• „Ir kalbėjo Kūrėjas Moše sakydamas: Pinchas Eleazaro sūnus, Arono koheno sūnus nukreipė Mano pyktį nuo Izraelio sūnų, savo pavydu pavydėdamas Man, todėl neišnaikinau Izraelio sūnų savo pavyde. Todėl pasakyk: duodu jam savo taikos sandorį“ (Bemidbar 25 – 10, 11, 12).
• Šabat Šalom!
• !שבת שלום

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Jom Kipuras

Ankstų Jom-Kipuro išvakarių rytą ravas Baruchas darydavo „Kaparot“ ritualą. Tam naudodavo būtent gaidį, ir ne ką nors kitą.

„Šochetas“ (žmogus, kuris pjauna gyvulį ar paukštį) atvykdavo į Beit midrašą prieš išauštant ir ravas Baruchas patikrindavo jo „šchitos“ peilį, ar jis yra tinkamas („šochetas“ privalo parodyti rabinui peilį, kuriuo jis dirba – ant jo negali būti net mažiausio įtrūkimo).

Po to jie nuvykdavo į netoliese esantį lauką, kad atlikti pačią „šchitą“ ir atlikti „kraujo užpylimo“ priedermę (tai priedermė užpilti žemėmis paskersto košerinio paukščio arba gyvūno kraują).

Rabi Baruchas Šalomas iki pat ryto iš švento Ari knygos „Šaar akavanot“ („Intencijų vartai“) mokėsi apie šio veiksmo vidinę prasmę.

Įdienojus, ravas Baruchas apsirengdavo baltais rūbais ir pradėdavo „seuda amafseket“ („atskiriančias vaišes“, po kurių jau prasideda pasninkas).

Prie jų prisijungdavo daugybė žmonių, daug mokinių atvažiuodavo iš už miesto, kad sutikti šią šventą dieną šalia Kūrėjo žmogaus.

Ravas Baruchas aiškindavo ir komentuodavo apie Jom Kipuro vidinius aspektus – kas yra „tšuva“ (atgaila) dvasingume ir kas yra „slicha, mechila ir kapara“ (atsiprašymas, atleidimas ir ištyrinimas).

Atmosfera, pasitinkant šią šventą dieną, būdavo ypatingai rimta.

Vakarop, saulei leidžiantis, ravas Baruchas Šalomas pradėdavo maldą „Kol nidrei“.

Jo balsas kilo į aukštybes  kaip liūto riaumojimas.

Visas apimtas virpulio ir pagarbios baimės dėl šios šventos dienos didybės.

Kadangi Jom Kipuras – jo švento tėvo mirties diena, šią maldą „Kol nidrei“ meldėsi vakare, o dieną – maldas „Musaf“ ir „Neilą“.

Ir taip elgėsi iki pat pabaigos, iki kol jam sukako 85 metai.

Iki pat ryto mokėsi iš švento Zoharo apie „ožio Kūrėjui“ ir „ožio Azazeliui“ aspektus.

Metamo burto („goral“) aspektą ravas Baruchas bendrai aiškino taip:

„Burtai metami toje vietoje, kur negalime išanalizuoti protu, nes iki ten nepasiekia suvokimas.

Todėl, kad galėtume suprasti, kas yra gėris, o kas yra blogis, metami burtai, nes nesiremiame protu, o tik tuo, ką pasakys burtai.

Kai naudojamės sąvoka „burtai“, reiškia, kad einame aukščiau logikos“ („Šamati“, 33).

Pagal tai išeina, jog tuomet, kai žmogus nori išanalizuoti, kuriuo keliu eiti: ar egoistinio gavimo keliu, kuris yra „ožio Azazeliui aspektas“, ar sąlygojimo ir tikėjimo „virš žinojimo“ keliu, kuris yra „ožio Kūrėjui aspektas“, jis negali to išanalizuoti protu, nes protas tarnauja norui gauti ir negali veikti nešališkai ir objektyviai.

Todėl jis turi persverti į šventumo pusę – „aukščiau logikos“.

Ir tai – burto metimo („goral“) aspektas.