ŠVENTĖS PAS RAVĄ BARUCHĄ
Šventas Šabatas
„Ateik, nuotaka“
Šabato vakarą mokytojas ravas Baruchas
nusileisdavo į mokymo klasę anksti, maždaug antrą valandą dienos.
Tada su
nuostabia melodija ir labai jausmingai paskaitydavo
„Šir aŠirim“ („Giesmių giesmė“).
Paskui ateidavo rabi Menachem Edelštein ir jie
kartu mokindavosi apie „Karalienės-Šabato“ aspektus iš švento Ari knygos „Šaar
akavanot“ („Intencijų vartai“).
Prieš pat Šabato pradžią susirinkdavo visi kiti mokiniai ir prasidėdavo Šabato sutiktuvių „tišas“ (ravo rengiamos šventinės vaišės): truputis vyno ir „kugelis“ (tradicinis aškenazių judėjų patiekalas), bei Tora iš ravo lūpų, pasitinkant šventą Šabatą.
Šabato šventumo esmė
Šabato šventumo esmė – tai Kūrėjo dieviškumo
atskleidimas Jo „darbininkų“ tarpe, kiekvienam pagal jo pakopą ir pagal jo
pastangas.
Todėl Šabatas – tai lyg „pasaulis, kuris ateis“.
Ir „kiekvienas,
kuris nesistengė Šabato vakare, ką valgys per Šabatą?“
Tai reiškia, kiekvienas,
kuris nepasiruošė susitikimui su Kūrėju „priimdamas Toros ir priedermių jungą“ paprastomis,
darbo dienomis bei stengdamasis „meilės artimui“ priedermėje – neturi indų, kad
pajausti Kūrėjo atsivėrimą.
Ir kaip yra žinoma, žodžio Šabatas שבת
abreviatūra yra בת – ש׳, ש׳
– tai zeir anpin aspektas, o בת – tai
malchut aspektas. Ir jie abu yra gavimo indai.
Todėl Šabato saugojimo aspektas
reiškia, kad žmogus saugotų save savo noruose gauti, kad ne jie valdytų žmogų,
bet žmogus valdytų juos, pagal Kūrėjo norą.
Ir tai aspektas – „kiekvienas pašventina septintą (dieną)“.
Žodžio
„septintas“ שביעי abreviatūra
yra žodžiai היא
שבי, ir tai užuomina į šventumo tašką, kuris yra žmogaus širdyje.
Žmogus turi jį „pašventinti“, tai yra atskirti ir suteikti nepalyginamai didesnį svarbumą, nei visiems kitiems jo širdies norams ir polinkiams.