- הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
- !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!
החרות יג, יד
Laisvė
Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)
Uždaryti užduotį
13. (2)
Taigi gerai apibrėžėme individo esmę ir visą poveikį, kurį jis gauna iš aplinkos bei visuomenės.
Tačiau iškyla klausimas: galų galiausiai, kurgi yra pats individas?
Juk viskas, ką kalbėjome iki šiol apibrėždami individualumą, viskas suprantama tik kaip žmogaus „įsigijimas“, t.y. „palikimas“, kurį jam „paliko“ tėvai.
Tačiau kurgi yra pats individas?
Kur pats šio „turto“ paveldėtojas ir savininkas, turintis saugoti visą šį turtą?
Juk iš to, ką paaiškinome, dar kol kas neradome žmogaus „individualybės taško“, kuris „atstovautų“ žmogaus asmeniškumą.
Taigi, jei paimsime „pirmą faktorių“, tai pamatysime, kad tai ilga, tūkstančio žmonių „grandinė“, vienas paskui kitą, iš kartos į kartą, nustačiusi individo paveldėtą „paveikslą“.
Arba, jei paimsime kitus „tris faktorius“, tai pamatysime, kad tai tūkstančiai žmonių, esančių vienoje kartoje, kur kiekvienas skaitosi, kaip „sraigtelis“, aptarnaujantis visuomenės „mašiną“.
Taigi išeina, kad pats individas yra „pasyvus“ prieš du šiuos visuomenės veiksnius.
Iš vienos pusės: jis „pasyvus“ pagal „pirmą faktorių“, susidedantį iš praėjusių, viena paskui kitą, esančių žmonių kartų.
Ir iš kitos pusės: jis „pasyvus“, pagal kitus „tris faktorius“, t.y. santykyje su visuomene, esančia su juo vienoje kartoje.
Ir čia mes susiduriame su labai opiu klausimu, kurio pasekoje atsirado labai daug šios „realistinės – gamtinės“ sistemos priešininkų.
Taigi, nors visi ir mato šio požiūrio tikrumą bei teisingumą, tačiau mieliau renkasi metafizines, dualistines ar transcendentines sistemas.
Tai reiškia, kad žmogus „mieliau“ įsivaizduoja kokią tai dvasinę „substanciją“, esančią žmogaus sielos viduje.
Ir jo manymu: ši „intelektuali substancija“ suteikia kūnui funkcionavimą, ir tai yra žmogaus „aš“.
Tačiau visos šios sistemos neatsako į paprastą mokslinį – racionalų klausimą: kaip gali kokia tai „dvasinė substancija“ turėti „kontaktą“ su materialiais kūno atomais ir „išjudinti“ juos.
Todėl visa jų „išmintis“ beviltiškai stengiasi surasti kokį tai „tiltą“, kad būtų galima praeiti šį gilų ir platų „plyšį“, esantį tarp dvasinės esmės ir materialaus atomo.
Tačiau galiausiai visos šios „mokslinės – metafizinės“ sistemos neturi jokio pasisekimo.
14.
„Noras gauti“ – „ješ mi ein (egzistencija iš niekur)
Tačiau tam, kad net ir iš „mokslinio“ aspekto žengti „žingsnį į priekį“, mums reikalinga tik kabalos išmintis, nes visos pasaulio išmintys yra įjungtos į šią išmintį!
Ir kaip paaiškinta knygoje „Veidas šviečia ir paaiškina“ (1 d.) apie „dvasines šviesas ir indus“, kad visas Kūrėjo sukurtas „naujumas“, kurį sukūrė Kūrėjas iš aspekto „ješ mi ein“, liečia vien tik „norą gauti“.
Taigi, visi kiti dalykai, esantys kūrinijoje, nėra iš šio „naujumo“ aspekto, tačiau jie priklauso aspektui „ješ mi ješ“ (egzistencija iš egzistencijos).
Tai reiškia, kad jie tiesiogiai „išplaukia“ iš paties Kūrėjo esmės, kaip šviesa, išeinanti iš saulės, t.y. ten nėra jokio „naujumo“, juk viskas, kas randasi saulėje, viskas „išeina“ į išorę.
Tačiau „noro gauti“ aspektas yra visiškai naujas dalykas, t.y. iki kūrinijos sukūrimo šio dalyko visiškai nebuvo realybėje.
Tai reiškia, kad Kūrėjas visiškai neturi šio „noro gauti“ aspekto, nes Jis yra ankstesnis už kiekvieną dalyką, todėl iš ko Jis gali gauti?
Todėl šis „noras gauti“, kurį Kūrėjas sukūrė iš „ješ mi ein“ aspekto, yra absoliučiai „naujas“ dalykas.
Taigi, visi kiti dalykai nėra įjungti į šį „naujumo“ aspektą, kad būtų galima juos vadinti „kūrinija“.
Todėl visų „indų“ ir „kūnų“, esančių dvasiniuose ar materialiame pasauliuose, materija skaitosi „dvasinė“, ar „materiali“, ir kurios prigimtis yra tik „noras gauti“.
