kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ואילו לא שרתה נבואה על משה רבינו עליו השלום והוריד תורה מן השמים המקיית העולמות. רח''ו שערי קדושה Todėl, jei nebūtų nusileidusi pranašystė ant mūsų mokytojo Moše, jis nebūtų galėjęs „nuleisti“ iš Dangaus Toros, kuri įgalina visų pasaulių egzistavimą. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį




Iš ravo Barucho pašnekesių apie Sukot šventės vidinius aspektus


  

Sukot palapinės pagrindas – tai stogas („schach“ – stogas iš šakų).

Nes palapinės esmė yra šešėlio padarymas.

Todėl Zohar knygoje Sukot palapinė yra vadinama דמהימנותא צילא – „tikėjimo šešėlis“.

Paaiškinimas:

Yra dvi žmogaus darbo Kūrėjui būsenos: pirma būsena vadinasi „diena“, ir tai „švytėjimo“ žmogui laikas, kai žmogus jaučia skonį Toroje ir maldoje, jaučia Kūrėjo realybę ir Jo valdymą pasauliui.

Kita būsena – tai „naktis“, kai žmogui nėra skonio ir pajautimo Toroje bei maldoje, jis nejaučia Kūrėjo ir visas žmogaus darbas šventume tampa jam didžiule našta.  

Iš tiesų, yra dviejų rūšių paslėpimas: viengubas paslėpimas ir paslėpimas paslėpime (iš Įvado į Mokymą apie dešimt sfirot, 47-52 punktai).

Ravas Baruchas taip paaiškino:

„Viengubas paslėpimas“ – kai žmogus jaučia kritimą dvasingume ir praranda „skonį“ dvasiniame darbe.

Tada žmogus turi melstis, kad dvasingumas taptų svarbus jo akyse ir jis galėtų stengtis vykdyti Kūrėjo norą.

„Paslėpimas paslėpime“ – kai žmogus neturi jėgų net melstis dėl to. Jis tik prašo daugiau „skonio“ materialume.

Ir tai laikas, kai žmogus turi atlikti veiksmus per prievartą ir tikėtis Dangaus pagalbos, kad suteiktų jam jėgų melstis dėl to, jog dvasingumas įgautų svarbumą jo gyvenime.


Kitą kartą paaiškino šitaip:

„Viengubas paslėpimas“ reiškia, jog žmogus tiki, kad Kūrėjas nuo jo slepiasi, o „paslėpimas paslėpime“ reiškia, jog žmogus jau nebetiki netgi tuo, kad Kūrėjas slepiasi“.


„Nakties“ būsena vadinasi „šešėlis“, tai yra, paslėpimas.

Nes šis kritimas yra sąlygojamas žmogui iš „viršaus“, paties Kūrėjo, ir tai – paties žmogaus naudai.

Tai yra išbandymo laikas jam, kad patikrinti, ar jo darbas Kūrėjui yra tik iš egoistinės meilės sau.

Tai yra, dėl „skonio“ ir malonių jausmų, kuriuos jaučia Toros mokyme ir darbe Kūrėjui.

Ar jo darbas yra paremtas meile Kūrėjui ir Jo išaukštinimu.

Kai žmogus nekreipia dėmesio į savo pajautimus ir nestato sąlygų Kūrėjui: jei gerai jausiuosi ir bus „skonis“ bei supratimas, tada dirbsiu Kūrėjui su visišku atsidavimu.

Žmogus yra pasiruošęs dirbti Kūrėjui bet kokiomis sąlygomis ir bet kokioje būsenoje.

Ir apie šį nuostabų dalyką duoda užuominą Sukot palapinė – visas žmogaus sėdėjimas joje yra tikėjimo šešėlyje.

Tai reiškia, kad žmogus tiki, jog tas paslėpimas yra sąlygotas jam iš „Dangaus“.

Ir žmogus turi prisiimti darbą netgi tokiomis sąlygomis, nekreipiant dėmesio į jausmus.

Todėl stogas turi būti padarytas iš „svirno ir vyninės atliekų“.

Nes būtent dėl netinkamų minčių, kurios kyla žmogui paslėpimo metu, yra žmogui galimybė eiti „tikėjimo šešėliu“, virš logikos.

Nes jei ne tos netinkamos mintys, jam iš viso nereikėtų tikėjimo.

Todėl sako Gmara: „Kiekvienas stato Sukot palapinę ant jo stogo viršaus“.

„Stogo viršus“ – tai žmogaus protas, o Sukot palapinė – tai tikėjimo uždengimas, kurį žmogus „uždeda“ ant savo logikos, nes nenori ja vadovautis.

Ir todėl, kad Sukot esmė yra tikėjimas, išminčiai ją pavadino „lengva priederme“, nes žmogui  nereikia skirti daugiau laiko mokymuisi ar daugiau melstis, bet tik daryti tas priedermes, kurias darė iki šiol, tik kad jos būtų „dangaus vardu“ (dėl Kūrėjo).


Tačiau šiame darbe yra svarbi sąlyga – jis turi būti atliekamas su džiaugsmu.

Nes dėka džiaugsmo, žmogus parodo, kad jis džiaugiasi sąlygojimo Kūrėjui darbu ir tuo jis pasiekia formų su Kūrėju sutapimą.

Nes juk kai Kūrėjas sąlygoja, jis džiaugiasi ir neverkia, kaip parašyta:

„Nebuvo didesnio džiaugsmo prieš Jį, kaip tą dieną, kai buvo sukurti dangus ir žemė“.

Ir tai – „gražios Sukos ir nuostabaus etrogo“ aspektas – užuomina į tai, kad darbas paslėpimo metu turi būti džiaugsmingas ir gražus.