kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • והמשכלים יזהרו כזהר הרקיע ומצדיקי הרבים ככוכבים לעולם ועד. דניאל יב' – ג'. זוהר, נשא, רעיא מהימנא, הסוטה Ir protingi švytės, kaip (זוהר Zohar) švytėjimas dangaus skliaute, o pateisinantys daugumą, per amžius. (Danielis 12 – 3)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį






                                                „Roš chodeš“ vaišės

 

Kiekvieno „Roš chodeš“ („Naujo mėnesio“)  metu buvo rengiamos vaišės ir kiekvieną kartą vis kitas mokinys apsiimdavo jas suruošti.

Beje, reikia paminėti, jog pasibaigus šventinėms vaišėms, ravas Baruchas Šalomas gerdavo vyną, kuriam buvo sakomas palaiminimas „Geras ir darantis gerumą“.

Ir reikia pažymėti, jog palaiminimą „Geras ir darantis gerumą“ sakydavo tik saldžiam, o ne sausam vynui.

Esmė tame, kad „Kūrėjas yra geras ir darantis gerumą visiems, o ne atskiriems“.

Tai reiškia, kad gerumą ir malonumą turi pajausti visi, o ne tik „atskiri“, kaip yra parašyta:

„Ir prisipildys žemė žinių apie Kūrėją, kaip vanduo pripildo jūrą“ (Ješaja (Izajas) 11:9),

taip pat: „Ir visi pažins Mane nuo didelio iki mažo“ (Jeremija 31:33).

Saldų vyną visi jaučia, kaip gerą, tuo tarpu kad pajausti, jog sausas vynas yra geras, reikia būti „suprantančiu“.


Šventinių vaišių metu ravas Baruchas domėjosi, apie ką buvo kalbama „draugų susitikimų“ metu ir tuos dalykus paaiškindavo ir pakomentuodavo.

Vaišių metu būdavo dainuojama. Ravas Baruchas taip pat dainuodavo – akys užmerktos, apimtas jausmo ir susijungimo su Kūrėju.

Paprastai buvo dainuojama eilutė „Taip pasakė Kūrėjas: atsimenu aš tavo jaunystės gerumą, kai sekei paskui mane dykumoje, neapsėtoje žemėje“.

Ir taip paaiškino šį sakinį:

„Neapsėtoje žemėje nieko nėra, nėra jokios gyvybės, tad kas gali eiti tuo keliu?

Tik tas, kuris yra pasiruošęs eiti „dešinės linijos“ ir „chasadim mechusim“ keliu.

Tai yra tas, kuris nieko nenori sau, ir jis tik džiaugiasi, galėdamas tarnauti Kūrėjui.


Ravas Baruchas dainuodavo melodiją, kurią pats sukūrė žodžiams: „Nes išgelbėjai mano sielą nuo mirties, mano akis – nuo ašarų, kojas – nuo suklupimo“ (Psalmės 116:8).

Mirtis – kaip parašyta: „Nusidėjėliai savo gyvenime vadinami mirę“.

Kiekvienoje pakopoje galioja mirties aspektas ir gyvenimo aspektas.

Kiekvieną pakopą turime pradėti nuo lo lišma, t.y. dėl naudos sau.

Ir kai žmogus pajaučia, jog tai yra atskyrimas nuo gyvybių gyvybės, kas būtent ir vadinasi „mirtis“, tada jis šaukiasi Kūrėjo ir prašo, jog išgelbėtų jį nuo šios „mirties“ ir duotų jam „gyvenimą“, tai yra, galimybę sąlygoti Kūrėjui.  

„Ašaros“ rodo į du kartu sujungtus dalykus: blogį ir gėrį.

Karalius Davidas paaiškino, kas yra gerumas: „Prisipildė mano širdis gerumo, aš sakau: mano veiksmai – Karaliui“.

Tačiau šis gerumas, kurį žmogus ketina padaryti „dėl dangaus“, yra sumaišytas su blogiu – su noru gauti dėl savęs.

Ir Kūrėjas gelbsti žmogų nuo šio sumaišymo, o žmogus už tai atiduoda Kūrėjui padėką.

„Kojos“ („raglajimרגלים) turi tą pačią šaknį, kaip žodis „žvalgai“ („meraglimמרגלים).

Tai kalba apie žmogaus protą, kuris nori „išžvalgyti“ Kūrėjo valdymą, kad pasižiūrėti, ar jis geras, ar blogas, ir kad patikrinti, ar verta paskirti visas savo jėgas vien tik Kūrėjui.

Ir todėl  žmogus dėkoja Kūrėjui, kuris išgelbėjo žmogų, jog dėl savo „loginių“ svarstymų jis nebūtų atstumtas nuo šventumo.