kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • אמנם הדרך הראשונה (דרך תשובה להשגת הקדושה) היו דורכים בה אף בדורות הראשונים. רח''ו שערי קדושה Tačiau pats patikimiausias (šventumo pasiekimui) yra „atgailos“ kelias, kuriuo ėjo visų kartų didieji šventuoliai. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

מתן תורה ז, ח  

Toros dovanojimas

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį





                                                                           7.


Tačiau kabalos išminčiai klausia: kodėl gi mes iš pradžių nebuvome sukurti šioje „aukštybėje“ ir „susiliejime“ su Kūrėju?
Ir kodėl gi reikėjo Kūrėjui „užkrauti“ ant kūrinijos šią Toros ir priedermių „naštą“?
Ir atsako: „Tas, kuris valgo „neuždirbtą, labdaros duoną“ gėdinasi pažvelgti sau į veidą“.
Tai reiškia, kad tas, kuris valgo ir mėgaujasi draugo uždirbtu gerbūviu, gėdijasi pažvelgti draugui į akis, nes jaučia nepatogumą ir pažeminimą, kol visai praranda „žmogaus pavidalą“ (savigarbą).
Ir aišku, kad iš Palaiminto ir Išaukštinto Kūrėjo negali išeiti „trūkumas“.
Todėl Kūrėjas sudarė visas sąlygas, kad savo rankų darbu Toroje ir priedermėse mes patys galėtumėme užsidirbti šį norimą „išaukštinimą“.
Tačiau šie dalykai yra giliausi iš giliausių, ir jau paaiškinau juos savo knygose: „Panim masbirot“ ir „Talmud Eser aSfirot“, todėl čia paminėsiu tik trumpai.


                                                                    8.


Taigi šis dalykas panašus į vieną turtuolį, kuris pasikvietė savo neturtingą draugą ir vaišino jį diena iš dienos.
Taip pat šis turtuolis neribotai davė savo draugui aukso ir sidabro, ir šios dovanos kasdien vis didėjo...
Taigi galiausiai turtuolis paklausė savo draugo:
„Ar jau išpildžiau visus tavo poreikius?“
Atsakė jam draugas:
„Dar neišpildei visų mano norų, t.y. kaip būtų puiku, jei visą šį gerbūvį aš būčiau užsidirbęs pats, o nebūčiau gavęs iš tavęs kaip labdarą“.
Tada atsakė jam turtuolis:
„Jeigu taip, tai žinok, kad joks žmogus negalėtų išpildyti šio tavo poreikio“.


Ir tai yra visai natūralu: iš vienos pusės žmogus, dėl vis didėjančių dovanų, jaučia vis didesnį malonumą, tačiau iš kitos pusės žmogui yra sunku iškęsti gėdą, t.y. didelį gerumą, kurį jis gauna iš turtuolio.
Taigi yra gamtos dėsnis, kad žmogus, gaudamas dovanas už dyką, tik iš gerumo ir gailesčio, jaučia gėdos jausmą ir nepatogumą.
Ir čia mes sutinkame antrą dėsnį: „nėra pasaulyje žmogaus, galinčio pilnai išpildyti draugo poreikius“.


Tai reiškia, kad niekas negali suteikti tokio „jausmo“, kad dalyką žmogus įsigijo pats, ir tik taip yra pasiekiamas visiškas tobulumas.
Tačiau visas šis trūkumas galioja tik santykiuose tarp žmonių, ir visai negalioja santykyje su Palaimintu ir Išaukštintu Kūrėju.