kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Ir išėjo Jakovas iš Beer Ševos, ir nuėjo į Charaną. Ir priėjo vietą, ir apsinakvojo ten, nes nusileido saulė, ir paėmė iš vietos akmenų, ir pasidėjo sau po galva, ir atsigulė toje vietoje. (Berešit 28 – 10, 11)
  • !שבת שלום
  • Šabat Šalom!

שלבי הסולם מועדים פרשת זכור  

Šlavei haSulam „Atsimink“

pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                            (Ištraukos)


Dvasinio darbo tikslas – ateiti prie sąlygojimo (malonios dvasios) Kūrėjui, todėl žmogus turi prašyti Kūrėjo šios savybės.
Pirmiausiai, kai žmogus ateina „išsityrinti“, iš viršaus duoda jam savyje esančio blogio pažinimą.
Kadangi žmogus visada yra „arčiau“ savęs, todėl jis visada priima „kyšį“ iš kūno (egoizmo).
Taigi žmogus sako sau: „aš esu teisuolis, tačiau ne pilnas“, nes kūnas gauna didesnį malonumą iš to, jei pateisina save, todėl galvoja apie save, kad jis „teisuolis“.
Bet kadangi žmogus turi ir „kritimų“, tada išeitų, kad jis „teisuolis, tačiau ne visiškas“, nes kritimuose randasi aspekte „nusidėjėlis“.
Todėl žmogus kritimų metu nesako, kad jis nusidėjėlis, nes gauna „kyšį“ iš kūno, ir renkasi geriau būti „teisuoliu“, tik „ne visišku“.
Apie tai parašyta:
„Nes kyšis apakina išminčių akis, ir iškreivina teisuolių kalbas“ (Dvarim 16 – 19).
Galima šį pavyzdį pamatyti iš kasdieninių dalykų.
Taigi daug žmonių perka loterijos bilietus, kad išbandyti savo sėkmę, ir kiekvienas širdyje tikisi, kad toks „teisuolis“ kaip jis tikrai vertas sėkmės.
Ir nors loterijoje gali būti keli milijonai dalyvių, žmogus širdyje galvoja, kad tik jis „nusipelnė“ išlošimo labiausiai.
Iš kitos pusės matome, kad visi, taip pat ir „loterijos“ dalyviai, važiuoja mašina.
Ir nors atsitinka, kad vienas iš kelių milijonų patenka į sunkią avariją (chas ve šalom – neduok dieve), žmogus tikrai galvoja, kad jis nepateks į avariją.
Išeitų kad, žmogus galvoja, kad išlošti jis „vertas labiausiai“ iš kelių milijonų, o patekti į avariją jis „labiausiai nevertas“ iš milijonų.
Tai yra todėl, kad „kyšis apakina išminčių akis, ir iškreivina teisuolių kalbas“.
Todėl, kai žmogus mato, kad yra pas jį pakilimų ir kritimų, jis sako „aš esu teisuolis, nors ir ne visiškas“...
Ir kai žmogus pradeda teisingai vertinti savo dvasinį darbą, jis ateina prie „blogio savyje pažinimo“. Žmogus mato, kokią žalą jam atneša blogis ir nori išsivaduoti iš to.
Šis jausmas ateina pas žmogų, dėka užsiėmimų Tora ir priedermėmis.
Nes švytėjimas, esantis Toroje, duoda jam pajautimą, kad būsena, kurioje jis randasi, yra labai bloga, t.y. melaginga, ir nepakeliama net pačiam žmogui.
Taigi žmogus jaučiasi nutolęs nuo šventumo, ir būtent Toros ir priedermių dėka, jis atveria šį blogį savyje.
Dvasinis darbas vyksta pakopomis, nuo lengvesnės prie sunkesnės. Pradedame nuo lo lišma (dėl savęs), paskui pereiname prie lišma (dėl Toros, dėl Kūrėjo).
Pagal tai galime paaiškinti, kas pasakyta: „Įvykdysime ir priimsime“ (Ester 9 – 27).
„Įvykdysime“ (Torą, po Purimo įvykių), ką jau anksčiau „priėmėme“ (ant Sinajaus kalno).
Pradžioje „per prievartą“, kaip parašyta:
„Ir susirinko kalno papėdėje“ (Šmot 19 – 17).
Kaip paaiškino išminčiai:
„Pakabino Kūrėjas virš jų kalną, kaip skardį ir pasakė: jei jūs priimsite Torą gerai, jei ne, čia bus jūsų kapas“ (Talmudas, Šabatas 88 – 1).


Vadinasi iki šiol buvo per „prievartą“, o dabar per Purimą priėmė su noru.
Taigi tokia yra dvasinio darbo tvarka, t.y. iš pradžių darbas turi būti per prievartą.
Žmogui, norinčiam dirbti „Dangaus vardu“, kūnas iš prigimties tam priešinasi.
Tai reiškia, kad pradedame nuo „lo lišma“, nes ten nėra priešiškumo, nes kūnas tiki, kad atsisakydamas mažų malonumų, jis gaus didelius.
Taigi kūnas gauna pažadą, kad vykdydamas Torą ir priedermes (savo naudai), gaus didelį užmokestį, ir tam jis iš prigimties kūnas nesipriešina.
Tokia yra darbo pradžia.


Tačiau paskui, kai prasideda tikras „sąlygojimo“ darbas, kūnas ima priešintis, nes tai yra prieš prigimtį, su kuria jis sukurtas, t.y. galvoti tik apie save.
Taigi tada darbas turi vykti per „prievartą“, ir draudžiama žiūrėti į kūną, ar jis sutinka dirbti Kūrėjui ar ne.
Ir ši „prievarta“, kurią žmogus vykdo, vadinama „malda“, nes jis nori įvykdyti: „ir mylėk savo Kūrėją“, tačiau mato, kad nėra pas žmogų meilės Kūrėjui.
Tai yra dėl taisyklės: „ten kur yra meilė, negali būti prievartos.
Tačiau, jei nėra meilės, kaip gali žmogus dirbti Kūrėjui?
Atsakymas tas, kad mums duotas tikėjimas, t.y., jei žmogus tiki, kad „prievartos“ dėka jis gali priversti save pamilti Kūrėją, tai vadinama „malda“.
Taigi nusipelnoma: „Priėmė su noru, dėka meilės stebuklo“.
Tai yra Kūrėjas suteikia antrą prigimtį, ir tai yra malonios dvasios Kūrėjui sąlygojimas.