kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ככל שאדם מבין שלשם שמים הוא דבר חשוב, האמת - שהקיום שלא לשם שמים הוא חשוב הרבה יותר. רב ברוך אשלג ע''ש בעל הסולם. Kiek žmogus supranta, kad Toros vykdymas „Dangaus vardu“ yra labai svarbus dalykas, iš tikro Toros vykdymas (pradžioje) ne „Dangaus vardu“ yra žymiai svarbesnis dalykas. (Ravas Baruchas Ašlagas Baal Sulamo vardu).

שלבי הסולם מועדים נעשה נס לשושנים 

Šlavei haSulam „Padarė stebuklą“

ravas Baruchas Ašlagas

 
 
 

Uždaryti užduotį





                                                            (Ištraukos)


                                                            1.


Žinoma, kad dvasinis darbas, kurį mes turime stengtis atlikti visais įmanomais būdais, yra tam, kad ateiti prie formų sutapimo su Kūrėju, tai yra vadinama „susiliejimas“ דבקות – dvekut.
Tik tada galima ateiti į kūrimo tikslą, kuris yra „padaryti gera kūrinijai“.


Tačiau prieš tai, kol kūriniai, t.y. žmonės, pasiekia formų (norų) su Kūrėju sutapimą, kūrinijos tikslas negali būti atvertas visiems.
Todėl kūrimo tikslas turi būti paslėptas, ir mes turime tuo tik tikėti.
Ir dar, tai kas yra atverta visų akims, prieštarauja šiam gerumui.
Tai reiškia, kad kiekvienas jaučia nepasitenkinimą ir visada pyksta ant aukštutinio valdymo, jei tiki, kad viskas išeina tik iš Kūrėjo.
Taigi, sunku žmogui pasakyti, kad jis yra patenkintas gyvenimu, ir kiekvieną dieną palaiminti Kūrėją, ir pasakyti Kūrėjui didelį ačiū už tai, kad Jis elgiasi su žmogumi su ypatingu gerumu.
Tačiau realiai žmogus visada gyvena gyvenimą, pilną trūkumų ir kentėjimų, be to jis nesupranta savo „gyvenimo prasmės“.
Taigi, kai žmogus pradeda galvoti apie gyvenimo tikslą, jis klausia savęs, ką gi jis nusipelno, šioje „gyvenimo kovoje“?


Ir kai ateina į žmogaus gyvenimą truputis malonumo, šis malonumas iškart „nugirdo“ žmogų.
Taip, kad žmogus „praranda“ protą ir nuovoką, bei užmiršta net galvoti apie gyvenimo prasmę.
Tačiau, kai malonumas, kuriame buvo „nugrimzdęs“, vėl dingsta dėl įvairių priežasčių, žmogus iš naujo ima galvoti apie „gyvenimo tikslą“.
Ir tik tada, kai žmogui nėra kuo aprūpinti savo „kūną“ (egoistinius norus), t.y. kai žmogus vėl nebejaučia malonumo, jis iškart pradeda galvoti apie „gyvenimo prasmę“.
Taigi žmogus vėl klausia savęs, koks jo „gyvenimo tikslas“?
Kam jis atėjo į šį pasaulį?
Argi kūrimo tikslas buvo, kad žmonės kentėtų skausmus?
Ši būsena, kai žmogus pradeda klausti savęs kas? ir dėl ko?, reiškia, kad žmogus pakelia galvą virš „gyvenimo tėkmės“.


Šioje „tėkmėje“ randasi visi žmonės, ir paprastai jiems nėra kada galvoti apie būties klausimus.
Tai reiškia, kad visi eina „pasroviui“, kur neša vanduo.
Ir nėra nei vieno, kuris galėtų pamatyti viso to „pabaigą“, t.y. kur gi nuneš „gyvenimo srovė“.
Taigi tik malonumo nebuvimas (nemalonumai) leido žmogui pakelti galvą ir pažiūrėti į „gyvenimo tikslą“.
Būtent tada žmogus „mato ir girdi“ lyg kreipimąsi iš viršaus, kuris sako jam, kad pasaulis vis tik sukurtas, kad „padaryti gera kūriniams“.
Tačiau „knygos ir autoriai“ sako žmogui, kad yra sąlyga, kaip galima pajusti šį „gerumo skonį“.
Ši sąlyga vadinasi „sąlygojimo indai (norai)“.
Taigi Kūrėjas reikalauja šios „sąlygos“, nes kitaip Jis negali duoti viso šio „gerumo ir malonumo“.
Ir ši „sąlyga“ yra ne todėl, kad to reiktų Kūrėjui... juk pas Kūrėją nėra trūkumo.
Tai reiškia, kad Kūrėjui nereikia, jog žmonės įvykdytų Jo reikalavimus, kaip parašyta:
„Jei pasiteisinsi, ką tai tau duos“.
Tačiau sąlyga, kurią iškėlė Kūrėjas, yra pačio žmogaus naudai. Ir ši sąlyga: formų (norų) su Kūrėju sutapimas.