• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לספר פנים מאירות ומסבירות יב  

Įvadas į knygą „Veidas šviečia ir paaiškina“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                              12.

Panašiai ir dešimtyje šventumo sfirot mes išskiriame du priešingus aspektus.
Tai reiškia, kad devynių pirmų sfirot pobūdis yra „sąlygojimas“, o malchut, dešimtos sfiros, pobūdis yra „gavimas“.
Todėl pirmos devynios sfirot yra pilnos šviesos, o malchut „neturi visai nieko savo“.
Ir tai paslaptis, kad mes visada kiekviename parcufe išskiriame dvi šviesos rūšis, t.y. „vidinę šviesą“ ir „supančią šviesą“, esančias dviejų rūšių induose: „vidiniame inde“ ir „išoriniame inde“.
Tai yra dėl dviejų paminėtų priešingybių, nes negali dvi priešingybės būti viename „nešėjuje“, todėl
reikalingas atskiras nešėjas „vidinei šviesai“ ir atskiras nešėjas „supančiai šviesai“.
Tačiau šventumo sistemoje tai nėra visiškos priešingybės, nes šventų pasaulių sfira malchut randasi su devyniomis pirmomis sfirot „zivuge“, t.y. „susijungimo – sąveikos“ būsenoje.
Todėl sfira malchut taip pat įgauna sąlygojimo pobūdį, „grįžtančios šviesos“ paslaptimi.
Tačiau „sitra achra“ (kita, netyra pusė) visai neturi „devynių pirmų sfirot“ aspekto, o visas jos „pastatas“ pastatytas iš „tuštumos“, t.y. iš didelio egoistinio „noro gauti“ sau formos.
Ir todėl šiai egoistinei savybei buvo „cimcumas alef“, t.y. „pirmas apribojimas“.
Ir net paskui, kai ateina švytėjimas į „sitrą achrą“, ji pasilieka tuščia be šviesos.
Todėl šios dvi sistemos yra priešingos nuo „galvos iki kojų“, nes šventume yra „gyvybė“ ir „šviesa“.
Apie šią paslaptį parašyta:

„Tai prieš tai padarė (sukūrė) Kūrėjas“ (Koheletas 7).
Ir todėl nusidėjėliai yra vadinami „mirę“.
Taip pat sakėme (6 sk.), kad visa „cimcumo” esmė – tai tik sielų noras „pasipuošti“ formų sutapimu prieš Kūrėją.
Ir tai yra „gavimo“ pobūdžio apvertimas į „sąlygojimą“.
Taigi įprastai šis tikslas negali būti pasiektas iš šventųjų parcufų pusės, nes ten nėra „tuštumos“ aspekto, t.y. didelio noro gauti, kuriam ir buvo „cimcumas“.
Todėl negalima „ištaisyti“ to, ko nėra, t.y. jei nėra „sugadinimo“.
Taip pat „sielų pasipuošimas“ negali būti pasiektas iš „sitra achra“ pusės, nes ten iš vis negali būti „ištaisymo“, nors ten ir yra „tuštumos“, t.y. „didelio noro gauti“ aspektas.
Taigi „sitros achros“ esmė yra visiškai priešinga, nes viskas, ką ji gauna, priartina ją prie mirties.
Todėl reikalingas „mūsų pasaulio“ žmogus, kuris „mažoje“ savo būsenoje (suvokime) būtų „maitinamas“ iš „sitros achros“ pusės, t.y. iš jos gautų „tuštumos“ indus.
O „didelėje“ savo būsenoje „pereitų“ ir susijungtų su šventumu, t.y. Toros ir priedermių dėka sąlygotų „malonią dvasią Kūrėjui“.
Tai reiškia, kad žmogus galėtų „apversti“ didelį „gavimo“ aspektą, kurį jau įgijo, taip, kad „gavimo“ aspektas būtų nukreiptas tik į „sąlygojimą“.
Taigi, tuo žmogus „sutampa“ savo forma su Kūrėju, ir įvykdo šį sielų „pasipuošimą“.
Ir tai laiko egzistavimo mūsų pasaulyje paslaptis.
Taigi matome, kad pradžioje dvi priešingybės pasidalino į dvi priešingas sistemas, atskirtas viena nuo kitos, t.y. šventumą ir „sitra achrą“, kaip pasakyta: „tai prieš tai sukūrė Kūrėjas“.
Taigi, kol kas šioms sistemoms nėra „ištaisymo“, nes jos turi būti viename „nešėjuje“, t.y. žmoguje.
Ir todėl reikalinga laiko realybė, kad būtų dvi priešingybės žmoguje, t.y. viena po kitos, „mažos“ būsenos laikas ir „didelės“ būsenas laikas.