Jom Kipuras
Ankstų Jom-Kipuro išvakarių rytą ravas Baruchas darydavo „Kaparot“ ritualą. Tam
naudodavo būtent gaidį, ir ne ką nors kitą.
„Šochetas“ (žmogus, kuris pjauna gyvulį ar paukštį)
atvykdavo į Beit midrašą prieš išauštant ir ravas Baruchas patikrindavo jo
„šchitos“ peilį, ar jis yra tinkamas („šochetas“ privalo
parodyti rabinui peilį, kuriuo jis dirba – ant jo negali būti net mažiausio
įtrūkimo).
Po to jie nuvykdavo į
netoliese esantį lauką, kad atlikti pačią „šchitą“ ir atlikti „kraujo užpylimo“
priedermę (tai priedermė užpilti žemėmis paskersto košerinio paukščio arba
gyvūno kraują).
Rabi Baruchas Šalomas iki pat ryto iš švento Ari knygos „Šaar
akavanot“ („Intencijų vartai“) mokėsi apie šio veiksmo vidinę prasmę.
Įdienojus,
ravas Baruchas apsirengdavo baltais rūbais ir pradėdavo „seuda amafseket“
(„atskiriančias vaišes“, po kurių jau prasideda pasninkas).
Prie jų
prisijungdavo daugybė žmonių, daug mokinių atvažiuodavo iš už miesto, kad sutikti
šią šventą dieną šalia Kūrėjo žmogaus.
Ravas Baruchas aiškindavo ir komentuodavo
apie Jom Kipuro vidinius aspektus – kas yra „tšuva“ (atgaila) dvasingume ir kas
yra „slicha, mechila ir kapara“ (atsiprašymas, atleidimas ir ištyrinimas).
Atmosfera, pasitinkant šią šventą dieną, būdavo ypatingai rimta.
Vakarop, saulei leidžiantis, ravas Baruchas Šalomas pradėdavo maldą „Kol
nidrei“.
Jo balsas kilo į aukštybes kaip
liūto riaumojimas.
Visas apimtas virpulio ir pagarbios baimės dėl šios šventos
dienos didybės.
Kadangi Jom Kipuras – jo švento tėvo mirties diena, šią
maldą „Kol nidrei“ meldėsi vakare, o dieną – maldas „Musaf“ ir „Neilą“.
Ir taip
elgėsi iki pat pabaigos, iki kol jam sukako 85 metai.
Iki pat ryto mokėsi iš švento Zoharo apie „ožio Kūrėjui“ ir „ožio Azazeliui“ aspektus.
Metamo burto („goral“) aspektą ravas Baruchas bendrai aiškino taip:
„Burtai metami toje vietoje, kur negalime išanalizuoti protu, nes iki
ten nepasiekia suvokimas.
Todėl, kad
galėtume suprasti, kas yra gėris, o kas yra blogis, metami burtai, nes
nesiremiame protu, o tik tuo, ką pasakys burtai.
Kai naudojamės sąvoka „burtai“, reiškia, kad einame aukščiau logikos“ („Šamati“, 33).
Pagal tai išeina, jog tuomet, kai žmogus nori išanalizuoti, kuriuo keliu
eiti: ar egoistinio gavimo keliu, kuris yra „ožio Azazeliui aspektas“, ar sąlygojimo
ir tikėjimo „virš žinojimo“ keliu, kuris yra „ožio Kūrėjui aspektas“, jis
negali to išanalizuoti protu, nes protas tarnauja norui gauti ir negali veikti
nešališkai ir objektyviai.
Todėl jis turi persverti į šventumo
pusę – „aukščiau logikos“.
Ir tai – burto metimo („goral“) aspektas.