• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

מתן תורה ה, ו 

Toros dovanojimas

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                        5.

Pirmiausia turime suprasti: kodėl Tora buvo duota būtent Izraelio tautai, ir kodėl nebuvo duota jokiai kitai tautai?
Ar čia nėra kokio tai nacionalizmo atspalvio?!
Tačiau savaime aišku, kad tik riboto proto žmogus gali taip galvoti.
Ir iš tikro jau išminčiai kėlė šį klausimą.
Kaip parašyta Talmude (Avoda zara 2), kad Kūrėjas „siūlė“ Torą kiekvienai tautai ir nacijai, bet niekas nepriėmė.
Tada čia iškyla kitokia problema:
Kodėl Izraelis yra vadinamas „išrinktąja tauta“, kaip parašyta: „tave išsirinko Kūrėjas“, jei neatsirado jokios kitos tautos, kuri panorėtų priimti Torą?
Ir dar sunku suprasti, ar gali būti, kad Kūrėjas „vaikščiotų su Tora rankoje“ ir siūlytų ją, bei derėtųsi su to meto „laukinėmis“ pasaulio tautomis?
Juk nieko panašaus niekada nesame girdėję, ir tai yra visiškai nepriimtina.

                                                                  6.

Tačiau turime gerai suprasti pačią mums duotų Toros ir priedermių esmę, ir taip pat, ko galima tikėtis iš jų laikymosi?
Taigi išminčiai mus moko, kad tai yra visas, prieš mūsų akis atsiskleidžiančios, didelės kūrinijos tikslas.
Tik taip mes galime suprasti Toros ir priedermių prasmę, nes akivaizdu, kad negali būti „Meistro“, neturinčio galutinio tikslo.
Tai reiškia, kad be konkretaus tikslo gali elgtis tik nesąmoningi žmonės arba maži vaikai.
Todėl, ar mes galime abejoti Kūrėju, kurio „didumas ir garbė“ yra beribiai?
Ir ar gali Kūrėjas padaryti kokį tai mažą ar didelį dalyką be jokio tikslo?
Taigi, aiškina mums išminčiai, kad pasaulis yra sukurtas tik dėl Toros ir priedermių laikymosi.
Kaip mums paaiškino „rišonim“, t.y. palaimintos atminties „pirmieji išminčiai“: Kūrėjo mintis, sukuriant kūriniją, buvo ta, kad žmogus pasakotų apie „Dievybę“ savo artimui.

Tai reiškia, kad pats „pasakojimas“ apie „Dievybę“ atneša žmogui „šviesos ir malonumo gausybę“, kuri nepaliaujamai didėja iki reikiamo dydžio.
Ir kartu su šiuo „gausybės“ didėjimu taip pat ir „žemutiniai“ pakyla ir ateina į tikrą realybės suvokimą, tapdami Palaiminto Kūrėjo „merkava“ (vežimu), iki „susiliejimo su Juo“.
Kol žmogus pasiekia savo galutinį tobulumą, paslaptyje: „jokia akis nematė Kūrėjo, tik tavo“.
Kada nelieka neišsipildęs joks Toros ir pranašų žodis, todėl tai tikras grožis ir harmonija.
Kaip apie tai užsimena išminčiai: „visi pranašai pranašavo tik apie Mašijacho atėjimo dienas, tačiau „pasaulyje, kuris ateis“ jokia akis nematė Kūrėjo, tik tavo“ (Talmudas, Brachot 34).
Taigi, visa yra tai žinoma nusipelniusiems tikro žinojimo, ir toliau jau nebegaliu tęsti...

Ir visas šis tobulumas Toros ir pranašų apibūdinamas vienu paprastu žodžiu: „susiliejimas“.
Tačiau nuo didelio šio žodžio „nuvalkiojimo“ daugelio burnose, ši sąvoka beveik prarado savo tikrą prasmę ir turinį.
Tačiau, jeigu bent akimirką įsigilintumėm į šio žodžio esmę, mus persmelktų šio dalyko nuostabus grandioziškumas.
Tai reiškia, jei mes įsivaizduotumėm „Dieviškumo“ aukštybę ir kūrinijos „menkumą“, tada galėtumėm suprasti tikrą šio „susiliejimo“ vertę...
Taigi, galutinis kūrimo tikslas yra tas, kad žemi kūriniai, vykdydami Torą ir priedermes, galėtų, kildami vis aukščiau ir aukščiau, nusipelnyti „susiliejimo“ su Palaimintu ir Išaukštintu Kūrėju.