kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • תנא דבי אליהו: מעיד אני עלי שמים וארץ, בין איש בין אשה, בין גוי בין ישראל, בין עבד בין שפחה, הכל לפי מעשיו, רוח הקודש שורה עליו. רח''ו שערי קדושה Moko Tana de bei Elijahu (mokymo namai priskiriami pranašui Elijahu): „Liudiju aš prieš dangų ir žemę, kad šventą dvasią gali pasiekti kaip vyras, taip ir moteris, kaip gojus, taip ir Izraelio sūnus, kaip tarnas, taip ir tarnaitė. Viskas priklauso nuo žmogaus veiksmų. Ir pagal tai, gali ant žmogaus nusileisti „Šventa dvasia“. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

החרות א, ב 

Laisvė

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                                 1.


„Iškalta (charut) ant lentelių“, neskaityk „iškalta“ (charut), bet „laisvė“ (cherut), tai rodo, kad tapome laisvi nuo „Mirties angelo“ (Šmot Raba 41).


Šis straipsnis reikalauja paaiškinimo, nes koks gi yra ryšys tarp „Toros gavimo“ ir žmogaus „išsilaisvinimo“ iš mirties?
Ir dar, kai jau „Toros gavimo“ dėka pasiekė „amžiną kūną“, kurio jau neveikia mirtis, kaip vėl galėjo tai prarasti?
Argi „amžinas“ gali vėl tapti „laikinu“?


                                                     Noro laisvė


Tačiau, kad suprasti šią išaukštintą sąvoką: „laivė nuo mirties angelo“, pirmiausia turime suprasti pačią „laisvės“ sąvoką.
Tai reiškia, kokia yra šios sąvokos bendražmogiška reikšmė.
Taigi, bendru požiūriu, galima priskirti „laisvę“ gamtos dėsniui, apimančiam visas gyvąsias būtybes.
Kaip mes puikiai matome, kad gyvi sutvėrimai labai kenčia ir net miršta, kai yra atimama iš jų laisvė.
Ir tai yra patikimas įrodymas, kad Apvaizda nesutinka su jokio gyvo padaro įkalinimu.
Taigi ne veltui žmonija paskutiniais šimtmečiais kovojo, tam, kad pasiektų atitinkamą „individo laisvės“ lygį.
Tačiau, vis tik apibrėžimas „laisvė“ mums yra labai neaiškus.
Tai reiškia, kad jei tik įsigilinsime į pačio žodžio „vidinę prasmę“, tai iš šios sąvokos beveik nieko nebeliks.
Taigi pirmiausia, jei norime apibrėžti individo laisvę, mes turime nustatyti, kad kiekvienas žmogus galėtų visiškai laisvai elgtis pagal savo norą ir pasirinkimą.



                                                                       2.


                                             Malonumas ir skausmas


Tačiau, jei pažvelgsime į kiekvieno individo veiksmus, tai pamatysime, kad jie yra įpareigoti.
Taigi žmogus ne savo valia atlieka visus savo veiksmus ir nėra jam jokio pasirinkimo.
Ir tuo žmogus panašus į „puodą, uždėtą ant viryklės“, visai neturintį pasirinkimo, bet privalantį „išvirti“ iki galo.
Taigi Apvaizda „surišo“ visus gyvuosius dviem „virvėm“, ir tai: malonumas bei skausmas.
Ir „gyvieji“ neturi jokio laisvo pasirinkimo pasirinkti kentėjimus, ar atstumti malonumą.
Todėl žmogaus privalumas prieš gyvulį tik tas, kad žmogus gali pažvelgti į tolimesnį tikslą, ir savo noru sutikti iškęsti atitinkamą kiekį kentėjimų, vardan ateityje ateisiančio malonumo ar naudos.


Tačiau iš tikro čia yra tik „prekybinis išskaičiavimas“, t.y. mes lyginame ateityje ateisiantį malonumą ar naudą su skausmais ir bėdomis, kurias sutikome iškentėti ir žiūrime, ar čia „persveria“ malonumas.
Taigi visą šį „išskaičiavimą“ lemia malonumo „perteklius“.
Ir mes kenčiame, jei „apsiskaičiuojame“ ir negauname laukto malonumo „pertekliaus“, taigi viskas, kaip „prekybiniuose santykiuose“.


Ir aišku, kad čia nėra jokio skirtumo tarp žmogaus ir gyvulio, todėl nėra jokios „pasirinkimo laisvės“, bet čia yra tik „pritraukimo jėga“.
Tai reiškia, kad visi „pritraukia“ pasitaikantį kokios tai formos malonumą ir „atstumia“ kokios tai formos skausmą.
Taigi šių dviejų jėgų pagalba Apvaizda veda visus į norimas Jai vietas, visai neklausdama jų nuomonės.


Ir ne tik, tačiau net ir pats malonumo ir naudos pobūdis nėra pagal individo pasirinkimą, tačiau visiškai priklauso nuo aplinkinių norų.
Pavyzdžiui aš sėdžiu, rengiuosi, kalbu, valgau ir pan. ne todėl, kad aš noriu taip sėdėti, rengtis, kalbėti ir valgyti būtent taip.
Tačiau visą tai aš darau taip, nes kiti nori, kad aš sėdėčiau taip, rengčiausi taip, kalbėčiau taip ir valgyčiau būtent tokia forma.
Tai reiškia, kad visa mano elgsena pilnai atitinka visuomenės norus ir normas, bet ne mano asmeninį pasirinkimą.
Ir dar daugiau, dažniausiai aš elgiuosi prieštaraudamas savo norams, t.y. man žymiai patogiau būtų elgtis paprasčiau, negu pagal priimtas visuomenės normas.
Taigi, aš kiekviename savo žingsnyje esu „surakintas geležinėmis grandinėmis“, kuriomis mane „surakino“ visuomenės normos ir skoniai.


Jeigu tai, tai pasakykite man, kur yra mano „noro laisvė“?
Taigi matome, kad nėra individo noro laivės, ir kiekvienas iš mūsų yra lyg „mašina“, veikianti išorinių jėgų, kurios įpareigoja mus elgtis būtent tokia forma.
Tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų yra „surakintas Apvaizdos kalėjime“, kuri dviejų virvių, t.y. „malonumo“ ir „skausmo“ pagalba, „tempia“ ir „stumia“ mus į Jos norimas vietas.
Taigi išeina, kad pasaulyje visai nėra „individualumo“.
Juk čia visai nėra mano „aš“, besielgiančio laisvai pagal savo norus.
Tai reiškia, kad aš nesu „veiksmo sumanytojas“, taip pat aš nesu ir „vykdytojas“.
Taigi aš „darau“ ne todėl, kad noriu tai daryti, bet todėl, kad mane įpareigojo, visai neklausdami mano nuomonės.
Iš viso to išeina, kad dingsta žmogui „užmokestis“ ir „bausmė“.


Taigi šis dalykas iš esmės yra keistas ir „tikintiems“, kurie tiki Kūrėjo valdymu, todėl gali nors remtis Kūrėju ir pasitikėti, kad yra pas Jį tinkamas ir geras tikslas.
Tačiau labiausiai šis dalykas yra keistas „netikintiems“, t.y. tikintiems „gamta“, nes pagal juos „akla ir bejausmė“ gamta „sukaustė“ mus savo „grandinėmis“ ir veda mus be jokio tikslo ir krypties.
Todėl mes, pati „iškiliausia“ gamtos dalis, turintys protą ir nuovoką, tapome „aklos gamtos“ žaidimo dalimi.
Tai yra jėgos, vedančios mus be jokio tikslo ir krypties, ir kas žino, kur tai nuves?