kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • וזהו סוד (ישעיה נ''א ט''ז): "ואשים דברי בפיך לטוע שמים וג'", כי האדם על ידי מעשיו ממשיך חיים לשמיים ולארץ, והרי הוא כאלו נטען ויסדן. רח''ו שערי קדושה Ir tai paslaptis: „Įdėsiu žodžius tau į burną, kad galėtum pasodinti dangų“ (Ješaja 51 – 16). Tai reiškia, kad žmogus savo darbais pritraukia gyvybę į dangų ir žemę, t.y. jis lyg „įtvirtina“ pasaulį. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

יהדות הלכה למעשה 

Praktinė Halacha (Įstatymai)

I. M. Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį



Lag-Baomer



Lag-Baomer taip pat yra vieno didžiausio išminčiaus, tanajaus rabi Šimono bar Jochajaus (Rašbi) [1], kuris buvo Rabi Akivos mokinys, mirties metinės.

Mirtis buvo viso jo gyvenimo kulminacija, aukščiausias pakilimas, ir todėl Lag-Baomer dar vadinamas taip pat „Gilula derašbi“ („Rašbi triumfo diena“), todėl ši diena pažymima linksmybėmis, šokiais ir dainomis bei maldomis, nukreiptomis į Kūrėją – maldomis apie tai, kad šio teisuolio nuopelnai padėtų visiems Izraelio sūnums. 

Naktis, nuo kurios prasideda Lag-Baomer – laužų naktis.

Svarbiausiąjį laužą uždega ant statinio stogo virš rabi Šimono bar Jochajaus kapo Meirono vietovėje, Aukštutinėje Galilėjoje. 

Pagrindinė priežastis, kodėl rabi Šimono bar Jochajaus mirties metinės pažymimos tokia forma – tai dėl jam priskiriamos knygos „Zohar“ autorystės.

Atverdama giliausią Toros turinį, ši knyga ryškia šviesa apšviečia Toros išmintį, kuri, karaliaus Šlomo žodžiais, pati yra šviesos šaltinis: „Priedermė – žvakė, o Tora – šviesa“. 

O pranašo Jeremijo lūpomis Pats Kūrėjas sako: „Nes tokie mano žodžiai – jie kaip ugnis!“  

Priimta tą dieną atsivežti į Meironą vaikus, kuriems sukako trys metai – amžius, kada vaikams pirmą kartą kerpami plaukai.

Ir čia, ant rabi Šimono bar Jochajaus kapo atliekama „Chalake“ – vaikui kerpami plaukai, paliekant plaukų sruogas smilkiniuose („peot“).  

Kabalistai paaiškina, kodėl taip linksminamasi būtent mirties dieną – nes juk atrodytų, kad tą dieną reikia liūdėti.

Ne veltui yra požiūris, kad 7 adaro, Moše mirties diena, buvo gedulo diena.

Tačiau esmė tame, kad Moše verkė savo mirties dieną, o rabi Šimonas bar Jochajus atvirkščiai – pasak „Zoharo“, tą dieną jis paskutinės savo pamokos metu mokiniams atskleidė tokias gelmes, kurių neatskleidė per visą savo gyvenimą. 

Jis paaiškino: „Aš pats liudiju apie save, kad visas savo gyvenimo dienas troškau išvysti šią dieną!“  

Kita priežastis, kad apskritai didžio žmogaus mirties diena pažymima ne gedulu, o linksmybėmis.

Taip pat yra žinių, kad ir Adamo, pirmojo žmogaus Žemėje, mirties diena buvo pažymima kaip šventė.  

Yra paprotys, pagal kurį per Lag-Baomerą vaikai išeina į laukus ir miškus ginkluoti lankais ir strėlėmis.

Tai ne tik duoklė Bar-Kochbos karių pagerbimui.

Daug gilesnė prasmė yra šiame paprotyje: vaivorykštė (ivritu „kešet“ קשת – žodis, kuris reiškia taip pat „lankas“) – tai ženklas, liudijantis apie Kūrėjo priesaiką, apie Jo pažadą niekada daugiau nepasiųsti žemei tvano. 





[1] Rabi Šimonas bar Jochajus – žymusis ketvirtosios kartos tanajus, vienas iš pačių žymiausių rabi Akivos mokinių. Gyveno II m.e. amžiuje.

Gelbėdamasis nuo mirties nuosprendžio, jam paskelbto romėnų, jis 13 metų drauge su savo sūnumi Eliazaru slėpėsi oloje.

Rabi Šimonas bar Jochajus pasižymėjo antgamtiniais sugebėjimais, todėl nenuostabu, kad jis laikomas „Zohar “ – pagrindinės kabalos knygos – autoriumi.