kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • וכאשר חוטא חטא הראוי להכרת, נכרת אותו ענף מהגוף האילן ונשאר נפרד ממנו ועומד בעולם הזה כרוח הבהמה. רח''ו שערי קדושה Todėl, kai žmogus daro sunkią nuodėmę, ši „šaka“ yra „nukertama“ nuo „šaknies“, ir pasilieka mūsų pasaulyje kaip „gyvuliška dvasia“ (רוח בהמה – ruach behema). (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

הקדמה לספר פנים מאירות ומסבירות יט  

Įvadas į knygą „Veidas šviečia ir paaiškina“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį





                                                                            19.


Taigi, kaip pasakė išminčiai:
„Jis – blogio instinktas, jis – Satan, jis – mirties angelas, jis nusileidžia ir sugundo, ir paskui pats pakyla (į Dangų) ir kaltina, kol galiausiai paima žmogaus sielą“ (Talmudas, Bava Batra 17).
Tai reiškia, kad dėl „Pažinimo medžio“ nuodėmės pasidarė bendrai du dvi blogybės ir defektai.
Pirmas: „Pakyla (į Dangų) ir kaltina“.
Taigi, kai pirmas Adamas susigundė ir paragavo nuo „Pažinimo medžio“, jis „kūno“ aspekte įsigijo „tuštumos“, t.y. egoistinio gavimo „indus“ (norus).
Ir to dėka atsirado neapykanta ir nutolimas tarp amžinos gyvybės šviesos, kurią „Kūrėjas įpūtė Adamui į veidą“, ir tarp žmogaus.
Tai panašu į tai, ką pasakė išminčiai:
„Kiekvienam besipuikuojančiam, Kūrėjas sako: negalime mes abu būti vienoje vietoje“.
Tai reiškia, kad „puikybės“ ir „tuščios didybės“ aspektas išplaukia iš „tuštumos“ gavimo indų, nes dėl „cimcumo“ (apribojimo) aukštutinė šviesa atsiskyrė ir išėjo iš ten.
Kaip apie tai parašyta Zohare, kad Kūrėjas „neapkenčia kūnų“, kurių visa esybė tik egoistinis gavimas.
Ir todėl „pakilo (nuskrido)“ iš žmogaus „gyvybės šviesa“, ir tai yra pirmas defektas.


Antras: tai 288 kibirkščių, kurios jau buvo susijungusios su šventumo sistema, „nusileidimas”.
Taigi, kad „nesugriūtų” pasaulis, šios kibirkštys „nusileido” ir buvo atiduotos klipot ir „sitros achros” sistemai.
Todėl dabar „šventumo sistema” jau nebegali aprūpinti ir išlaikyti pasaulio gyventojų, dėl neapykantos, atsiradusios tarp šventumo ir „tuštumos” gavimo indų, priešingų vienas kitam.
Ir dabar 288 kibirkštys buvo perduotos „sitra achros” sistemai, tam kad suteiktų egzistenciją ir aprūpintų visus pasaulio gyventojus malonumu.
Todėl taip sielos gali išsilaikyti visus 6000 metų, per visą jų persikūnijimo iš vieno kūno į kitą, laikotarpį, iki „Galutinio ištaisymo”.
Ir dabar suprask, kodėl blogio ir sitros achros sistema yra vadinama „klipot” (lupenos).
Taigi jos, kaip „tvirta” lupena apsupa uždengia vaisių, kad apsaugotų jį nuo visokių nešvarumų ir pažeidimų kol vaisius subręs, ir bus tinkamas valgymui.
Taigi be šios „lupenos” vaisius sugestų ir neateitų prie savo galutinio tikslo!
Todėl matome, kad visos 288 kibirkštys buvo perduotos klipot, tam kad aprūpintų ir paruoštų visą pasaulį galutiniam susijungimui, ir reikiamo tikslo pasiekimui.
Taigi antra blogybė (defektas) – tai: „ateina ir paima sielą“.
Tai yra, net šią mažą sielos dalį, likusią pas žmogų „prakaito lašo“ aspektu iš buvusio ankstesnio gyvenimo, ir tai pagrobia „sitra achra“.


Kad tai suprasti, reikia žinoti sitros achros paveikslą ir funkcionavimą.
Yra žinoma, kad visos „žemesnio pasaulio“ sudėtinės dalys yra kaip „šakos“, išeinančios iš „šaknų“, t.y. „aukštesnio pasaulio“, kaip „spaudas“ ir „antspaudas“.
Taigi taip, kiekvienas „žemesnis“ pasaulis išeina iš „aukštesnio“, o šis iš dar „aukštesnio“.
Ir žinok, kad visas skirtumas, esantis tarp „šakų“ ir „šaknų“, yra vien tik to pasaulio „materijoje“.
Tai reiškia, kad šio pasaulio „materija“ yra materialumas, o aukštesnio, pvz. Jeciros pasaulio „materija“, jau yra dvasingumas.
Ir taip yra kiekviename dvasiniame pasaulyje.
Taigi visos „sudėtinės dalys“, visi „įvykiai“ ir visi „procesai“ esantys kiekviename pasaulyje, atitinka vienas kitą kaip „du vandens lašai“.
Kaip kiekvieno „spaudo“ forma pilnai atitinka „antspaudo“ formą, nes viskas „atsispaudė“ iš spaudo.


