• ויקרא אדני ה' צבאות ביום ההוא לבכי ולמספוד ולקרחה ולחגור שק: ישיה כב' יב Ir pašaukė Kūrėjas šią dieną verksmui, gedėjimui, galvos skutimui ir apsvilkimui maišu (Ješaja 22 – 12)

מבוא לספר הזהר י,יא, יב  

Pratarmė knygai Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                   10.

Iš tikro šis pavyzdys su spalvomis nepilnai atitinka dalyką, kurį nori parodyti.
Tai reiškia, kad bet kokioje mūsų pasaulio išminties knygoje, kaip ir baltame popieriuje bei raidėse nėra „gyvybės dvasios“.
Ir „lapo“ bei „raidžių“ atveriama esmė nėra pačiose raidėse, bet jų „išorėje“, t.y. besigilinančio prote.
Tačiau keturi dvasiniai pasauliai A – B – J – A patys yra „Dangaus knyga“.
Ir visas intelektas (mochin), esantis dvasinėje ir materialioje realybėje, yra pačiose „raidėse“ ir „išeina“ iš jų.
Todėl suprask, kad balta spalva „Dangaus knygoje“, kuri yra knygos „nešėjas“ pati yra „intelektas“, o trys rašalo rūšys tik paaiškina šį intelektą.

                                                                    11.

Taip pat reikia suprasti keturis aukščiau pateiktus realybės suvokimo lygius:
1. materija;
2. forma, apsirengusi materija;
3. abstrakti forma;
4. esmė.
Pirmiausiai apibūdinkime juos mūsų pasaulio sąvokomis.

Pvz., kai sakome „didvyris“, „tikras, tiesus žmogus“, „melagis“ ir pan., mes iškart nurodome:
1. materiją, t.y. žmogaus kūną;
2. formą, apsirengusią materija, t.y. didvyriškumą, tiesumą arba melagingumą;
3. abstrakčią formą, t.y. tą savybę, kurią galima „išvilkti“ iš žmogaus kūno: didvyriškumą, tiesumą ir melagingumą, ir suvokti šias tris formas, pačias iš savęs, kai jos nėra „apvilktos“ jokiu žmogaus kūnu.
Tai reiškia, kad galima suvokti didvyriškumo, tiesumo ar melagingumo savybes ir išskirti juose dorybę ar neigiamą aspektą, kai jos yra „apsirengusios“ materija.
4. Žmogaus esmę.

                                                             12.

Ir žinok, kad ketvirto lygio, t.y. žmogaus esmės, kokia ji pati iš savęs be materijos, negalime mes suvokti išvis.
Tai reiškia, kad penki mūsų jutiminiai organai ir mūsų vaizduotė gali mums pateikti tik esmės veikimą, bet ne pačią esmę.

Kaip, pvz. mūsų regos organai pateikia tik mūsų matomos esmės poveikį mums.
Taigi, matydami spalvą, mes „matome“ tik mūsų regos organo reakciją į atspindėtą nuo spalvos šviesą, bet ne pačią spalvą, jos esmę.

Taip pat ir klausos organas pagauna tik kažkokios esmės atmosferos virpesius.
Tai reiškia, kad atmosfera, paveikta kažkokios jėgos, „smūgiuoja“ į mūsų ausų būgnelius, o mes „girdime“ tik mūsų ausų reakciją, t.y. kažkokios esmės poveikį mumyse.

Lygiai taip pat veikia ir mūsų uoslė.
Taigi, kai iš kažkokio dalyko atsklidęs oras, veikia mūsų uoslės receptorius, mes jaučiame šį receptorių poveikį, t.y. „užuodžiame“ ne pačią esmę, o tik „poveikį“.
Taip ir skonis – tai tik mūsų skonio receptorių reakcija į kažkokią tai esmę.

Taigi, visi keturi mūsų pojūčiai pateikia mums tik mūsų organų reakciją į kažkokios esmės poveikį mums, bet ne pačią esmę.
Ir netgi lytėjimo organas, kuris yra mumyse pats „tikroviškiausias“ ir „realiausias“, atskiriantis karštą daiktą nuo šalto, ir minkštą nuo kieto.
Taigi ir tai yra tik mūsų kūno reakcija į kokios tai esmės poveikį, bet ne pati esmė.
Tai reiškia, kad „karštą“ kūną galima „atšaldyti“, o „šaltą“ – „sušildyti“.
Taip pat ir „kietą“ galima padaryti „skystu“, o „skystą“ – „dujinės būsenos“, t.y. visiškai „dingstantį“ iš penkių mūsų jutiminių organų.

Tačiau pati „esmė“ kūne pasilieka, nes galima dujinę būseną atgal paversti į skystį, o skystį – į kietą būseną.
Taigi aiškiai matome, kad penki mūsų jutiminiai organai visai negali atskleisti esmės, o tik esmės reakcijas ir poveikius.
Ir žinok, kad viskas, kas neateina į mūsų pojūčius, visai negali ateiti į mūsų vaizduotę.
Taip pat viskas, kas neateina į mūsų vaizduotę, negali ateiti ir į mūsų mintis, ir nėra jokio būdo, kaip tai būtų galima suvokti.
Taigi išeina, kad mes visai negalime suvokti esmės.
Ir ne tik, netgi savo esmės mes negalime suvokti.

Tai reiškia, kad aš „jaučiu“ ir „žinau“, kad aš užimu kokią tai vietą pasaulyje, kad aš esu „kietas“, kad aš esu „šiltas“, kad aš galiu mąstyti ir pan.
Taigi, aš suvokiu tik savo „esmės“ poveikius ir veiksmus.
Tačiau, jei paklausti, kokia yra mano „esmė“, iš visų veiksmų, kurie atsiveria manyje?
Aš visai nežinočiau ir neturėčiau ką atsakyti.
Taigi, Kūrėjo valdymas neduoda mums „esmės“ suvokimo, t.y. mes suvokiame tik veiksmus ir „vaizduotės padarinius“, kurie išeina iš kokios tai „esmės“.