimdavo ypatinga nuotaika – septintą valandą vakaro ravas Baruchas vesdavo bendrą pamoką.

Į šią pamoką susirinkdavo visi – tiek nauji, tiek seni mokiniai. Atvykdavo daug žmonių iš visos šalies: nuo Tverijos iki Dimonos.

Paskui ravo Barucho mokiniai susirinkdavo į „draugų susitikimus“.

Čia, draugiškumo ir meilės atmosferoje, kartu sėdėdavo ir labai rimtai diskutuodavo apie būdus, kaip labiau atverti priedermės „Mylėk savo artimą, kaip save patį“ aspektą ir apie kelius, kaip pasiekti Kūrėjo artumą.

Šis draugų susitikimas pasibaigdavo vienuoliktą valandą vakaro. O pamoka su mokytoju prasidėdavo jau pirmą valandą nakties (taip būdavo ankstesniais metais, o vėlesniais metais pamokos prasidėdavo antrą valandą nakties).

Tokia buvo ravo Barucho mokinių kasdieninė gyvenimo realybė: kėlimosi kiekvieną dieną pirmą ar antrą valandą nakties, didžiulių pastangų tarp žmogaus ir jo artimo, tarp žmogaus ir Kūrėjo, realybė.