Taigi, jei mes žinosime šiuos pagrindus, mes galėsime suvokti pagal šį „spaudo – antspaudo“ principą sitros achros „šaknį“, esančią aukštutiniuose pasauliuose.
Ir parašyta knygoje Zohar (Tazrija), kad visi žmogaus kūno negalavimai (ligos, defektai, pažeidimai) yra aukštutinės „sitra achra“ šakos.
Paimkime pavyzdžiui „gyvulinę“ pakopą, t.y. visa jos kūno esybė – tai tik malonumo ieškojimas, nes malonumas didina jai „gyvybės pojūtį“.
Todėl Apvaizda ši polinkį įdiegė mažuose vaikuose, arba žmonėse, pasilikusiuose „mažų vaikų“ lygyje.
Taigi visur, kur tik jie „meta akį“, jie turi „rasti malonumą“, net mažuose, nereikšminguose dalykuose.
Taip yra todėl, kad jų „maža pakopa“ privalo visada kuo labiau didinti „gyvybės pojūtį“, kad būtų jiems pasitenkinimas iš „augimo ir didėjimo“.
Taigi matome, kad malonumo „šviesa“ yra gyvenimo pagrindas.


Tačiau šis dėsnis yra teisingas tik malonumui, gaunamam „bendrai“ visoje pakopoje.
Tačiau, jei malonumas yra gaunamas tik pakopos „dalyje“, tai vadinasi „atskiriantis“ malonumas.
Ir mes čia matome atvirkščią reiškinį, t.y. dėsnį.
Pavyzdžiui, jei yra kūne pažeista vieta, ji gydama pradeda niežėti ir reikalauja kasymosi.
Taigi iš vienos pusės kasymasis suteikia malonumą, t.y. „užmokestį“, kuris didėja, kasymuisi intensyvėjant, tačiau iš kitos pusės prie kasymosi yra „prisitvirtinęs“ „mirties lašas“.
Todėl, jei žmogus nesuvaldys savo instinkto ir toliau didins kasymosi intensyvumą, visa tai virs dar didesniu audinių pažeidimu ir nuostoliu.
Kol galiausiai malonumas virs skausmu, ir gydymą reikės pradėti iš naujo.
Ir toliau, su nauju gydymu, vėl atsiranda naujas noras kasytis, dar didesnis nei anksčiau.
Taigi, jei žmogus nenugali savęs, šis troškimas vis didėja ir didėja, kol pasirodo kraujas, t.y. „mirties lašas“...
Taigi žmogus „miršta“, gaudamas malonumą, nes tai – „atskiriantis“ malonumas, gaunamas tik pakopos „dalyje“.
Todėl tokioje pakopoje viešpatauja mirtis, skirtingai nuo malonumo, gaunamo į „visą pakopą“, kur malonumas sąlygoja gyvenimą.


Taigi turime prieš savo akis aukštutinės sitros achros „pavidalą“ nuo „galvos“ iki „kojų“.
Tai reiškia, kad „galva“ – tai malonumo gavimas tik sau, ir jokiu būdu nesąlygojant ir neduodant kitam.
Kaip „gyvulinėje“ pakopoje pažeisto kūno audinio noras kasytis.


Sitros achros „kūnas“ – tai vis didėjantis „reikalavimas“ (kasytis).
Taigi, kuo daugiau gauni, tuo daugiau nori, kaip pavyzdyje su kasymusi, kuris galiausiai tik didina norą kasytis, sąlygojantį žaizdą.
O sitros achros „kojos“ – tai „mirties lašas“, kuris pagrobia ir atskiria nuo gyvybės paskutinę pasilikusią „šviesos (malonumo) kibirkštį“.
Kaip pasakė išminčiai: galiausiai „ateina ir paima sielą“.
Taigi:

„Mirties angelas pasirodo su ištrauktu kalaviju, su nuodų lašu ant kalavijo galo, o žmogus godžiai atidaro burną, bei praryja šį lašą... ir miršta“.
Ir čia „mirties angelo kalavijas“ – tai sitros achros poveikis, dar vadinamas „kalaviju“ (cherev), tos paties šaknies, kaip ir žodis „sugriovimas“ (charev).


Todėl „sitra achra“ savo egoistiniu noru atskiria ir „sugriauna“, o žmogus privalo „atidaryti burną“, nes turi gauti malonumą, kuris yra jo egzistencijos šaltinis.
Taigi, kol ateina paskutinis „nuodų lašas, kalavijo gale“, t.y. paskutinės gyvybinės kibirkšties atitrūkimas iš sielos.